fbpx
Londonas

Neoliberalizmo užuomazgos, stiprėjimas ir triumfai (I)

Nors Rytų Europos regioną tiriančioje politinės ekonomijos literatūroje šiandien lengvai atrasime teiginį, kad po Sovietų Sąjungos griūties Baltijos šalyse įsigalėjo bene radikaliausi neoliberalizmo variantai, tokius vertinimus mūsų šalyje pateikia tik pavieniai balsai. Viena vertus, progresyvių aktyvistų bei akademikų ratuose neoliberalizmas išlieka plati nuoroda į bemaž visus kritikos nusipelnančius „vėlyvojo kapitalizmo“ procesus bei įvykius, retai nurodant konkrečias jų sąsajas su neoliberalizmu. Kita vertus, patys neoliberalių idėjų sekėjai ir pamokslininkai yra itin skeptiški šio termino vartojimui ir tvirtina, kad neoliberalizmas yra įžeidžianti, oponentų išgalvota samprata, nepelnytai sutapatinanti laisvos rinkos šalininkus su fundamentalistų sekta.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Lūžis“ (Nr. 6, 2022 gruodis).

Lietuviakalbėje žiniasklaidoje ir viešajame diskurse aptiksime tik pavienes ir dažnai lakoniškas nuorodas į neoliberalizmo sąvoką. Pastarųjų trijų dešimtmečių ekonominių, socialinių ir politinių reformų gynėjai linkę jas vadinti precedento neturinčiomis sėkmės istorijomis. Kituose kontekstuose šios reformos sugretinamos su būtinybe „susiveržti diržus“ arba pristatomos kaip neišvengiama kaina, kurią neva turėjome sumokėti „grįždami atgal į Europą“.

Nors Rytų Europos regioną tiriančioje politinės ekonomijos literatūroje šiandien lengvai atrasime teiginį, kad po Sovietų Sąjungos griūties Baltijos šalyse įsigalėjo bene radikaliausi neoliberalizmo variantai[1], tokius vertinimus mūsų šalyje pateikia tik pavieniai balsai. Tai neturėtų stebinti bent dėl dviejų priežasčių. Progresyvių aktyvistų bei akademikų ratuose neoliberalizmas išlieka samprata, kuri naudojama kaip plati nuoroda į bemaž visus kritikos nusipelnančius „vėlyvojo kapitalizmo“ procesus bei įvykius. Teiginiai apie konkrečias jų sąsajas su neoliberalizmu aptinkami kur kas rečiau.

Visgi, atsakomybė dėl spengiančios tylos neoliberalizmo klausimu neturėtų gulti ant kritikų pečių. Ne paslaptis, kad patys neoliberalių idėjų sekėjai ir pamokslininkai išlieka itin skeptiški šio termino vartojimui. Anot jų, neoliberalizmas yra įžeidžianti, oponentų išgalvota samprata, nepelnytai sutapatinanti laisvos rinkos šalininkus su fundamentalistų sekta.

Šioje dviejų dalių apybraižoje noriu nuodugniau pažvelgti į neoliberalizmo sąvoką iš kairės. Tai darysiu remdamasis dažnai girdimomis, tačiau, mano nuomone, netiksliomis argumentacijos linijomis, kurios neoliberalizmą tapatina išskirtinai su radikalia ekonomine ideologija arba jį sulygina su vyriausybių nesikišimu į ekonomiką bei mechanizmu asmeninėms laisvėms užtikrinti. Atsiribosiu ir nuo tezių apie valdančiosios klasės grandiozinius planus ar krizių manipuliacijas neva siekiant atstatyti kažkada anksčiau turėtas, bet ilgainiui prarastas galios pozicijas.

Kaip atsvarą šiems negatyviems tvirtinimams, analizę konstruosiu per tris viena kitą papildančias prizmes. Neoliberalizmą apibūdinsiu kaip radikalių ekonominių idėjų visumą, valdymo strategiją ir kapitalizmo reguliacinį režimą.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


„Integruotas“ liberalizmas ir auksinis kapitalizmo amžius

Brėžiant analizės kontūrus visų pirma pravartu nusikelti į vadinamąjį auksinį kapitalizmo amžių. Šis laikotarpis pasižymėjo sparčiais ekonominio augimo tempais Vakarų šalyse. Periodas datuojamas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio. Nors tą laikotarpį galime vadinti neoliberalizmo priešistore, „keinsizmo periodu“ ar „pokario“ konsensusu, bene tikslingiausia kalbėti apie „integruoto“ arba „kontroliuojamo“ liberalizmo erą[2].

Nuoroda į integraciją ir kontrolę politinės ekonomijos literatūroje pabrėžia pokario sistemos skirtumus nuo ankstesniojo, iki Didžiosios depresijos vyravusio „senojo“ liberalizmo modelio. Pastarasis buvo grindžiamas visišku valstybės atskyrimu nuo ekonominių sričių. Nors tokie bandymai niekada nebuvo įgyvendinti praktikoje, ryžtas nesikišti į rinkas ilgainiui privedė prie didžiausios kapitalizmo krizės istorijoje, prasidėjusios 1929 m. spalį.

Pagrindinis „integruoto“ liberalizmo eros dėmuo buvo misija suderinti kapitalizmą (arba rinkos ekonomiką) su demokratine politine sistema. Šiame kontekste Didžiosios depresijos bei visuotinio karo epizodai funkcionavo kaip puikios paskatos įsivyrauti ekonominei minčiai, pasisakančiai už svarbų vyriausybių vaidmenį reguliuojant rinką, siekiant užtikrinti visišką užimtumą, kuriant socialinės apsaugos tinklus darbo klasei, išlaikant augimo tempus ir garantuojant greitą ekonomikos atsigavimą krizių atvejais.

„Integruotas“ liberalizmas – kaip tarpsnis kapitalizmo istorijoje arba, kiek tiksliau, reguliacijos režimas – gimė Breton Vudso konferencijos diskusijų įkarštyje, 1944 m. liepą. Kalbant apie institucinius rėmus, apibūdinusius „integruotą“ liberalizmą, verta pabrėžti du aspektus. Visų pirma, nacionalinės vyriausybės buvo įgalintos finansuoti gana dosnias socialines (gerovės valstybių) programas, ir tai jos darė reguliuodamos rinkas, kad užtikrintų visišką užimtumą.

Antrasis aspektas nurodė, kad pasaulinės prekybos sistemos atstatymas po tarpukario krizės ir Antrojo pasaulinio karo turėtų užtikrinti sparčius ekonominio augimo tempus. Naujoji prekybos sistema buvo įdiegta ir valdoma per Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos, pasirašytą 1947 m. Per kitus du dešimtmečius po šio susitarimo vėliava buvo organizuojamos derybos, paskatinusios prekybos tarifų panaikinimą tarp Vakarų šalių. Ilgesniu laikotarpiu dalinis prekybos liberalizavimas, egzistavęs kartu su apribojimais kapitalo judėjimui, padėjo plėsti prekybos rinkas ir kelti produktyvumą.

Dar vienu Breton Vudso konferencijos nuopelnu laikomas dviejų tarptautinių organizacijų – Tarptautinio valiutos fondo ir Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko (geriau šiandien žinomo kaip Pasaulio bankas) sukūrimas. Iškart po įsteigimo ir iki 1971 m. Tarptautinis valiutos fondas prižiūrėjo tarptautinę fiksuotą valiutų kursų politiką bei teikė lengvai prieinamą paramą šalių mokėjimų balansams suvaldyti.

44 valstybės narės, dalyvavusios Breton Vudso sistemoje, turėjo išlaikyti nacionalinių valiutų paritetą su JAV doleriu. Ši valiuta anuomet laikyta oficialia rezervine atsarga, konvertuojama į aukso uncijas. Iki 1971 m. viena uncija buvo keičiama fiksuotu kursu į 35 JAV dolerius. Šalininkai teigė, kad dalyvaujančių šalių valiutų kursų prilyginimas vienai valiutai (JAV doleriui, susietam su auksu) suteiks pasaulinei ekonominei sistemai stabilumo vien dėl to, kad užkirs kelią konkurencingos devalvacijos procesams[3]. Ilgainiui tai turėjo padėti vyriausybėms garantuoti ekonominį augimą ir visuomeninę gerovę.

6-asis ir 7-asis praėjusio amžiaus dešimtmečiai pasižymėjo beprecedenčiais ekonominio augimo rodikliais. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narėse BVP augimo tempai vidutiniškai siekė 5 proc. per metus. Vertinant retrospektyviai, tokie skaičiai yra ženkliai didesni nei 2 proc. per metus 9-ajame dešimtmetyje[4]. Šalia spartaus augimo, ši auksinė era praktiškai panaikino nedarbą turtingesnėse Vakarų Europos šalyse, Japonijoje ir JAV. Bent kuriam laikui bankų krizės buvo tapusios istorija.

Auksiniai pokario kapitalizmo dešimtmečiai
Auksiniai pokario kapitalizmo dešimtmečiai

Kas paaiškina tokią sėkmę? Anot Johno Maynardo Keyneso minties šalininkų, reikėtų atsižvelgti į kelis faktorius. Pirma, pokario laikotarpiu Vakarų vyriausybės nacionalizavo įvairius ekonomikos segmentus, pradedant pramonės šakomis, pvz., plieno gamyba, tęsiant geležinkeliais ir baigiant energetika ir bankininkyste. Austrijoje, Suomijoje, Prancūzijoje bei kitur nacionalizuotos ir valstybės valdomos įmonės atliko ypač svarbų vaidmenį, prisidėdamos prie spartaus ekonomikos augimo, per daug nesirūpindamos rizikų skaičiavimais ir kaštais, su kuriais paprastai susiduria privačios korporacijos.

Antra kapitalizmo klestėjimo priežastis Keyneso sekėjų rate tapatinama su gerovės valstybės atsiradimu. Gerovės valstybės ne tik suteikė visuotinę prieigą prie pagrindinių paslaugų (pvz., Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) Jungtinėje Karalystėje), prisiėmė atsakomybę už išsilavinusios darbo jėgos ruošimą, bet ir skatino socialinį mobilumą. Šia prasme pokario laikotarpiu jos užglaistė kapitalistinės santvarkos barbarizmą gamybos sferoje. Socialinis kompromisas tarp darbo ir kapitalo kartu su daliniu turto perskirstymu, pasak tokios argumentacijos linijos, pasitarnavo kaip ramstis „socialinei taikai“, taip prisidėdamas prie ilgalaikių investicijų klestėjimo.

Galiausiai prie sėkmės prisidėjo ir atidus finansų rinkų reguliavimas, išreikštas per vyriausybių ryžtą išlaikyti žemas arba neigiamas palūkanų normas. Valstybinės skolos aptarnavimo kainos išliko mažos, ir tos pačios skolos galėjo būti ilgainiui likviduojamos.

Nors iš pirmo žvilgsnio tokie paaiškinimai gali skambėti įtikinamai, egzistuoja ir kitokios vertinimo prizmės.

Vadinamasis „aukso amžius“ niekada nebuvo auksinis visiems pasaulinės rinkos dalyviams. Kitaip tariant, teigiamas „auksinio amžiaus“ vertinimas neatsiejamas nuo globalesnių procesų, tokių kaip naujosios kolonializmo formos Globaliuose Pietuose, ignoravimo. Dažnai šios formos buvo išlaikomos remiant diktatorius ir antidemokratiškus režimus, palankius Vakarų interesams. Ką jau kalbėti apie karinių perversmų organizavimą tokiose šalyse kaip Iranas ar kišimąsi į rinkiminius procesus Filipinuose, Libane ir kitur.

Jeigu kalbėtume konkrečiai apie ekonominius rodiklius, žinoma, negalėtume pro pirštus praleisti ir Pietryčių Azijos sėkmės istorijų. Čia puikus pavyzdys yra Pietų Korėja, bet panašius teiginius galima būtų pritaikyti ir Taivanui, Honkongui bei Singapūrui. Remiantis Pasaulio banko statistika, Pietų Korėjos ekonomika nuo 1960-ųjų iki 1980-ųjų sugebėjo registruoti įspūdingus skaičius – augo vidutiniškai po 7-8 proc. kasmet[5].

Viena vertus, vadinamojo „Pietryčių Azijos stebuklo“ istorija puikiai paneigia šiandien populiarius argumentus, kad laisva rinka buvo ir yra ekonominio vystymosi raktas. Ekonominio augimo metu Pietų Korėja vykdė stiprios valstybės kaip ekonominio žaidėjo principais grįstą politiką. Pramonės šakos buvo dosniai subsidijuojamos, o valstybė aktyviai dalyvavo gamybos planavimo procese. Bankų nacionalizacija leido lengvai teikti kreditus į pasaulines rinkas eksportuojančioms pramonės šakoms, tokioms kaip plienas ir geležis. Sėkmingiausios eksporto įmonės (vadintos „nacionaliniais čempionais“) buvo valstybės apdovanojamos ne tik išskirtinėmis prieigomis prie riboto importo prekių, bet ir galimybėmis neeksportuotą produkciją parduoti pelningoje, po protekcionizmo barjerais veikiančioje vidaus rinkoje[6].

Pietų Korėja 7-ajame dešimtmetyje
Pietų Korėja 7-ajame dešimtmetyje

Kita vertus, reikėtų akcentuoti ir tai, kad Pietų Korėjos industrializacijos laikotarpis buvo paženklintas milžiniškais išnaudojimo lygiais. Industrializacijos laikotarpiu šalyje egzistavo bene ilgiausia darbo savaitė visame pasaulyje, o moterų atlyginimai ypač ženkliai skyrėsi nuo vyrų uždarbio. Generolo Parko valdymo metais žaibiškas ekonominio augimo tempas buvo užtikrintas kuriant režimui paklusnių profsąjungų federaciją. Diktatoriškam režimui oponuojantys nepriklausomų profsąjungų nariai neretai atsidurdavo koncentracijos stovyklose[7]. Aiškėja, kad tapatinti auksinį kapitalizmo amžių su demokratinėmis valdžios formomis bent kiek globalesniu mastu yra sudėtinga.

Antrasis kritikos pjūvis yra teorinis. Jis plėtojamas ekonomistų, besiremiančių istorinio materializmo mintimi ir konkrečiai tuo, ką Marxas vadino pagrindine politinės ekonomijos taisykle – tendencija pelno normai kristi. Šią taisyklę ir ją pristabdančias kontratendencijas Marxas plėtoja trečiojo „Kapitalo“ tomo 13, 14 ir 15 skyriuose[8]. Diskusijos apie pelno normos tendenciją kristi buvo gajos tarp autorių, kurie ir pradėjo moderniąją ekonomiką kaip socialinių mokslų discipliną.

Politinės ekonomijos klasikai Adamas Smithas, Davidas Ricardo ar Johnas Stuartas Milllis tikėjo, kad kapitalizmo sistema gali turėti vieną pražūtingą barjerą. Pelno norma buvo pagrindinis šio gamybos būdo variklis, verčiantis kapitalistus tarpusavyje konkuruoti, išrasti naujas gamybos formas ir technikas. Bet pati kapitalizmo sistema besivystydama galėjo neišvengiamai mažinti pelno normą. Jei prisimintume, kad klasikinė politinė ekonomija (ir, žinoma, Marxas) vadovavosi nuostata, kad vertę kuria tik darbas, būtų lengviau suprasti ir teiginį, kad vis didesnė konkurencija reiškė mažėjančias kainas, vis didesnį darbo jėgos pakeitimą mašinomis ir vis gausesnį darbuotojų išstūmimą iš darbo rinkos. Buvo keliama hipotezė, kad egzistuoja toks kapitalizmo raidos taškas, kai pelno norma tampa tokia maža, kad ji nebekuria jokios motyvacijos naujoms investicijoms ir grąžos normos lieka visiškai minimalios. Vadinamoji „griūties teorija“ bylojo, kad sistema galėjo tiesiog vieną dieną nebeišlipti iš krizės, sustoti ir baigtis[9].

Tad periodinės kapitalizmo krizės klasikinėje politinėje ekonomijoje dažnai buvo tapatinamos su tais tarpsniais, kai pelno norma ima kristi. Nenuostabu, jog Marxas buvo įkvėptas šios tendencijos, ją matė kaip pozityvų reiškinį. Gali būti sunku patikėti, bet kai kurie marksistinę ekonominę mintį plėtojantys autoriai atlieka nuodugnius pelno normos skaičiavimus iki šių dienų[10].

Jei pavartytume grafikus, kurie dokumentuoja pelno normos evoliuciją praėjusiame amžiuje, pamatytume, jog skiriamasis pokario dešimtmečių bruožas buvo tai, kad kapitalizmo centruose pelno norma šoko į viršų. JAV ji buvo maždaug nuo 50 iki 100 nuošimčių aukštesnė negu gerus 40 metų iki Antrojo pasaulinio karo. Šia prasme ypač aukšta pokarinė pelno norma gali būti vienas iš atsakymų į klausimą, kodėl kapitalistai nepaliaujamai plėtė gamybos jėgas ir neprarado pasitikėjimo savo investicijomis. 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjusi krizių serija sutapo su pelno normos kritimu.

Na o atsakymas į klausimą, kodėl pelno norma Vakaruose pokariu išliko stabili, atsiremia į teiginį apie karų ir krizių padarinius. Ekonomiškai nykus tarpukario laikotarpis, Didžioji depresija ir Antrasis pasaulinis karas sunaikino didelę (galbūt net trečdalį) iki tol egzistavusio kapitalo dalį. Tai ypač pažymėtina tokiose šalyse kaip Vokietija ar Japonija. Čia kapitalistai turėjo nurašyti didelę dalį senų investicijų ir pradėti kaupimo procesą beveik iš naujo. Pelno norma išliko stabili arba krito labai lėtai. Viso to rezultatas buvo galimybė išvengti gilesnės recesijos iki pat 8-ojo dešimtmečio.

Pavojaus varpai, skelbiantys apie „integruoto“ liberalizmo pamatų braškėjimą, ėmė skambėti 7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Apogėjų šis procesas pasiekė gerai žinomų įvykių – Richardo Nixono administracijos sprendimo dolerį atsieti nuo aukso, naftos šokų ir ilgainiui įsitvirtinusios stagfliacijos – fone. Prieš nuodugniau apžvelgiant krizę, atvėrusią kelią neoliberalizmo įsigalėjimui, pravartu glaustai atpasakoti neoliberaliosios minties ištakas.

Mont Pelerin draugija, 1947
Mont Pelerin draugija, 1947

Neoliberalios minties užuomazgos ir evoliucija

Neoliberalizmo ištakų galima ieškoti neoklasikinės ekonomikos mintyje. Apibrėždama kapitalizmą kaip konkurencingų rinkų sistemą, ši mokykla jį laiko vieninteliu racionaliu būdu organizuoti visuomenes. Jeigu į rinkas nebus pernelyg kišamasi, jų veikimas užtikrins efektyvų gamybos išteklių paskirstymą tarp skirtingų ekonomikos šakų ir paskatins inovacijas konkuruojančiose firmose.

Rinkų garbinimas neatskiriamas nuo kritiško požiūrio į bandymus varžyti jų spontaniškumą. Visgi čia esti ir prieštarų. Rinkų veiklos suvaržymą neoklasikinė mintis kildina iš monopolinių komponentų pilietinėje visuomenėje – profsąjungų[11], o ne tarptautinių korporacijų, kurios dažnai monopolizuoja rinkas. Bent jau popieriuje neoklasikinė mokykla kritiškai vertina valstybę kaip instituciją, teigdama, kad valstybės kišimasis į rinką neišvengiamai iškreiptų jos funkcionavimą.

Nuodugniau pažvelgę tiek į neoklasikų, tiek ir į jų įpėdinių neoliberalų darbus ir pasisakymus, mes labai greitai įsitikintume, kad abi grupės puikiai supranta, kad pats rinkų atsiradimas ir jų funkcionavimas neatskiriamas nuo valstybės vaidmens ir priežiūros. Kaip rašė austrų-vengrų sociologas Karlas Polany‘is[12] – ankstyvieji liberalai nuosekliai naudojosi ir teisiniais, ir kariniais valstybės instrumentais, kad sukurtų sąlygas vadinamosioms „laisvosioms rinkoms“. Išties ankstyvieji neoliberalai, tokie kaip Alexanderis Rüstow, Didžiosios depresijos metu dažnai naudodavo deklaraciją „laisva rinka ir stipri valstybė“ kaip tos krizės sprendinį. Tačiau ateinančius keturis dešimtmečius tik maža saujelė verslo elito atstovų ir ekonomistų tikėjo neoliberalios minties potencialu.

Neoliberalizmo pionierių stovykla niekada nepasižymėjo sutarimu, kam konkrečiai jų programa teikia prioritetus. Išsami istorinė analizė turėtų kalbėti apie vokiečių ordoliberalus (tokius kaip Alexanderas Rüstow ir Wilhelmas Röpke), Britiškąją mokyklą iš Londono ekonomikos mokyklos bei Mančesterio universiteto ir saujelę Prancūzijos intelektualų.

Šioje vietoje apsiribokime tik dviem personomis. Galicijoje gimęs Ludwigas von Misesas svarbus tuo, kad identifikavo vadinamąją „socialistinio skaičiavimo problemą“[13]. Jis taip pat išpopuliarino diskusijas tarp laisvosios rinkos ir planinės ekonomikos šalininkų. Misesas pradėjo diskusijas, kaip atrodytų socializmo pagrindais paremta ekonominė sankloda. Kartu su kitais Austrijos mokyklos sekėjais, tokiais kaip Friedrichas von Hayekas, Misesas buvo tokios sanklodos kritikas. Austrų argumentai sukosi apie tai, kad socialistinėje planinėje ekonomikoje, kurioje neegzistuoja laisva verslininkystė, laisvos kapitalinių gėrybių ir pinigų rinkos, tampa neįmanoma atlikti reikiamų ekonominių skaičiavimų apie gamybos procesų plėtrą, pradeda plisti nekoordinuotas elgesys, ilgainiui sutrikdantis visuomenių raidą.

Ludwigas von Misesas
Ludwigas von Misesas

Savo ruožtu, Hayekas ėmė plėtoti neoliberalizmo kaip ekonominės filosofijos pamatus. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Hayekas vystė argumentus, kad kainų mechanizmas konkurencingoje rinkos visuomenėje yra pats geriausias būdas skleisti tikslią informaciją. Anot jo, nevaržomos rinkos geba perduoti informaciją apie kainas ir vertę daug veiksmingiau nei bet kuri kita sistema – ir ypač centrinio planavimo principu paremtas socializmas. Tad jei kapitalistinė ekonominė sistema galės užtikrinti, kad valstybė gali įgyvendinti įstatymus, leidžiančius racionaliam individui laisvai dalintis savo informacija rinkoje apie tai, ką jis perka ar parduoda, asmeninė laisvė ir ekonominė gerovė bus garantuotos. Vėliau Hayekas toliau plėtojo šias minties linijas, teigdamas, kad tiksli informacija apie tai, kaip turėtų būti skirstomi resursai, yra perduodama konkrečiai per kainų sistemą. Bet šios Hayeko idėjos, kurios po kelių dešimtmečių ims iš esmės keisti tarptautinę politinę ekonomiją, anuomet liko dėmesio paraštėse.

Hayeko Kelias į vergovę[14] pasirodė 1944 m. Knyga buvo greitai išparduota Vakaruose, o jos autorius tapo akademine įžymybe. Kalbant apie Kelią į vergovę, naudinga išskirti du pastebėjimus apie neoliberalios minties evoliuciją. Knygoje išryškinamas teiginys, kad žmonės neturėtų per daug idealizuoti demokratinių politinių formų. Pasak knygos autoriaus, demokratija yra ne kas kita, o priemonė svarbesniam tikslui – apsaugoti taiką visuomenėse ir individo laisvę. Ji nėra šventa ar neginčijama. Idealizuoti demokratiją būtų klaida, nes taip susidarytume iliuziją, kad daugumos norai geba pažaboti savavališkos galios išraiškas.

Antras argumentas teigia, kad politinė laisvė yra neįmanoma be ekonominės laisvės. Būtent ekonominė laisvė, pasak Hayeko, visada turi imti viršų. Remdamasis teiginiu, jog centrinis planavimas visada priveda prie totalitarizmo, jis daro išvadą, kad paprastai egzistuoja tik vienas sprendimas – bet kokia kaina (tad net ir demokratijos sąskaita) užtikrinti ekonominę laisvę.

Glaustai vertinant, galima pasakyti, kad šios minties linijos sukūrė gana paprastą programą ankstyviems neoliberalizmo šalininkams. Visuomenėse egzistavo keturi pavojai – totalitarizmas, kolektyvizmas, socializmas ir centrinis planavimas. Nuo jų apsaugoti galėjo tik laisva rinka. Jei, tarkime, demokratija ar socialinis teisingumas buvo reikalingi visuomenėms, šią reikiamybę kainų signalais turėjo indikuoti laisvai veikianti rinka. Aišku, šiame mąstymo trafarete pastarosios dvi dedamosios nebuvo privalomos visuomenių egzistavimui ir klestėjimui.

Friedrichas Hayekas
Friedrichas Hayekas

Kaip Hayeko plėtota filosofija ir dar nesusisteminta reformų programa tapo plačiai išpažįstama ir įgyvendinama praktikoje? Paskatos tam buvo pasėtos Mont Pelerin draugijos susitikimuose, organizuojamuose nuo 1947-ųjų. Mont Pelerin draugija siekė sukurti platformą neoliberalios minties šalininkams diskutuoti ir ilgainiui laimėti idėjų kovą prieš tuomet vyravusį keinsizmą. Bene galingiausias pasitelktas ginklas buvo bandymai kurti platų tyrimų institutų tinklą, dosniai remiamą verslo elito, negalinčio toleruoti su kolektyvizmu bent kiek nors flirtuojančios politikos. Šia prasme neoliberalų grupė buvo ypač sėkminga. Ji gavo finansavimą iš žymių tyrimų institutų, tokių kaip Ekonomikos reikalų institutas (Institute of Economic Affairs), Adamo Smitho institutas (iš Didžiosios Britanijos) ar Heritage Foundation bei Cato Institute (iš JAV).

Užsitikrinę finansinę paramą, neoliberalizmo ideologai, tokie kaip Miltonas Friedmanas, George‘as Stigleris, Frankas Knightas ir Ludwigas von Misesas, pradėjo rengti susistemintus pasiūlymus ir planus vyriausybėms, ieškančioms alternatyvų keinsizmui. Reikia pastebėti, kad Mont Pelerin draugija kaip ne pelno organizacija buvo registruota ne Šveicarijoje, o Ilinojaus valstijoje, JAV. Jos adresas buvo nurodamas kaip Čikagos universiteto teisės mokykla. Tad neoliberalų iniciatyvos pokariu ne tik įgavo labai tvirtą tarptautinį stuburą, bet ir tam tikra dalimi perkėlė savo būstinę už Atlanto. Būtent Čikaga žinoma kaip geografinis taškas, kuriame ir buvo susistemintos neoliberalizmo idėjos.

Bet kuria prasme Mont Pelerin draugija ir Čikagos universitetas yra susiję? Nereikėtų per daug nustebti išgirdus, kad pagrindinis asmuo, jungiantis šias institucijas, buvo ne kas kitas, o Hayekas. 1945 m. balandį Hayekas buvo pakviestas į turą po JAV, skirtą pristatyti jo bestseleriui. Turo metu jam pavyko susitarti, kad naujasis jo studijų projektas, siekiantis nuodugniau studijuoti ir populiarinti laisvosios rinkos idėjas, pavadintas „Laisvosios rinkos visuomenė“, bus vykdomas Čikagos teisės mokykloje. Jau po metų šis projektas buvo pradėtas, taip suteikdamas galimybę dalyvaujantiems nariams, tokiems kaip Miltonas Friedmanas ar Edvardas Levi, kurti naują liberalizmo versiją. Bene pagrindinis skiriamasis jos bruožas buvo tas, kad, priešingai nei XIX a. liberalai, „Čikagos mokykla“ netraktavo verslo jėgos centralizavimo kaip problemos. Dideli verslo monopoliai, neoliberalų nuomone, nebebuvo konkurencijos priešai. Anaiptol, jie atspindėjo natūralius rinkos veikimo procesus.

Paradoksalu, bet jei „Laisvosios rinkos visuomenės“ projekto tikslas buvo populiarinti neoliberalizmą tarptautiniu mastu per nuodugnias mokslines diskusijas, studijas ir straipsnius – tai geriausia pavyko padaryti populiariai parašytai ir eiliniam skaitytojui prieinamai knygai Kapitalizmas ir laisvė[15], pasirodžiusiai 1962 m. Jos autorius – Brukline gimęs ekonomistas Miltonas Friedmanas, ateityje laimėsiantis Nobelio premiją.

Palyginus su Keliu į vergovę, knyga plėtojo daug primityvesnius argumentus. Pvz., Friedmanas teigė, kad ekonominė laisvė yra viso ko galutinis tikslas, taip niekada ir neapibrėžęs „laisvės“ sampratos. Knygoje galima rasti ir vienas kitam prieštaraujančių teiginių apie bet kokias politikos formas. Iškėlus klausimus apie tai, kodėl knygoje visiškai nekalbama apie demokratiją, Friedmanas vėliau teigė[16], kad, kaip ir Hayekas, jis niekada netikėjo šios sampratos esmingumu. Visuomenės turėjo galvoti ne apie demokratines valdymo formas, o apie individo laisvę – kuri užtikrina, kad individai galės vienas su kitu kooperuoti ir bus laisvi nuo prievartos ar smurto. Jei dar ilgiau pavartytume Kapitalizmą ir laisvę, ten rastume ir daugiau radikalių teiginių. Pvz., kad monopoliai visada susidaro tik dėl vyriausybių kaltės, kad įmonių pajamų mokesčiai turi būti pažaboti, ar kad mokslo sistema turi būti pilnai privatizuota. Šios, net ir neoliberalų gretose gana prieštaringai vertinamos argumentacijos linijos, greitai susilaukė populiarumo politikų veiksmų planuose.


[1] Jeffrey Sommers ir Charles Woolfson, 2014. The Contradictions of Austerity: The Socioeconomic Costs of the Neoliberal Baltic Model. London: Routledge.

[2] John Gerard Ruggie, 1982. „International regimes, transactions, and change: embedded liberalism in the postwar economic order”. International organization, Nr. 36(2), psl. 379-415.

[3] Šį procesą galima iliustruoti valiutos karų pavyzdžiu, kai viena šalis varžosi prieš kitą devalvuodama savo valiutą tam, kad atsidurtų geresnėse eksporto ir užsienio investicijų pozicijose.

[4] Lars Anell, 1987. „The Breakdown of the Postwar Boom“. The ANNALS of the American Academy of Political and Social Science, Nr. 492(1), psl. 22-35.

[5] World Bank Data, 2022. GDP growth (annual %) – Korea, Rep, žiūrėta: 2022 spalio 23 d.

[6] Ray Kiely, 1998. „Neoliberalism revised? A Critical account of the World Bank concepts of good governance and market friendly intervention“, Capital & Class Nr. 64, psl. 63-88.

[7] Bae-Gyoon Park, 2001. „Labor regulation and economic change: a view on the Korean economic crisis“, Geoforum, Nr. 32(1), psl. 61-75.

[8] Karl Marx, 1959. Kapitalas, III tomas. Vertė Benjaminas Fogelevičius. Vilnius: Vaga.  

[9] Ką tokia teorija sakė apie revoliucijos galimybę ir klasių kovos esmingumą yra atskiras klausimas.

[10] Guiglelmo Carchedi ir Michael Roberts, 2018. World in crisis: A global analysis of Marx’s law of profitability. Chicago, IL: Haymarket Books.

[11] Būtent šis argumentas, kad profsąjungos yra ne kas kita, o karteliniai susitarimai, ilgainiui tapo neoliberalų ideologiniu ginklu kovoje prieš organizuotą darbo jėgą.

[12] Karl Polanyi, 2001. The Great Transformation: The Political and Economic Origins of Our Time. Boston, MA: Beacon Press.

[13] Ludwig von Mises, 2014. Economic Calculation in the Socialist Commonwealth. Auburn, AB: Ludwig von Mises Institute.

[14] Friedrich August von Hayek, 2002. Kelias į vergovę. Vertė Algirdas Degutis. Vilnius: Lietuvos laisvosios rinkos institutas

[15] Milton Friedman, 1998. Kapitalizmas ir laisvė. Vertė Algirdas Degutis. Vilnius: Mintis.

[16] Meyer Feldberg, Kate Jowell ir Stephen Mulholland, 1976. Milton Friedman in South Africa. Cape Town: Graduate School of Business of the University of Cape Town, 42-52 psl.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *