fbpx

seksizmas

Apie „ribines“ – mūsų laikų „isterikes“: moterys ir psichiatrija (III dalis)

Apie „ribines“ – mūsų laikų „isterikes“: moterys ir psichiatrija (III dalis)

Norėčiau sakyti – sveikinu šios trilogijos pirmoje ir antroje dalyse drauge su manimi prasiskynus kelią pro seksizmo psichiatrijos istorijoje brūzgynus. Tikrai norėčiau nuraminti, kad viskas seniai susitvarkė: sistema pripažino savo klaidas ir iš jų pasimokė, seksizmo ir kitokių išankstinių nusistatymų piktžolės išravėtos, auga bujoja visiems ir kiekvienai teisinga, nediskriminuojanti, žmogiškumo pertekusi psichiatrija.

Apie raganas ir psichines: moterys ir psichiatrija (I dalis)

Apie raganas ir psichines: moterys ir psichiatrija (I dalis)

Psichiatrija taip norėjo tapti „rimtu“, fiziologinei medicinai prilygstančiu mokslu, kad gerokai pasišovė sau koją ir prigadino daugybę gyvenimų dešimtmečiams į ateitį, ir vis dar gadina. Na ir, aišku, užuodęs sau naudą įlindo kapitalizmas. XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, ką aš, nusižiūrėjusi iš anglakalbių šaltinių, mėgstu vadinti medikokapitalizmu. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos – ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma.

„Sveikumo“ viršenybė, eiblizmas ir skirtingi galėjimai

„Sveikumo“ viršenybė, eiblizmas ir skirtingi galėjimai

Štai jums ir eiblizmas – nenuvalytuose laiptuose, neapgalvotame pastato projekte, nepaslaugiuose darbuotojuose ir kreivuose aplinkinių žvilgsniuose: „Ko čia šitam išvis prisireikė?“ Nesinori idealizuoti kurios nors šalies ar miesto, tačiau Berlyne pirmąkart pamačiau žmones vežimėliuose klube. Vilniuje neteko. Ir tikriausiai nėra taip, kad nė viena(s) lietuvis ar lietuvė su judėjimo negalia tiesiog natūraliai nenori lankytis pasilinksminimo vietose.

GPB Gyvai: Kaip atšaukti draugus ir pasiekti politinį tyrumą?

GPB Gyvai: Kaip atšaukti draugus ir pasiekti politinį tyrumą?

Cancel culture (atšaukimo kultūra) – dažnai naudojamas terminas, kuris neturi aiškaus apibrėžimo. Kairėje ir socialinio teisingumo ratuose abejojama šio fenomeno egzistavimu, o kitai politinio spektro pusei jis reiškia politinio dialogo ir žodžio laisvės pabaigą. Ar cancelinimas yra naudinga aktyvizmo praktika? Ką ji iš tikro gali pasiekti? Ir prieš ką turi daugiausia galios? Ką viešai gėdindami iš tikro galime sugėdinti, o kas tiesiog sugebės pakeisti savo auditoriją?

Aš, kaip ir tu, kartais nekenčiu; tu, kaip ir aš, prašai nepalikti

Aš, kaip ir tu, kartais nekenčiu; tu, kaip ir aš, prašai nepalikti

Problemiški teiginiai, išvados ir įsitikinimai knygoje byra kaip žirniai iš praplyšusio maišo, tačiau pradėti norėčiau nuo, mano manymu, paties pagrindinio, bet sunkiausiai apčiuopiamo, todėl galimai žalingiausio. Toks gali įsliūkinti nepastebėtas kaip koks pelėsis ir taip apraizgyti smegenis, kad atsipeikėsime tik kaip aidas kartodami: nirštantis bulius, prakeikti melai ir kliedesiai, nesvarbu, ką darote, vis tiek esate pasmerktas… Žodžių junginiai po dvitaškio yra autorių pasirinkti poskyrių pavadinimai. Iškart kyla įtarimas, kad jautrumo knygoje maža.

Fantazijos apie nelygybių nepaisančią sėkmę: postfeministinė medijų kultūra

Fantazijos apie nelygybių nepaisančią sėkmę: postfeministinė medijų kultūra

Postfeminizmas dera su populiariojoje kultūroje neoliberalaus diskurso įtvirtintomis individualizmo ir savireguliacijos temomis. Sėkmė, kuri dėl klasinių nelygybių yra pasiekiama tik privilegijuotai grupelei, vaizduojama kaip atitinkanti individualių savybių išskirtinumą ir įdėtas pastangas. Į struktūrines nelygybes žiūrima kaip į kairiųjų konspiracijos teorijas, o jų pripažinimas tariamai rodo silpną charakterį.