fbpx

socialinė reprodukcija

Feminizmas nėra apie laisvę rinktis

Feminizmas nėra apie laisvę rinktis

Praėjo šiek tiek daugiau nei šimtas metų nuo tada, kai moterys skirtingose pasaulio vietose gavo teisę balsuoti. Laikoma, jog Naujoji Zelandija yra pirmoji šalis, kurioje nuo 1893-iųjų metų rinkimuose balsuoti galėjo visos moterys. Lietuvoje moterys tokią teisę gavo 1919 metais. Užtruko dar ilgiau, kol moterys, neturinčios nuosavo turto ar priklausančios etninei mažumai gavo šią teisę. Pavyzdžiui, 1918 m. Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas įstatymas, leidžiantis balsuoti vyresnėms nei 30 metų moterims, tačiau tik toms, kurios buvo privačios žemės sklypų savininkės. Tik 1928 m. priimtas aktas, kuris suteikė moterims o tokias pačias balsavimo teises kaip ir vyrams. Tuo tarpu JAV baltaodėms moterims balsavimo teisė suteikta 1920-ais metais, o afroamerikietėms – 1965-ais metais. Lyginant šiuos įvykius su visa pasaulio istorija, moterims rinkimų teisės ir kitas ekonominės bei socialinės laisvės suteiktos, galima sakyti, vakar. Gaila, jog šį feminizmo palikimą mes labai greitai pamiršome, o šių dienų diskursas apie feminizmą yra ypač paveiktas dešiniųjų propagandos ir postfeminizmo kultūrinių bruožų, kurie teigia, jog visi feminizmo tikslai jau pasiekti. 

Apie priverstinę vienišą motinystę ir Ukrainos pabėgėlių globos tinklus

Apie priverstinę vienišą motinystę ir Ukrainos pabėgėlių globos tinklus

Labiausiai nuspėjama ukrainiečių pabėgėlių su vaikais strategija – bėgti nuo karo kartu su draugais ir giminaičiais, kad esamų paramos tinklų fragmentus perkeltų kartu su savimi. Dėl valdžios nustatytų apribojimų sieną dažniausiai kerta moterys, priklausančios šiems tinklams: mamos, seserys ir draugės. Jos dažnai apsigyvena kartu arba netoliese ir daugiau ar mažiau aktyviai dalyvauja namų ruošos ir priežiūros darbuose, remdamos vienos kitą, priverstinai tapusias vienišomis motinomis. Santykinai suplanuoti (nors daugelis sprendimų priimami kritinėje situacijoje) persikėlimai ir susitarimai atkuria tradicinius globos modelius.

Kovo 8-osios Būtinojo streiko manifestas

Kovo 8-osios Būtinojo streiko manifestas

Mes esame moterys, kurios atlieka esminį vaidmenį pasauliui atsigaunant nuo pandemijos. Nors mūsų darbas būtinas, mums tenka taikstytis su varganomis sąlygomis: mums moka per mažai ir mūsų darbą nuvertina; mes persidirbame arba liekame be darbo; esame priverstos gyventi perpildytose erdvėse ir vis atnaujinti leidimus gyventi. Kasdien patiriame vyrų smurtą namuose ir darbo vietose. Mums įgriso taikstytis su smurtu ir išnaudojimu – mes atsisakome tylėti! Susibūrėme į Vidurio, Rytų ir Vakarų Europos kovojančių moterų, migrantų ir darbuotojų tinklą – tarptautinį būtinųjų autonominių kovų susivienijimą (angl. Essential Autonomous Struggles Transnational). Kovo 8-ąją kviečiame visas ir visus kovojančius prieš kapitalistinį, patriarchalinį ir rasistinį smurtą prisijungti prie mūsų streiko!

Fantazijos apie nelygybių nepaisančią sėkmę: postfeministinė medijų kultūra

Fantazijos apie nelygybių nepaisančią sėkmę: postfeministinė medijų kultūra

Postfeminizmas dera su populiariojoje kultūroje neoliberalaus diskurso įtvirtintomis individualizmo ir savireguliacijos temomis. Sėkmė, kuri dėl klasinių nelygybių yra pasiekiama tik privilegijuotai grupelei, vaizduojama kaip atitinkanti individualių savybių išskirtinumą ir įdėtas pastangas. Į struktūrines nelygybes žiūrima kaip į kairiųjų konspiracijos teorijas, o jų pripažinimas tariamai rodo silpną charakterį.

„Vienintelis būdas kovoti už moterų išsilaisvinimą – kovoti už socializmą“: interviu su Ankica Čakardič ir Andreja Gregorina

„Vienintelis būdas kovoti už moterų išsilaisvinimą – kovoti už socializmą“: interviu su Ankica Čakardič ir Andreja Gregorina

Apibendrinant, dabartinė ekonominė sistema, kuri „moksliniuose“ pagrindimuose save laiko egalitarine, kelia būtinybę atkurti įtikimą socialistinę radikalių visuomeninių pokyčių koncepciją. Man atrodo, kad išeitis slypi kolektyvinės antikapitalistinės jėgos kūrime aplink revoliucinius, taigi, ir feministinius, reikalavimus.

Ant moterų sprando

Ant moterų sprando

Lietuvoje, kaip ir kitose post-sovietinėse šalyse, pirmaisiais nepriklausomybės metais moterys tapo išlaisvintos tautos biologinėmis motinomis, kultūros ir tradicijos puoselėtojomis. Neatsitiktinai nacionalinis ir ekonominis projektai Lietuvoje tapo prioritetiniais, tuo tarpu socialinė politika buvo palikta nuošaly kaip kažkas, kas turėtų išsispręsti savaime.