Ši tekstų apie moteris ir psichiatriją serija prasidėjo maždaug prieš metus, kai planavau į GPB paleisti trečiąjį savo opusą po pirmų dviejų. Bet tada suglumino temos platumas, prasidėjau su šiltnamiais, paskui su emocijų daržu (autorės naujienlaiškį elenos emocijų daržas užsiprenumeruoti galite čia), tad eskizai taip ir liko nusėdę kompiuterio gilumose, kuris paskui irgi sugedo ir tik neseniai buvo prikeltas.
Dabar, žinoma, džiaugiuosi, kad tuomet nepaskubėjau – turėjau progos dar ir dar (ir DAR) įsigilinti, pasiskaityti puikių knygų, pasikoreguoti savo pačios požiūrį, žodžiu, viskas, kaip sako, į gera. Anuomet, kai pradėjau užmetinėti eskizus, pamenu, labai mane suintrigavo būtent šitas straipsnis pavadinimu Ką apie mus sako susižavėjimas tragiškomis psichiškai nesveikomis gražuolėmis? Jame pirmąkart sužinojau apie sąmoningą XIX a. psichiatrinių ligoninių pacienčių įvaizdžio modeliavimą pagal Ofeliją iš Hamleto.
Prieš pradedant gal derėtų trupučiuką apie Ofeliją – gal kam gali atrodyti savaime suprantama, tačiau savojoje rašymo karjeroje esu ne kartą įsitikinusi, kad iš tikrųjų absoliučiai niekas nėra suprantama savaime.
Ofelija ir Hamletas: „moteriška“ ir „vyriška“ beprotybė
Ofelija Hamlete yra viena iš viso labo dviejų veikėjų moterų. Aha, visoje pjesėje. Išprotėjusi pagrindinį veikėją įsimylėjusi mergelė ir nekenčiama jo motina (mat susidėjo su tėvą nužudžiusiu dėde) – tiek tos moteriškų veikėjų įvairovės. Ofelija apibūdinama, žinoma, per ryšius su vyrais – Polonijaus duktė, Laerto sesuo, galimai būsima Hamleto žmona. Sekasi jai nelabai kaip – Hamletas pasiūlo jai eiti į vienuolyną (nors žodis tuo metu buvo plačiai naudojamas kaip eufemizmas viešnamiui, tai galiausiai pasiūlymas lieka neaiškus), pasako, kad nesituoks, paskui mėto erotinio pobūdžio remarkas ir dar nuduria jos tėvą. Ofelija tada „išprotėja“, kas pasireiškia „keistu“ kalbėjimu mįslėmis, dainų dainavimu ir šnekomis apie gėlių reikšmes, kol galiausiai nusižudo (ar netyčia paskęsta?). Plius tekste yra kelios užuominos, kad ji galėjo būti nėščia.
Pastebėkime, kokie skirtingi vyro ir moters, gedinčių tėvo (nes juk Hamletas irgi gedi savojo!), likimai ir galimybės – Hamletas visą pjesę trainiojasi visas toks patempęs lūpą ir reikšmingas, įmantriausiai monologuoja, svarstydamas, būti čia jam ar nebūti, spendžia spąstus tėvo žudikui demaskuoti, planuoja kerštą, ir kai jau galiausiai miršta, tai kovodamas, ir procese spėja dar biškiuką pasisakyti. Ofelija iškart bam – ateina su gėlelėmis, padainuoja posmelį kitą ir miršta už kadro (galimai nėščia). Vyras vs. moteris, svarba vs. nereikšmingumas, įžodinta logika vs. pseudofolkloriniai pasidainavimai, filosofijos vs. gėlės, „normalūs“ drabužiai vs. plazdenanti balta marška. Vardas – visos pjesės pavadinimas vs. mažiukė antraplanė rolė.
Per Ofeliją Hamleto pastatymuose ir buvo visiems laikams įtvirtintas standartinis „išprotėjusios“ moters įvaizdis – pasidraikę naktinukai, pasidraikę plaukai, būtinai kažkiek nuogumo (ar bent aliuzijos į jį), padėrusios akys, nerišlūs žodžiai. Bonusas – gėlės neklusniose sruogose. Šitą įvaizdį dainoje Hope Is a Dangerous Thing for a Woman Like Me to Have – but I Have It naudoja Lana del Rey, pirmosios dalies epigrafo autorė, dar pridėdama nuorodą iš kitos „ofelijos“ – amerikiečių rašytojos Sylvios Plath, taipogi minėtos pirmojoje dalyje – teksto, kuriame irgi figūruoja viktorinio stiliaus naktinukai.
Lana: I’ve been tearing around in my fucking nightgown / 24/7 Sylvia Plath
Sylvia: One cry, and I stumble from bed, cow-heavy and floral / In my Victorian nightgown
(Lana: Aš draskausi su supistais naktinukais / 24/7 Sylvia Plath
Sylvia: Vienas šūksnis ir ropščiuosi iš lovos sunki kaip karvė, gėlėta / Su savo viktorinio stiliaus naktinukais)
Ofelijos Paryžiaus Salpetriero ligoninės „spektakliuose“
Iki XIX a. šitas įvaizdis buvo įtvirtintas taip patikimai, kad gydytojai juo rėmėsi režisuodami „isteriškų“ pacienčių fotografijas ir pasirodymus. Priminsiu, kad isterija tuo metu reiškė praktiškai bet ką, kas su moterimi yra „negerai“ (arba paprasčiausiai pernelyg „moteriška“, arba ko gydytojai nesupranta / negali paaiškinti), tad ir tie „simptomai“, kaip bus matyti iš nuotraukų, labai jau visokie: ir iškištas liežuvis, ir išriesta nugara, ir pakeltos į dangų rankos, ir šiaip bendro pobūdžio suglebimas (bet ir aktyvumas!), ir sekso norėjimas, ir nenorėjimas, ir verksmas, ir…
Nesakau, kad moterims tose nuotraukose „viskas gerai“ (gyvenant XIX a. visuomenėje mažai kuriai iš mūsų būtų gerai), kad jos neturi sunkumų ar nepatiria kančios. Sakau tik, kad labai tikėtina, kad tikroji kančia liko už kadro, pasireiškė kitaip negu iškištas liežuvis ir netgi galimai buvo susijusi dar ir su tuo, kad reikėjo pozuoti. Kodėl reikėjo? Nes psichiatrijai, nuvertinamai kaip neaiški ir ne iki galo mokslinė medicinos sritis, reikėjo ĮRODYMŲ. Liga neegzistuoja be pavadinimo, simptomų sąrašo, eigos aprašymo, konkrečių pavyzdžių, siūlomų gydymo metodų ir jų paveikumo dokumentacijos – kitaip sakant, be popierizmo ir biurokratijos. Tas dar svarbiau kalbant apie „proto ligas“ – dažniausiai visai nesunku pamatyti, kad pirštas išniręs, kai jis išniręs, bet kaip pamatyti (ir parodyti), kad moteris „isterikė“?
Štai gydytojas Hugh Diamondas iš Britijos fotografuoja savo pacientę pagal geriausias Ofelijos tradicijas – prikaišęs gėlių į plaukus. Kaip ten Oscaras Wilde’as sakė? Ne tik menas imituoja gamtą – pati gamta prašosi leidimo imituoti meną. Ši frazė yra puikus raktas atrakinti XIX a. „isterikių“ fotografijų kontekstą ir reikšmes.
Prancūzas Jeanas-Martinas Charcot, Salpetriero ligoninės Paryžiuje neurologas, „isterikių“ in action fotografijas sudėjo į rinkinį Iconographie photographique de la Salpêtrière (1875-1880), daugiatomį leidinį, suteikusį mokslinio svorio isterijos diagnozei. Čia Charcot fotografuoja vieną iš savo mėgstamiausių „isterikių“ Augustiną. Greta – barokinė skulptūra. Turbūt atsitiktinumas. Juk fotografija – patikima ir realybei ištikima technika. Nuotrauka kaip įrodymas. Taip esame linkę galvoti netgi dabar, šiais visuotinio žinojimo apie filtrus, instagramines pozas ir retušavimus laikais. Fotografija išlieka bent kažkiek realistiškesnė už kitas medijas.
Turime laikyti mintyje, kad tuo metu fotografija buvo lėtaeigė technika. Užtrukdavo, kol šviesa išdegindavo atvaizdą specialioje plokštelėje (arba išpurtydavo sidabro oksido plokštelės molekulių refleksines savybes, kaip autorei išdėstė jos mylimasis). O tu tik pažiūrėk į tas pozas – kad ir tiltelius. Nėra taip, kad nuspaudžiau mygtuką ir pavyko prigauti išriestą nugarą. Kad fotografija pavyktų, pacientė turėjo išlaikyti pozą pakankamai ilgai. Ar visiškai pakrikusi, besidraskanti, nesukalbama „isterikė“ galėtų taip padaryti?
(Daugiau nuotraukų iš Charcot rinkinio pamatysi čia)
Moterys paprasčiausiai būdavo įkalbinėjamos, verčiamos ir netgi papirkinėjamos kolaboruoti – atlikti vaidmenį taip, kaip nori gydytojas. Jos žinojo, kad už pagalbą bus atlyginta – tylesne palata, švariais patalais, laisve judėti po ligoninės teritoriją. Net ir šiais laikais kai kuriuose psichūškės skyriuose tai būtų neprastos privilegijos. Jeigu nekolaboruodavo, būdavo baudžiamos. Štai minėtoji Augustina – Louise Augustine Gleizes. Į psichiatrinę pas Charcot ji pateko būdama keturiolikos. Tvirkinta nuo dešimties, mušta, trylikos išprievartauta motinos meilužio. Absoliučiai tikėtina, kad po daugeliu XIX a. „isterijos“ atvejų slėpėsi PTSD ir ištisi sluoksniai traumų, ypač seksualinių. Pats Charcot, regis, bent kažkiek tą suprato, mat naudodavo terminą trauminė isterija. Nepaisant to, Augustiną – visiškai dar vaiką – fotografavo ir eksponavo, kaip ir kitas. Po kurio laiko Augustina ėmė priešintis dalyvavimui spektakliukuose. Buvo kaip mat uždaryta į ligoninės vienutę (izoliatorių). Devyniolikos sugebėjo pabėgti iš ligoninės persirengusi vyriškais drabužiais (puikus įrodymas, kuriai lyčiai ligoninėje buvo saugiau). Tolesnis jos likimas nežinomas.
Ir tai tik vienos moters istorija, bet vis tiek per didelė kaina už gerą daktaro vardą ir diagnozės patikimumą. Tačiau šou turi tęstis, ir pas Charcot Salpetriero ligoninėje jis tęsdavosi kiekvieną antradienį, mat be nuotraukų jis užsiėmė dar ir viešomis paskaitomis. Kartelė buvo užkelta aukštai – jas lankydavo žymiausi kolegos gydytojai, tarp jų ir susižavėjęs Freudas. O kas, jeigu seansas nenusiseks? Liūdnai pajuokausiu – šitoje vietoje puikiai suprantu poną Charcot. Reguliariai išlaikyti susidomėjimą rašant naujienlaiškį nėra lengva, tikrai dažnai ir aktyviai dėl šito frustruojuosi. Tai darai, ką turi daryti. Pavyzdžiui, jeigu pacientė linkusi į traukulius, juos pabrėžti galima uždedant skrybėlę su didžiulėmis dramatiškai virpančiomis plunksnomis.
Kaip sako, visi gyvūnai lygūs, bet yra lygesnių už kitus. Labai sunkių psichikos ligonių ir epileptikių už ofelijas niekas neimdavo. Jos jau buvo „už ribos“ – neestetiškos, sunkiau seksualizuojamos, galimai nepatrauklios ir pavojingos, „iš tikrųjų“ „nesveikos“. „Isterikė“, kaip kad šiais laikais „ribinė“, geba balansuoti – užtektinai nesveika, kad būtų egzotiška, užtektinai sveika, kad nebūtų atgrasi. Čia toks subtilus šokis – lyg ir nepadoru, lyg ir norisi žiūrėti.
Patinka straipsnis? Paremkite mus nors euru, kad tokių būtų daugiau:
Kažkaip panašiai dar ir šiandien (daug dažniau Lietuvoje, palyginti su, pavyzdžiui, Berlynu) praeiviai reaguoja į žmones su matoma negalia gatvėse. Apsimeta, kad nežiūri, bet žiūri, ir žiūri su didžiule nuostaba ir susidomėjimu, sumišusiu su lengvesniu atsikvėpimu: ačiū dievui, man taip nėra. Matau žmonių žvilgsnius, kai išeiname kažkur su nereginčia teta, ypač ten, kur „neturėtume būti“ – ne poliklinikoje, o, pavyzdžiui, kavinėje, ir dargi ne pigiausioje. Yra to cirko žvėrelio efekto, vis dar yra. Pamenu internetuose skaičiusi, kaip žmogus piktinosi, kodėl parkavimo vietos žmonėms su negalia prie parduotuvių ar šiaip kokių traukos objektų yra be laiko limito – po darbo valandų juk „tokiems“ tikrai nėra ko iš namų eiti.
Ekskursas į hipnozę
Visos šitos mano kalbos smarkiai susipynusios su hipnozės istorija – ją taikė ir minėtas Charcot (rimtas gydytojas), ir visokie šiaip sau apsimetėliai. Pagalvojau, kad kiekvienas laikotarpis turi savo menkai patikimų, tačiau populiarių ir savimi pasitikinčių visažinių porūšį. Šiuolaikiniai hipnoterapeutų atitikmenys yra influenceriai-koučeriai-mentoriai, už kelis tūkstantėlius pakeisiantys tavo gyvenimą į visas įmanomas geriausias puses. Kai buvau maža, madingi buvo ekstrasensai ir visokiausi jų mūšiai per televiziją.
Domėdamasi hipnozės išpopuliarėjimu Europoje atradau labai mane sudominusią knygą: Christopher Green Overpowered!: The Science and Showbiz of Hypnosis. Skaityti dar neteko, tačiau viename straipsnyje aptikau jos ištraukėlę, puikiai apibūdinančią lyčių vaidmenis ir jų disbalansą hipnozės praktikose, ir puikiai susisiejančią su tuo, ką jau kalbėjome. Nors su laiku radosi ir moterų hipnoterapeučių, standartinis vaizdelis visgi būtų vyras-subjektas ir nevisprotė moterėlė-objektas. Vyras valdo pseudomokslines pseudomagines jėgas tam, kad nuramintų isterikę. Šitoks paveikslėlis yra puiki metafora psichiatrijos istorijai (kaip matėme praėjusiame tekste), ir istorijai apskritai. Vis tas moteris reikia raminti. Vis stumdyti klaidžiojančias gimdas, vis saugoti, kad nesusidėtų su velniu, vis taisyti ir remontuoti. Jokio poilsio vargšams vyrukams.
Žinoma, galimas ir atvirkštinis variantas, tačiau atkreipkime dėmesį į skirtingas vertinimo tendencijas. Jeigu moters valia vienaip ar kitaip suvaržyta ir ją valdo, už ją sprendžia vyras, tai vadinama hipnoze, gydymu, santuoka, normalia pasaulio tvarka, tradicinėmis vertybėmis. Jeigu vyro valia suvaržyta ir jį valdo moteris, tai vadinama užkerėjimu, raganavimu, suviliojimu, pakišimu po padu.
Vardą dažniausiai „turėjo“ tik gydytojas-hipnotizuotojas – moteris-objektas dažniausiai likdavo anonimė, nes jos svarba ir vertė hipnozės spektaklyje nebuvo ženkliai didesnė už kėdės, ant kurios ji sėdėdavo. Tiesiog dar vienas propsas. Inventoriaus vienetas. Tas pats kartojasi ir mūsų nagrinėtose „isterikių“ fotografijose – jos vadinasi pagal „isterijos priepuolių“ etapus, o ne pacienčių vardais.
Kitas dalykas, aktyvumas vs. pasyvumas hipnozėje atitinka tradicinį dievobaimingą lytinio akto įsivaizdavimą – vyras aktyviai atlieka, moteris guli (o jeigu moteris aktyvi, tai ragana arba prostitutė). Vyras aktyviai makaloja rankomis ar švaistosi laikroduku ant grandinėlės, moteris nuleipusi, apgeibusi arba išvis be sąmonės. Be sąmonės, reiškia, su dar mažiau galios pasipriešinti. Man regis, šitas aspektas itin ryškus „išprotėjusių“ moterų vertinime. NUvertinime. Jų ne vertas dar mažiau negu „normalių“ moterų. Juk vyrai leidžia sau „pajuokauti“, kad apskritai moterų ne reiškia galbūt, o galbūt reiškia taip, o tai jeigu dar „išprotėjusi“? Kas ja patikės? Kas įrodys, kad ji neprisigalvojo, neprihaliucinavo, neprisipsichotino? Didelė dalis „išprotėjusių“ moterų „žavesio“ yra tariamas jų prieinamumas. Ir tuo pačiu priminsiu, kad moterys, turinčios negalią (taigi, „prieinamesnės“), yra dar didesniame pavojuje patirti seksualinę prievartą, negu „standartinė“ moteris.
Apie medicininį smurtą ir viltį
„Išprotėjusiųjų“ kūnus galima naudoti visaip. Vienas toks Isaacas Bakeris-Brownas, gydytojas ir dargi kurį laiką Medicinos draugijos Londone prezidentas, XIX a. viduryje ėmėsi savo ligoninėje atlikinėti klitorio pašalinimo operacijas. Ne tik šalino, tačiau ir rašė straipsnius apie tai, kad gydyti isteriją stimuliuojant klitorį ir sukėlinėjant priverstinius „gydomuosius“ orgazmus yra bergždžias darbas. Šitaip tik skatinama nenormali moterų aistra pasitenkinti. Pasak jo, vienintelė išeitis yra pjauti, ir tada nesuvaldomos moterys virs laimingomis žmonomis, maištingos paauglės susitupės, o susituokusios moterys, anksčiau besišlykštėjusios santuokinėmis pareigomis, kaipmat apsinėštins.
Neilgai trukus ginekologai užprotestavo ir Londone šitokios praktikos buvo nutrauktos, tačiau atrado pasekėjų Amerikoje. Galima rasti dar 1937 m. (!) medicininių tekstų, rekomenduojančių pašalinti klitorį. Operacijų būta ir kiek vėliau. Štai viena moteris pasakojo 1944 m., būdama 12 metų, sėdėjusi pas gydytoją, kai staiga buvo nei iš šio, nei iš to apsvaiginta ir pabudo be klitorio. Taip jie bandė atgrasyti mane nuo masturbacijos, interviu sakė ji. Paskui pridėjo: Nepavyko.
Labai baisu. Labai labai baisu. Visgi rašau apie visa tai ne šiaip norėdama pakraupinti ir tikrai jau ne dėl to, kad jausčiau malonumą perpasakodama moterų kančias. Rašau tam, kad niekada nepamirštume. Kad sužinotume, jeigu nežinome, kad nevadintume moterų isterikėmis, kad lengva ranka kasdienėje kalboje nepatologizuotume ir nediagnozuotume žmonių (ai, ta tai turbūt kažkokia bipolinė, nesuprantu aš jos nuotaikų). Rašau tam, kad, patekę į galios pozicijas, nepamirštume, kad žmonės su diagnozėmis yra labai jautrioje padėtyje ir dažnai susiduria su baisia diskriminacija tiek šeimose, tiek darbovietėse, tiek šiaip viešajame gyvenime. Kad nepamirštume – psichiatrinėje ligoninėje gulinti moteris ir šiais laikais neapsaugota nuo seksualinės prievartos (žinau atvejį, neturiu žodžių nei jėgų apibūdinti). Kad nepamirštume, kiek smarkiai psichiatrija pasitarnavo patriarchatui. Kad žiūrėtume įtariai, kai kitą kartą išgirsime, kad „ribiniu asmenybės sutrikimu“ daug dažniau „serga“ moterys. Kad įtariai žiūrėtume į psichikos sutrikimais diagnozuojamas moteris kaip tik tada, kai jos praneša apie vyro smurtą, prievartą, priekabiavimą (arba siekiant jas diskredituoti skyrybų procese – taip, aš apie Amber Heard). Kad įtariai žiūrėtume į „isterikių“ vaizdavimus filmuose ir knygose, ir kad kitame žmoguje visų pirma matytume savo atvaizdą – panašumus į save. Ne diagnozę.
Tad pribaikime su irgi pobaise, tačiau viltinga istorija. Elisabeth Packard buvo iš pažiūros standartinė namų šeimininkė, šešių vaikų motina. 1860 m. ji buvo uždaryta į psichiatrijos ligoninę Ilinojaus valstijoje. Priežastis? Nesutiko su kai kuriais religiniais vyro įsitikinimais. Dar jiedu nesutarė vaikų auginimo, šeimos finansų ir vergijos klausimais.
Tuometinio valstijos įstatymo pataisa teigė, kad žmogus negali būti uždarytas į psichiatrinę ligoninę prieš savo valią be viešo proceso. Išimtis buvo viena – jei tai vyras uždaro savo žmoną. Elisabeth sutuoktinis jau kurį laiką įtarė, kad jo žmona išprotėjusi (taigi tiek priešgyniauja!) ir pasamdė gydytoją, kad tas apsimestų siuvimo mašinų pardavėju ir „patikrintų“ jos psichikos būklę. Galvodama, kad šnekučiuojasi su prekeiviu, Elisabeth pasiskundė, kad jos vyras labai jau ją kontroliuoja. Pakliuvai, mergyt! Pasiskundei vyru? Atėjo šerifas į namus, supakavo ir į durnyną.
Būdama ligoninėje (iš viso ten praleido trejus metus), Elisabeth netruko susiprasti, kad dauguma jos kolegių taipogi yra sveikiausio proto. Štai viena uždaryta šešiolikai metų už pavydumą. Kitos už knygų skaitymą, perdėtą mokslingumą ar pasikeitusį elgesį ryšium su mėnesinėmis. Elisabeth šiaip taip sugebėjo išeiti į laisvę, laimėti bylą prieš savo vyrą (!) ir atgauti psichiškai sveiko žmogaus statusą. Tapo aktyviste, prisidėjo prie įstatymo, užtikrinančio moterims teisę kovoti už turtą ir vaikų priežiūrą skyrybų atveju, įkūrė antipsichiatrinių ligoninių draugiją, rašė knygas, keliavo, sakė kalbas. Jos veikla padarė didžiulę įtaką tam, kad bent Ilinojuje kiekvienas žmogus, įskaitant moteris, prieš uždarant į psichiatrinę gautų teisę į viešą procesą. Iki Elisabeth gyvenimo pabaigos dar kelios valstijos priėmė panašius įstatymus.
***
Ką gi, ateinančiam kartui lieka kekšės ir madonos, Barbora Radvilaitė ir mergelė Marija, skaičiai ir statistika. Rašyti šiuos tekstus nebuvo lengva – reikėdavo daryti pertraukas vien skaitant šaltinius, nes tiesiog pernelyg kraupu darydavosi. Kai jau pamatai, kaip sako, nebegali atmatyti. Nebegali nekaltai žiūrėti į psichiatriją ir jos istoriją. Teisus buvo Foucault, psichiatrines ligonines aptarinėjęs greta kalėjimų. Mūsų visų užduotis yra kurti ateitį, kur tas nebebūtų tiesa.
Viršelis – John Everett Millais paveikslas „Ofelija“ (apie 1851 m.).
1 thought on “Apie ofelijas ir medicininį smurtą: moterys ir psichiatrija (II dalis)”