Dar niekas taip nevertino kultūros, kaip „Nemuno aušra“
Arba: kas vienam – persiunčiamasis žetonas, kitam gali būti tikras deimančiukas
Arba: kas vienam – persiunčiamasis žetonas, kitam gali būti tikras deimančiukas
Kai tik pagaliau baigsis XX Vyriausybės formavimo procesas, Inga Ruginienė turės kaip reikalas kibti į darbus ir imtis vykdyti Vyriausybės, partijos ir koalicijos programą. Žinoma, darbas jau ir dabar vyksta, ir tikriausiai net intensyvesnis, nei politinės ramybės laikotarpiais. Vien Nausėdos ir Žemaitaičio dvikova kiek papildomo darbo sukuria!
Prieš savaitę su trupučiu socialdemokratai po „raudonosios konklavos“ paskelbė, kad Inga Ruginienė – naujoji jų kandidatė į premjerės postą.
Visur buvau su mūsų profsąjunga per šitas pora savaičių, visko daug regėjau ir domėn įsidėjau, tai leiskit paeiliui ir papasakoti: kas gero gatvėse ir valdžios koridoriuose!
Suinteresuoti piliečiai net du kartus susirinko dešimt minučių patylėti piktindamiesi sudaryta naująja koalicija. Tik kyla klausimas, kur gi jie buvo paskutinius ketverius metus – kas juos taip sujaudino, kad jie nusprendė mesti klaviatūrą į šalį ir šaltoką naktį vilktis link Seimo?
Pamenu kaip vakar: prieš vos daugiau nei penkerius metus, 2018-ųjų vasarą, kartu su keliais bendražygiais ir bendražygėmis susirinkome Kaune, socialiniame centre „Emma“. Susirinkome pasikalbėti – ką daryti su tinklapiu „Gyvenimas per brangus“?
Jūs mūsų laukėte? Na, laukėte ar nelaukėte, bet mes grįžome. Kaip ir žadėjome – spalio viduryje. Ir iš karto, kaip liaudis sako, griebiam Jakštą už ragų.
Šį kartą – apie tikrąja to žodžio prasme ir metaforiškai virstančius ąžuolus, aplinkosaugos planą kodiniu pavadinimu „O davai ne“, Rammsteinus, pedofilijos skandalus bažnyčioje ir ne tik, tapinišką konservatorių agoniją ir in memoriam Zitai Kelmickaitei, kuri, sako žmonės, širdyje buvo socialdemokratė.
Tiems, kurie šį pirmadienį žiūrėjo LRT laidą „Forumas“, pro akis veikiausiai negalėjo prasprūsti vienos iš dalyvių kūno kalba. Laida buvo skirta aptarti politinę situaciją konservatoriams nusprendus inicijuoti pirmalaikius rinkimus. Laidos viešnia, kurios kūno kalbą čia turiu omeny, buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Panašu, kad valdžios atstovų komunikacija skirta tik ištikimiausiems konservatorių rinkėjams, kurių ryšys su partija yra kaip kai kurių tikinčiųjų su Katalikų bažnyčia: kai kuriems tikintiesiems gera ir nekritikuotina ji lieka net ir po daugybinių pedofilijos skandalų. Sprogus šitam elektros tiekimo perlui, vyriausybės atstovai kaltino ne tik privatininkus ir su jais sutartis sudariusius gyventojus, bet ir prieš tai valdžioje buvusius politikus (ir tikrai ne be pagrindo!), kad pro jų rankose laikytus valdžios tinklus praslydo tokie nepatikimi ir nerimti rinkos žaidėjai kaip „Perlas“.