Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Lūžis“ (Nr. 7, 2023 birželis).
Pirmoji straipsnio dalis čia.
Pirmoji neoliberalizmo įgyvendinimo repeticija buvo vykdoma Čilėje, generolo Augusto Pinocheto diktatūros laikotarpiu, po to, kai 1973 m. rugsėjo 11 d. buvo nuverstas prezidentas Salvadoras Allende. Nixono administracija ir Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA) šį perversmą planavo beveik trejus metus. Pasak jų, socializmas Čilėje kėlė grėsmę demokratijai ne tik šalies viduje, bet ir visoje Lotynų Amerikoje. Per septyniolika Pinocheto valdymo metų ne mažiau nei 3 tūkst. režimo priešininkų buvo nužudyti arba dingo be žinios. Dar maždaug 40 tūkst. žmonių buvo brutaliai kankinami dėl savo politinių pažiūrų[1].
Kruvino perversmo tikslu galima laikyti mėginimą sužlugdyti Čilės organizuoto darbo judėjimo aktyvumą ir aspiracijas. Karinės chuntos įsakymu pirmajam neoliberalios valdžios eksperimentui dirigavo grupė ekonomistų iš Čikagos, Harvardo ir Masačusetso technologijos instituto (MIT) universitetų, geriau žinomų kaip „Chicago Boys“ („Čikagos berniukai“). Tai buvo grupė ekonomistų iš Čilės Katalikiškojo universiteto, kurios nariai nuo 1957 iki 1970 m. stažavosi JAV universitetuose. Grįžusi atgal į šalį ta saujelė žmonių atsidūrė Pinocheto valdžios aparate ir įgyvendino Friedmano ir kitų neoliberalų remiamą politiką. Pavyzdžiui, radikalią darbo santykių ir užsienio prekybos liberalizaciją, kainų kontrolės panaikinimą, finansinio sektoriaus dereguliaciją bei įmonių ir žemės privatizaciją. Profsąjungų veikla taip pat buvo varžoma. Nors neoliberalizmo šalininkai įvykdytas reformas vadino „stebuklu Lotynų Amerikoje“, toks vertinimas – toli nuo realybės. Jau 1975 m. Čilę apėmė recesija. Apie tai byloja 15 proc. nacionalinės gamybos susitraukimas, trečdaliu nukritusios realiosios pajamos lyginant su 1970-ųjų rodikliu ir nedarbo augimas iki 20 proc.[2] Didžiausią eksperimento poveikį patyrė miestų darbo klasė. Laikotarpis, kai po perversmo Čilėje buvo sukurta galimybė praktiškai išbandyti neoliberalizmo idėjas, sutapo su pirmąja rimta kapitalizmo krize po Antrojo pasaulinio karo.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Nuo užuomazgų link konsolidacijos
Kaip minėjau anksčiau, viena įtikinama 8-ojo dešimtmečio krizės priežasčių interpretacija – kapitalo pelno normos kritimas. Bet čia būtina pabrėžti, kad kiekviena periodinė kapitalizmo krizė reiškiasi skirtingai. Kalbant apie 8-ąjį dešimtmetį pažymėtina ir tai, kad kapitalo pelningumo buksavimas atvėrė ir naują gamybos būdo raidos erą. Pastaroji davė peno naujiems struktūriniams procesams.
Atspirties tašku galime laikyti vieną kertinių faktorių, kuriuo rėmėsi auksinis kapitalizmo amžius ir vadinamoji „integruoto“ liberalizmo sistema. Po Antro pasaulinio karo Vakarų valstybių valiutos buvo pririštos prie dolerio, o pastarasis prie aukso. Buvo remiamasi įsitikinimu, kad kaip rezervas doleris buvo toks pat patikimas kaip ir auksas. Šiam teiginiui peno teikė tai, kad anuomet JAV generavo apie pusę pasaulio produkcijos ir norintieji vartoti amerikietiškas prekes nebuvo patenkinti dolerių stygiumi. Visgi, ilgainiui prasidėjus pokario bumui, aprėpusiam ne tik JAV, bet ir Vakarų Europos šalis bei Japoniją, šis kertinis faktorius, išlaikantis sistemos veiksmingumą, kėlė problemų. Aiškėjo, kad kaip rezervinis vertės vienetas auksas buvo kur kas pranašesnis. Prasidėjus masinei dolerių konvertavimo į auksą karštligei, JAV aukso rezervas traukėsi ir tai automatiškai toliau menkino pasitikėjimą doleriu. Ilgainiui Nixono administracija atsisakė įsipareigojimo laisvai konvertuoti dolerius į auksą, paskatindama likusias Breton Vudso sistemos šalis atrišti savo valiutas nuo dolerio. Tai sukėlė gana ženklų nestabilumą pasaulinėse rinkose, kadangi užsienio valiutų vertės ėmė sparčiai kisti priklausomai nuo rinkos dalyvių nuotaikų ir lūkesčių. Tarptautinės valiutos atvėrė naują rinką spekuliacijoms, kai investuotojai ėmė statyti už (bei prieš) vienos ar kitos valiutos tvarumo perspektyvas.
Antras stiprus smūgis „auksiniam kapitalizmo amžiui“ buvo suduotas per pirmąjį naftos šoką 1973 m. Naftos kainos per kelias dienas pakilo keturis kartus dėl kartelinių susitarimų tarp naftą eksportuojančių OPEC šalių. Nors infliacija jau buvo pradėjusi kilti ir prieš šį šoką, po jo kainų šuoliai tapo sunkiai kontroliuojami. Pasaulio ekonomika tuo metu atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje dėl vadinamojo „stagfliacijos“ fenomeno. Teorija ir patirtis paprastai sakė, kad kainos turi kristi per recesijas (ar stagnacijas) ir kilti ekonominio augimo laikotarpiais. Bet 8-ajame dešimtmetyje šis dėsnis neveikė – ekonomika iš tiesų stagnavo, bet tuo pat metu kainos nepaliaujamai kilo. Dešimtmetis baigėsi dar vienu naftos kainų šoku, kuris atnešė ne tik naują infliacijos bangą, bet ir galimybę neoliberalams išpopuliarinti savo idėjas tiek kapitalizmo periferijose, tiek ir jo šerdyse. Durys neoliberalizmo ideologijos įsigalėjimui buvo atvertos po to, kai Margaret Thatcher konservatoriai laimėjo Jungtinės Karalystės parlamento rinkimus 1979-ųjų gegužės 4-ąją. Įkandin sekė ir Ronaldo Reagano administracija, darbą pradėjusi 1981-ųjų sausį.
Kairieji komentatoriai neretai daro prielaidą, jog tokios neoliberalų pergalės buvo nulemtos iš anksto. Nuorodos į „neoliberalią kontrarevoliuciją“ yra skambios, tačiau nepakankamai informatyvios. Egzistuoja ir kitoks vertinimas, pažymintis, kad neoliberalų pergalės anaiptol nebuvo užtikrintos. Jei sektume juo, privalėtume klausti – kaip galima paaiškinti tiek tų pergalių struktūrines priežastis, tiek ir radikalios libertarinės politinės ekonomijos populiarumą būtent šiame istorijos tarpsnyje?
Pradėkime nuo dviejų populiarių kairiųjų autorių, kurių publikacijos kupinos ypač naudingos informacijos apie neoliberalizmo istorinės raidos detales. Britų geografo Davido Harvey ir kanadietės žurnalistės Naomi Klein darbai šia tematika yra žanro klasika. Tačiau į jų argumentacijos linijas galima pažvelgti ir per padidinamąjį stiklą.
Davido Harvey argumentai lengvai skaitomoje ir puikiai parašytoje knygoje Glausta neoliberalizmo istorija (A Brief History of Neoliberalism) neįtikina dėl poros priežasčių. Pirma, Harvey teigia, kad neoliberalizmas gali būti tapatinamas su ekonominio elito jėgos restauracija Vakaruose arba naujo elito sukūrimu tokiose šalyse kaip Kinija ar Rusija. Vakarų Europos ir JAV atveju sunku įžvelgti, kodėl turime kalbėti apie vienokią ar kitokią restauraciją, nebent sakytume, kad nacionalizuotos ekonomikos šakos reprezentavo socializmą ar jo apraiškas (šis apibrėžimas yra pernelyg paviršutiniškas). Klaidinga teigti, kad valdančioji klasė (kapitalistai) Vakaruose kada nors buvo užleidę ar praradę galios pozicijas, ypač laikotarpiu, kai kapitalizmas fiksavo aukščiausius kada nors pasiektus augimo rodiklius šio gamybos būdo istorijoje. Be abejo, galima sakyti, kad darbo judėjimai Vakaruose gavo tam tikras nuolaidas iš kapitalo – visišką užimtumą ar socialinės gerovės tinklus, įskaitant pensijas, nedarbingumo pašalpas, subsidijas būstui ir sveikatos apsaugai. Bet prisiminkime, kad pokario laikotarpiu tokios nuolaidos kapitalui buvo naudingos ne tik tam, kad užtikrintų „socialinę taiką“ ir trumpalaikį stabilumą, bet ir tam, kad būtų galima kelti darbo našumą ir valstybių ekonomikų konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Kita problema Harvey knygoje – tezė, kad sovietinio tipo valstybės viena ar kita prasme buvo „socialistinės“. Iš čia plaukia argumentas, kad ekonominis elitas neoliberalizmo įsigalėjimo laikotarpiu turėjo būti sukurtas iš naujo ar atsirado lyg iš niekur nieko. Visgi, didėlė dalis save „komunistais“ laikiusių asmenų Rytų Europoje niekad nematė problemų visiškai atsiduoti neoliberalizmo dogmoms po Berlyno sienos ir Sovietų Sąjungos griūties. Ilgainiui prasidėjo vadinamoji „nomenklatūrinė privatizacija“.
Naomi Klein knyga Šoko doktrina (The Shock Doctrine) – dar vienas įžvalgus ir puikus tekstas. Tačiau knygoje plėtojami argumentai irgi įtikinamai neperteikia neoliberalizmo esmės. Sutikdama su Harvey, Klein vertina pokario laikotarpį kaip kapitalui ir jo atstovams sudėtingą periodą. Jos teigimu, neoliberalizmas yra doktrina, kuri buvo specialiai sukurta ideologų, nusiteikusių prieš „Naująjį kursą“ JAV ir Vakarų Europos pokario gerovės valstybes. Tad neoliberalai laukė tinkamo momento, kada jų teorijas bus galima įgyvendinti praktikoje, bei prisidėjo prie daugelio krizių skatinimų ir kurstymų. Čia priartėjame prie argumentų, paremtų sąmokslo teorijomis. Anot Klein, dauguma įvykių 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose (nuo Santjago iki Varšuvos) buvo specialiai sukurti ar sumanipuliuoti, siekiant pasėti neolibralizmo sėklas. Tai pernelyg pervertina neoliberalų jėgas ir jų šalininkų gebėjimą strateguoti. Jei pasikliautume Klein argumentacijos linija, reikėtų klausti – kam taip ilgai buvo laukta? Kodėl krizės negalėjo būti sukuriamos anksčiau, tarkime, iškart po karo ar, sakykime, 6-ajame dešimtmetyje?
Bandydamas atpasakoti neoliberalizmo įsigalėjimą, remiuosi škotų sociologo Neilo Davidsono darbais. Pastarojo interpretacija atsispiria nuo trijų faktorių, kurie buvo sutvirtinti per pirmus du pokario dešimtmečius ir ilgainiui tiesiog išryškino tuomet vyravusio kapitalizmo tipo (arba reguliacijos režimo) negebėjimą pažaboti vis sudėtingesnes krizes. Politiniai sprendimai, kurie anuomet ieškojo atsakymų į gamybos būdo problemas nacionaliniu lygmeniu, tapo atgyvena.
Pokario dešimtmečiai įgalino ne tik precedento neturintį tarptautinės prekybos augimą, bet ir vis matomesnę tendenciją paskirstyti konkrečių firmų gamybos grandines į skirtingas geografines teritorijas. To rezultatas buvo sparčiai stiprėjančios tarptautinių korporacijų pozicijos. Paminėtina ir vis tvirtesnė finansinio kapitalo galia. Tai matyti tiek tiesioginių užsienio investicijų srautų spartėjime nuo 7-ojo dešimtmečio, tiek ir ofšorinės bankininkystės (atsispyrusios nuo „euro rinkų“) įsigalėjime. Šių procesų sukūryje valstybėms tapo vis sudėtingiau kontroliuoti tarptautinius kapitalo srautus. Vyriausybių programos tapo sunkiai atsiejamos nuo globalėjančio kapitalo kaprizų. Tad, užuot darius prielaidą, kad neoliberalizmas buvo tiesiog neišvengiamybė, galbūt tikslingiau sakyti, kad dėl šių struktūrinių faktorių bandymai išvengti kapitalizmo transformacijos tapo vis didesne prabanga. Visgi, klausimas, kodėl tiek kapitalas ir jo atstovai, tiek politikai, tiek ir valstybių biurokratai staiga ėmė klausyti iki tol nepopuliarių neoliberalų argumentų būtent 8-ajame dešimtmetyje, lieka atviras.
Sunku atsieti neoliberalių idėjų patrauklumą nuo per vadinamąjį „kapitalizmo aukso amžių“ išaugusios konkurencijos tarp didesnių korporacijų. To rezultatas buvo ir vis didėjanti kapitalo koncentracija, akėjusi dirvą didžiulėms tarptautinėms firmoms. Konkurencija taip pat kūrė paskatas didiesiems rinkos žaidėjams vis drąsiau kreiptis į vyriausybes, reikalaujant mokestinių lengvatų, lanksčių darbo rinkų (ir santykių) ar patogesnių verslo aplinkų. Tie reikalavimai, žinoma, buvo ištraukti iš neoliberalų užrašų, iki tol dulkėjusių stalčiuose ar, geriausiu atveju, aptarinėjamų siauruose inteligentijos ratuose. Tad papildomas veiksnys, paaiškinantis neoliberalių idėjų gundą būtent 8-ajame dešimtmetyje, yra pasikeitusios konkurencinės sąlygos tarptautinėse rinkose.
1973-ųjų krizė reikalavo ir naujos valdančiųjų klasių veikimo strategijos gamybos būdui gelbėti. Valdančiosios klasės (įskaitant ne tik kapitalą ir jo atstovus, bet ir biurokratus bei politikus) negalėjo ilgai taikstytis su aiškiai matomais keinsistinės minties defektais, pasireiškusiais per stagfliacijos krizę. Kapitalui ir jo atstovams nebuvo didelė problema remtis naujomis (neoliberaliomis) teorijomis, kurios kažkada atrodė pavojingos ar radikalios. Vėlgi, tai buvo ne tiesiog idėjinis atsivėrimas į doktrinas, o pragmatiškas išeičių iš krizės ieškojimas. Skirtingose šalyse neoliberalios reformų programos labai retai kada buvo vykdomos paraidžiui. Daug dažniau buvo improvizuojama, siekiant atkurti ir įtvirtinti klimatą tolesniam kapitalo kaupimui.
Paskutinis, bet kertinis veiksnys, paaiškinantis, kodėl neoliberalizmo pozicijos buvo sutvirtintos tam tikru istorijos momentu – poreikis spręsti stipraus darbo judėjimo klausimą Vakarų šalyse. Pokario laikotarpiu profsąjungos buvo gerai organizuotos ir gebėjo išsireikalauti iš kapitalo svarių nuolaidų. Kai kurie kairieji tai vadino „darbo ir kapitalo kompromisu“, nors tai nebūtinai yra tikslus apibrėžimas. Bet kuriuo atveju, nuo maždaug 1968-ųjų, ėmus kristi pelno normai, darbdaviai vis rečiau toleravo darbo judėjimų reikalavimus išlaikyti realių pajamų augimą, darbo vietų saugumą ir gerovės valstybės pagrindus. Šioje kryžkelėje kapitalistinė sistema nustojo plėstis ir organizuotos darbo jėgos derybinė galia turėjo būti pažabota. Atakos prieš darbo judėjimus vykdytos trimis frontais.
Kapitalas leido atsirasti ir išlikti dideliam nedarbo lygiui. Tai daryta toleruojant aukštas palūkanų normas ir nutraukiant valstybės paramą pramonės šakoms per, tarkime, subsidijas ar importo kontrolę. Kita puolimo strategija buvo konfrontacija su sektoriais, kuriuose profsąjungos buvo stiprios – oro eismo kontrolės sritimi JAV, Jungtinės Karalystės angliakasyba ar Indijos tekstilės sektoriumi. Kapitalo pergalės prieš darbo judėjimus šiais atvejais įskiepijo pesimizmo nuotaikas. Trečias būdas aprėpė bandymus perkelti gamybos procesus į vietas, kur būrimosi į profsąjungas tradicijos buvo neišvystytos. Čia galima nurodyti klasikinį pavyzdį – pramonės regionų migraciją JAV iš vadinamosios „Rūdžių juostos“ valstijų, tokių kaip Pensilvanija, Indiana, Ohajas, Mičiganas, į pietines „Saulės juostos“ valstijas – tokias kaip Teksasas, Luiziana ir Misisipė. Būtina paminėti ir gamybos iškėlimą į besivystančias šalis. Svarbu pabrėžti, kad dažnai darbdaviai grasindavo iškėlimu ir įmonių uždarymu, siekdami pabloginti darbo sąlygas. Visos šios strategijos prisidėjo prie to, kad neoliberalizmas triumfuotų būtent 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose.
To triumfo kaltininkais Vakaruose galima vadinti ponios Thatcher vyriausybę ir Reagano administraciją, kurias Neilas Davidsonas vadina „avangardiniais“ neoliberalizmo režimais. Šie režimai beatodairiškai kovojo su darbo judėjimais, taip paskatindami susistemintos neoliberalizmo programos įgyvendinimą. Jos pamatiniais komponentais galime laikyti įmonių, komunalinių paslaugų ir ištisų pramonės šakų privatizaciją, darbo rinkos liberalizavimą, finansų sektoriaus dereguliaciją, valiutų kontrolės atlaisvinimą, tarifų ir subsidijų eliminavimą, regresines mokesčių sistemas, monetarizmą ir būtinųjų paslaugų suprekinimą. Ilgainiui panašios programos buvo eksportuotos ir į įsiskolinusias besivystančias šalis per „struktūrinės pertvarkos“ programas. Kairiųjų pažiūrų komentatoriai gana plačiai aprašė pastarųjų programų įgvyvendimo istorijas Lotynų Amerikoje ir Afrikoje, tačiau Rytų Europos regionas dažnai atsiduria už analitinio kompaso ribų. Išties, dažnai remiamasi supaprastinta logika teigiant, kad neoliberalizmo įtvirtinimas mūsų kraštuose buvo tiesiog nuleistas iš dangaus aukštesnių jėgų – t. y., stipriausių Vakarų valstybių, tarptautinių organizacijų ar Vakarų ekonomistų. Situacija yra kiek sudėtingesnė.
Neoliberalizmo gimimas Baltijos šalyse
Bandymas atpasakoti sudėtingą neoliberalizmo gimimo istoriją Lietuvoje yra svarbus, bet iki šiol neįgyvendintas uždavinys[3]. Glausta ir neišbaigta interpretacija pabrėžtų, jog neoliberalizmo įsigalėjimas rytiniame Pabaltijye yra neatskiriamas nuo Sovietų Sąjungos ekonomikos stagnacijos, kuri tapo ypač opia problema 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir suteiktos galimybės laisvai keliauti į užsienį nuo 1988-ųjų. Dėl šių procesų prasidėjo diskusijos apie alternatyvius ekonominės sistemos organizavimo modelius (tokius kaip Sąjūdžio publikuota „Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcija“), kurie automatiškai nereiškė neoliberalizmo. Kitas efektas buvo paskata formuoti tarpautinius bendravimo ir informacijos apsikeitimo tinklus tarp Nacionalinių Frontų ekonomistų Baltijos šalyse ir neoliberalias programas propaguojančių centrų Vakaruose. Pavyzdžiui, Estijoje už reformas pasisakantys Liaudies fronto nariai, tokie kaip Siimas Kallas ar Martas Laaras, padėjo suformuoti dvi svarbias institucijas 1988 ir 1990 m. Viena jų buvo skirta vystyti preliminarias mokesčių, finansų ir bankinio sektoriaus reformas. Kita funkcionavo kaip ministro pirmininko patarėjų grupė ir specializavosi privatizacijos, užsienio prekybos ir valiutos reformų klausimuose. Abi terpės galėjo pasigirti ne tik tampriais ryšiais su neoliberaliu smegenų centru JAV, „The Heritage Foundation“, bet ir nariais iš didelių korporacijų, tokių kaip „JP Morgan Chase“ ar „Aluminum Company of America“. Šios grupės paprastai buvo sudarytos iš Estiją palikusių ir į JAV bei Skandinaviją persikėlusių žmonių, palaikiusių ryšius su gimtąja šalimi sovietmečiu. Minėtos institucijos jau vėlyvajame perestroikos periode pradėjo rengti idėjinį klimatą, palankų neoliberalizmui, prisidėdamos prie stažuočių rengimo Švedijoje ir Suomijoje jauniems Estijos fronto nariams, steigdamos verslo mokyklas Taline ar tiesiog rengdamos ateities kandidatus ministerijoms ar biurokratinėms institucijoms, pavyzdžiui, centriniam bankui. Vienas aspektas, kurį reikia pažymėti kalbant apie Estijos atvejį – neoliberalias idėjas išpažįstantis flangas iš pradžių nebuvo populiarus tarp vietinių ekonomistų. Jo kelias į populiarumą imtas tiesti tik pradėjus vykdyti valiutos reformą 1992 m.
Lietuvos atveju neoliberalizmo užuomazgų galima ieškoti Aleksandro Štromo ir Sauliaus Anužio pastangose. Kaip žinoma, Štromas buvo išeivijos politologas, o Anužis – Respublikonų partijos narys Mičigane. Jų dėka 1990-ųjų vasarą buvo suorganizuotas Sąjūdžio ekonomistų vizitas į Hilsdeilo koledžą – privatų (ir radikaliai konservatyvų) universitetą Mičigano valstijoje. Ten žinomi austriškosios ekonominės mokyklos šalininkai, tokie kaip George‘as Selginas, Richardas Eblingas ir Garry Volframas pristatė detalią reformų programą Lietuvos delegacijai. Hilsdeilo planas skatino kuo greičiau ir visiškai privatizuoti jau nepriklausomos Lietuvos ekonomiką, kuo greičiau išardyti darbo tarybas, adaptuoti valiutų valdybos modelį ir kiek įmanoma labiau liberalizuoti darbo rinką. Nors tas mažai žinomas planas niekada nebuvo įgyvendintas, Hilsdeilo koledžas svariai prisidėjo prie neoliberalios minties populiarinimo mūsų šalyje. Koledžo prezidentas George‘as Roche buvo pakviestas į Vilnių skaityti paskaitų apie laisvosios rinkos privalumus. Na o jei pavaikščiotume po Vilniaus universiteto biblioteką, rastume ir jo padovanotų vadovėlių apie austriškąją ekonomikos mokyklą. Tikriausiai didžiausias Hilsdeilo nuopelnas buvo tai, kad koledžas svariai prisidėjo prie Lietuvos laisvosios rinkos instituto atsiradimo. Jį inauguravo būtent Hilsdeilo prezidentas. Iš Mičigano grįžęs Kęstutis Glaveckas ir jo studentė Elena Leontjeva čia griežė pirmaisiais smuikais. Tik per sąsajas su Hilsdeilo koledžu jie sugebėjo pritraukti lėšų savo veiklai Lietuvoje. Tos lėšos paprastai atkeliaudavo iš žymių libertarinių fondų. Leontjeva vėliau tapo ir Mont Pelerin draugijos nare.
Latvijoje vyko panašūs procesai. Atspirties tašku šioje šalyje buvo vadinamoji „Džordžtauno gauja“. Šį žargoną naudojo patys jos nariai. Čia kalbu apie žymaus išeivijos ekonomikos profesoriaus George‘o Vikšninio pastangas organizuoti stipendijų programą Liaudies fronto nariams, besidomintiems ekonomika, ir jauniems politikams stažuotis Džordžtauno universitete, Vašingtone bei TVF. Tos stažuotės buvo rengiamos su parama iš Pew labdaros fondo. Ilgainiui programos absolventai parašė ir įgyvendino reformų programą, pavadintą „Latvija 2000“. Be paties Vikšninio galime paminėti ir tokias kontroversiškas asmenybes kaip Einarą Repšę ir Ilmarą Rimševičių. Abu užėmė Latvijos centrinio banko vadovo pozicijas ir vėliau plačiai figūravo korupcijos skandaluose.
„Trečiojo kelio“ socialdemokratija ir neoliberalizmo triumfo įtvirtinimas
Grįžkime prie bendresnių neoliberalizmo analizės linijų. Vienas iš paskutinių argumentų, kuriuos norėčiau praplėsti, remiasi klausimu apie konkrečias politines jėgas, padėjusias galutinai sutvirtinti neoliberalizmo viešpatavimą. Jomis vertėtų laikyti ne anksčiau minėtus avangardinius režimus, o „trečiojo kelio“ socialdemokratiją. Žinomiausi trečiojo kelio atstovai yra Billo Clintono administracija ir Tony Blairo „New Labour“ projektas, kurių valdymo metais gimė neoliberalizmo konsolidacijos režimai. „Trečiojo kelio“ socialdemokratija dažnai remdavosi visuomenės gerovės ir solidarumo retorika, bet niekada nenukrypo nuo pamatinių neoliberalizmo įstatų. Kitaip tariant, jos šalininkai visada kalbėjo apie poreikį sutaikyti tradicinę socialdemokratiją su neoliberalizmu, tačiau paprastai tai buvo tik naudinga priedanga. Gali būti, kad tokia priedanga buvo sunkiai išvengiama, nes po 1991 m. bet koks diskursas apie alternatyvą kapitalizmui dingo iš akiračio. Praktiškai niekas tarp kairiųjų jau nebetikėjo, kad sovietinio tipo režimai gali būti traktuojami kaip praktiniai socializmo modeliai. Postūmį šiam Fredrico Jamesono taikliai apibūdintam pesimizmui, kai pasaulio pabaigą įsivaizduoti tapo lengviau nei gamybos būdo pokytį, davė ir ideologinė nuostata, jog gerovės valstybė ir su ja susijusios reformos sunkiai dera su kapitalistiniais socialiniais santykiais.
Jei pasvarstytume, kodėl tie „trečiojo kelio“ konsolidacijos režimai buvo populiarūs plačiuose visuomenės segmentuose, negalėtume nusisukti nuo jų gebėjimo apsirengti kultūrinės politikos drabužiais. Kalbėdamas apie kultūrines problemas „trečiasis kelias“ neoliberalizmą pavertė patraukliu konservatyviems, liberaliems ir net kairiesiems rinkėjams. Problema buvo tik tai, kad kultūrinė politika socialių neoliberalų rankose buvo visiškai atkabinta nuo bet kokios rimtesnės kritikos kapitalizmui kaip gamybos būdui ir sisteminėms tapatybės problemų išraiškoms. Viena vertus, galima sakyti, kad tai drąsus argumentas, ir tada teigti, jog kultūrinę kritiką lengva asimiliuoti į neoliberalių idėjų mišinį, kurios pabrėžia kritiką hierarchijai ar akcentuoja pasirinkimo laisvę. Bet būtent tai ir yra didelis laimėjimas neoliberalams, o kartu ir kapitalui. Turiu galvoje neoliberalų gebėjimą interpretuoti ir parduoti realias (bet menkas) pergales prieš rasizmą (pasisakant už didesnį rasinių mažumų įtraukimą į verslą), seksizmą (agituojant už daugiau moterų parlamentuose) ar ksenofobiją (švenčiant civilinę homoseksualių porų partnerystę, bet tylint apie santuoką ir įsivaikinimą) kaip galutines ir nereikalaujančias tolesnių pastangų. Tokia politika patogiai ištrina visas reikšmingesnes kovas prieš sistemines problemas.
Pasiekimai ir socialiniai kaštai
Vertinant neoliberalizmą kaip kapitalizmo eros tarpsnį galima išskirti jo šalininkų nepagrįstus svaičiojimus apie atskirties mažinimą, teorijos ir praktikos išsiskyrimą vertinant valstybės vaidmenį, ir didelę kainą visuomenėms bei ypač silpniausiose pozicijose esančioms grupėms.
Neoliberalų argumentai, kad jų įgyvendintos programos prisidėjo prie pajamų nelygybės mažinimo ir spartaus augimo, ypač Globaliuose Pietuose, dažnai pamiršta platesnį kontekstą. Svaičiojimai apie spartų ekonominį augimą yra bene išimtinai paremti Kinijos atveju. Bet čia reikia pripažinti, kaip tai daro daugybė ekonominį nacionalizmą propoguojančių politekonomų, kad Kinijos „įspūdingas“ augimo tempas yra paaiškinamas būtent Komunistų partijos nusisukimu nuo neoliberalių programų. Aišku, tai jokiu būdu nereiškia, kad jie vykdė ar tęsė socialistines reformas. Dar daugiau, prisiminkime ir tai, kad atskirtis neoliberalizmo laikotarpiu išaugo ne tik tarptautiniu mastu, bet ir šalių viduje. Tarkime, JAV nuo 1973-ųjų iki 2000-ųjų vidutinės realiosios pajamos žmonių, sudarančių apatinius 90 proc., krito 7 proc. O turtingiausiojo vieno procento vidutinės realios pajamos kilo 148 proc. Jei pažiūrėtume į 0,1 procento turtingiausių JAV žmonių, tas augimas būtų dar didesnis – 348 proc., neskaičiuojant kapitalo prieaugio. Tokios istorijos gali būti papasakotos ir apie didžiąją dalį Vakarų šalių.
Antra neoliberalizmo vertinimo prizmė yra realybės neatitinkanti, prieš valstybės kišimąsi pasisakanti retorika. Iš tiesų į ekonominius procesus besikišanti valstybė ir laisva rinka nėra nesutaikomos priešės. Nacionalizuojami bankai, pramonės šakos ir pagalbos paketai kapitalui per praėjusią krizę rodo ne valstybės sugrįžimą, o tai, kad ji niekada nebuvo išnykusi. Jei matuotume valstybių svarbą pagal nacionalinių išlaidų dydžius, jie išliko ženkliai nesumažėję, lyginant su ankstesniu kapitalizmo istorijos periodu. Tad esminis pokytis slypi ne išlaidų dydžiuose ar valstybės vaidmenyje ekonomikoje, o to vaidmens pasikeitime. Neoliberalizmo eroje valstybės vaidmuo nebėra bandyti išsaugoti visišką darbo jėgos užimtumą ar garantuoti gerovę didžiajai visuomenės daliai. Priešingai, neoliberalių režimų strategijos šiandien remiasi bandymais perkelti atsakomybę, anksčiau sutelktą vyriausybių rankose, ant namų ūkių ar individų pečių. Dažnu atveju tai reiškia, kad tos atsakomybės krenta ant moterų pečių. Čia būtina kalbėti apie neproporcingą moterims tenkantį rūpybos ir namų ruošos darbų krūvį, įskaitant vaikų auginimą ir priežiūrą, rūpinimąsi vyresnio amžiaus ar sergančiais žmonėmis ir žmonėmis su negalia. Išsami neoliberalizmo analizė šiandien sunkiai įsivaizduojama be deramo dėmesio procesams, kuriuos kritinio feminizmo šalininkės vadina „socialine reprodukcija“.
Vertinant neoliberalizmo pasiekimus, aišku, reikia paminėti ir indėlį į atomizuotos bei individualistinės visuomenės sukūrimą. Šiandien apie save galvojame visų pirma kaip apie prekių vartotojus ir asmenis, kurių socialinio mobilumo galimybės, sveikata ar net asmeninė laimė priklauso tik nuo mūsų pačių. Tokiose visuomenėse vyrauja individualizuota atsakomybė. Bet tų pačių visuomenių autoriai, t. y., neoliberalizmo šalininkai, paradoksaliai negali toleruoti pamatinių polių, kuriais tokios visuomenės paremtos. Konkurencija, individualizmas ir laisva rinka niekada negali būti palikti veikti patys sau ar automatiškai. Tuo įsitikinti galime bene kiekviename epizode, kai, užuot sekusios rinkos nustatytomis taisyklėmis, masės žmonių išeina į gatves protestuoti ar, dar blogiau, pradeda riaušes. Šiuose momentuose neoliberalizmas pabaigia savo antivalstybinę retoriką ir ima flirtuoti su pačiais reakcingiausiais dešiniojo autoritarizmo elementais (kurie, beje, neoliberalizmą persekioja nuo pat jo gimimo). Viena strategija, kurios nenustoja naudoti tas kraštutinės dešinės ir neoliberalizmo junginys – tai atpirkimo ožių paieškos. Nusisukdami nuo struktūrinių problemų, žiniasklaida, politikai ir verslo atstovai krizių kaltininkais laiko būtent tuos, kuriuos sistema ir išstumia į paraštes – bedarbes, imigrantes, pabėgėlius ar vienišas mamas.
Kas tas neoliberalizmas?
Neretai pasigirstantys svaičiojimai, jog neoliberalizmo sąvoka yra per daug abstrakti, netiksli ar politizuota, yra ne kas kita, o bandymas nusisukti nuo išsamesnių bandymų ją studijuoti. Kaip bandžiau pabrėžti ankstesniuose paragrafuose, neoliberalizmas turi bent tris prasmes. Neoliberalizmą galime vertinti kaip ideologiją, kaip valdančiosios klasės strategiją ir kaip kapitalizmo istorijos periodą.
Neoliberalizmas yra ideologija, gimusi Centrinėje Europoje 4-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jos tikslas buvo sudaryti opozicinę programą tam, kas tuo metu buvo vadinama socializmu. Ta nuoroda reiškė centrinį planavimą ir nacionalizaciją, ir šia prasme buvo gana banalus socializmo apibrėžimas. Ilgainiui radikalios idėjos apie laisvą rinką tapo globaliomis. Čikagos universitete jos buvo susistemintos.
Neoliberalizmą galime tapatinti ir su valdančiosios klasės strategija, išplėtota 8-ajame dešimtmetyje. Po eksperimento Čilėje ta strategija persikėlė ir į politinės ekonomijos centrus –JAV ir Jungtinę Karalystę. Programiniai neoliberalizmo nuostatai tapo tinkamu atsaku į 1973-aisiais prasidėjusią krizę. Taip atsitiko dėl to, kad jie davė atsakymą į klausimus, kaip pertvarkyti galios balansą tarp darbuotojų ir kapitalo, kaip išardyti pagrindus, ant kurių stovėjo Vakarų profsąjungos, keliant nedarbo lygį, ar kaip iškelti gamybos procesus iš geografinių regionų su stipriais darbo judėjimais. Bet čia neužmirškime ir to, jog nebuvo kažkokio grandiozinio plano – neoliberalizmo karjera skirtingose pasaulio vietose didžia dalimi buvo paremta improvizacija.
Paskutinė prizmė, per kurią galėtume žvelgti į neoliberalizmą, yra konkretus kapitalizmo istorijos periodas. Nuo 1973-ųjų iki nūdienos. Galima išskirti įvairius režimų tipus, avangardinį ar socialųjį neoliberalizmą. Bet, kaip bandžiau pažymėti, laurus už neoliberalizmo įsigalėjimą ir jo keliamą visuomenių atomizaciją turime atiduoti „trečiojo kelio“ socialdemokratinėms partijoms.
[1] „Chile recognises 9,800 more victims of Pinochet’s rule“. BBC, žiūrėta: 2022 spalio 23 d.
[2] Andre Gunder Frank, 1976.“ Economic genocide in Chile: open letter to Milton Friedman and Arnold Harberger“. Nr. 11(24). Economic and Political Weekly, psl. 880-888.
[3] Kuklų bandymą tai padaryti galima rasti: Jokubas Salyga, 2023. „Roadmaps to post-communist neoliberalism: the case of the Baltic states“. Journal of Baltic Studies, Online First.
2 Komentarai apie “Neoliberalizmo stiprėjimas ir triumfai nuo Čilės iki Baltijos šalių (II)”