fbpx

„Vienintelis būdas kovoti už moterų išsilaisvinimą – kovoti už socializmą“: interviu su Ankica Čakardič ir Andreja Gregorina

Apibendrinant, dabartinė ekonominė sistema, kuri „moksliniuose“ pagrindimuose save laiko egalitarine, kelia būtinybę atkurti įtikimą socialistinę radikalių visuomeninių pokyčių koncepciją. Man atrodo, kad išeitis slypi kolektyvinės antikapitalistinės jėgos kūrime aplink revoliucinius, taigi, ir feministinius, reikalavimus.

Kur turėtume ieškoti pavyzdžių progresyviai politikai Rytų Europoje? Pasak šio interviu pašnekovių, neturėtume bijoti atsigręžti į savo regiono socialistinę praeitį. Apie moterų judėjimą ir pasiekimus Jugoslavijoje, dirbančiųjų padėtį Kroatijoje bei platesnius feminizmo teorinius bei praktinius klausimus kalbamės su dvejomis Zagrebo universiteto dėstytojomis, Ankica Čakardič ir Andreja Gregorina. Šios rašytojos ir aktyvistės praeitą rudenį skaitė pranešimus Kaune vykusioje Rytų Europos feminisčių konferencijoje.

Taip pat kviečiame klausyti konferencijos pranešimų garso įrašus, kuriuos galite rasti čia.

Viena iš pasikartojančių konferencijos Kaune temų buvo ta, kad Rytų Europoje vieninteliais siektinais progresyvios politikos pavyzdžiais matomos tik Vakarų šalys, o mūsų regiono istorija, ypač socialistiniai laikai ir moterų organizacijų pasiekimai tuo laikotarpiu lyg ir ištrinti iš atminties. Ar galite papasakoti apie Jugoslavijos moterų kovas ir pasiekimus? Kodėl svarbu kalbėti apie šią socialistinę istoriją bei kaip susitelkimas tik į Vakarų istorijos pavyzdžius daro įtaką šiandienei politikai ir moterų judėjimui Rytų Europoje?

Ankica: Turiu pasakyti, kad pastaruoju metu feministės iš šio regiono, oponuodamos seserims iš Vakarų, vis labiau domisi „Rytų Europietiška“ feministinių judėjimų istorija ir ypatumais. Tačiau, kad nekiltų painiava, kalbama ne apie kokį nors paviršutinišką Rytų ir Vakarų supriešinimą, o apie pastangas pasipriešinti po socialistinio projekto žlugimo įsigalėjusiam istoriniam revizionizmui, kai iš Europos rytų buvo visiškai išstumtas revoliucinis feminizmas, perimta vakarietiškojo feminizmo matrica ir net neoliberalus feminizmas. Tai mus privedė prie absurdiškų situacijų, kaip, pvz., feminisčių iš buvusios Jugoslavijos teritorijos, kurios siektinų modelių ieško Skandinavijos politiniame ir ekonominiame modelyje, o ne kažkada gyvavusioje Jugoslavijos emancipacinėje politikoje. Arba, pateikiant kitą pavyzdį, dabartinė Kroatijos prezidentė yra moteris, kurios politika paremta bet kuo, tik ne feminizmu, o jugoslaviškas paveldas minimas nebent kaip didžiausias įžeidimas.

Dauguma istorinių Jugoslavijos analizių kreipia dėmesį į šios sistemos „totalitarinį“ režimą ir „tamsųjį socializmą“: partijos vienvaldiškumą, ekonominį neefektyvumą ir politinį persekiojimą. Iš pereinamojo laikotarpio po Šaltojo karo kylantys pasakojimai išryškina vadinamąją dviejų totalitarizmų teoriją, kurioje socializmas tampa identišku fašizmui. Šios pseudoteorijos kišeninę versiją įprasmintų tokia žinutė: Maršalas Tito ir Generolas Musolinis yra tokie patys. Ši vadinamoji „pasagos“ teorija suvaidino svarbią rolę Rytų Europos perėjime prie neoliberalios politikos. Pagrindinė šios teorijos prielaida – visuomenė turi apsaugoti rinkos laisvę nuo valstybės totalitarizmo. Konservatyvioji mintis – nuo dešinės iki centro kairės – mielai priglaudė šį revizionistinį pletką. Istorijos profesorius Ishay Landa perspėja, kad „kiek socializmas siejamas su fašizmu, tiek liberalizmas daugelyje mainstreaminių pasakojimų tampa vieninteliu fašizmo priešnuodžiu.“[1]

Apibūdinant Jugoslavijos socializmą dažniausiai teigiama, kad ši sistema stabdė moterų išsivadavimą[2], tačiau istoriniai įrodymai rodo kitaip. Aštuntajame dešimtmetyje moterys sudarė 43,5 proc. visų darbingų žmonių[3]. Veikė dvi aktyvios organizacijos, kilusios iš svarbiausios Antrojo pasaulinio karo moterų organizacijos – Moterų antifašistinio fronto. Moterų socialinio aktyvumo konferencija (1961–1975 m.) ir Moterų socialinės padėties klausimų aljansas (1975–1979 m.) propagavo institucinę kovą su patriarchatu. Tai rodo, kad vadinamasis moters klausimas buvo įtrauktas į valstybinę politiką ir nebuvo paliktas nevyriausybinių organizacijų sektoriui, kaip daroma šiais laikais. Galiausiai, 1974 m. Jugoslavija tapo vienintele valstybe istorijoje, kuri Konstitucijos pataisomis garantavo teisę į abortus. Galima pastebėti šios lyčių politikos poveikį profesinių sąjungų darbotvarkei. Ketvirtajame profsąjungų suvažiavime 1975 m. buvo raginama užtikrinti socialinę priežiūrą vaikams, pagalbą įdarbintoms motinoms, įskaitant specialias sveikatos priežiūros paslaugas kūdikiams ir mažiems vaikams, vaikų priežiūrą, auklėjimą ir ugdymą dienos, savaitės ir net naktiniuose lopšeliuose ir darželiuose, geresnes galimybes gauti būstą – buities darbų šeimoje socializavimą apskritai[4]. Be to, iki 1970 m. raštingumas Jugoslavijoje smarkiai išaugo ir siekė 91 proc. Sveikatos priežiūra buvo nemokama visais lygmenimis, o gyvenimo trukmė siekė 72 metus. Lyginant su devintuoju dešimtmečiu, darbuotojai buvo nepalyginamai saugesni[5].

Tai – tik keli Jugoslavijos pavyzdžiai, į kuriuos vertėtų atsigręžti ieškant feministinės politikos pavyzdžių, nuo kurių šiandien galima atsispirti kuriant autentišką kairįjį feminizmą, kuris nebūtų tiesiog vakarietiško liberalaus feminizmo atmaina.

Moterų protestas prieš smurtą Krotatijoje. Šaltinis: net.hr

Rytų Europos šalys persiorientuodamos į Vakarus perėmė ne tik idėjas apie „progresyvią“ politiką, bet ir drastiškai keitė ekonominę santvarką. Nuo pat devyniasdešimtųjų tokios organizacijos kaip Tarptautinis valiutos fondas (TVF) rekomendavo šioms šalims mažinti kapitalo mokesčius ir privatizuoti viešąjį sektorių. Šia ekonomine politika vadovaujasi gerai žinoma „trickle-down“ („gerovės nulašėjimo“) teorija, pasak kurios, turtingųjų sukaupti turtai esą galiausiai „nusileidžia“ ir į kitas klases. Šiais laikais kyla vis daugiau abejonių tokia politika ir net pats TVF 2015 m. išleido kelių mokslininkų tyrimą, kuriame paneigiama „trickle down“ prielaida apie „savaime vykstantį“ turto pasidalijimą. Kaip tokia ekonominė politika paveikė dirbančius žmones Rytų Europoje? Su kokiomis socialinėmis krizėmis dėl to susiduriame šiandien?

Andreja: „Trickle-down“ ekonomika, kaip politinė ir teorinė platforma, kuria siekiama mažinti mokesčius verslui ir turtingiesiems, mums pasiūlė gana cinišką paaiškinimą, kodėl visuomenė turėtų džiaugsmingai prisiimti mažos grupelės turtingųjų poziciją – neva ilgainiui verslo investicijos ir ekonominis augimas bus naudingi ir skurstantiesiems. Ši teorija ideologiškai kilo iš liberalios neoklasikinės ekonomikos ir visų pirma yra orientuota į kapitalo pelno mokesčių mažinimą, nors visuomenei ji buvo pateikta kaip „objektyvus“ ir „nešališkas“ mokslas. Neoklasikiniai ekonomistai labai uoliai dirbo (ir vis dar dirba) kurdami sąlygas, kurios naikina klasinį solidarumą, tuo pačiu pabrėždami neoliberalią „tiesą“, jog nelygybė nėra iš esmės blogai, nes auganti konkurencija stumia mus visus į priekį.

Naujausi tyrimai, kaip jūsų minėtasis, rodo tai, ką marksistai kartoja jau seniai – laisvosios rinkos ekonomika nėra progresyvi priemonė socialinei lygybei stiprinti, o „trickle down“ teorija yra tik dar viena idėja, padedanti turtingiesiems tapti dar turtingesniais. Tuo tarpu „liberalių kairiųjų“ moralizavimas taip pat klaidina – socialinės reprodukcijos ir klimato krizė yra efektyvaus pelno maksimizavimo rezultatas, o ne politinio ar ekonominio elito „sąmoningumo“ stoka.

Neatsiejama mokesčių bazės siaurinimo dalis yra viešųjų paslaugų mažinimas, dėl kurio dirbantys žmonės stumiami vis giliau į skurdą, ypač moterys, kurios atlieka didžiąją dalį (apmokamo ir neapmokamo) reprodukcinio darbo. Motinystės ir vaiko priežiūros atostogų apribojimai bei visuomenės sveikatos, švietimo ir pensijų sistemos, socialinių paslaugų, vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūros privatizavimas ypač neigiamai veikia moterų ekonominę ir socialinę padėtį. Visus šiuos pakeitimus, įskaitant darbo rinkos liberalizavimą, „rekomendavo“ tokios tarptautinės finansinės institucijos kaip ES ir TVF, siekdamos užtikrinti periferinių valstybių mažesnius gamybos ir socialinės reprodukcijos kaštus pirmaujančioms kapitalistinėms šalims.

Pasižiūrėkime į Kroatijos atvejį. 2014 m. vasarą Kroatijos vyriausybė priėmė naują Darbo kodeksą, kuris įvedė naujus nepilnos darbo dienos ir lankstaus grafiko įstatymus, taip įtvirtindama vadinamąją „flexicurity“ („lankstumo ir saugumo derinimo“) sistemą. Šiandien Kroatija yra tarp pirmaujančių ES šalių pagal terminuotų sutarčių skaičių , o šios sutartys ypač atsiliepia moterims, kurios istoriškai visuomet buvo išnaudojamos kaip lanksčios, pigios ir žemos kvalifikacijos darbo jėgos šaltinis. Arba 2013 m. įvestas vadinamasis Auklių įstatymas, pristatytas kaip progresyvi priemonė siekti lyčių lygybės įgalinant moterų verslumą. Šis įstatymas sustiprino savarankiškai dirbančių moterų padėtį menkai apmokamame rūpybos sektoriuje, ilgainiui silpninant valstybės teikiamas nemokamas socialines paslaugas. Taip pat, nepaisant prieinamų viešųjų paslaugų pagyvenusiems žmonėms, kaip senelių namai ir ligoninės, trūkumo, nuo 2018 m. sausio vadovaujantis įstatymu prieš smurtą šeimoje, šeimos narių nesugebėjimas prižiūrėti pagyvenusių artimųjų tapo nusikalstama veika (galite gauti iki 1 300 eurų baudą arba praleisti iki 45 dienų kalėjime). Dėl šių įstatyminių pakeitimų ekonominės ir visuomeninės rūpybos krizės kaštai išskaičiuojami ne iš kapitalo, o tampa labiausiai nepasiturinčių asmenų našta.

Apibendrinant, dabartinė ekonominė sistema, kuri „moksliniuose“ pagrindimuose save laiko egalitarine, kelia būtinybę atkurti įtikimą socialistinę radikalių visuomeninių pokyčių koncepciją. Man atrodo, kad išeitis slypi kolektyvinės antikapitalistinės jėgos kūrime aplink revoliucinius, taigi, ir feministinius, reikalavimus.

Ankica, jūs pranešime minėjote, kad dirbančios moterys turi daugiau bendro su dirbančiais vyrais nei su turtingųjų klasės moterimis. Lietuvoje turime garsių verslininkių, kurios propaguoja moterų laisvės idėjas kartu aukštindamos laisvą rinką ir verslą. Kaip apibūdintum tokį feminizmą ir kam jis naudingas? Kodėl svarbu atpažinti klasinę nelygybę ir kaip ji kuriama kovojant už moterų lygybę?

Ankica: Jūsų minimos veikėjos paprastai agituoja už laisvą rinką. Kitaip tariant, lean-in* ar neoliberalusis feminizmas stengiasi prisistatyti kaip konservatizmo kritika. Būtent čia slypi neoliberalaus projekto atvirumo ir neišsenkamumo jėga. Prisidengdamos ideologiniu neutralumu, šios idėjos užplūsta politinę erdvę nuo dešinės iki kairės, o ideologija čia pasirodo visa savo galia. Lean-in ideologijoje moterų verslumas paprastai pristatomas kaip moterų įgalinimo projektas, liberalus atkirtis lyčių stereotipams ir darbo paskirstymui pagal lytis. Jis ne tik suprantamas kaip lyčių lygybės pavyzdys verslo administravime, bet ir iškeliamas kaip teisinė ir politinė galimybė, moralinis ir civilizacinis pasiekimas, kuris sudaro pačią šiuolaikinės liberaliosios demokratijos esmę: laisvės, lygybės ir teisingumo, klasikinio liberalaus projekto loginį tęsinį. Be to, moterų verslumas įteigia moterims tam tikrą neoliberalią mąstymo formą, besiremiančią specifine vadybos, t.y., valdysenos filosofija, kurioje moterys pagal geriausią racionalios ekonomikos ir individualių pasirinkimų logiką dirba su savimi ir kyla ekonominės hierarchijos laiptais. Tačiau mokslininkės marksistės-feministės daugelyje disciplinų, įskaitant tarptautinius santykius, tarptautinę politinę ekonomiką, feministinę ekonomiką ir vystymosi studijas, įspėjo, kad ši neoliberali moterų verslumo idėja yra tik viena iš priemonių kapitalistiniam gamybos būdui apsaugoti. Apie tai daugiau esu rašiusi čia: https://fmkjournals.fmk.edu.rs/index.php/AM/article/view/215/pdf

* Lean-in feminism pavadinimas kilęs iš Sheryl Sandberg, Amerikos milijardierės, pirmosios į „Facebook“ valdybą išrinktos moters, 2013 m. parašytos knygos Lean In: Women, Work, and the Will to Lead. Sandberg teigia, jog moterys turėtų siekti „prasimušti“ į vadovaujančias pozicijas kompanijose ir kitur, o dėl to pagerės visų moterų padėtis.

Mitų apie abortą daužymas. Šaltinis: fAKTIV FB. Visos teisės saugojamos.

Pabaigai norėčiau paklausti bendresnio klausimo – ką jums reiškia moterų ar lyčių lygybė? Kaip jūs ją apibūdintumėt?  

Ankica: Šiandien tapo įprasta politinę vyrų ir moterų lygybę priskirti kiekvienos šiuolaikinės emancipacinės politikos programiniam pagrindui. Vis dėlto man atrodo, kad šis „savaime suprantamas“ apeliavimas į lygybę išlieka tik naivia metafizine idėja, jei ši lygybė nėra įprasminama konkrečiame istorijos tarpsnyje, susiejama su socialiniais bei ekonominiais klausimais. Pvz., kadangi darbo jėgos išnaudojimas yra viena iš pagrindinių kapitalizmo prielaidų, mums nepakanka, kad moterys gautų paprasčiausiai tą patį darbo užmokestį kaip ir jų kolegos vyrai. Kartu jos turėtų reikalauti didesnių atlyginimų visiems dirbantiesiems ir skirtumo tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio panaikinimo. Šia prasme dirbančių moterų klasiniai interesai yra visada labiau susiję su (vyrų) darbuotojų, nei privilegijuotų moterų interesais.

Andreja: Pvz., „patriarchato“ sąvoka, kuri dažnai naudojama apibūdinti vyrų viršenybę prieš moteris, leidžia manyti, kad moterų priespauda egzistuoja savaime, nepaisant klasinio išnaudojimo. Tokiu būdu klasė ir patriarchatas vaizduojamos kaip dvi sistemos, su kuriomis reikia kovoti atskirai. Tai reiškia, kad, norėdamos nugalėti patriachatą, moterys turi kovoti už savo ekonomines teises ir dar atskirai priešintis vyrų viršenybei. „Kova su vyrais“ šiame kontekste reiškia priešinimąsi socialiniam lyties apibrėžimui, kuris veikia per išmoktus visuomeninius lyties vaidmenis. Todėl moterys turi būti įgalintos kovoti su priespauda, ​​o vyrus reikia daugiau šviesti, kad jie suprastų ir pakeistų savo elgesį. Pageidautinas šių procesų rezultatas yra, pavyzdžiui, „stiklo lubų“ sudaužymas (menkas moterų atstovavimas vadovaujančiose struktūrose), mažesnis seksizmas viešojoje erdvėje, teisingesnis priežiūros ir namų ruošos darbų paskirstymas namų ūkiuose ir t.t.

Tačiau tiesa ta, kad vyrų dominavimo (arba „patriarchato“) negalima suprasti, paaiškinti ir įveikti neatsižvelgiant į konkretų istorinį kontekstą. Pvz., turime skirti moterų padėtį feodalinėje visuomenėje, kur šeima buvo produktyvus ekonominis vienetas, ir darbo pasidalijimą kapitalistinėje sistemoje, kurioje neatlygintinas moterų darbas namuose, atliekamas „branduolinėje“ šeimoje, sudaro pagrindą kapitalo kaupimui ir reprodukcijai. Šis  teorinis pagrindas devintajame dešimtmetyje paskatino marksistę-feministę ​​Lise Vogel, naudojant politinės ekonomijos ir socialinės reprodukcijos (visos visuomenės reprodukcijos) analizę, pereiti nuo anksčiau minėtos „dualistinės sistemos“ prie vadinamosios vieningos teorijos, siekiančios atskleisti moterų nelygybės šaknis.

Taigi, jei „patriarchatą“ apibrėžtume kaip materialiai grįstą gamybos ir reprodukcijos, o ne socialinį (ar net biologinį) dominavimo santykį, taptų akivaizdu, kad kova už moterų lygybę turi būti antikapitalistinė, vykdoma išvien su visais skurstančiais žmonėmis. Be to, teorine ir praktine prasme, moterų išsilaisvinimo klausimas „nusipelno“ centrinės pozicijos  – moterų emancipacija neįmanoma be radikalių gamybos ir visuomenės reprodukcinių santykių pasikeitimo. Todėl „kairiųjų“ tikslai turi būti ne reformistiniai, tokie kaip geresnis moterų atstovavimas vadovaujančiose įmonių pozicijose ar teisingesnis namų ruošos ir vaikų priežiūros pasiskirstymas šeimoje, o socialistiniai – nemokamos viešosios paslaugos ir demokratiškai organizuojama gamyba. Aš sakyčiau, kad, atsižvelgiant į tai, jog moterų nelygybę darbo vietoje ir šeimoje kuria kapitalistiniai pelno kaupimo ir reprodukcijos poreikiai, vienintelis būdas kovoti už moterų išsilaisvinimą – tai kovoti už socializmą.


[1] Ishay Landa 2012, The Apprentice’s Sorcerer: Liberal Tradition and Fascism, Chicago: Haymarket Books, p. 7.

[2] Compare notorious article by Nanette Funk, “A very tangled knot: Official state socialist women’s organizations, women’s agency and feminism in Eastern European state socialism,” European Journal of Women’s Studies, 21, issue 4 (2014), pp. 344–60.

[3] Data from the Federal Bureau of Statistics, based on the 1971 Census, in: Nada Cazi 1974, Društveni položaj žene [Social Status of Woman], Zagreb: Pregled.

[4] Cazi 1974, pp. 109–13.

[5] Igor Duda 2010, Pronađeno blagostanje. Svakodnevni život i potrošačka kultura u Hrvatskoj 1970-tih i 1980-tih [Found Prosperity. Everyday Life, and Consumer Culture in in Croatian during 70s and 80s], Zagreb: Srednje Europa, p. 33.

Pagrindinėje nuotraukoje – senolės valstietės kalba AFŽ kaimo proteste, netoli Split, 1944 gegužė.  Šaltinis.

4 Komentarai apie “„Vienintelis būdas kovoti už moterų išsilaisvinimą – kovoti už socializmą“: interviu su Ankica Čakardič ir Andreja Gregorina

  1. Gerai po velnių aš esu vyras – kuo man lengviau negu statistinei moteriai, norinčiai gauti autonomiją? Statistinė moteris yra mano konkurentė darbo rinkoje, tokia pati kaip ir vyras – kadangi dauguma atsisako turėti šeimas ir pasirenka kaupti diplomus, diskriminacija dėl dekretinių negresia. Duokit gerų argumentų, kodėl moterų teisės vis dar yra problema ir kaip tai praktiškai pasireiškia dabarties kasdienybėj ir Aš prisijungsiu ir padėsiu Jums. Iš mano pusės tiesiog atrodo, jog moterys kaip tik turi per daug galios – statistiškai vyrų nusižudo keturis kart daugiau nei moterų, vyrai miršta dažniau nelaiminguose darbų atsitikimuose. Moteris statištiškai gauna lengvesnes bausmes teisinėj sistemoj nei vyrai. Dauguma vyrų krizių skambučių yra dėl smurto patiriamo iš sugyventinės. Švietimo srityje – ašis kuri formuoja visuomėnę, dominuoja moterys. Kur jūs matote nelygybę? Nejaugi kovojate už kvotas – kai asmuo į darbo vietą pirmaus tik dėlto, jog yra moteris.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *