fbpx

Aštuoni marksistiniai teiginiai, kurie gali nustebinti jus

Yra daugybė būdų interpretuoti Marksą. Su daugeliu iš jų galima sutikti, tačiau daugybė kitų interpretacijų yra viso labo siekis delegitimuoti Marksą atkartojant seną antikomunistinę retoriką. Marksas pajuokiamas kaip sterilaus ekonominio determinizmo propaguotojas, o jo analizės, prognozės bei spėjimai kritikuojami dėl jų baisaus nepagrįstumo.

Viešojoje erdvėje dominuojančių dešiniųjų kalbančių galvų pasisakymuose Karlo Markso vardas yra neatsiejamas nuo žlugusių socialistinių eksperimentų, neva visokeriopai diskredituojančių šio filosofo idėjas. „Nuosaikiai dešinei“ Markso arba jo įtakotos marksistinės idėjos yra nieko bendro su tikrove neturintis pseudomokslas, o tokiems kraštutinei dešinei artimiems „viešiesiems intelektualams“ kaip V. Radžvilas, Marksas yra jų pačių išgalvoto „kultūrinio marksizmo“ – ideologijos, šiandien grąsinančios sugriauti šeimas ir tautas – krikštatėvis. Dažnai prie Markso kojų guldomi milijonai aukų, už kurias jis, kaip pagrindinis 20 amžiaus socialistinių režimų įkvėpėjas, neva yra atsakingas. Vis dėlto pačiuose Markso tekstuose nėra nieko, kas pateisintų jo vardu besirėmusių režimų diktatūrą, o daugybė šiandien Markso filosofijai priskiriamų teiginių yra toli nuo to, ką rašė pats Marksas. Šiame Mitchell Aboulafia straipsnyje pristatomos kelios Markso idėjos, paneigiančios paplitusius mitus apie jo filosofiją ir primenančios, kad ji tebėra aktuali ir šiandien.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale Jacobin.

Aštuoni marksistiniai teiginiai, kurie gali nustebinti jus

Yra daugybė būdų interpretuoti Marksą. Su daugeliu iš jų galima sutikti, tačiau daugybė kitų interpretacijų yra viso labo siekis delegitimuoti Marksą atkartojant seną antikomunistinę retoriką. Marksas pajuokiamas kaip sterilaus ekonominio determinizmo propaguotojas, o jo analizės, prognozės bei spėjimai kritikuojami dėl jų baisaus nepagrįstumo.

Marksas darė klaidų (o kas jų nedaro?), tačiau jis buvo teisus dažniau nei mano dauguma žmonių.

Žemiau pateikiami aštuoni teiginiai, skirti užginčyti kai kuriuos klaidingus socializmo mąstytojo pavaizdavimus. Į šiuos teiginius turėtų atsižvelgti bet kokia į patikimumą pretenduojanti Markso ar marksizmo interpretacija.

1. Marksas neatmetė kapitalizmo – jis buvo jo sužavėtas. Jis netgi teigė, kad kapitalizmas yra produktyviausia sistema iš visų, kurias pasaulis matęs.

„Buržuazija per nepilną savo klasinio viešpatavimo šimtmetį sukūrė gausesnes ir didingesnes gamybines jėgas, negu visos ankstyvesnės kartos, drauge paėmus.

Gamtos jėgų pajungimas, mašininė gamyba, chemijos pritaikymas pramonei ir žemdirbystei, upių pritaikymas laivininkystei, ištisos, lyg iš žemių išaugusios, gyventojų masės. Kuris ankstyvesnis amžius galėjo spėti, kad visuomeninio darbo gelmėse glūdi tokios gamybinės jėgos!“

2. Marksas tiksliai nuspėjo, kad kapitalizmas išugdys tai, kas šiandien vadinama globalizacija. Jis numatė kapitalizmo sukursiamą pasaulinę rinką, kurioje šalys taps vis labiau viena nuo kitos priklausomos.

„Eksploatuodama pasaulinę rinką, buržuazija sukosmopolitino visų šalių gamybą ir vartojimą. Didžiai reakcionierių širdgėlai ji iš po pramonės kojų išmušė nacionalinį pagrindą. Senovinės nacionalinės pramonės šakos sunaikintos ir kasdien vis toliau naikinamos. […] Vietoj senų, tėvyniniais gaminiais patenkinamų poreikių iškyla nauji, kuriems patenkinti reikalingi tolimiausių šalių ir įvairiausio klimato gaminiai. Senąjį vietinį ir nacionalinį uždarumą, kai pasitenkinama vien savos gamybos gaminiais, pakeičia visapusiški nacijų ryšiai, visapusiška jų savitarpio priklausomybė.“

3. Kitaip nei ankstesnės visuomenės, turėjusios tendenciją užkonservuoti tradicijas ir gyvenimo būdus, kapitalizmas gyvuoja išrasdamas naujus ir alternatyvius gamybos būdus, kurie paveikia mūsų gyvenimus. Technologijos juos keičia vis didesne sparta. Seni produktai privalo duoti kelią naujiems produktams (ir jų kūrėjams).

Nors paprastai kapitalistai tai vaizduoja kaip gryniausią gėrį, šie pokyčiai gali stipriai išmušti iš vėžių, net jei kai kurie iš jų yra teigiami. Žmonės gali pradėti jaustis, lyg jų vertybėms ir gyvenimo būdams pasaulyje nebėra vietos – tarsi jie būtų gyvi numirėliai. Be to, naujų technologijų ir gamybos metodų panaudojimas keliems išrinktiesiems siekiant pelno gali turėti nenumatytų padarinių (mūsų laikais, be jokios abejonės, Marksas klimato kaitą būtų nurodęs kaip nereguliuojamo kapitalizmo padarinį).

„Buržuazija negali egzistuoti, tolydžio nedarydama perversmų gamybos įrankių sferoje, vadinasi, nerevoliucindama gamybinių santykių, o kartu ir visų visuomeninių santykių. […] Nuolatiniai gamybos perversmai, nenutrūkstamas visų visuomeninių santykių sukrėtimas, amžinas netikrumas ir judėjimas skiria buržuazijos epochą nuo visų kitų. Visi nusistovėję, aprūdiję santykiai su juos lydinčiomis amžių pašventintomis sąvokomis ir pažiūromis— suardomi, visi naujai atsirandantys santykiai pasensta, nespėję sukaulėti. Visa, kas luomiška ir sustingę, išnyksta, visa kas šventa, išniekinama, ir žmonės pagaliau yra priversti blaiviomis akimis pažvelgti į savo gyvenimo padėtį, į savo savitarpio santykius.“

4. Galingos įmonės, turto sankaupos ir nauji gamybos metodai nepriklausomiems profesionalams ir vidurinės klasės prekeiviams vis labiau apsunkina savo statuso išlaikymą. Jie priversti įgauti nereikalingą įgūdžių rinkinį ar dirbti įmonėms, dėl kurių žlugo jų verslai. Kitaip sakant, Marksas nuspėjo kapitalistinių visuomenių Maximizacją (originale – Walmartification).

„Vidurinio luomo žemesnieji sluoksniai: smulkieji pramonininkai, smulkieji pirkliai ir rentininkai, amatininkai ir valstiečiai—visos šios klasės smunka į proletariato gretas, iš dalies dėl to, kad jų mažo kapitalo nepakanka stambiosios pramonės įmonėms ir jis neišlaiko konkurencijos su stambiaisiais kapitalistais, iš dalies dėl to, kad, įvedus naujus gamybos būdus, jų profesinis meistriškumas netenka vertės.“

5. Marksas nesiekė visos nuosavybės panaikinimo ir nenorėjo, kad dauguma žmonių turėtų mažiau materialinių gėrybių. Jis nebuvo anti-materialistinis utopininkas. Jis prieštaravo privatinei nuosavybei – didžiuliams nuosavybės kiekiams ir turto sankaupoms, priklausančioms kapitalistams, arba buržua klasei. Žemiau esančios pastraipos gale kartu su Engelsu jis nuosekliai apkaltina kapitalizmą pačių žmonių uždirbtos nuosavybės atėmimu:

„Komunizmo skiriamasis bruožas yra ne nuosavybės panaikinimas iš viso, bet buržuazinės nuosavybės panaikinimas.
Tačiau šiuolaikinė buržuazinė privatinė nuosavybė yra paskutinė ir pilniausia išraiška tokio produktų gaminimo ir pasisavinimo, kuris remiasi klasiniais antagonizmais, tuo, kad vieni išnaudoja kitus.

Ta prasme komunistai savo teoriją gali išreikšti vienu teiginiu: privatinės nuosavybės panaikinimas.

Mums, komunistams, būdavo prikaišiojama, kad mes norime panaikinti asmeniškai įgytą, savo darbu uždirbtą nuosavybę, tą nuosavybę, kuri sudaro bet kokios asmens laisvės, veiklos ir savarankiškumo pagrindą.

Užsidirbta, įsigyta, savo darbu pelnyta nuosavybė! Ar jūs kalbate apie smulkiosios buržuazijos, smulkiųjų valstiečių nuosavybę, kuri yra ankstyvesnė už buržuazinę nuosavybę? Mums nėra ko ją naikinti, pramonės išsivystymas ją žymiu mąstu jau panaikino ir kasdien tebenaikina.“

6. Marksas manė, kad žmonės turi natūralų polinkį jausti ryšį su objektais, kuriuos jie pagamino arba sukūrė. Jis tai vadino darbo “objektifikacija”, šiuo terminu turėdamas omeny kad į savo darbą įdedame dalį savęs. Kai kas nors nebėra susietas su savo kūriniu ir jaučiasi “išorišku” jam, atsiranda susvetimėjimas – tarsi būtum nukalęs statulą, tačiau kažkas ją iš tavęs būtų atėmęs ir tu niekada nebegalėsi jos pamatyti ar paliesti. Marksas teigė, kad darbininkai devynioliktojo amžiaus kapitalistiniuose fabrikuose buvo panašioje situacijoje.

„Taigi, kas sudaro darbo susvetimėjimą?

Pirmiausia, faktas kad darbas yra išoriškas dirbančiajam, t. y. nepriklauso jo vidinei prigimčiai; kad dėl to užuot savo darbe patvirtinęs save jis paneigia save, užuot jautęsis patenkintas jis jaučiasi nelaimingas, užuot laisvai išvystęs savo fizinę ir protinę energiją jis marina savo kūną ir žlugdo savo protą. Todėl darbuotojas jaučiasi savimi tik už savo darbo, o jo darbas jam atrodo esantis už jo. Jis jaučiasi esantis namie kai nedirba, o kai dirba jis jaučiasi esantis ne namie. Taigi, jo darbas yra ne savanoriškas bet priverstinis […].“

7. Marksas norėjo, kad žmonės galėtų išsilaisvinti nuo darbo pasidalijimo ir ilgų darbo dienų tironijos, neleidžiančios individams išvystyti skirtingus savo gebėjimus ir talentus. Mums tampant vieno tipo veiklos tarnais, kiti mūsų asmenybės matmenys lieka neišvystyti. Ambicingoje pastraipoje, parašytoje dar jaunystėje, savo viziją Marksas pateikė taip:

„Mat, kai tik atsiranda darbo pasidalijimas, kiekvienas gauna tam tikrą, išimtinę veiklos sferą kuri jam primetama ir iš kurios jis negali ištrūkti: jis yra medžiotojas, žvejys arba piemuo, arba kritinis kritikas ir turi likti toks, jei nenori netekti pragyvenimo reikmenų, – tuo tarpu komunistinėje visuomenėje, kur niekas neturi išimtinės veiklos sferos ir dėl to kiekvienas gali lavintis bet kurioje šakoje, visuomenė reguliuoja visą gamybą ir kaip tik tuo žmogų įgalina šiandien daryti viena, rytoj – kita, iš ryto medžioti, popiet žvejoti, vakare prižiūrėti gyvulius, po vakarienės – kritikuoti, – kaip širdis geidžia, – nepasidarant dėl to medžiotoju, žveju, piemeniu arba kritiku.“

8. Marksas nebuvo paprastas ekonominis deterministas – žmonių mąstymo ir veiksmų jis nelaikė nereikšmingais. Laiške, parašytame jau po Markso mirties, Engelsas pabrėžė ekonomikos svarbą, tačiau kartu bandė aiškiai parodyti, kad jis su Marksu buvo neteisingai interpretuoti ir kad tai iš dalies buvo jų pačių kaltė (atkreipkite dėmesį į įgėlimą Marksistams ištraukos pabaigoje).

„Marksas ir aš esam iš dalies patys kalti dėl fakto, kad jaunesni žmonės kartais labiau pabrėžia ekonominę pusę nei jai derėtų. Turėjome pabrėžti pagrindinį principą akistatoje su savo priešininkais, kurie jį neigė, ir ne visada turėjome laiko, vietos ar galimybių atiduoti tai, kas priklauso kitiems sąveikoje dalyvaujantiems elementams. Tačiau būdavo visai kitas reikalas atėjus metui pristatyti istorijos atkarpą, t. y. atlikti praktinį pritaikymą – tokiais atvejais nebuvo dovanotina jokia klaida. Deja, per dažnai nutinka taip, kad žmonės manosi supratę naują teoriją ir galintys pritaikyti ją be jokio gaišimo, nuo pat to momento, kai jie asimiliuoja, ir tai ne visada teisingai, pagrindinius jos principus. Taipogi aš negaliu nuo šio priekaišto atleisti daugumos iš naujųjų “Marksistų”, nes šiame kvartale taip pat buvo prigaminta neįtikėtiniausių šiukšlių…“

2 Komentarai apie “Aštuoni marksistiniai teiginiai, kurie gali nustebinti jus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *