Sprogęs elektros rinkos liberalizavimo perlas

Karolis: Nuo „Perlo energijos“ istorijos praėjo jau bemaž keli mėnesiai, tačiau ji vis dar nenustoja stebinti. Valstybės valia elektros tiekimas buvo atiduotas į laisvos rinkos rankas. Valstybė nutiesė raudoną kilimą privatiems elektros tiekėjams užsiimti tuo, kuo anksčiau užsiėmė tik monopolistas – visuomeninis tiekėjas. Ir kas gi įvyko? Minėtas privatininkas pradėjo laužyti savo prisiimtus įsipareigojimus, t. y. elgtis ne pagal rinkos dvasią, vienašališkai nesilaikydamas vieno svarbiausių rinkos principų – abipusio laisvu šalių sutarimu sudaryto kontrakto. Kitaip tariant, per tą valstybės jam nuolankiai nutiestą kilimą jis perėjo mėšlinais batais ir dar pasiuntė visus ant trijų raidžių. Rezultatas? Daug nusivylusių žmonių, kurie norėjo ne elektros rinkos liberalizacijos, o tiesiog gauti elektrą. Valdžios pusė turėjo raudonuoti nelyg baliaus šeimininkas, kurio pakviestas svetys kitų akivaizdoje per greitai prisigėrė ir pradėjo elgtis neadekvačiai. Svečiui tai kas – jis atsiprašė, paliko kažkiek pinigų ant stalo nuostoliams padengti ir išėjo. Stebina labiau valdžios reakcija į gyventojus, besiskundusius dėl akivaizdžios apgavystės. Pirštu pagrūmota ne tik gėdos pridariusiems „verslininkams“, supeikti ir jų klientai, kodėl nežiūrėjo, su kuo sudarinėja sutartis. Žodžiu, valdžios akimis žiūrint, jei blogas tūsas, tai pats ir lochas.

Visai liberalizacijos, kurios „perliuku“ jau spėjo tapti minėto privatininko istorija, kritikai jau spėta išpilti nemažai rašalo, bet bent jau mane stebina ideologinės kritikos nebuvimas šiam labai ideologizuotam projektui, kurį pradėjo Skvernelio ir pratęsė Šimonytės vyriausybė. O kas tave labiausiai nustebino šioje istorijoje?

Justina: Klausimas atrodo toks elementarus, bet atsakymą man rasti sunku, nes šioje situacijoje stebina kone viskas. Pradedant tuo, kad užvedant tokios masinės elektros tiekimo pertvarkos mašiną nebuvo užtikrinti jokie saugumo mechanizmai (tapti elektros tiekėju galėjo bet kokia įmonė, kuriai nebuvo pradėta bankroto, reorganizavimo ar likvidavimo procedūra, jokios patirties ar kompetencijos elektros tiekimo srityje nebuvo reikalaujama), kas lėmė, kad vienu iš galimų tiekėjų tapo loterijos bilietų pardavėjų dukterinė įmonė. Baigiant tuo, kad valdžia nesutinka prisiimti jokios atsakomybės už savo veiksmus. Savo įžūlumu garsėjanti premjerė ir šioje situacijoje drįso atsakomybę permesti ant vartotojų pečių ir apkaltino, kad „Perlo energiją“ pasirinkę vartotojai turėjo rinktis atsakingiau. Ko gero žmonės mūsų nekompetentingai valdžiai kelia per didelius reikalavimus, galvodami, kad ši turėtų užtikrinti tik žmonių interesus galinčių atliepti įmonių dalyvavimą rinkoje. Iš tikrųjų visą naštą gyventojai turi nešti tik ant savo pečių. Išgirdus tokius valdančiųjų samprotavimus ir visišką atsakomybės nusikratymą (ne tik šiuo klausimu; galbūt jau teko pastebėti, kad šios valdžios manymu visos dabartinės problemos atsirado arba dėl COVID-19 pandemijos, arba dėl „migrantų krizės“, arba paskutiniu metu – dėl karo Ukrainoje?), drįsčiau klausti, kam apskritai reikalinga tokia valdžia? 

Vis dėlto didžiausias perliukas šioje istorijoje man yra D. Kreivys, kuris, matyt, yra labai daugialypė asmenybė. Jis sugebėjo kone iš karto po „Perlo energijos“ fiasko pareikšti, kad žmonės iš elektros liberalizacijos išlošė, ir tuo pačiu pranešti, kad trečiasis liberalizacijos etapas bus atidėtas mažiausiai metams, o gal net iki 2025 m. Atrodo, kad gyvename kažkokioje distopinėje tragikomedijoje, kur valdžios atstovas gali rimtu veidu kalbėti apie didžią liberalizacijos sėkmę ir tuo pačiu likusiems vartotojams siūlyti tą „sėkmę“ atidėti gal net trejiems metams. Iš tiesų šis distopijos jausmas valdant konservatorių koalicijai mane aplanko dažniau nei įprastai. Išgirdus tokius energetikos ministro džiūgavimus apie liberalizacijos sėkmę, puoliau aiškintis, kas tokio sėkmingo čia nutiko. Ko gero nenuostabu, kad atsakymo taip ir neradau. 

Rugpjūčio pabaigoje vykusiame interviu Kreivys daugiausia pabrėžė, kad įvykdžius liberalizaciją ir rinkos kainoms smarkiai išaugus, elektros vartotojai yra apsaugoti ir gali už elektrą mokėti 3 kartus mažiau negu rinkos kaina. Pasak jo, to nebūtų, jei žmonėms elektrą tiektų visuomeninis tiekėjas (t. y. valstybė). Ar jis nori pasakyti, kad privatūs elektros tiekėjai patys elektrą perka 3 kartus brangiau, nei parduoda vartotojams, ir kainų skirtumą padengia iš savo kišenės, taip užsiiminėdami labdara ir „eidami į minusą“? Interviu metu kelis kartus spaustas į kampą, kad paaiškintų, kaip vyksta valstybės parama, ar tikrai ji nekompensuoja privačių elektros tiekėjų vartotojų sąskaitų, ministras iš užduodamų klausimų išsisukinėjo ir aiškaus atsakymo nepateikė. Pasak jo, 87 proc. vartotojų ir be Vyriausybės paramos už elektrą moka mažiau nei 24 ct/kWh, nors rinkos kaina tuo metu buvo 70 ct/kWh. Visgi nesunku patikrinti – gegužės pabaigoje priimtame Vyriausybės sprendime teigiama, kad kompensacijos bus „taikomos visiems buitiniams elektros vartotojams – t. y. gaunantiems visuomeninio tiekimo paslaugą, pasirinkusiems nepriklausomą elektros tiekėją bei patekusiems į garantinį tiekimą.“ Čia labai aiškiai įvardinta, kad valstybė kompensuos ir privačių elektros tiekėjų vartotojų sąskaitas, nepaisant to, kad nepriklausomi tiekėjai sudarytomis sutartimis įsipareigojo tiekti energiją už sutartyse numatytą kainą. Tuomet ir kyla klausimas, tai kokia prasmė iš to privatininkų įleidimo į rinką ir kokiu būdu būtent jie užtikrino tą Kreivio minėtą „sėkmę“?

K: Tiesą sakant, man taip pat sunku suprasti ministro išvedžiojimus. Jie primena prie lentos pakviesto ir pamokai nepasiruošusio mokinio slebezavojimus, kai kalbama bet kas, tikintis, kad kažkur pataikysi ir kažkaip tas nerišlus minčių kratinys bus užskaitytas kaip atsakymas. Pavyzdžiu galėtų būti kad ir toks ministro pasvarstymas:

„Pirmojo liberalizavimo etapo vartotojai moka vidutiniškai 17 centų už elektros kilovatvalandę, o antrojo etapo – 25 centus prieš nuolaidą, kurią gauna iš valstybės. Šiuo metu visuomeninio tiekimo kaina yra 33 centai, rinkos kaina – daugiau kaip 50 centų. Tai reiškia, kad dabar abiejų etapų vartotojai moka dvigubai mažiau negu rinkos kaina, ir tokių yra 87 proc. nuo visų energijos vartotojų, kurie dalyvavo rinkoje. Galime pagal tai spręsti, kad vis dėlto liberalizavimas pavyko. Iš esmės jis leido daugybei žmonių mokėti mažiau už elektros energiją metus, dvejus ir daugiau.“

Jei džiaugiamasi, kad vartotojai moka mažiau nei rinkos kaina, tai ar čia argumentas už, ar prieš  liberalizaciją ir rinkos dėsnių įvedimą į elektros paslaugų tiekimą? Ir ar vertėjo iš ramaus visuomeninio tiekėjo uosto žmones išvaryti į rinkos vandenyną, kur elektros kainos ir elektros tiekėjų veikla yra neprognozuojami, kur visko visiems gali nutikti ir kur valstybė pasirinko būti viso labo švyturiu, parodančiu kur plaukti?

Man kaip ir tau ypač keistai skamba kaltinimai eiliniams gyventojams, kad tai jie elektros tiekėją pasirinko neatsakingai. Minutėlę! Argi jie nesirinko iš tų tiekėjų, kuriems oficialiai buvo leista dalyvauti rinkoje? Kita vertus, būta nusiskundimų, kad „Perlo energija“ savo klientams nesudarė galimybės susipažinti su sutarties sąlygomis. Sutartis sudarę gyventojai vėliau tvirtino gavę tik specialiąją sutarties dalį, kurioje nurodomi vartotojo duomenys, sutarties numeris, jos sudarymo vieta ir, žinoma, kliento pasirinktas planas. Bendroji sutarties dalis, kurioje išsamiai aprašomos sutarties sudarymo sąlygos, anot vartotojų, jiems pateikta nebuvo. Jeigu yra taip, kaip sakoma, tai kaip stipriai galime kaltinti žmones, kad jie patys „neapsižiūrėjo“?

Net jei gyventojams ir būtų pateiktos išsamios sutarties sąlygos, pirma, nespecialistui jas perskaityti ir suprasti dažnai yra per sudėtinga; antra, jie vis tiek nebūtų galėję reikalauti išbraukti iš sutarties nepalankius punktus. Vis dėlto, pasirinkti negalėjo ne tik eiliniai žmonės, kurie šiaip jau nėra ekspertai, neišmano visų elektros gaminimo, tiekimo ir kainos subtilybių (tiesą sakant, man netgi atrodo, kad ekspertais gyventojai imti laikyti sąmoningai, kad vėliau visą atsakomybę už šitą perestroiką būtų galima suversti jiems). Liberalizaciją dėl jos painumo kritikavo ir kai kurie šiaip jau dešiniesiems simpatizuojantys energetikos ekspertai. Štai Tomas Janeliūnas yra rašęs, kad gyventojams nėra suteikiama teisinga ir visapusiška informacija. „Tai, ką jūs padarėte su nepriklausomų elektros tiekėjų pasirinkimu, – tai yra tragedija! Gal net daugiau – įtariu, kad tai yra šiurkštus įstatymų pažeidimas, pavyzdžiui, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo vienos iš esminių nuostatų: gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas,“ – yra rašęs minėtas ekspertas.

šaltinis: businesstimes.com

Tačiau panašu, kad valdžios atstovų komunikacija skirta tik ištikimiausiems konservatorių rinkėjams, kurių ryšys su partija yra kaip kai kurių tikinčiųjų su Katalikų bažnyčia: kai kuriems tikintiesiems gera ir nekritikuotina ji lieka net ir po daugybės pedofilijos skandalų. Sprogus šitam elektros tiekimo perlui, vyriausybės atstovai kaltino ne tik privatininkus ir su jais sutartis sudariusius gyventojus, bet ir prieš tai valdžioje buvusius politikus (ir tikrai ne be pagrindo!), kad pro jų rankose laikytus valdžios tinklus praslydo tokie nepatikimi ir nerimti rinkos žaidėjai kaip „Perlas“. Štai konservatorių ikona A. Kubilius teigė, kad Vyriausybės kaltės dėl susiklosčiusios situacijos, kai nepriklausomas elektros tiekėjas „Perlas Energija“ vienašališkai pakeitė klientų planus, tiesiog nėra, ir svarstė, kad analizuojant situaciją dėl rekordinių elektros kainų Lietuvoje reikėtų neužmiršti konservatorių oponentų, prieš dešimtmetį sutrukdžiusių Lietuvoje pastatyti Visagino atominę elektrinę. Panašiai pirštu į buvusią valdžią rodė ir D. Kreivys, bet jo atveju, rodos, faktai kalba ką kita?

J: O taip, čia ir vėl pasirodo D. Kreivio ar net visos valdančiosios koalicijos „sąžiningumas“. Ir ką tik vykusios Kreivio interpeliacijos metu jis daugiausia kalbėjo apie tai, kad dėl aukštų elektros ir šildymo kainų reikia kaltinti ne ką kitą, o Putiną (dėl karo Ukrainoje) ir buvusią valdžią. Vis dėlto, apsilankius puslapyje lrs.lt ir peržiūrėjus 2016-2020 m. Seimo Ekonomikos komiteto narių sąrašą, galima matyti, kad minėtais metais D. Kreivys buvo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas. Nenuostabu, kad Ekonomikos komitetas turėjo įtakos elektros liberalizacijai. Remiantis LRT tyrimu, Skvernelio „Vyriausybės teikti projektai numatė supaprastinti tiek gamtinių dujų, tiek nepriklausomo elektros tiekimo veiklos reguliavimą, todėl siūlyta nustatyti, kad leidimai norintiems užsiimti šiuo verslu būtų išduodami be išankstinio patikrinimo“, o Ekonomikos komitetas užsiėmė šių siūlymų tobulinimu. Būtų sunku patikėti, kad D. Kreivys tuo metu neturėjo jokios galios pakeisti priimamus pakeitimus. 

Užrašas: anglų kalba: „2018: žolės augintojai, 2020: kripto valiutų kasėjai, 2022: loterijos laimėtojai“

Visgi, galbūt reikėtų pasidžiaugti, kad Vyriausybė nusprendė prisiimti bent jau šiokią tokią atsakomybę ir skirti kompensacijas „Perlas energiją“ pasirinkusiems ir nusivilti turėjusiems vartotojams. Planuojama, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų nuostoliams padengti bus skirti maždaug 3,5 milijono eurų. Kita vertus, pati „Perlas energija“ tam pačiam tikslui ketina skirti 2,5 milijono eurų. Juk natūralu, kad visko patys nekompensuos, nes juk… bankrutavo..? Na, iš dalies, ko gero, taip. Visgi, kažkaip visi staiga pamiršo, kad „Perlas energija“ neatsirado iš niekur, o yra viena iš daugelio „Olifėja“, visiems žinomo loterijos organizatoriaus, dukterinių įmonių. Jau minėtas LRT tyrimas atskleidė, kad visos „Perlas“ įmonės yra glaudžiai susijusios, ir jų bandymas įžūliai teigti, kad su  „Perlas energija“ neturi nieko bendro yra absoliutus melas. Įmones dalinasi tėvai, jų vaikai ir kiti artimi asmenys (žr. LRT tyrimo lentelę). Tarytum niekam nekilo mintis, kad šios įmonės yra kone vienas ir tas pats – tame pačiame Perlo terminale perku Teleloto bilietą, susimoku sąskaitas, o dabar dar ir elektrą kažkokiu būdu jie man tieks. Visi žino, visi kalba, o godūs verslininkėliai galvoja, kad liaudžiai galima sakyti beleką, jie kvaili ir nieko nesupranta. Deja ne, liaudis supranta ir pyksta. Šiuo atveju valdžia nesupranta, jei galvoja finansuoti kažkokios įmonės privirtą košę iš biudžeto, nors bankrutavusios įmonės bendrasavininkai toliau lobsta ir sausi išlipa iš balos. Patys verslininkai ir konservatorių vyriausybė itin mėgsta girti laisvą rinką, bet tik tada, kai reikia susirinkti nežmoniškus pelnus. Kai kalba pasisuka apie savo prasto verslininkavimo atsakomybės prisiėmimą, tuomet verslininkai ašarotomis akimis atsisuka į valdžią ir prašo pašalpų. Vyriausybė pažvelgia į vargšelius, patiki, kad jiems tikrai reikia pagalbos, ir lyg niekur nieko atriekia trejetą su puse milijono. Reikėtų pažymėti, kad, remiantis senu principu, ribotos atsakomybės bendrovės įprastai rizikuoja tik savo turtu, o ne visu savo savininkų turtu. Tai padeda apsisaugoti nuo neribotų kreditorių pretenzijų, tad šiuo atveju Perlo pasirinkimas nekompensuoti išdurtų vartotojų nuostolių yra legalus, bet vis tiek neteisingas.

K: Sutinku, “Perlo” savininkai gana lengvai išsisuko iš situacijos. Tačiau pigiai išsisukti bando ir vyriausybė. Pažvelgus kiek atidžiau, visa ši elektros rinkos liberalizacijos arba demonopolizacijos įgyvendinimo istorija ir tvarka iškalbinga dar vienu aspektu. Iš jų galima spręsti, kaip apskritai veikia dabartinė ir buvusi vyriausybės. Pavadinkime tai „mažiausios kainos principu“ savo veikloje besiremiančia valdžia, kai su minimaliais kaštais bandoma pasiekti didžiausią įmanomą politinį rezultatą. Jei jau verslo valdybos principai yra perkeliami į viešąją vadybą, tai tas neturėtų stebinti.

Kaip šis mažiausios kainos principas atsispindi elektros rinkos liberalizavimo istorijoje? Užuot veikus proaktyviai ir stiprinus visuomeninį tiekimą, nuspręsta nusiplauti rankas, sukurti rinką lygioje vietoje ir vėliau tikėtis, kad rinka už valdžią darys tai, ko reikia gyventojams. Manyta, kad privatūs tiekėjai kur nors, už Lietuvos ribų, elektros rinkoje įsigys ir vartotojams pasiūlys pigesnės elektros, tačiau net ir čia valdžia sugebėjo nepersidirbti: elektros rinka pradėta kurti neturint pakankamai fizinių jungčių su kitomis šalimis, o be jungčių kaip ta pigesnė elektra atkeliaus į Lietuvą? Nusprendus kurti rinką, reikėjo rasti jos dalyvių, kurie tiektų elektrą. Veikiausiai tokių norinčiųjų daug nebuvo, todėl ir buvo žiūrima pro pirštus į tokias įmones kaip „Perlas“. Liberalizacija baigėsi tuo, kad ir toliau turime vieną didelį elektros tiekėją – „Ignitį“.  

„Mažiausios kainos“ veiklos principas atsispindi ir vyriausybės pastangose susitvarkyti su liberalizacijos tiesioginėmis ir netiesioginėmis pasekmėmis. „Perlo energijos“ atvejį pavesta tirti Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai, gyventojams pasiūlyta pasirinkti kitą tiekėją. Štai ir viskas. Panašiai ir su išaugusių elektros kainų iššūkiu. Ministerija ėmėsi ieškoti sprendimų ir… pradėjo organizuoti pamokymus vartotojams, kaip taupyti elektrą. Tiesa, vėliau pasiūlė ir kompensacijas už elektrą. Tačiau Vyriausybė irgi ne durak: pavyzdžiui, norint gauti kompensaciją už šildymą, reikia pildyti prašymą. Apie tokią tvarką dar visai neseniai dažnas provincijos gyventojas nė nežinojo. Jei nebus prašymo, nebus ir kompensacijos. Jei nebus kompensacijos, tai biudžetas sutaupys kelias katino ašaras savų gyventojų sąskaita. Jei kas dėl to vėliau skųsis, bus pats kaltas – kodėl nepateikė prašymo? Ratas užsidaro – visi gudrūs ir nėra ko pasiųsti ant trijų raidžių.

Grįžtant prie elektros rinkos liberalizavimo, į pasiūlymus aktyviau įsikišti į procesų valdymą atsakoma, kad valdžia negali kištis į rinką, kad joje vykstantys procesai nuo jos nepriklauso (nors rinką būtent valdžia ir sukūrė!) ir kad piliečiai turėtų dairytis ne į valdžią, o būti labiau supratingi ir susiimti šiuo „mums visiems sunkiu laikotarpiu“. Jau esu rašęs apie valdymo technologiją, kuri vadinama suatsakomybinimu. Mano nuomone, ji puikiai tinka tokiam „mažiausios kainos“ principu grįstam politiniam veikimui, kurį demonstruoja mūsų vyriausybė.

Žinoma, viso ko pradžioje buvo ideologija. Neoliberalios idėjos nualino valstybę. Ilgi optimizacijos ir viešojo sektoriaus diskreditavimo ir stekenimo metai jau kurį laiką duoda atitinkamus vaisius. Mūsų viešasis sektorius yra mizernas. Klaipėdos universiteto politologė G. Burbulytė, komentuodama „Perlo“ istoriją, teigė, kad atsakomybės ieškoti reikėtų ne tik ministerijose, bet ir jai pavaldžiose įstaigose, kurios galėjo kažkur kažko nesužiūrėti. Su tuo galiu ir sutikti, ir nesutikti, nes po ideologiškai grįstų optimizacijų vargu ar institucijos pajėgios sužiūrėti viską, ką daro valdžia ir privatininkai. Viešajam sektoriui nuolatos nuleidžia kraujo (neva gydymo tikslais), o jau kitą dieną stato jį į bėgimo takelį, liepia bėgti maratoną ir tikisi iš jo rezultatų.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Na, o verslui kaip tam geram katinui – ir gruodį kovas. Štai „Perlas“ krizės akivaizdoje konkuruojančios įmonės „Enefit“ generalinis direktorius Vytenis Koryzna teigė, kad „Perlo“ atvejis yra galimybė rinkai sustiprėti, o ne priežastis stabdyti liberalizaciją. Suprask, rinka – o ne valstybė – susitvarkys, reikia tik leisti jai įsitvirtinti. Kaip sakė Leninas, „kuo blogiau, tuo geriau!” 

Grįžtant prie valdžios žiūros kampo – kai optimizavaisi tiek, kad nesi įgalus veikti, nes neturi tam jėgų ir gebėjimų, tada pasiduodi inercijai. Sakai, kad kaip yra, taip ir gerai. Pagalvoji, kad pabersi pasiskolintų pinigų visiems po truputį, tada žiūrėk, tavo kadencija netruks ateiti į pabaigą, o toliau jau tvarkytis ateis kiti. Savi rinkėjai – užingridai – ar taip, ar taip subalsuos, o svetimi, kaip teigė premjerė, jei kažkas nepatinka, išsirinks geresnę valdžią kituose rinkimuose. Ministerijose įdarbinti sėdmaišininkai ir „jaunieji specialistai“ prikomunikuos kokių nors vėjų TikToke ar Feisbuke (žr. iliustraciją), paimituos veiklą ir, žiūrėk, pratemps visi dar vieną žiemą.

Veiklos imitacija: Iliustracija iš Energetikos ministerijos Facebook paskyros, su ją palydinčiu prierašu „VERTA ŽINOTI Tęsiame populiariausių buities prietaisų elektros naudojimo apžvalgą. Informaciją parengė Lietuvos energetikos agentūros ir mūsų ministerijos darbuotojai.“

J: Gerai pastebėjai dėl kompensavimo tvarkos ir prašymų pildymo. Pati ne kartą esu susidūrusi su panašiomis situacijomis, kai tokio tipo prašymų pildymas pasirodo esantis kone aukštojo mokslo lygio. Pildant juos tenka susidurti su nesibaigiančia biurokratija, nuo to, kad apskritai sunkiai įmanoma rasti reikalingą informaciją, iki to, kad truputį ne taip užpildžius vieną laukelį visas prašymas gali būti nepriimtas, tuomet viską vėl turi daryti iš naujo ir t.t. Kalbant apie papildomų prašymų pildymo sudėtingumą, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad „Perlo energiją“ daugiausia buvo pasirinkę regionų gyventojai ir vyresnio amžiaus vartotojai. Taip atsitiko todėl, kad būtent šis elektros tiekėjas buvo gan plačiai reklamuojamas regioninėje žiniasklaidoje, pabrėžiant, kad pasirinkus Perlą žmonės gaus įvairių nuolaidų buitinei technikai, patalynei ir t.t. Netgi buvo paskelbta loterija, kurioje galėjo dalyvauti tik su šiuo elektros tiekėju sutartis sudarę vartotojai – jos metu buvo galima laimėti televizorių. Vienas svarbiausių motyvų, pritraukusių į jų klientūrą būtent senyvo amžiaus žmones buvo galimybė sudaryti sutartis „Perlas“ terminaluose, o ne internetu. O ir mokėti už sąskaitas pasiūlė senoviniu būdu – naudojant popierinę suvartotos elektros energijos deklaravimo knygelę. Atsižvelgus į tai, kad vyresnio amžiaus žmonės dažniau rinkosi „Perlo energiją“, o, kaip minėjai, prašymus dėl kompensacijos užpildyti nėra taip jau lengva, tikėtina, kad ir vėl pažeidžiamiausi žmonės šioje situacijoje nukentės, o viską sumovęs verslininkas kone sausas išlips iš balos. Šita situacija puikiai apibūdina nuolatinę politiką Lietuvoje: 1) visi žino, kad verslininkas nebankrutavo, o toliau uždirbinėja pinigus kitame savo versle; 2) valstybė už jo padarytas skriaudas moka iš bendro biudžeto; 3) galų gale nukenčia paprastas žmogus, kuriam gali pritrūkti informacijos dėl prašymo kompensacijai gauti pateikimo tvarkos. Taip turtingi ir toliau lobsta, o skurdūs skursta, tikra konservatorių gerovės valstybė.