fbpx
Aktorė Amber Heard

Apie „ribines“ – mūsų laikų „isterikes“: moterys ir psichiatrija (III dalis)

Norėčiau sakyti – sveikinu šios trilogijos pirmoje ir antroje dalyse drauge su manimi prasiskynus kelią pro seksizmo psichiatrijos istorijoje brūzgynus. Tikrai norėčiau nuraminti, kad viskas seniai susitvarkė: sistema pripažino savo klaidas ir iš jų pasimokė, seksizmo ir kitokių išankstinių nusistatymų piktžolės išravėtos, auga bujoja visiems ir kiekvienai teisinga, nediskriminuojanti, žmogiškumo pertekusi psichiatrija.

Ir visgi ne. Deja, ne. Esu dėkinga Gretai iš VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“, nurodžiusiai, kur pasižiūrėti lietuvišką diagnozių statistiką (informacija iš 2021 m.). Jųdviejų – ir Gretos, ir statistikos – dėka galiu šį tą nušviesti apie psichiatrijos situaciją lyties aspektu mūsų dienų Lietuvoje.

Vyrizuotos ir moterizuotos diagnozės

Moterys Lietuvoje psichikos „ligomis“ „serga“ gerokai dažniau negu vyrai. Bendrai paėmus visas vadinamąsias F diagnozes (t. y. psichikos ir elgesio sutrikimus), diagnozuotų moterų turime 212 891, vyrų – 114 499, taigi moterų beveik dukart daugiau. Dar įdomiau pasidaro preparuojant skaičius atskiromis diagnozių kategorijomis. Vyrai vyrauja a) psichikos ir elgesio sutrikimuose dėl alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, b) protiniame atsilikime ir psichologinės raidos sutrikimuose, c) elgesio ir emocijų sutrikimuose, prasidedančiuose vaikystėje ir paauglystėje.

Kas tai? Pasakysiu labai grubiai ir nederamai supaprastindama: alkoholis, narkotikai, intelekto sutrikimai, mokymosi sutrikimai (pvz., disleksija). Pasakysiu dar grubiau ir dar nederamiau: „objektyviau pamatuojamos“, dažnu atveju geriau „plika akimi matomos“ ir kiek mažiau kontroversiškos (?) diagnozės. Žinau, kad šitaip kalbėdama vaikštinėju labai pavojingoje teritorijoje, tad prašyčiau bent trupučio kantrybės ir bent kol kas nenucancellinti manęs kaipo atvirkščios seksistės, nurašančios vyrų patiriamus psichikos sveikatos iššūkius. Mano tikslas anaiptol ne toks – jeigu kalbėčiau vakuume, paprasčiausiai pasakyčiau, kad, mano nuomone, kiekvienas žmogus yra visų pirma žmogus, ir apskritai velniop visas diagnozes. Visgi tikiuosi, kad teksto eigoje suprasite, ką turiu omenyje – diagnozes, dažniau prirašomas vyrams, vienija tai, kad jas šiek tiek sunkiau prirašyti tada, kai nėra reikalo (ar „įrodymų“) tai padaryti. Na, jeigu žmogus nevartoja alkoholio, tai ir neprikergsi alkoholizmo. O jeigu žmogus daug verkia?

Duomenys apie psichikos ir elgesio sutrikimus Lietuvoje
Bendras žmonių su psichikos ir elgesio sutrikimais skaičius Lietuvoje (bendras skaičius ir tūkstančiui gyventojų). Šaltinis: Higienos institutas

Kai kas iš jūsų, esu tikra, jau spėjote pagalvoti – viena diagnozė iškrenta iš šitos teorijos. Išties, autizmo spektre, oficialiais duomenimis, vyrų ir berniukų yra gerokai daugiau. Visgi net braukdama tokiu plačiu teptuku, niekaip negalėčiau autizmo pakišti po „objektyvesnio pamatavimo“ ar „matomumo plika akimi“ skėčiu (ypač turėdama nemažą bendravimo ir darbo su šia bendruomene patirtį). Džiaugiuosi, kad Lietuvoje gausėja drąsių autistiškų balsų, gebančių jus gerokai kokybiškiau supažindinti su temos plonybėmis negu aš kada nors galėčiau tikėtis tą padaryti (o ir nesitikiu). Šio straipsnio temos šviesoje paminėsiu tik viena – iš tikrųjų moterų autizmo spektre yra panašiai kaip vyrų, tik jos, veikiamos gydytojų išankstinio nusistatymo bei sociokultūrinių moteriškumo standartų, dažniau pražiūrimos. Taigi autizmas yra nepelnytai vyrizuota diagnozė, kas prikuria papildomų problemų jo spektre esančioms moterims. Lygiai kaip mano ekspertizės sritis, „ribinis asmenybės sutrikimas“, yra nepelnytai moterizuotas.

O mes tuo tarpu tęskime paišymą stambiu teptuku. Šizofrenijos skaičiai tarp lyčių daugmaž apylygiai, o tai kas tuomet skaičių ir biurokratijos pasaulyje lieka moterims? Moterims lieka visa kita. Nuotaikos (afektiniais) sutrikimais – suprask, depresija, bipoliniu ir pan. – diagnozuota 54 su puse tūkstančio moterų (vyrų – 13 tūkstančių, taigi keturis kartus mažiau). Sad girls be sad. Ir tada turime visą didžiulę pilkąją zoną, kurios Higienos instituto statistika smulkiau nebeišskiria – visos diagnozės nuo F40 iki F69, tarp jų potrauminė amnezija, nerimo sutrikimai, obsesinis kompulsinis sutrikimas, reakcijos į didelį stresą ir adaptacijos sutrikimai, disociaciniai / neuroziniai / valgymo / miego / pogimdyviniai ir asmenybės sutrikimai. Įskaitant, žinoma, ir F60.3, t. y. emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimą, kaip kad „ribinis“ vadinamas lietuviškose klasifikacijose.

Kas tarp F40–F69 diagnozių bendro? Liekame sąlygiškumo karalystėje. Tai ne tokie aiškūs, dažnai ne taip matomi, sunkiau (dažnai ir labai sunkiai) pamatuojami „sutrikimai“. Labai dažnu atveju tai – emocinių traumų pasekmės / adaptaciniai elgesiai, atsiradę gyvenant traumuojančioje aplinkoje (ir taip, aš pilnai sutinku, kad alkoholizmas gali patekti į šią kategoriją). Visgi F40–F69 istoriškai ir praktiškai yra labiau ai, gal ji čia prisigalvoja tipo „sutrikimai“. „Sutrikimai“, dažnai patologizuojantys absoliučiai normalias žmogiškas reakcijas į nenormalią (neteisingą, diskriminuojančią, sargdinančią) realybę. Taigi tokiais „sutrikimais“ bendrai diagnozuotų moterų turime 93 tūkstančius su viršum. Ir 31 tūkstantį vyrų. Moterų 3 kartus daugiau. Tai beveik 100 tūkstančių Lietuvos moterų (ir apie 124 tūkstančius Lietuvos žmonių apskritai), diagnozuotų psichikos „sutrikimais“, nes kankina košmarai, nes yra jautrios, nes nerimauja, nes stipriai reaguoja į stresą.

Kada per daug yra per daug?

Čia, žinoma, įsipainiojusios įvairios priežastys. Vyrai, patriarchato pasmerkti būti VYRAIS ir neverkšlenti, rečiau eina pas gydytojus, dažniau nusižudo. Moterys, patriarchato pasmerktos būti „beprotėmis“, diagnozuojamos netgi tada, kai nereikia. Ar ir moterys, ir vyrai vienodai kenčia hiperindividualizuoto hiperkapitalizmo hiperseksistinėje visuomenėje, kurioje aktyviai traukomi visi įmanomi bendruomeniniai saitai – tiek žmonių, tiek medžių? Taip. Ar vyrai ir moterys kenčia vienodai, tik tas niekaip neatsispindi diagnozių lentelėse? Kitas dalykas, dalis diagnozių yra tiesiog apskritai nesąmonė. Be garsiojo „lyties tapatumo sutrikimo“ (patologizuojančio ištisą trans žmonių egzistencijos faktą), šįkart (nes kiekvienąkart randu vis kokį naują perliuką) labiausiai mane sunervino F62.0. Ilgalaikis asmenybės pakitimas po katastrofiškų išgyvenimų. Paskaitom drauge?

Tai ilgalaikis asmenybės pakitimas, trunkantis mažiausiai dvejus metus ir atsiradęs po katastrofiškų išgyvenimų. Stresas turi būti toks stiprus, kad būtų nebūtina atsižvelgti į asmens jautrumą, kad būtų galima paaiškinti jo ryškų poveikį asmenybei. Sutrikimas apibūdinamas priešišku ar nepatikliu požiūriu į pasaulį, socialine atskirtimi, tuštumo ar beviltiškumo jausmu, susvetimėjimu ir nuolatiniu buvimo „ant ribos“ pojūčiu lyg nuolat būtų patiriama grėsmė. Šio tipo asmenybės pakitimą gali sukelti potrauminio streso sutrikimas. Tai asmenybės pakitimas po: koncentracijos stovyklų patirties, katastrofų, užsitęsusio pagrobimo su grėsme būti nužudytam, užsitęsusio buvimo gyvybei pavojingose situacijose, tokiose kaip buvimas terorizmo auka, kankinimo.

Na pasakykite man, kaip galime pasitikėti sistema, kuri patologizuoja konclagerį išgyvenusio žmogaus patirtį??? Argi tai „asmenybės“, o ne valdžios, sukūrusios konclagerius, sutrikimas?

Taip kad gerų naujienų apie dabarties situaciją neturiu. O dar pridėkime tai, kad moterims dažniau išrašinėjami raminamieji, kai reikėtų išrašyti nuskausminamuosius, nes moterų skausmu paprasčiausiai mažiau tikima kaip objektyvia, fizinę priežastį turinčia kategorija.

Ir isterikės niekur nedingo, tik buvo pervadintos „ribinėmis“, o isterija – „ribiniu asmenybės sutrikimu“ (tarp kitko, angliškas „ribinio“ pavadinimas pirmąkart buvo panaudotas 1938 m. Adolfo Sterno – buvimui „ant schizofrenijos ribos“ apibūdinti). Kodėl taip sakau? Nagi pažiūrėkime į keletą „ribinio“ simptomų:

  • perdėtas impulsyvumas ir emocingumas
  • ekstremalūs nuotaikų svyravimai
  • nestabilūs santykiai
  • tapatybės nepastovumas
  • neadekvačios pykčio apraiškos
  • paranojinės tendencijos
Moters su įvairiomis emocijomis piešinys
„Moteris, apimta katalepsijos“. 1893 m., Alberto Londe piešinys.

Arba labai pažodžiui iš lietuviško TLK-10-AM sisteminio ligų sąrašo. Tai asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas ryškus polinkis elgtis impulsyviai, neatsižvelgiant į pasekmes, nuotaika yra neprognozuojama ir nestabili. Tokiam asmeniui būdingi emocijų proveržiai ir nesugebėjimas kontroliuoti „elgesio iškrovų“. Stebimas priekabus elgesys ir konfliktai su kitais, ypač paskatinami tokio asmens impulsyvių veiksmų trukdymo ar kritikos. <…> Kartu pasireiškia nuolatinis tuštumos jausmas, polinkis įsitraukti į įtemptus ir nestabilius asmeninius santykius ir destruktyvus elgesys savęs paties atžvilgiu, kartu su suicidiniais ketinimais ir veiksmais.

Kada impulsyvumas / emocingumas pasidaro perdėtas? Nuo kokio atskaitos taško matuojant? Kas nusprendžia? Ar čia derėtų įtraukti emocingumą kalbant apie dalykus, kurie žmogui rūpi? Pvz., emocingumas kad ir mano atveju – kalbant apie seksizmą, nes rūpi, nes skauda, nes neteisybė. Seksistai sakytų, kad bet koks kalbėjimas apie seksizmą yra perdėtas. Arba – koks nuotaikų svyravimas jau būtų laikomas ekstremaliu? Ar toks, koks daugeliui moterų visiškai natūraliai ir normaliai būna prieš menstruacijas? Neprognozuojama nuotaika. O ar galėtum suprognozuoti trigerius / aplinkybes / kitų žmonių elgesį? Tapatybės nepastovumas. Dar neaiškiau. Natūrali ir, vėlgi, normali žmogaus kaita, transformacijos, metamorfozės, galiausiai, augimas gyvenimo eigoje: normalu ar nenormalu? Kas yra neadekvatus pyktis? Kai pyksti ant smurtautojo ir prievartautojo? Kai pyksti, kad vėl eilinį kartą abejojama tavo kompetencija vien dėl to, kad esi moteris? O paranoja? Jeigu bijai paskui tave naktį einančio nepažįstamo vyro – čia paranoja ar liūdna buvimo moterimi mūsų pasaulyje realybė? Apie tuštumos jausmą geriau net nepradėkime. Kaip supratote, aš turiu klausimų.


Patinka straipsnis? Paremkite GPB čia:


Nesakau, kad minėti simptomai yra „netikri“ ar kad neatneša žmonėms realios kančios, ar kad nereikėtų kreiptis pagalbos, jeigu tą kančią jauti. Pati juos išgyvenu, pati patiriu kančios, pati esu ne kartą kreipusis pagalbos. Tačiau drauge siūlau pamatyti juos kaip universalius žmogiškosios egzistencijos simptomus – visų mūsų ir nuotaika svyruoja, ir pyktis būna stiprus, ir santykiai nepastovūs, ir tapatybė nuolatos kinta. Taip atsiveria visai kita perspektyva – galimybė gyventi ir kalbėti apie psichikos ypatybes nepatologizuojant nei savęs, nei kitų. Kita vertus, nenoriu ir nesiekiu vienareikšmiškai nuteisti diagnozių. Diagnozė gali tapti puikiu žemėlapiu, išeities tašku, starto pozicija pradedant ieškoti pagalbos ir savojo (gijimo) kelio. Tarkime, man pažintis su „ribinio“ simptomatika, terminologija ir literatūra padėjo atrasti Dialektinę elgesio terapiją. Valio, tikrai, fantastika. Bet.

Ar čia nėra kaip seniau su isterija, kad realiai bet kuri moteris galėtų būti diagnozuota kaip „ribinė“ – reikia ar nereikia? Arba kaip tik, jeigu labai REIKIA, pvz., ją nutildyti (jeigu praneša apie vyro, ypač galingo vyro, smurtavimą). Arba jeigu reikia atimti vaikus teisme. Žinau, kad šneku labai liūdnai ir gal iš pirmo žvilgsnio netgi paranojiškai (!), bet paskaitykite, prašau, dr. Jessicos Taylor knygą Sexy But Psycho. Pasitikėjimą sistema ir diagnozių išrašinėjimo teisingumu bei nešališkumu supurtys kaip mat. Taip, žinau, jau ne pirmas ir ne antras kartas, bet šitą knygą esu pasiruošusi rekomenduoti šaukdama nuo visų stogų, kol užkimsiu.

„Išprotėjusi“ Amber ir sveikasis Johnnis

Kaip vieną iš pavyzdžių čia galime prisiminti garsiąją Amber Heard ir Johnnio Deppo skyrybų bylą. Amber proceso metu buvo diagnozuota „asmenybės sutrikimais“ (diagnozavo Deppo liudininkė psichologė Shannon Curry). Deppas nebuvo. Ir šiuo atveju nėra svarbu, kieno ten tiesa ir kas ką labiau nuskriaudė jų asmeniniuose santykiuose. Kalbu apie visuomenės požiūrį į moterį, palyginti su jos ex vyru – tuo metu socmedijos išvirto į tiesiog pasibaisėtiną patyčių iš Amber ir jos diskreditavimo cirką. Ir vėl tas pats per tą patį – psichiškai nesveika, išprotėjusi, nepatikima (prisiminkime XIX a. istorijąankstesniojo straipsnio – nesveika, nes nesutiko su vyru).

Ištrakuka iš „The Guardian“ straipsnio apie Amber Heard ir Johnny Deppo teismo procesą
„Curry teigė, kad Heard įvykius pristatė „reakcingai“ ir „pernelyg dramatiškai“ bei vartojo tokius žodžius kaip „magiškas“ ir „nuostabus“ įvykiams apibūdinti. Heard, pasak Curry, šokinėjo tarp „princesės ir aukos“. Šaltinis: Guardian

Atsargiai, mielos mano mergiotės! Per dažnai rinksitės didelius žodžius apibūdindamos dalykus – va ir „sutrikimukas“ pareina. Liūdnai juokauju, žinoma. Iš esmės noriu pasakyti viso labo tiek – „ribinio“ diagnozė yra tokia apie nieką ir tokia apie viską, ir tokia apie stereotipiškai „moteriškas“ savybes, kad, kaip ir isterijos atveju, tampa ir niekinė, ir pavojinga. Labai svarbu turėti mintyje, kad stereotipinis moteriškumas apskritai tiek nuvertinamas, tiek patologizuojamas gerokai dažniau negu tradiciškai vyriškos savybės.

Ir tyčia šitoje vietoje noriu pateikti ne savo, o rimto tyrėjo vyro argumentus. Jonathanas Foilesas yra dėstytojas, praktikuojantis psichoterapeutas, turintis patirties konsultuojant žmones pagal Dialektinės elgesio terapijos metodus (tos pačios, kurią išbandžiau, kuria vadovaujuosi ir kurią nuolat rekomenduoju). Labai rekomenduoju Jonathano knygą (Mis)Diagnosed – kaip ir minėtoji Jessicos Taylor Sexy But Psycho, (Mis)Diagnosed konkrečiais pavyzdžiais ištraukia į dienos šviesą nemalonią tiesą, kad diagnozės visiems ir visoms dalijamos dažniau ne pagal „nuopelnus“, o pagal išankstinius įsitikinimus (tiek apie žmogaus lytį, tiek seksualinę orientaciją, tiek rasę, tiek socialinę padėtį). Foilesas atkreipia dėmesį, kad vyrams kultūriškai priskirtas stabilumas, o nestabilumas savaime yra psichikos ligos požymis. Problemiška, tiesa? Daugiau apie tai paties Jonathano žodžiais galite rasti šiame įžvalgiame straipsnyje. Ir dar norėtųsi pasidalinti ilgoku, bet labai vertingu pokalbiu su Jonathanu bendriau apie tai, ką vis miniu šiame tekste – kiek psichiatriją yra paveikęs ne tik seksizmas, bet ir rasizmas, queerfobija, klasinė diskriminacija.

Apie Mergelę Mariją ir Barborą Radvilaitę

Apverskime blyną dar vieną kartą. O jeigu pafantazuotume, kad gyvename ne patriarchalinėje visuomenėje? Kad mūsų vertybės, prioritetai ir normalumo supratimas yra kitokie? Gal tada „ribinio“ simptomai galėtų tapti privalumais, o jų neturėjimas – nenormalumo žyme? Imkime jau minėtą tapatybę. Ką, tavo tapatybė pastovi? Vadinasi, nesikeiti, neaugi kaip žmogus ir kaip asmenybė, esi užstrigęs, negebi mokytis, tobulėti, reaguoti į aplinką ir prie jos prisitaikyti? Nenormalus. Nepatiri nuotaikų svyravimo, visada esi per vidurį? Reiškia, nelabai turi ką pasiūlyti – asmeniškai neišgyveni nei pasaulio grožio, nei iki galo supranti kitų žmonių skausmą, tau turbūt trūksta kūrybiškumo, turbūt esi nuobodus, nemąstai už dėžutės ribų, esi menkai emociškai išprusęs. Nepatiri chroniško tuštumos jausmo? Vaikeliuk, tai jeigu tau visko užtenka, nei tu ką išrasi, nei pakeisi pasaulį. Ot menkas vidutinybių rinkinys.

Šitokioje visuomenėje stereotipinis vyras taptų nenormalus, o stereotipinė moteris – normalumo matas. Ir ne, tokio požiūrio aš nepalaikau. Kaip ir feminizmas nesiekia moterų diktatūros vyrų atžvilgiu, kad ir ką jums sakytų rūstūs rankas sukryžiavę vyrberniai internetuose. Šiuo pratimu viso labo norėjau parodyti, kaip lengva, pasikeitus (vertybių) sistemai, pozityvą paversti negatyvu, pliusus minusais, o tai, kas statoma ant pjedestalo – tuo, ko gėdijamasi. Čia kaip kad dabar aukštinamas individualumas, o sovietmečiu geriau buvo būti kaip visi – tik skirtingos vertybių sistemos. Žmonės tai visada ir tokie patys, kaip visos / visi, ir individualūs tuo pat metu, skirtumas tik tas, koks bruožas įgauna daugiau socialinio kapitalo ir tampa geidžiamas.

Čia noriu padaryti ekskursą į neseniai klausytą podcastą apie rožės simboliką. Jame buvo kalbėta apie krikščionybėje stiprų mergelės Marijos kaip rožės be spyglių įvaizdį. Podcasto vedėjos pabrėžė, kad tokiu būdu iš labai tradiciškai moteriško simbolio (rožės) atimama galia, stiprybė, savigynos galimybė (!), bet kokia užuomina į agresiją ar pavojų (kas būtų spygliai), paliekant tik žiedą – švelnumą, grožį, estetiką, bejėgiškumą, pasyvumą. Marija tai ne kokia indų Kali, galinti ir kurti, ir griauti, ir šokti ant kaukolių.

Jano Matejko paveikslas – Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė
Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė. Jan Matejko paveikslas, 1867 m.

Šitie pamąstymai dar kartą grąžino mane prie patriarchato polinkio splittinti ant moterų (matyti tik juoda ir tik balta be jokių atspalvių, vėlgi, kaip ironiška, įvardijamo kaip viena iš kertinių „ribinio asmenybės sutrikimo“ apraiškų), ir paskui dar nuvedė link Barboros Radvilaitės. Amžininkų Barbora buvo padėta į puolusios moters, ištvirkusios karaliaus meilužės kategoriją – ji buvo dergiama, iš jos buvo tyčiojamasi, ji nebuvo laikoma tinkama karalienės postui užimti. Vėliau lietuvių tautinėje mitologijoje ji buvo išplauta ir padėta į šventosios lentynėlę – tyra, dora, pilietiška, netgi Lietuvos patriotė, gera, švelni, nuskriausta. O iš tikrųjų? O iš tikrųjų Barbora buvo žmogus, todėl, tikėtina, visokia (nors apie jokį patriotizmą ar apskritai domėjimąsi politika patikimų žinių nėra). Jinai mėgo sukneles, puotas, prabangą. Turėjo romaną su tuo metu dar vedusiu karaliumi. Mėgo žirgus ir šunis, turėjo mylimą kalaitę Sibilę. Bet tokios jos mums neužtenka. O gal tiksliau – tokios jos mums per daug?

Nuo „švelniai išprotėjusios“ iki „psichinės raganos“

Tai ko gi patriarchalinė visuomenė nori iš moters? Labai aiškiai tą yra susumavusi dr. Jessica Taylor:

Lentelė su tobulos ir išprotėjusios moters bruožais
Šaltinis: Jessica Taylor Sexy But Psycho. Pastaba: ties „nevaisinga“ ir „vaisinga“, straipsnio autorės ir redaktoriaus nuomone, gali būti įsivėlusi klaida originale.

Ir visgi moteris iš idealios moters lentynėlės turi vieną sunkiai apeinamą trūkumą – ji… nuobodi. Ji nekelia iššūkio, yra pernelyg prijaukinta, neverčia stengtis. Ji nuspėjama ir puritoniška, ir neįkūnija paleistuviško sekso fantazijų. Taip ir gyvena šimtmečius mūsų vargšiukai hetero vyrai, besiplėšydami tarp Mergelės Marijos (ar Barboros Radvilaitės tautinio mito) ir Babilono kekšės (ar Barboros Radvilaitės, pasak jos amžininkų). Šitame kontekste „ribinės“ moterys atsiduria labai įdomioje padėtyje.

„Švelniai išprotėjusi“ gražuolė siūlo retą, egzotišką ir viliojantį kraštutinumų derinį. Ji ir šiek tiek pavojinga, todėl įdomi, bet ir užtektinai silpna, gležna, pažeidžiama. Ji vienkartinė – niekas nereikalaus įsipareigoti būtybei, dėl savo diagnozių ir taip gyvenančiai visuomenės paribiuose. Brutaliais vienos mano pažįstamos žodžiais, visi ją nori išpisti, bet niekas nenori su ja būti.

Labiausiai sutrikusios visuomet yra pačios geriausios lovoje.

Jai absoliučiai nusišvilpt ant reputacijos – gali dar draugų pasikviesti, ji padarys viską.

Iš tikrųjų tai ji pati prašosi, visos jos hiperseksualios, aš skaičiau.

Paskutiniai du sakiniai išgalvoti. Pirmasis – realus 2004 m. Donaldo Trumpo komentaras apie aktorę Lindsay Lohan. Taip kad pasiruošk būti uždaryta į auksinį narvelį, o valiūkiškoji sekso fėja iš psichiatrinės, tik pažadėk netapti atvirkštine kombinacija. Būsi negraži (arba nekonvencionaliai graži, arba negraži vyrams)? Epizodas užklups tave nepasidažiusią? Rėksi, kauksi, žalosiesi, lakstysi susivėlusi, neįtraukusi pilvo, dėvėdama prastuosius apatinius? Tau reikės iškviesti greitąją? Fui. Tada būsi „tikra“ psichinė ir ragana, o tokių niekas nenori.

Taigi „ribinės“ įvaizdis nė pro kur neįkūnija tikros dialektikos – priešingų teiginių buvimo teisingais vienu metu. Tai nėra tikra dialektika, nes tikrąją dialektiką įkūnytų Kali. „Ribinė“ yra išvis kažkoks keistas antgamtiškas rožės hibridas, dar kitoks negu mergelė Marija – gražus žiedas, o spygliai atsiranda TIK TADA ir TIK TOKIE, kokių reikia laikinai pasižaisti vyrui, ieškančiam nuotykių ir egzotikos, bet iš tikrųjų nepavojingi. O panaudojus gėlelę su visais neveiksniais spygliais paprasčiausiai galima išmesti.

Dėl visų minėtų ir daugybės nepaminėtų priežasčių visai nebepasitikiu psichiatrija kaip sistema bei institucija, tačiau, palaikydama tikrosios dialektikos dvasią, bemaž dievinu savo psichiatrę. Mėginu balansuoti tarp pastangų šviesti visuomenę „ribinio asmenybės sutrikimo“ tema ir anarchistinių pagundų atsisakyti visų įmanomų etikečių. Tarp buvimo sistemos paciente ir kritike, „išprotėjusia moterimi“ ir niekuo neypatinga daržininke. Šitie vaidmenys keisti ir vietomis sudėtingi, tačiau tik egzistavimas tarp padėjo man suprasti lyno prasmę. Manasis lynas yra stiprios bendruomenės – vieną iš jų mėginu kurti savąją veikla. Visuomet raginu kreiptis į mane informacijos dėl „ribinio“ 101 ir visų kas, kur ir kaip su pagalba Lietuvoje, tačiau iš daržo būtinai palydėsiu su radikalaus normalumo ir bendražmogiškumo žinute. Ir su svajone apie pasaulį, kuriame išeitys bus svarbesnės negu įrašai dokumentuose.


Tekstas originaliai publikuotas Elenos Gasiulytės naujienlaiškyje elenos emocijų daržas, kurį prenumeruoti galite čia.

1 thought on “Apie „ribines“ – mūsų laikų „isterikes“: moterys ir psichiatrija (III dalis)

  1. ačiū dievui pagaliau atsirado zmogus kuris protingai aprašė šią skaudžią problemą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *