fbpx

gerovės valstybė

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.

Nematoma rinkos ranka: paspausti ar įkąsti?

Nematoma rinkos ranka: paspausti ar įkąsti?

„Gerovės valstybė – tai tik du žodžiai. Gerovė yra gerai, valstybė yra gerai, o gerovės valstybė yra gerai kvadratu. Kai mes pradedame kalbėti apie turinį, suprantame, kad kalbame apie gerovės valstybę, bet vartojame visiškai skirtingas sąvokas,“ – gerokai anksčiau, nei rinkėjai, trūkumus tuščiose Gitano Nausėdos vizijose įžvelgė buvusi kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir pati kandidatė nesugebėjo arba nenorėjo iki galo išreikšti tikrųjų savo vertybių bei pasiūlymų, o kai kuriais atvejais, kalbėdama netgi abstrakčiau nei išrinktasis prezidentas, siūlydavo „susitarti“ – lyg eiliniam rinkėjui būtų pažįstama ir savaime suprantama Šiaurės šalių istorija siekiant socialinio kontrakto).

„Žmonės turi patys galėti“ arba kas pasimatė išsisklaidžius gaisro dūmams Alytuje

„Žmonės turi patys galėti“ arba kas pasimatė išsisklaidžius gaisro dūmams Alytuje

Kai praėjusį trečiadienį anksti ryte atvykau į Alytaus autobusų stotį ir virš Pramonės rajono pamačiau neįprastai tankų debesų spiečių ir tarp jų raudonai raudonuojančią saulę, stebėjausi – saulė lyg ir turėjo šviesti kitoje dangaus skliauto pusėje. Prireikė kelių minučių, kol supratau, kad kažkas dega Pramonės rajone. Kaip vėliau paaiškės, spalio 16-osios naktį padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ įsiplieskė didžiulis gaisras, kurio metu užsiliepsnojo apie 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto sandėliai ir juose laikytos naudotos padangos.

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (2 dalis)

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (2 dalis)

Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, klasinių santykių analizė buvo ir tebėra demonizuojama, siejama su „atgyvenusia Sovietų Sąjungos retorika“. Paradoksalu, bet dabartinė diskusija apie socialinę nelygybę yra ne tik ribota, bet ir dalinai paveldėta iš Sovietų Sąjungoje naudotos socialinių mokslų teorijos. Joje socialinė nelygybė suprantama tik per pajamų ir turto prizmę, o galios ir išnaudojimo santykiai lieka nepastebėti.

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (1 dalis)

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (1 dalis)

Po 2008 m. finansinės krizės auganti socialinė nelygybė tapo vis svarbesne viešų diskusijų ir politikos tema ir, neabejotinai, ji yra svarbi artėjančių prezidento rinkimų debatuose. Tačiau viešose diskusijose, net tarp politiškai oponuojančių pusių, retai kada peržengiamos tam tikros ribos – nelygybė suprantama tik kaip pajamų ir turto problema, tuo tarpu kalbos apie išnaudojimą ir klasę lieka tabu. Kodėl vengiama kalbėti apie klasę ir kaip tai įtakoja politiką?

Vidurinioji klasė kaip naujasis avangardas

Vidurinioji klasė kaip naujasis avangardas

Atgavus nepriklausomybę, diskusijos apie klasę tapo tabu. Bet koks užsiminimas apie socialinę klasę viešojoje erdvėje sukelia isterijos bangą: „Tai juk sovietinė ideologija! Argi nežinote, į kur veda tokios kalbos?”. Vis dėlto klasės terminas, nors uždraustas kalbant apie nelygybę, yra plačiai ir gausiai naudojamas kitoje temoje. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų kalbos apie „viduriniąją klasę“ nenustoja skambėti iš įvairiausių veikėjų – nuo bankų ekonomistų iki politikų. Kas yra šioji klasė ir kodėl jai teikiama tiek daug dėmesio?