fbpx

neoliberalizmas

Kiek laiko užtruks, kol Laisvės partijos rinkėjai pradės balsuoti už kraštutinius dešiniuosius?

Kiek laiko užtruks, kol Laisvės partijos rinkėjai pradės balsuoti už kraštutinius dešiniuosius?

„Nuo kitų partijų Laisvės partijos retorika […] skiriasi nebent keliomis Zuoko vardo vertomis ir mažam skaičiui žmonių aktualiomis inovacijomis: sidabrinio startuolio paketu (reikalingų finansų ir teisinių žinių mokymai, verslo inkubatorių / akseleratorių infrastruktūra) ir „sidabrinio influencerio“ idėja. Daktaro Unikausko tipo influencerio mokymai būtų orientuoti į vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo skatinimą ir motyvacijos kėlimą. Atsiprašau už hate’ą, bet aktyvumą bei motyvaciją skatina pirmiausia prieinami vaistai ir po apsipirkimo vaistinėje neužklystančios mintys, kaip reikės išgyventi šį mėnesį.“

Niekam nenuobodu, viskas nuobodu

Niekam nenuobodu, viskas nuobodu

Markas Fisheris (1968–2017) – britų mąstytojas, atveriantis neoliberalizmui būdingą kultūrinį dykumėjimą. Savo veikalais „Kapitalistinis realizmas: ar nėra alternatyvos?“ (Capitalist Realism: Is There No Alternative?, 2009) ir „Mano gyvenimo šmėklos: tekstai apie depresiją, hauntologiją ir prarastas ateitis“ (Ghosts of My Life: Writings on Depression, Hauntology and Lost Futures, 2014) autorius įgalina identifikuoti kapitalizmo ideologijai imanentiškus prieštaravimus.

52 metai po pabaigos

52 metai po pabaigos

Savo ruožtu kapitalistinė ideologija visais laikais galėjo sau leisti tam tikrą politinį liberalumą tol, kol nekvestionuojamas pagrindinis jos elementas: kad kolektyviniu žmonių darbu sukurtas turtas turi virsti privačiu, atitekti vienam asmeniui, o ne sugrįžti atgal į bendruomenę, kuri jį sukūrė.

Pandemijos nemokumas: kodėl ši ekonominė krizė bus kitokia?

Pandemijos nemokumas: kodėl ši ekonominė krizė bus kitokia?

Kas, po velnių, nutiko? Trumpai tariant, vyriausybės, gelbėjančios ne tik bankus, bet ir vartotojus bei skolininkus, tikrai nereiškia, kad jos staiga sušvelnėjo, greičiau tai – gerokai didesnės krizės ženklas. Ši krizė labai skiriasi nuo paskutinės ir tikėtina, kad ateinančiais metais ji pakeis tiek politiką, tiek ekonomiką visame pasaulyje.

Sutramdžius koroną socialinė krizė nesibaigs – reikia platesnių pokyčių

Sutramdžius koroną socialinė krizė nesibaigs – reikia platesnių pokyčių

Didžiausia krizė, kurią išryškina virusas, yra klasinė nelygybė. Turtingieji gali lengvai gauti privačias sveikatos paslaugas, save ilgam laikui izoliuoti ir gyventi iš santaupų, užsisakinėti įvairiausias priežiūros, pagalbos ir patogumų paslaugas. Tuo tarpu iš atlyginimų gyvenantiems dirbantiems žmonėms net trumpas pajamų nutrūkimas (kol kas porai savaičių) gali reikšti nesumokėtas paskolas ir mokesčius, neprieinamas paslaugas, maisto trūkumą ir visa tai lydintį psichologinį stresą ir ligas.

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.

Sakartvelo neoliberalizmo kančia

Sakartvelo neoliberalizmo kančia

Paskutinis aspektas, ant kurio dar laikėsi neoliberalizmo inercija, buvo viltis: nuolatinis pažadas, kad jei ne šiandien, tai rytoj bus geriau. Viltis mirė paskutinė, 2019-ųjų lapkritį, kai vienam televizijos interviu Bidzina Ivanišvilis, neoficialus valstybės vadovas ir „Kartvelų svajonės“ pirmininkas, ėmė kalbėti apie „apykaitinę migraciją“, žadėdamas darbus užsienyje vietoj darbų namuose: „Gerai koordinuojant, Sakartvele galėtų būti sukurta 50 tūkstančių darbo vietų… Prireiktų dešimtmečių įdarbinti visus mūsų tėvynėje. Taigi, kad įdarbintume du milijonus kartvelų, lauktume dešimtmečius. Galime derėtis su labiau išsivysčiusiomis Europos valstybėmis… kad užpildytume spragas, kurias turi europiečiai. Europiečiai turi darbų, tačiau jiems trūksta darbo jėgos, o mes neturime darbų.“