fbpx
Mados reklama kurioje moteris sėdi ant kėdės iškėlusi kumštį.

Fantazijos apie nelygybių nepaisančią sėkmę: postfeministinė medijų kultūra

Postfeminizmas dera su populiariojoje kultūroje neoliberalaus diskurso įtvirtintomis individualizmo ir savireguliacijos temomis. Sėkmė, kuri dėl klasinių nelygybių yra pasiekiama tik privilegijuotai grupelei, vaizduojama kaip atitinkanti individualių savybių išskirtinumą ir įdėtas pastangas. Į struktūrines nelygybes žiūrima kaip į kairiųjų konspiracijos teorijas, o jų pripažinimas tariamai rodo silpną charakterį.

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:


Vyraujančioje kultūroje dažnai sutinkame populiarųjį feminizmo variantą, kuris vaizduoja moteris kaip įgalintas, savarankiškas ir laisvas. „L’Oreal“ reklamose moteris įgalina nauja plaukų spalva (nes jos to vertos), o „Delfi“ straipsniuose žinomos verslininkės sėkmingai suderina karjerą su pareigomis vyrui ir vaikams. Populiariose medijose pabrėžiami moterų pasiekimai tradiciškai vyriškose sferose, o taip perteikiama žinutė, kad sėkmė yra pasiekiama visoms. Iškyla naujas, viską galinčios ir ambicingos moters idealas, pateikiamas kaip pasiektos lyčių lygybės įrodymas. Jei Viktorija Čmilytė-Nielsen gali prasimušti vyrų dominuojamoje šachmatų srityje ir „grakščiai“ derinti keturių vaikų priežiūrą su karjera Seime – kodėl negali kitos? Nepaisant esamų kliūčių, moterys raginamos įgyvendinti šiuos naujuosius moteriškumo tipus, kurie įkūnija postfeministines idėjas – tikėjimą, kad feminizmas yra atgyvena, o lyčių lygybė jau pasiekta. Medijose matant tokius pavyzdžius galima suabejoti feministinės politikos reikalingumu. Visgi verta atidžiau pažvelgti į postfeministinę medijų kultūrą, jos maskuojamas struktūrines nelygybes ir į vadinamus naujuosius moteriškumus.

Norėdami geriau suprasti nagrinėjamas temas, neapsieisime be dešiniuosius klaikiai gąsdinančio termino – socialinės lyties. Trumpai tariant, socialinė lytis – tai buvimo biologine moterimi arba biologiniu vyru socialinė reikšmė, išmoktos kultūriškai moteriškos arba kultūriškai vyriškos savybės. Biologinė lytis (arba interlyčių kūnų atveju – menama biologinė lytis) lemia, ar individas mokysis atlikti (angl. perform) kultūriškai moterišką, ar kultūriškai vyrišką tapatybę. Idėjų apie šios tapatybės atlikimą semiamasi iš supaprastintų kultūrinių modelių – moteriškumo ir vyriškumo tipų. Mums visiems pažįstami tradiciniai moteriškumo ir vyriškumo idealai – rūpestinga namų šeimininkė ir tvirtas šeimos maitintojas. Moteriškumo ir vyriškumo tipai nuolat kinta, pasireiškia naujomis formomis ir priklauso nuo laikmečio, kultūros, klasės. Nors medijose matomus moteriškumo ir vyriškumo tipus daugeliui žmonių išpildyti yra sudėtinga, juos vis vien bandoma atkartoti – o tai šiuos idealus ir palaiko.

Socialinė lytis reikšmingai struktūruoja mus supantį pasaulį ir lemia socialines ir ekonomines nelygybes tarp lyčių. Dėl išmoktų toksiškų vyriškumo elgesio modelių vyrai pasižymi blogesne fizine ir psichine sveikata, gyvena trumpiau. Homoseksualūs ir turintys kultūriškai moteriškų savybių vyrai susilaukia verbalinio ir fizinio žeminimo. Nepaisant moterų įsitraukimo į darbo rinką, joms vis dar tenka didžioji dalis namų ruošos ir vaikų priežiūros darbų. Moterys taip pat dažniau patiria smurtą artimoje aplinkoje ir gauna mažesnius atlyginimus.

Kadangi nelygybės tarp lyčių vis dar egzistuoja, svarbu atlikti jas maskuojančių postfeministinių idėjų kritiką. Postfeminizmą apibūdina 1990-aisiais metais JAV ir Anglijos populiariose medijose įsivyravusi nuostata, kad feminizmas yra atgyvena. Postfeminizmas Vakaruose atsirado kaip atsakas į antrosios bangos feminizmą. Posovietinių šalių atveju postfeminizmas buvo prisijaukintas kartu su neoliberaliu kapitalizmu, taip atmetant tiek socialistinę „iš viršaus“ primestą lyčių lygybę, tiek vakarietiškąjį feminizmą. Šiai pasaulėjautai būdingos ir feministinės, ir antifeministinės idėjos – jos pagalba kai kurios feministinės nuostatos (pavyzdžiui, moterų įgalinimas) integruojamos į populiariąją kultūrą, o pats feminizmas atmetamas dėl savo „ekstremalumo“. Pavyzdžiui, Aušrinė Armonaitė aptaria politikoje (ir kitose srityse) moteris slegiančius dvigubus standartus, tačiau nesiūlo šių nelygybių sprendimo būdų. Vietoje to ji idealizuoja „stiprią moterį“, kuri nepaisant patiriamų kliūčių pasiekia aukštumas pasirinktoje srityje. Dažnai pasireiškia ir stereotipinė ar net karikatūriška feminizmo samprata. Pramogų pasaulio įžymybė Indrė Stonkuvienė purtosi sąsajų su feminizmu: „Aš esu stipri, kurianti, dirbanti, veikli, bet aš esu ir mama, ir žmona, ir noriu būti gležna. Nesu už ar prieš feminizmą, aš – už moteriškumą, kuris yra įvairialypis“. Feministinė politika laikoma nebereikalinga dėl gausių feminizmo laimėjimų pavyzdžių populiariojoje kultūroje: moterų politikių, verslininkių ir pramogų pasaulio įžymybių. Viešojoje erdvėje vyrauja idėja, kad lyčių lygybė įgyvendinta ir moterys dabar turi netgi daugiau galimybių pasiekti sėkmę nei vyrai. Postfeminizmas pasireiškia kasdieniame kalbėjime, populiariuose straipsniuose, filmuose, reklamose ir kituose kultūriniuose produktuose.

Britų sociologė Rosalinda Gill aptaria postfeministinei medijų kultūrai būdingus bruožus. Visų pirma, moteriškumas yra siejamas su moters kūnu, o ne su anksčiau pabrėžtais rūpestingumo ir motinystės motyvais. Svarbiausiu moteriškos tapatybės elementu tampa seksualus kūnas, kuris reikalauja nuolatinės priežiūros. Medijose moteriški kūnai yra nuolat stebimi ir kritikuojami. Moters kūnas tampa vidinio pasaulio rodikliu: glotnus, tonizuotas ir prižiūrėtas kūnas reprezentuoja sėkmę. Antra, šiuolaikinei kultūrai būdingą (hetero) diskursų apie seksą paplitimą struktūruoja lytis. Vyrams skirtuose žurnaluose seksas yra aptariamas kaip maloni ir savaiminė veikla, tuo tarpu moterims skirtuose tekstuose seksas pateikiamas kaip veikla, reikalaujanti pastovios disciplinos, savireguliacijos ir emocinio darbo. Moterys pristatomos kaip pačios atsakingos už savo seksualinius santykius (už savo hetero-patrauklumą, vyrų seksualinį pasitenkinimą, apsaugą nuo nėštumo ir lytiškai plintančių ligų, vyrų savivertės palaikymą, savo seksualinės reputacijos išsaugojimą), o vyrai – kaip tiesiog norintys pasipisti hedonistai. Trečia, moterų sudaiktinimas (angl. objectification) pateikiamas kaip įgalinantis ir laisvas pasirinkimas. Moterys, anksčiau vaizduotos kaip vyro žvilgsniui skirti pasyvūs objektai, dabar pristatomos kaip patrauklūs seksualiniai subjektai. Posovietinėse šalyse atmetama anksčiau vyravusi moters kūno kaip darbui ir motinystei skirto įrankio samprata, moteriai suteikiama teisė būti geidžiančia ir seksualia. Seksualumas suvokiamas kaip įgalinimo šaltinis. Tai ryškiausiai matome reklamoje, kuri šiuo būdu puikiai prisitaikė prie feministinės kritikos. Grožio produktai, parduodantys moters sudaiktinimą, pateikia tai kaip malonų ir įgalinantį pačios moters pasirinkimą. Tačiau tik kai kurioms moterims (atitinkančioms hetero-patrauklumo normas) leidžiama būti geidžiančiais subjektais.

 

Makiažo reklama, kairėj pusėj pavaizduotos dvi moterys, viena dėvi Hidžabą, virš jos užrašyta "draw your own lines", kita garbanotais plaukais, virš jos užrašyta "wear your confidence out". Dešinėj pusėj didelis užrašas "the unlimited power of beauty".
Grožio produktų kompanijos „Sephora“ 2020 m. reklama.

 

Ketvirta, postfeminizmui, kaip ir neoliberaliai ideologijai, būdinga individualizacija. Moterys skatinamos „būti savimi“ ir susitelkti į savęs patenkinimą. Struktūrinės nelygybės pateikiamos kaip asmeninės – tokiu būdu politika ir socialinės normos ištremiamos iš diskusijos. Pavyzdžiui, moterų pasirinkimai atitikti grožio standartus pateikiami kaip nepriklausomi nuo moteriškumo idealų ar verslo interesų, kurie juos iš tikrųjų sąlygoja. Senamadiškos ir nelygybes skatinančios grožio ir lyčių santykių praktikos gali būti pateisinamos, jei yra pateikiamos kaip laisvai pasirenkamos ir malonios. Moteris gali susitelkti ties karjera arba jos neturėti, rengtis apnuoginančiai arba nešioti kostiumėlius, būti šeimos galva arba nebūti, jei tik entuziastingai ištariamas burtažodis „laisvas pasirinkimas“. Individualizacija yra susijusi ir su klasinių nelygybių neigimu – sėkmingų moterų „išskirtinės“ asmeninės savybės pateikiamos kaip jų pasiekimų priežastis. Pavyzdžiui, populiaru nerealizuotas profesines svajones aiškinti drąsos stoka. Beata Tiškevič (aišku, reklamuodama mokymus „IŠDRĮSK PRADĖTI“) džiaugiasi savo drąsiais draugais: „Tai yra žmonės, kurie ryžtasi mesti nemylimus darbus eidami link savo svajonių, tai yra žmonės, kurie neužsibūna nelaiminguose santykiuose, o eina į terapiją, konsultuojasi su porų terapeutais ir, jeigu vis tiek nieko neišeina… jie nutraukia santykius“. Vis dėlto, šis aprašymas veikiau skamba kaip labai neblogas finansines galimybes turinčių, o ne išskirtinai ryžtingų žmonių apibūdinimas.

 

Kairėje pusėje Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuotrauka. Dešinėje tekstas: "Viktorija Čmilytė-Nielsen - iniciatyvi jauna politikė, aktyviai veikianti nacionalinėje politikoje. Šiuo metu V. Čmilytė-Nielsen yra Seimo narė, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnė Seime, Seimo opozicijos lyderė. V. Čmilytė-Nielsen taip pat yra šachmatų didmeistrė. V. Čmilytė-Nielsen nuosekliai gina žmogaus teises, ypač - moterų teises. Turėdama didelę šeimą (4 vaikus) ji geba suderinti asmeninę karjerą nacionalinėje politikoje ir šeimą. V. Čmilytė-Nielsen savo atkakliu ir sunkiu darbu įrodė, kad visas stiklines lubas įmanoma pramušti, jei tiki savo jėgomis ir aplink save suburi stiprią komandą. Ji - pavyzdys moterims, kad "vyrų" erdvėje - politikoje - moteris gali tapti įtakingu ir stipriu balsu."
Viktorijos Čmilytės-Nielsen aprašas „Delfi Metų Moterys 2020“.

 

Penkta, postfeministiniame diskurse svarbų vaidmenį atlieka moterų savistaba ir savidisciplina. Tradiciniam moteriškumui būdingas kūno ir manierų disciplinavimas ne tik sustiprėjo, bet ir pasiglemžė naujas sritis. Finansai, santykiai, karjera, namų ūkis, vis naujos kūno dalys reikalauja pastovaus „savanoriško“ įdirbio ir tobulinimo. Tai pasireiškia ir medijos produktuose vyraujančiu „patobulinimo“ arba „pagražinimo“ (angl. makeover) motyvu. Moterys yra skatinamos nuolat gerinti įvairias savo gyvenimo sritis (pirmiausiai įtikinus, kad jos yra netobulos) atsižvelgiant į eksperto nuomonę ir keičiant vartojimo įpročius. Pavyzdžiui, projektas „Nebegėda“ siūlo nuolat tobulinti gyvenimą vartojant prabangius vibratorius, žaidimo kortas ir veido kaukes. Sėkmingos karjeros moterys disciplinuoja ir (tradicinį) moteriškumą – rengiasi formaliai, neapnuoginančiai, dažosi saikingai, vengia „moteriškų“ temų. Tokiam „profesiniam“ moteriškumui neprilygsta darbininkų klasės moterų atliekamas moteriškumas, tad karjeros aukštumos lieka pasiekiamos tik „tinkamą“ moteriškumą atliekančioms moterims. Moters sėkmė suprantama ne tik kaip akademiniai ar profesiniai pasiekimai, bet ir kaip prižiūrėtas kūnas, stilius, namų ūkis ir asmeninis gyvenimas. Moterys kviečiamos kaupti kultūrinį kapitalą investuojant į tinkamo viduriniosios klasės moteriškumo įgyvendinimą. Savidisciplina atspindi neoliberalios ideologijos propaguojamą asmeninę atsakomybę: idealus neoliberalusis subjektas – tai „laisva“ moteris, kuri pastoviai skatinama savanoriškai plušėti ties vis naujomis savo gyvenimo sritimis. Šešta, populiariojoje kultūroje siekiama pabrėžti moterų ir vyrų psichologinius bei fizinius skirtumus. Šie vėl iškilę diskursai palaiko socialines nelygybes, jas pristato kaip neišvengiamas dėl natūralių skirtumų tarp lyčių. Viena kasdienių to apraiškų – sėkmingą karjerą turinčioms moterims primetama papildoma atsakomybė už vaikų priežiūrą ir namų ūkį. Indrės Stonkuvienės žodžiais tariant „Suprantame, kad ką mama ir moteris gali padaryti, to negali padaryti vyras“.

Kairėje pusėje užrašas "Vietoje savęs lyginimo su kitais skirk laiko pagalvoti apie savo stiprybes ir pasirūpink savimi su veido kauke "don't worry". Dešinėje pusėje - rankose laikoma veido kaukė o po ja jos pakuotė, ant kurios pavaizduota moteris apkabinusi vaiką.
Projekto „Nebegėda“ „Instagram“ įrašas.

 

Postfeminizmas palaiko ir maskuoja ne tik nelygybes tarp lyčių, bet ir tarp mažiau ir labiau privilegijuotų moterų. Postfeministinės idėjos atstovauja tik baltų heteroseksualių viduriniosios (arba aukštesnės) klasės moterų interesams. Nors vaizduojami tik šios grupės moterims pasiekiami gyvenimo būdai, jie yra pateikiami kaip universalūs. Kai kurios moterys negali pragyventi dėl socioekonominių ir kultūrinių išteklių stokos, tad labai abejotina, ar patarimai apie tobulesnius vartojimo įpročius joms aktualūs. Postfeminizmas dera su populiariojoje kultūroje neoliberalaus diskurso įtvirtintomis individualizmo ir savireguliacijos temomis. Sėkmė, kuri dėl klasinių nelygybių yra pasiekiama tik privilegijuotai grupelei, vaizduojama kaip atitinkanti individualių savybių išskirtinumą ir įdėtas pastangas. Į struktūrines nelygybes žiūrima kaip į kairiųjų konspiracijos teorijas, o jų pripažinimas tariamai rodo silpną charakterį. Kaip yra pasakiusi verslininkė Jolanta Blažytė: „Mūsų šalyje įtvirtinti absoliučios vyrų ir moterų lygybės įstatymai, todėl visos moterys turi absoliučiai vienodas su vyrais galimybes tapti ir ministrėmis ir prezidentėmis. Ir tampa. Tai kam čia pūsti tą nelygybės burbulą tuščioje vietoje?“. Postfeministines idėjas atspindintys naujieji moteriškumo tipai kelia reikalavimus moterims darbo rinkoje ir asmeninio gyvenimo srityse, o tai kuria ypač didelį spaudimą mažiau privilegijuotoms moterims. Daugumoje darbo rinkos sričių moterys turi prisitaikyti prie nematomos vyriškumo normos (socialinės aplinkos, kurioje labiausiai vertinamos vyriškomis laikomos savybės). Dėl to moterims tenka išmokti sėkmingai derinti tiek kultūriškai moteriškas, tiek kultūriškai vyriškas savybes.

Prie lyčių nelygybių prisideda ir neoliberali ekonominė ir politinė santvarka. Silpnesnis gerovės valstybės vaidmuo lemia didesnę vaikų priežiūros naštą, krentančią ant moterų pečių, o stambiems verslams – didesnį pelną. Tokiu būdu neoliberalizmas įtvirtina aukštesnio socioekonominio statuso vyrų viršesnę padėtį lyčių hierarchijoje, palaikydamas didelių korporacijų interesus (kurių didžioji vadybos dalis yra šios grupės vyrai). Australų sociologė Raewyn Connell aptaria naująjį vyriškumo tipą, kuris dominuoja globaliu mastu – „transnacionalinį verslo vyriškumą“ (angl. transnational business masculinity). Jį atlieka globalioje rinkoje verslo vadovybės pareigas užimantys vyrai, kurių galia yra institucinė, o ne fizinė (pastaroji būdinga tradiciniam vyriškumui). Sėkmingus verslininkus šlovinančiame pasaulyje labiausiai vertinamos kultūriškai vyriškos savybės. Verslo sritis neretai gretinama su karo lauku, kuriame pagrindinį vaidmenį užima agresyvūs ir konkurencingi kariai-verslininkai. Tuo tarpu tiek moteriškos savybės, tiek moterišku laikomas darbas (kaip anksčiau moterų triūsas namie) yra nuvertinami. Moterys dažniau dirba prasčiau apmokamose srityse ir užima mažiau apmokamas darbo pozicijas. Pavyzdžiui, daugiau moterų dirba pradinių klasių auklėtojomis ar slaugos srityje dėl joms priskiriamo rūpestingos mamos įvaizdžio, taip pat moterys dažnai laikomos neturinčiomis vadovaujančioms pozicijoms reikalingų savybių. Tokiame kontekste naujuosius moteriškumus atliekančios moterys turi prisitaikyti prie nematomos vyriškumo normos, kuri vyrauja socialiniame pasaulyje. 

Naujuosius moteriškumus galima laikyti opoziciniais – tokiais, kurie meta iššūkį egzistuojančiai lyčių santvarkai. Opoziciniai moteriškumai gali skatinti lyčių lygybę, kai jie atsisako perimti hierarchinius lyčių santykius palaikančias tradicinio moteriškumo savybes. Pavyzdžiui, lesbietės ardo heteronormatyvumo prielaidą: jos įrodo, kad vienas kitą papildantys moters pasyvumas ir vyro aktyvumas nėra vienintelis seksualinių santykių modelis. Tačiau opoziciniai moteriškumai taip pat gali ir palaikyti lyčių hierarchinius santykius, jei toksiško vyriškumo metodais (pavyzdžiui, patyčomis ar agresyviu elgesiu) žeminamos kultūriškai moteriškos savybės. Verslininkės, siekdamos prisitaikyti prie vyrų dominuojamos aplinkos, gali pašiepti kitas jų darbo aplinkos moteris dėl tradiciškai moteriškų savybių demonstravimo (pavyzdžiui, emocionalumo, pasyvumo, apnuoginančios aprangos). Lyderystės ekspertė Alisa Miniotaitė tai puikiai iliustruoja: „Bet yra ir moterų, kurios tiesiog sabotuoja profesionalumą. Neseniai skaičiau pranešimą labai „vyriškoje“ konferencijoje, kur pranešėjų moterų buvo gal tik penktadalis, o holuose mačiau nemažai ilgaplaukių su aukštakulniais paskui vadovus tipenančių išsipuošusių moterų sekretorių: jos toje aplinkoje atrodė keistai. <…> Aš už grožį, bet ir už protą, už žmogiškąją vertę“. Neretai šios moterys pasiektą sėkmę aiškina savo „išskirtine“ kompetencija, kurią laiko nesuderinama su tradiciniu moteriškumu. Vis dėlto, naujuosius moteriškumus atliekančios moterys irgi meta iššūkį lyčių santvarkai įrodydamos, kad ir jos gali įkūnyti kultūriškai vyriškas savybes.

Socialinė lytis yra paini ir lėtai kintanti struktūra. Ji lemia giliai kultūroje įsišaknijusį vieno savybių rinkinio nuvertinimą ir kito iškėlimą, o tai turi plataus masto pasekmes. Naujieji moteriškumai veikia pasaulyje, kuriame vyrauja vyriškumo norma, ir jie dažnai prisideda prie hierarchinių lyčių santykių palaikymo. Tuo tarpu individualizmu grįstas postfeminizmas maskuoja klasines ir lyčių nelygybes. Tačiau ar tikrai dauguma moterų netampa sėkmingomis verslininkėmis vien dėl valios ir ambicijų stokos? Netikėkime neoliberaliomis pasakomis apie nelygybių nepaisančią sėkmę ir verčiau sutelkime dėmesį į tebeegzistuojančių klasinių ir lyčių problemų sprendimą.


Pagrindinė iliustracija: Steven Klein fotografija Alexander Wang 2013 m. pavasario ir vasaros kolekcijos kampanijai.

 

Literatūra

Connell, R. W. (1998). Masculinities and Globalization. Men and Masculinities, 1(1), 3-23.

Gill, R. (2007). Postfeminist media culture: Elements of a sensibility. European Journal of Cultural Studies, 10(2), 147-166.

4 Komentarai apie “Fantazijos apie nelygybių nepaisančią sėkmę: postfeministinė medijų kultūra

  1. „Moterys taip pat dažniau patiria smurtą artimoje aplinkoje ir gauna mažesnius atlyginimus.“

    Teisingesnė formuluotė būtų, jog yra užregistruojama daugiau fizinio smurto atvejų prieš moteris. Fizinis smurtas prieš vyrus (kurio dėl vyrų fizinio pranašumo, tikrai yra mažiau) dažnai nepatenka į statistiką, dėl tų pačių socialinių lyčių stereotipų. Jei į smurto apibrėžimą įtrauktumėm ir psichologinį, kurio vyrai negeba atpažinti, statistika būtų smarkiai kitokia. Atlyginimų skirtumų klausimo irgi nereikėtų suvesti į „moterys gauna mažesnius atlyginimus“. Jei tai būtų taip tiesmukiška ir primityvu, versle būtų ieškoma išskirtinai moterų, nes esą jos yra pigesnė darbo jėga.

    Pateikinėti Stonkuvienės nuomonę, kaip pavyzdį… graudu. Jos sekėjai yra tam tikra specifinė, gana nedidelė, žmonių grupė ir tikrai neatspindi visuomenės nuomonės.

    „Viešojoje erdvėje vyrauja idėja, kad lyčių lygybė įgyvendinta ir moterys dabar turi netgi daugiau galimybių pasiekti sėkmę nei vyrai.“

    Tam tikrais atvejais, tai gali būti tiesa. Verslai yra spaudžiami visuomenės, jog tam tikruose sluoksniuose (C level management’as ir žemesniuose vadovų lygmenyse) lyčių pasiskirstymas būtų 50:50, kas natūraliai lemia, jog moteris gali būti įdarbinta vien dėl to, kad yra moteris, o ne dėl savo kvalifikacijų. Politikoje vyrauja švytuoklės principas: jei vyrai politikai iki tol netenkino (o politikoje kitaip ir būti negali), persimetama ant moterų su viltimi, kad bus geriau, nes iki tol moterų politikoje beveik nebuvo ir jos nespėjo susigadinti reputacijos.

    „Svarbiausiu moteriškos tapatybės elementu tampa seksualus kūnas, kuris reikalauja nuolatinės priežiūros.“

    Šiame sakinyje pakeitus „moteriškos“ į „vyriškos“, gausim tą patį.

    „Vis dėlto, šis aprašymas veikiau skamba kaip labai neblogas finansines galimybes turinčių, o ne išskirtinai ryžtingų žmonių apibūdinimas.“

    Ne finansines galimybes, o išsilavinimą turinčių. Esame ES, galime migruoti ir ieškoti savęs bet kurioje valstybėje. Net Lietuvoje vidutinis atlygis jau siekia 930eur į rankas, turint omenyje, kad dalis yra šešėlyje… Lietuviai tiek neskursta, kad negalėtų savęs ieškoti.

    „Moters sėkmė suprantama ne tik kaip akademiniai ar profesiniai pasiekimai, bet ir kaip prižiūrėtas kūnas, stilius, namų ūkis ir asmeninis gyvenimas. “

    „Moters“ pakeiskime į „Vyro“ ir vėlgi gauname lygiai tiek pat teisingą sakinį. Net ir prezidentą išsirinkome tik todėl, kad anas aukštas, gražus, turi gražų namų ūkį, gerai rengiasi ir turi gražią tradicinę šeimą.

    „Daugumoje darbo rinkos sričių moterys turi prisitaikyti prie nematomos vyriškumo normos (socialinės aplinkos, kurioje labiausiai vertinamos vyriškomis laikomos savybės). Dėl to moterims tenka išmokti sėkmingai derinti tiek kultūriškai moteriškas, tiek kultūriškai vyriškas savybes.“

    Lygiai taip, kaip vyrai darbovietėse yra verčiami prisitaikyti prie „moteriškų“ komunikavimo/problemų sprendimų būdų, kurie remiasi empatija, diplomatija, jautrumu. Agresija, grubus tonas, nebėra toleruojami.

    „Verslo sritis neretai gretinama su karo lauku, kuriame pagrindinį vaidmenį užima agresyvūs ir konkurencingi kariai-verslininkai.“

    Konkurencija yra tai, kas varo verslą į priekį. Tai, kas leidžia mums per nepilnus metus sukurti vakcinas, išskraidinti robotus į Marsą ar patenkinti bet kokį kitą poreikį. Nėra konkurencijos, nėra pažangos.

    „Moterys dažniau dirba prasčiau apmokamose srityse ir užima mažiau apmokamas darbo pozicijas. Pavyzdžiui, daugiau moterų dirba pradinių klasių auklėtojomis ar slaugos srityje dėl joms priskiriamo rūpestingos mamos įvaizdžio“

    Tos sritys yra apmokamos prasčiau todėl, kad visuomenė (ir vyrai, ir moterys) vertina naują iPhone ar BMW labiau, nei kokybiškai slaugomą močiutę.

    1. „Konkurencija varo į priekį? Nei vakcinis, nei raketų nei kitų naudingiausių išradimų nesukūrė privatus verslas, o sukūrė valstybė tiesiogiai ar per viešas investicijas. Kaip tik, istorija tūkstantį kartų įrodė, kad kur reikia didelių visuomeninių sprendimų ir investicijų, ten verslas, grįstas konkurencija yra bejėgis.
      Ką verslas moka, tai išnaudoti viešomis investicijomis sukurtą gėrį savo naudai. Ten jau konkurencijos dėsniai puikiai veikia.

  2. Išlaisvinkim moteris iš toksiško maskulizmo gniaužtų… praėjus šiek tiek laiko… BLYN… ji nusiskuto kojas ir nusidažė plaukus, ne negalima tarė feminizmo ideologas. Ideologas nustatys rėmus kaip konkrečiai turi elgtis moteris, be jokių „laisvų pasirinkimų“ ir tik tada ji bus laisva : DDDDDD
    Tiesiog Orveliška… Panašu, kad tie ideologai taip giliai įlindę į savo burbulą, kad su realybe jau mažai sąsajų beliko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *