Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (2 dalis)

Viešosios erdvės gali nepasiekti išsamūs tyrimai ir niuansuoti akademiniai straipsniai, bet per viešuosius intelektualus akademinė bendruomenė informuoja ir artikuliuoja tam tikras „tiesas“ bei „požiūrius“ visuomenėje. Šiuos žodžius rašau kabutėse ne dėl to, kad ruošiuosi pateikti tikrąją tiesą ir požiūrį, o todėl, kad bet kokios tiesos ir požiūriai yra neišvengiamai politiški ir šališki, net kai teigiama, kad tai tik objektyvios žinios. Šiuo atveju noriu parodyti, kad socialinė atskirtis, kaip ji yra tiriama, įvardijama, lyginama, savaime nėra neutrali ir pateikia tam tikrą šios nelygybės supratimą ir priežastis. Ir tai nepriklauso nuo to, ar vėliau pasiūlomi, pavyzdžiui, progresiniai mokesčiai ar daugiau laisvos rinkos.

Bendrai pastebima tendencija, kad Vidurio ir Rytų Europos šalyse tyrimai ir diskusijos apie socialinę nelygybę iki šiol buvo nepopuliarūs. Apžvelgdami socialinių tyrimų situaciją Lietuvoje 2012 m., sociologai Vaidas Morkevičius ir Zenonas Norkus teigė, kad net socialiniuose moksluose, kuriuose šios temos turėtų užimti svarbiausią vietą, „stebime keistą tylą ar abejingumą tyrimo problemai“[1]. Pasak jų, pagrindinė to priežastis buvo mokslininkų noras nusigręžti nuo sovietinės ideologijos: „Galima spėti, kad socialinio struktūrinimosi [sociologiniai tyrimai, kuriuose visuomenė sudalinama į socialines grupes pagal pajamų, turto, politinės galios ir kitus bruožus] tyrimai, kurie sovietiniais laikais buvo privaloma sociologų darbotvarkės dalimi, dėl asociacijos su visiems įgrįsusiu privalomu marksizmu leninizmu tapo psichologinės atmetimo reakcijos, ypač būdingos jaunajai kartai, auka. Tai pirmoji ir bene svarbiausia socialinio-klasinio struktūrinimosi tyrimų nuosmukio posovietinėje Lietuvoje priežastis.”

Anot mokslininkų, tarp jaunosios kartos sociologų labiau paplitę tyrimai apie karjeros galimybes, nei apie socialines struktūras. Prie to prisideda ir postmodernistinių teorijų populiarumas pokomunistinėse šalyse. Šių teorijų pagrindinis leitmotyvas – kad visuomenės susiskirstymas į klases yra industrinių, o ne po-industrinių visuomenių bruožas. Taigi, daugelis šių laikų socialinių tyrimų vadovaujasi nuostata, kad pati klasių idėja analizuojant šiuolaikinę visuomenę yra nebereikšminga. Taip lyg ironizuojama, kad beklasę visuomenę įgyvendino ne komunizmas, o neoliberalus kapitalizmas. Šių laikų visuomenėje struktūriniai ekonominiai aspektai praranda reikšmę, o dėmesys kreipiamas į individualius pasirinkimus, sugebėjimus, planavimą, kurie neva vieninteliai nulemia žmonių požiūrius, karjeras ir galiausiai užimamą poziciją socialinėje skalėje.

Norkus ir Morkevičius nuolat pabrėžia, kad nepriklausomybės metų sociologiniai tyrimai atspindi naują epochą socialiniuose moksluose, nes 1990 m., nusikračius marksizmo leninizmo rėmų, atsivėrė galimybės tirti visuomenę tokią, kokia ji yra, t.y., pateikti objektyvų ir neideologizuotą visuomenės paveikslą. Šiuo atveju skirtis tarp politiškų („šališkų“) ir nepolitiškų („objektyvių“) teorijų socialiniuose moksluose brėžiama patogia istorine forma – Sovietų Sąjungoje buvo ideologija, o nepriklausomoje Lietuvoje – kad ir kuklios, bet objektyvios žinios. Klausimas, ar susikoncentravimas į „individualias karjeros galimybes“ neatspindi tam tikros politikos ir ideologijos, nėra keliamas. Rodos, ideologija, kaip ir klasė, paliko Lietuvą kartu su paskutiniais sovietų tankais.

Be abejo, Sovietų Sąjungoje ideologija buvo atvirai išreikšta ir mokslas turėjo atitikti oficialiąją politiką. Bet būtų naivu manyti, kad po nepriklausomybės Lietuvoje įsivyravo tik „objektyvumas“ ir „laisvas mąstymas“, o mokslas tapo atsietas nuo politikos. Net jei ir leista atsirasti skirtingoms nuomonėms, o ne vienai partijos linijai, galima įžvelgti šių skirtingų nuomonių (kad ir kokios jos bebūtų) bendrumą – tam tikrą ideologinį pagrindą. Pasikeitus politinei sistemai galbūt ir dingo pareiga tyrimus įsprausti į atitinkamą rėmą ir žodyną, bet teorija, pagal kurią vykdomi tyrimai, iš esmės nepasikeitė. Kaip teigia Rytų Europos politinius ir ekonominius pokyčius po Sovietų Sąjungos iširimo tiriantis antropologas David Ost, socialinės stratifikacijos tyrimai, taikyti socialistinėse valstybėse, tebedominavo socialiniuose moksluose ir po Sovietų Sąjungos griūties[2]. Jeigu tai tiesa, tuomet arba sovietmečiu nebuvo ideologijos, arba ideologija niekur nedingo ir šiais laikais. Pirmiausia pasižiūrėkime, kaip taikydami šią teoriją su socialinėmis klasėmis „tvarkėsi“ Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto šalių sociologai.

Stalino valdymo laikotarpiu socialiniai mokslai turėjo patvirtinti oficialią „dviejų klasių“ idėją. Pagal ją, socialistinėse valstybėse egzistavo dvi didelės, bet taikiai sugyvenančios valstiečių ir darbininkų klasės. Tačiau septintajame dešimtmetyje, pirmiausia Lenkijoje ir Vengrijoje, įvyko pasikeitimas ir šią monolitinę dviejų klasių idėją pakeitė stratifikacijos teorija. Kaip 1966 metais sakė vienas iš Rytų Europos stratifikacijos teorijos pradininkų Wlodzimierz Wesolowski, „nors pilnai išsivysčiusioje socialistinėje visuomenėje klasės turėtų išnykti, tačiau skirtumai išlieka ir tai mes galime vadinti stratifikacija“[3]. Pagal šią teoriją, visuomenė pasiskirsto į skirtingas socialines grupes pagal profesijos, pajamų, turto, socialinės ir politinės galios bruožus. Tai leido tirti skirtumus tarp įvairių visuomenės grupių, jas analizuoti atskirai ir pripažinti tam tikrą egzistuojančią nelygybę. Žymus Vengrijos sociologas Ivan Szelenyi 8-ojo dešimtmečio pabaigoje rašė: “Šiandien partijos ideologai nebeprieštarauja, kai empiriniuose tyrimuose sociologai „netyčia“ pamiršta oficialius klasinius skirstymus ir vietoj to, aiškindami savo duomenų pasiskirstymą, naudoja profesines kategorijas – iki tol, kol šie nepradeda daryti teorinių apibendrinimų.“[4]

Tirti klasinius santykius Sovietų Sąjungoje būtų reiškę pripažinti, kad socialistinė sistema nepanaikina išnaudojimo, t.y., ji irgi kuria nelygybę. Būtent prie tokios išvados priėjo Szelenyj, kuris 8-ajame dešimtmetyje tyrė būsto paskirstymo sistemą socialistinėje Vengrijoje. Kritikuodamas įprastus sociologinius struktūrinimosi tyrimus jis rašo: „Vardan sociologinės analizės, pavyzdžiui, mes toli nenukeliaujam teigdami, kad tiek Vakarų, tiek Rytų miestuose egzistuoja nelygybė. Tai nieko nestebina, net „fundamentalių komunistų“ – daugelis sovietinių ideologų sutinka, kad šiose visuomenėse „vis dar“ egzistuoja nelygybė. Taip pat, prisipažįstu, manęs nežavi nelygybės masto lyginimas. Kas iš tikrųjų įdomu, tai naujosios nelygybės pobūdis ir bruožai.“[4] Szelenyj yra vienas iš kairiųjų mokslininkų socialistinėse valstybėse, apie kuriuos retai užsimenama kalbant apie šį periodą. Skirtingai nuo liberalių ir dešiniųjų disidentų, Szelenyj kritika socialistinei sistemai nebuvo grįsta Vakarų kapitalizmo ir laisvos rinkos garbinimu. Jis rašo: „Ši knyga yra „sociologija iš apačios“. Ji kritikuoja Rytų Europą už naudojamą lygybės ideologiją, kuri tik kuria nelygybę, privilegijuotus daro dar privilegijuotesniais ir nuskurdintus tik dar labiau stumia į skurdą. Ši knyga nėra prieš valdžios vykdomą planavimą, ji yra prieš planuotojų valdžią.“[5]

Šiandien mažai kas neigtų, kad sovietmečiu egzistavo valdančioji klasė, siejama su adminstraciniu – biurokratiniu sluoksniu. Šios klasės užuomazgas įžvelgė jau Trockis, kritikuodamas Komunistų partijos biurokratizmą, o 6-ajame dešimtmetyje šią idėją plėtojo Jugoslavijos teoretikas ir Komunistų partijos narys Milovan Dilas. Nors jis iš esmės pritarė Trockio kritikai, bet šios naujosios klasės kilmę ir „brandą“ matė veikiau vėlesniame Sovietų Sąjungos industrializacijos procese: „Kol šalis buvo industrializuojama, Stalinas pradėjo įvedinėti pastebimus atlyginimų skirtumus, tuo pat metu leisdamas vystytis įvairiausioms privilegijoms. Jis galvojo, kad industrializacija neįvyks, jei naujoji klasė [biurokratija] neturės materialinių interesų šiame procese, jei negalės dalies turto pasiimti sau,…, Narystės augimas Komunistų partijoje ar pačioje biurokratijoje gali būti artimai susijęs su šiuo procesu. 1927 m., prieš pat industrializaciją, partija turėjo 887233 narių. 1934 m., pirmojo penkmečio plano pabaigoje, narystė išaugo iki 1874488. Šis fenomenas akivaizdžiai susijęs su industrializacija.“[6] Esminis Dilas kritikos akcentas buvo atskleisti, kad sovietinė sistema nepanaikino klasių ir šios neišnyks tol, kol nebus pakeista specifinė nuosavybės forma. Pasak jo, „vadinamoji socialistinė nuosavybė yra tik šydas tikrajai biurokratijos nuosavybei“. Ši Dilas kritika sutapo su Jugoslavijos atsiribojimu nuo Sovietų Sąjungos ir bandymu vystyti kitokį, demokratine darbuotojų valdžia grįstą socializmą.

Dilas agitavo už Jugoslavijos politinės ir ekonominės sistemos decentralizaciją ir dėl to 1954 m. buvo išmestas iš partijos, vėliau kelis kartus kalintas už savo pažiūras. Minėtasis sociologas Szelenyj buvo areštuotas ir po to ištremtas iš socialistinės Vengrijos. Kaip pastebi Dilas, tiek Jugoslavijos, tiek Sovietų Sąjungos Komunistų partijos ideologiškai legitimavo savo galią per idėją, kad socialistinėje visuomenėje neegzistuoja išnaudojimas. Todėl tyrimai, kurie siekė analizuoti klasinius santykius, akademijų vadovų buvo draudžiami, o jei šie draudimai nesustabdydavo tyrėjų, taikytos ir griežtesnės sankcijos. Po Sovietų Sąjungos griūties, rodos, atsivėrė galimybė nusikratyti ortodoksinius socialinių mokslų rėmus. Bet ar socialiniuose moksluose ir viešosiose diskusijose įvyko reikšmingų proveržių? Kodėl tiek sovietmečiu, tiek šiandien galime kalbėti apie nelygybę, bet jokiu būdu ne apie klasę ir išnaudojimą?

Pirmiausia reiktų kreipti dėmesį ne į sovietmetį, bet į įsitvirtinusią neoliberalią ideologiją. Po nepriklausomybės atgavimo sekusi staigi privatizacija ir neoliberali šoko doktrina sukūrė milžinišką atskirtį. Šie procesai buvo teisinami kaip „natūralūs“ ir „neišvengiami“, galiausiai atvesiantys mus į išsvajotą vakarietišką gerovę. Socialistinę ideologiją pakeitusi nepriklausomos Lietuvos neoliberali linija panaikino prievolę įrodinėti visuomenės materialinę lygybę, bet lygybės idėją įprasmino kitais bruožais. Lygybė nuo šiol reiškė galimybę praturtėti, išnaudoti atsiveriančią laisvą rinką, realizuoti savo talentus ir turtus. Žurnaluose socialistinius darbininkus pakeitė naujieji verslo herojai – vietoj istorijų apie kolūkių ir fabrikų darbuotojas, pasirodė pokalbiai su naujaisiais verslininkais. Šios istorijos kartojo žinutę, kad viskas įmanoma, tereikia didelių pastangų ir įžvalgumo. Tokios žinutės natūralizavo naujus klasinius santykius: kaip pasakytų buvęs LLRI vadovas Žilvinas Šilėnas, vieni dirba išsijuosę ir džiaugiasi atsivėrusiomis galimybėmis, o kiti, dar neišmokę naujų žaidimo taisyklių, tik ant sofos guli ir laukia kol jiems kas atneš valgyt[7]. Natūralu, kad už gulėjimą ant sofos niekas nemokės. Geriausia pagalba tokiems žmonėms – atimti iš jų sofą, kad pagaliau pradėtų dirbti!

Socialiniuose moksluose ekonominiai ir socialiniai 10-ojo dešimtmečio pokyčiai praktiškai liko neanalizuoti. Mokslininkų dėmesys buvo sutelktas į „viduriniąją klasę“, „demokratizaciją“ ir „pilietiškumą“. Šie terminai tapo atskaitos taškais nusakyti perėjimą iš socializmo į kapitalizmą, lygintis su Vakarų valstybėmis, vertinti valstybės progresą ir gerovę. Skirtingai nuo socialistinių darbo klasės ir proletariato terminų, šie simbolizavo naują nepolitiškumo epochą – visuomenę buvo galima tirti objektyviai, be išankstinių nusistatymų. Bet ši objektyvumo ir nešališkumo idėja yra ne tiek ideologinio išsilaisvinimo pasekmė, kiek neoliberalizmo dogmos atkartojimas – kad laisva rinka veikia nešališkai ir turi būti atskirta nuo politikos, t.y., visuomenės įsikišimo. Iki šiol Rytų Europos šalių transformacijos suvokiamos tik per siaurą „autoritarizmo“ ir „demokratijos“ skirtumą, nuošalyje paliekant visus ekonominius ir socialinius pokyčius. Šie terminai ne tik nepadeda suvokti įvykusių ekonominių ir socialinių pokyčių, bet ir verčia pamiršti svarbią dalį nepriklausomybės istorijos, t.y., privatizaciją, dirbtinai sukeltus fabrikų bankrotus ir darbuotojų pasipriešinimą šiam procesui.

Anot David Ost, toks socialinių mokslininkų požiūris į naują ekonominę sistemą ir negebėjimas analizuoti naujų kapitalistinių procesų buvo iš dalies įtakotas politinės galios suvokimo sovietmečiu[8]. Sovietmečiu valstybė, ar tiksliau biurokratinis aparatas, rodėsi kaip vienintelė atskira klasė, kuri turėjo galią ir prieš kurią visuomenė galėjo susivienyti. Tokią analizę pateikia ir Milovan Dilas. Deja, tokia kritika, iš dalies paaiškinusi socialistinę visuomenę, teikė mažai naudos įžengus į kapitalizmą – sistemą, kurioje tam tikros grupės ėmė dominuoti prieš kitas, o „pasiekimai“ tapo priklausomi nuo to, kiek išnaudosi darbuotojus, o ne kiek sugebėsi „gauti iš valstybės“. Socializme biurokratija ne tik valdė gamybos priemones ir mokėjo atlyginimus, bet ir atvirai tai pripažino. Tuo tarpu kapitalizme galios santykiai yra lyg paslėpti po „nematoma rinkos ranka”– neaišku, kas iš tikrųjų valdo, taigi, lengviau tikėti, kad nevaldo niekas, kad mes esam pačios atsakingos už save ir kad mūsų problemos yra tik mūsų pačių reikalas.

Toks galios suvokimo vakuumas atsiskleidžia ir šiandieniniuose socialinės nelygybės tyrimuose bei viešose diskusijose. Kaip sovietmečiu, taip ir dabar socialiniai tyrimai apsiriboja socialinės nelygybės matavimu, sudėtingų „objektyvių“ schemų taikymu tiriant skirtingas visuomenines grupes, vien tik tam, kad parodytų, jog nelygybė egzistuoja. Šis faktas stebina nebent Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertus, kurie vis dar teigia, kad socialinė nelygybė yra tik klaidinga statistikos interpretacija. Jei sovietmečiu tyrimai turėjo patvirtinti tik dviejų klasių egzistavimą, tai nepriklausomybės metais dažniausiai apsistojama ties penkiomis, nuo „užribio“ iki „elito“ išdėstytomis visuomeninėmis grupėmis. Nepaisant „išsiplėtusio“ socialinių grupių skaičiaus, problema išlieka ta, kad socialinio struktūrinimosi teorijos supaprastina visuomenės paveikslą iki labai funkcionalistinių teiginių: skirtingos grupės atlieka skirtingus vaidmenis ir už tai gauna skirtingus atlygius. Šiame sustingusiame visuomenės paveiksle dingsta galios ir išnaudojimo santykiai. Sekant Szelenyj kritika, ir šiandien reiktų nesustoti ties nelygybės matavimu, o klausti, iš kur visgi toji nelygybė kyla.

Nelygybė visada gali būti paaiškinta kaip „natūrali“ ar „neišvengiama“ – tai įprastas valdančiųjų klasių užsiėmimas. Bet ir skurstantieji gali pateisinti nelygybę kaip pelnytą ir iš esmės teisingą. Vien nelygybės suvokimas nekelia į kovą, neverčia priešintis – tam reikia suprasti politinę išnaudojimo prigimtį. Šio klausimo vengimas socialiniuose moksluose nepaverčia jų „objektyviais“ ar „išsilaisvinusiais“ nuo  ideologinių nuostatų. Atvirkščiai, taip tik netiesiogiai pateisinami egzistuojantys galios ir išnaudojimo santykiai.

Straipsnio 1-oji dalis

Išnašos

1. Zenonas Norkus, Vaidas Morkevičius, „Sociologija. Mintis ir Veiksmas“, 2012/2
2. David Ost, „Class after Communism“, 2009
3. Ten pat
4. Ivan Szelenyi, „Urban Social Inequalities Under State Socialism“, 1983
5. Ten pat.
6. Milovan Djilas, „The New Class – an Analysis of a Communist system“, 1957
7. Kalbėdamas apie socialinę nelygybę laidoje „Labas Rytas, Lietuva“, Žilvinas Šilėnas, buvęs Lietuvos Laisvosios rinkos instituto prezidentas, sakė: „Jeigu vienas stengiasi ir dirba, o kitas nesistengia ir nedirba ir dėl to jų pajamos skiriasi, nieko nepakeisi ir nepadarysi. Koks tada būdas, kaip tą problemą spręsti? Ar duoti pinigų tam, kuris sėdi ant sofos, ar atimti pinigus iš to, kuris plėšosi ir dirba? Kuris šitoj vietoj būtų teisingas sprendimas?“
8. David Ost, „Class after Communism“, 2009

Iliustracijų autorius Dan Perjovschi, iš knygos „Geneologies of post-communism“, 2009 m.