fbpx
Į elektros tinklą įjungtas kroviklis, prie kurio prijungtas šluotos galas

Kam apskritai reikalingas GPB? Gal, pavyzdžiui, tau?

Pamenu kaip vakar: prieš vos daugiau nei penkerius metus, 2018-ųjų vasarą, kartu su keliais bendražygiais ir bendražygėmis susirinkome Kaune, socialiniame centre „Emma“. Susirinkome pasikalbėti – ką daryti su tinklapiu „Gyvenimas per brangus“?

Ir aš ten buvau, alų midų gėriau

Puslapis gyvenimasperbrangus.lt sukurtas buvo 2016-ųjų pavasarį, kilus vadinamajai „kalafiorų revoliucijai“ – plačiam pasipiktinimui aukštomis maisto prekių kainomis. Iš čia, beje, ir pavadinimas – tai vienas skambesnių tų protestų šūkių. Jau tą vasarą šis minijudėjimas ėmėsi protestuoti prieš naująjį, darbuotojų teises smarkiai apkarpiusį Darbo kodeksą. Tie protestai baigėsi žymiaisiais palapinių kaimeliais Kauno Miesto sode ir ant Vyriausybės laiptų Kudirkos aikštėje.

Naujasis Darbo kodeksas kaip ėjo buldozeriu, taip ir praėjo. Guodėmės vien tuo, kad prisidėjome prie kelių, kai kurias darbuotojų teises išlaikančių, jo pataisų. Tuomet „Gyvenimas per brangus“ virto solidarumo tinklu – pora metų gyvavusia neoficialia profsąjunga. GPB Solidarumo tinklas 2018-ųjų Gegužės 1-ąją, galima sakyti, sustingo į G1PSą – jau oficialią ir puikiai tebegyvuojančią Gegužės 1-osios profesinę sąjungą. Užmeskit akį į jos veiklą, gal pasirodys aktualu?

Plakatas su užrašu Arsi ar pasikarsi?
2016-ieji, Kauno Miesto sodas

Judėjimui galutinai nuslūgus, pavadinimams galutinai pasikeitus, liko jau sukurtas bei šiek tiek lankomas, kažkiek žinomas tinklapis. Ką gi su juo nuveikus, kad poros metų įdirbis nenugultų į dulkėtą lentyną kaip dar vienas „kairysis bandymas“?

Susirinkome ir nutarėme – darysime kairiąją žiniasklaidą. Kairįjį „delfį“ – tik be kvailų antraščių. Lietuvišką „Jacobin“ – tik liaudiškesnį ir įdomesnį. Kažką, kas gal šiek tiek primintų 2012-aisiais užsilenkusią anarchija.lt – bet gal labiau kažką, kas visiškai jos neprimintų.

 

Nesibaigianti, bet labai produktyvi tapatybės krizė

Vienas pirmųjų tikslų, kuriuos su GPB išsikėlėme – būti politinėje kairėje, bet, kiek tik praktiškai įmanoma, atsisakyti kairiojo puritonizmo. Rašyti ir kalbėti kuo aiškiau, patraukliau ir liaudiškiau – neatsisakant analizės. Eiti į socialinius tinklus – nepamirštant visų milžiniškų jų ydų ir nepametant proto dėl clickbaito. Kuo daugiau ne tik rašyti, bet ir kalbėti, kalbėtis, pasakoti, filmuoti, įrašinėti. Priimti kuo platesnį kairiųjų pozicijų spektrą – tol, kol jos kairios.

Galiausiai – tiesiog nebūti nuobodiems.

Kaip mums sekėsi ir sekasi, įvertinti galite patys. Man atrodo, kad visai neblogai, ypač turint omeny, kad nepriklausoma kairioji žiniasklaida visada iriasi prieš srovę. O jei iriamės jau daugiau nei penkmetį, tai tikriausiai šiek tiek raumens esama.

Vis dėlto, tarsi save išpildanti pranašystė ar tiesiog šiuolaikinio pasaulio iliustracija, GPB tuos visus metus gyvena nuolatinėje krizėje. O kaip kitaip ir begali būti žiniasklaidos priemonei, kuri neturi nei partijos linijos, nei turtingo savininko, nei finansų visuomenės nuomonės tyrimams ir fokus grupėms. Ir apskritai tų finansų siekia tik tiek, kiek reikia gyvuoti ir nestagnuoti – ir nenori visiškai jokio pelno.

Tikrai, duodu galvą nukirst, nebūta nė mėnesio, kur ten, nė savaitėlės, kad redkolegijai nekiltų minčių, klausimų ir diskusijų: o ko iš tikrųjų reikia ir nereikia, ko trūksta ir ko per daug, kaip finansiškai išlaikyti nosį virš vandens, ką dar galėtume padaryti, kokiomis temomis dabar tiesiog būtina kalbėti, ko ta liaudis nori?

Rašykime apie darbą, darbuotojų problemas, organizacijas, streikus? Gerai, bet nepavirskime nūdnaisiais darbininkistais – reikia kalbėti ir apie feminizmą, ekologiją, užsienio įvykius, parlamentinę politiką, nacionalizmą, sovietmetį, karą, taiką, literatūrą, kiną, sportą, kalbos politiką, naująsias technologijas ir kompiuterinius žaidimus… Pasijuokti kartais reikia, pa*izdelinti, prozos reikia ir poetikos, aštrios kritikos sau ir kitiems, politinės filosofijos – tos irgi reikia.

Tomas Marcinkevičius juodai baltame uolų fone
Tomas Marcinkevičius Kanaruose

O kas čia būtų tokio, žinot, šviežesnio? Gal apžvelgti kandidatus į prezidentus? O jei atidarius „Žodynėlio“ rubriką, kurioje prieinamai ir patraukliai apsibrėžtume sudėtingas sąvokas? O kaip dėl darbo istorijų, jos gi žavios ir einamos? Bet vis dėlto dar paanalizuokime ir sparčiausiai populiarėjančius visuomenės baubus, pvz., „kultūrinį marksizmą“. Ir dar išbandykime, kai tik galime, trumpąjį komentaro žanrą – apie viską, kas dedasi aplink mus. Nebūtina juk, net ir pačiomis rimčiausiomis temomis, rašyti gausiu teorijos bagažu grįstų paklodžių. Nesupraskit neteisingai – tikrai reikia ir jų.

O galų gale iš lėto ėmėme judėti nuo rašomo prie kalbamo teksto – pradėjome nuo GPB „Pokalbių“ ir gyvų susitikimų „GPB Gyvai“. Tada atsirado ir radijo dokumentikos – pvz., apie Vilniaus viešojo transporto vairuotojų streiką arba pusmetį gyvavusį Kauno skvotą „Žalias namas“.

Po truputį, po truputį, priėjome ir iki „Chat GPB“. Prasidėjusi nuo keturių draugelių diskusijos apie Tapiną, Šimašių, karą ir pabėgėlius, mūsų tinklalaidė jau bemaž ėmė gyventi ir atskirą gyvenimą. Pabuksuoja, būna, pastringa, pasidaro pertrauką, bet kokybiškų vaizdų duoda vis daugiau ir įvairesnių – nuo sovietmečio iki Gazos ir nuo feminizmo iki pensijų fondų.

 

„Reikia, Fedia, reikia“

Prirašyta, pripublikuota, pripostinta, pri*izdelinta, prifilmuota ir primontuota marios. Sukasi girnos ir nesustoja. Bet imi žmogus ir susimąstai, ypač GPB banko sąskaitą atsidaręs – o ar tikrai viso to dar kam nors, be mūsų, reikia? Niekas gi mūsų nei prašė, nei niukino imti dabar ir daryti kairiąją žiniasklaidą. Sugalvojom patys. Reikėjo mums.

Na, viena vertus, panašu, kad kažkam reikia. Redkolegijoje žmonių šiuo metu trylika, o rėmėjų per visas platformas – apie šimtą penkiasdešimt. Puslapyje straipsnius paskaito – ir jų paklauso – po kelis šimtus, kartais ir kelis ar net keliolika tūkstančių žmonių. Feisbuke sekėjų virš devynių tūkstančių, instagrame – tūkstantis, tiktoke – keturi tūkstančiai (!), jūtūbe – virš šešių šimtų. Tikrai šis tas, „kaip lietuviškam nieko“.

Na bet ok, dėl bendradarbių ir rėmėjų viskas aišku – jiems reikia ir jie pasiryžę tai įrodyti savo darbu arba pinigais. Tik va sekėjai – žinoma, džiugu ir smagu, bet kiek iš tikrųjų jiems mūsų reikia, o kiek tai tėra klikt klikt spust spust ir toliau sau svaip svaip? Kiek bandėme kalbinti ar įtraukti – tikriausiai medija ne tokia, nes nelabai kas, be retų žiburėlių, atsiliepia.

Tai, ta proga, dar vienas toks bandymas – sąskaitoje ošia vėjai, atėjo pajamų deklaravimo ir 1,2% GPM skyrimo metas, vitaminų pavasarį ir taip trūksta, ir nuotaika nūdnoka. Rinkitės vieną iš būdų mus pradžiuginti. Arba galite ir nuliūdinti – tik neignoruokite:

 

Variantai, kuriems nereikia pinigų:

  • papasakokite mums komentaruose, kodėl skaitote / klausote / žiūrite GPB. Arba kodėl anksčiau skaitėte, o dabar nebeskaitote. Arba kodėl niekad jums įdomu ir nebuvo. Galite ir visą rašinėlį „Aš ir GPB“ sukurpti
  • jei dar neužsiprenumeravote mūsų kurioje nors platformoje, kurioje visai pasėdite – užsiprenumeruokite, visas jau išvardinau aukščiau
  • papasakokite apie GPB savo šeimai, draugams, giminėms ir geradariams, pasidalinkite jums patikusiu straipsniu ar laida savo socialiniuose tinkluose
  • skirkite mums 1,2% nuo savo GPM, kai vmi.lt deklaruosite pajamas – ten viskas su šituo vis paprasčiau, bet jei kas bus neaišku, tai mes tuoj ir instrukciją jums pateiksime. Mūsų oficialus vardas – Asociacija „GPB medija“, paramos gavėjo kodas – 305154820
  • norite apie ką nors aktualaus parašyti, papasakoti, padiskutuoti iš kairės pusės? Raštelkite į gpb@gpb.lt, mes jūsų laiškų ir pasiūlymų visada laukiame ir visada labai gražiai į juos atrašome

Variantai, kuriems pinigų reikia, bet nebūtinai daug

  • Paremkite mus paprastu bankiniu pervedimu į „Luminor“ sąskaitą LT884010051004941641 (gavėjas – Asociacija „GPB medija“). Jei tik užtenka valios – rinkitės šį paramos būdą, nes tada pinigai tiesiai iš jūsų keliauja tiesiai mums, be jokių tarpininkų, mokesčių ir skaitmeninio startuolių kapitalizmo nesąmonių
  • Paremkite mus per „PayPalą“ – mes ten registruoti el. paštu gyvenimasperbrangus@gmail.com. Šiokie tokie mokesčiai (sumokėsime mes), bet nedideli
  • Jei žiūrite mus „YouTube“ – spauskite mygtuką „Thanks“ („Ačiū“, vienkartinė parama) arba „Join“ („Prisijungti“, reguliari parama). Šitas būdas pats naujausias, žiūrėsim, kaip mums su juo seksis ir kiek „Google“ mokesčių nuskaičiuos
  • Prisijunkite prie GPB rėmėjų bendruomenės lietuviškajame „Contribee“: https://contribee.com/gpb Mokesčiai ten nedideli, sumokėsite juos jūs
  • Prisijunkite prie mūsų rėmėjų „Patreone“: https://www.patreon.com/gyvenimasperbrangus Šitas vienaragis turi nemenkų problemų ir ima didžiausius mokesčius (kuriuos sumokėsime mes), bet kai kas jį vis dar mėgsta
  • Dėmesio: jei galvojate, kad mus remiate per „Contribee“ ar „Patreon“, nes kažkada paspaudėte tokį mygtuką – nebūtinai tai yra tiesa. Mokėjimo kortelės baigiasi, sąskaitos keičiasi, puslapiai keičia vartojimo sąlygas – būkit geri, nueikit ir patikrinkit, ar tikrai jūsų pinigai mus pasiekia
  • Ai ir, jei taip smagiau – galite ir gyvai, kurį ar kurią nors iš redkolegijos pamatę gatvėje, prieiti, pasisveikinti ir banknotą delnan įspausti. Man pačiam jau pora kartų taip nutiko, tikrai labai miela buvo ir malonu!

Ačiū – ir už tai, kad skaitėte, ir už jūsų finansinę bei moralinę paramą, buvusią, esamą ir būsimą. Aš jums dar parašysiu, ramybėje nepaliksiu – kitą kartą papasakosiu, kodėl man atrodo, kad GPB vis dėlto yra reikalingas.

Ne Austėja iš Bolt
Ir ne Ieva iš Wolt
Ir net ne Jūratė iš Lietuvos žmogaus teisių centro
O Tomas iš GPB


Viršelio nuotrauka – Marc Wathieu „Connectivity Experiments“

3 Komentarai apie “Kam apskritai reikalingas GPB? Gal, pavyzdžiui, tau?

  1. GPB (man) yra reikalingas.

    Augau gana neoliberalioje aplinkoje – už namų ribų mane supo žmonės kurių problemos buvo vien pramogų, pop kultūros kontekste. Lyg visos pasaulio problemos būtų praeityje – juk tėvai iškovojo mums laisvę, tai kaip čia dar gali būti blogai dabar?

    Naiviai tuo tikėjau. Gyvenimas nebuvo rožėm klotas, tad apie politiką daug galvoti nė nebuvo kada. Baigiau mokyklą, stojau į universitetą, radau patinkantį darbą, kilau karjeros laiptais. Bet visą laiką jaučiau, kad kažkas negerai.

    Po „Hamas” išpuolio spalį, su siaubu stebėjau kaip, atrodo protingi, žmonės kalba ir elgiasi šios temos atžvilgiu. Pasijaučiau lyg iš važiuojančio traukinio iššokęs keleivis, besitrankantis į žemę, nesuprasdamas kas vyksta – pasaulis išprotėjo! Ar vis tik aš aklas buvau? O gal tiesiog nenorėjau apie tai galvoti.

    Vienaip ar kitaip, traukinys nuvažiavo, o aš likau. Ir po kelių mėnesių bandymo suprasti save ir pasaulį naujomis akimis, pagaliau atradau GPB (gal tiksliau – ChatGPB). Ir čia pagaliau pasijaučiau matomas. Daug linksėjau galva, nemažai pauzių dariau diskusijoms (nes be abejo kai yra proga, klausau ne vienas), ir su didžiu susidomėjimu pildžiau spragas savo žiniose. Pasijaučiau kaip namuose, bet geriau – čia bent atrodo mane supranta.

    GPB man suteikė viltį, kad nesam dar pilnai apsižioję to neoliberalaus falo. Dirbant IT sektoriuje labai lengva tai pamiršti. Taip pat GPB davė puikų sąrašą žmonių, organizacijų, kurių veikla man taip pat yra itin įdomi. Jūsų pokalbiai apie tarybinę Lietuvą, apie 90s bei ekonominę kaitą tuo metu, man sudėjo daug taškų ant i. Augant apolitiškoje aplinkoje, kuri 90-aisiais merdėjo, ir liko pikta ant „landsbergių”, nieko iš ties ir nežinojau. Man Lietuva pradėjo egzistuoti 2000 pradžioje, o iki tol? Istorijos apie kažkokį laukinį kapitalizmą, banditus, korupciją, sovietus. Sunku suprasti tai, augant ant vakarietiškos pop medijos.

    Tad ačiū visam GPB kolektyvui ir ačiū tau Tomai. Tyčia ar ne, padėjot man suprasti, kad mano leftistiniai įsitikinimai nėra vaikiški ir naivūs, ar net utopiniai. Ciniškumo man jau gana, trūko būtent vilties. Už ją ir dėkoju.

  2. Į kairę nulinkau emigravus iš Lietuvos (liberalus feminizmas buvo mano gateway drug) ir kokius dešimt metų viskas kas susiję su Lietuva buvo neįdomu. Kai pradėjo darytis įdomu, atrodė, kad vienintelis patikimas informacijos šaltinis yra LRT, bet iš kairės žiūrint tas LRT neoliberalumas toks akivaizdus ir koktus ir nėra ką daryt, nes atrodo nėra nieko geresnio. Jei nori žinoti, kas vyksta Lietuvoje, gali pamatyti tik per mažytį neoliberalų langelį.

    Atradus GPB paaiškėjo, kad ir Lietuvoje kairė egzistuoja, ir vyksta streikai, ir diskusijos, ir netgi festivaliai-kombinatai. Jei GPB būtų egzistavęs mano paauglystėje gal nebūtų taip ilgai užtrukę sukairėti ir nebūtų kilęs noras iš čia bėgt. Sakykit ką norit apie GPB vaibą, bet jūs man patinkat.

    GPB reikalinga, nes teikia alternatyvią perspektyvą, džiaugsmo, kad ne visiems status quo yra okei, ir vilties, kad gali būti geriau. Nzn. Būkit. Neužsilenkit plyz

  3. Tiesą sakant, GPB skaitau retai: gyvenu užsienyje, skaitau per 30 naujienų saitų/laikraščių, ir visų tik po truputį. Domėtis politika ir naujienomis tenka iš pareigos, bet noro nedaug. O ir žiūrint į ekraną skaityti nelabai mėgstu, mieliau skaitau knygas ir užsiimu veikla vietinėje bendruomenėje.

    Tačiau GPB man svarbus vis tiek, nors skaitau mažai ir remiu nedaug. Atsimenu, kaip nudžiugau, kad jau Lietuvoje kažką tokio turime, nes atvykusi visada jausdavausi kaip ateivis iš už geležinės uždangos (atsimenu mamos pasakymą vienais metais: „matau, ką turi omeny, bet žinok, čia jei tu kalbėsi apie savo feminizmą, niekas nesupras”). Vos po poros metų situacija jau buvo visai kitokia! Ir neabejoju, kad jūs prisidėjote prie šios politinio ir kultūrinio klimato kaitos (nesėkmingas išsireiškimas!).

    Kažkada norėjau kažką ir parašyti, bet girdėjau, kad redkolegija gali būti stipriai kritiška, o aš irgi „su nuomone”, ir, tiesą sakant, lietuviškai jau rašau gana prastai. Be to, man įdomiausi yra jūsų straipsniai iš Lietuvos gyvenimo, nes daugiau niekur LT informacijos iš socialistinio/anarchistinio kampo negaunu. Tad prašau, rašykite ir toliau, jei tik išeina. Bet nesiaukokite per daug, gyvas aktyvistas > perdegęs aktyvistas.

    Linkėjimai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *