fbpx

ekonomika

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.

Pasikalbėkime apie ekonomiką

Pasikalbėkime apie ekonomiką

„Kalbėjimą apie ekonomiką Lietuvoje apriboja gausybė nutylimų, bet neginčijamų prielaidų ir įsigalėjusių tropų, kurių nepaliaujamas kartojimas turėtų mums ne kelti įspūdį, o tiesiog versti vartyti akis. Pažaiskime gėrimo žaidimą (drinking game): išgerkime kiekvieną kartą, kai naujienų portale perskaitysime arba diskusijų laidoje išgirsime kurią nors iš frazių, argumentų ir klišių, kuriomis piktnaudžiauja dauguma kalbančiųjų apie ekonomiką. Į sveikatą.“

Skurdas nėra asmenybės trūkumas. Tai – pinigų trūkumas

Skurdas nėra asmenybės trūkumas. Tai – pinigų trūkumas

1997-ųjų lapkričio tryliktąją, į pietus nuo Šiaurės Karolinos Didžiųjų Dulsvųjų kalnų, duris atvėrė nauji lošimo namai. Nepaisant niūraus oro, prie durų nusidriekė ilga eilė ir, šimtams žmonių plūstant į kazino, įstaigos vadovas po kurio laiko pradėjo jiems sakyti, kad jie pasiliktų namuose.

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.

Kroatija užsinorėjo streiko arba Kaip „antrarūšiai“ piliečiai suvienijo visuomenę

Kroatija užsinorėjo streiko arba Kaip „antrarūšiai“ piliečiai suvienijo visuomenę

Mokytojų streikai metų pabaigoje, prieš/per biudžeto svarstymą, Lietuvoje po truputį tampa gražia tradicija. Iškalbinga ir tai, kad iš visų per pastaruosius penkerius metus mūsuose vykusių „oficialių“ streikų tik vienas vyko ne švietimo sektoriuje. Vis dėlto streikuoja mokytojai tikrai ne vien Lietuvoje – vien šiemet švietimo sektoriaus streikų banga nusirito per penkis žemynus, nuo JAV iki Dramblio Kaulo Kranto ir nuo Irano iki Lenkijos. Šioje publikacijoje pristatome prieš kiek daugiau nei mėnesį pasibaigusius masinius ir veiksmingus mokytojų streikus neseniai į Europos Sąjungą įstojusioje Kroatijoje.

Nematoma rinkos ranka: paspausti ar įkąsti?

Nematoma rinkos ranka: paspausti ar įkąsti?

„Gerovės valstybė – tai tik du žodžiai. Gerovė yra gerai, valstybė yra gerai, o gerovės valstybė yra gerai kvadratu. Kai mes pradedame kalbėti apie turinį, suprantame, kad kalbame apie gerovės valstybę, bet vartojame visiškai skirtingas sąvokas,“ – gerokai anksčiau, nei rinkėjai, trūkumus tuščiose Gitano Nausėdos vizijose įžvelgė buvusi kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir pati kandidatė nesugebėjo arba nenorėjo iki galo išreikšti tikrųjų savo vertybių bei pasiūlymų, o kai kuriais atvejais, kalbėdama netgi abstrakčiau nei išrinktasis prezidentas, siūlydavo „susitarti“ – lyg eiliniam rinkėjui būtų pažįstama ir savaime suprantama Šiaurės šalių istorija siekiant socialinio kontrakto).

Darbas ir lytis Rytų Europoje: įspūdžiai iš feminizmo konferencijos

Darbas ir lytis Rytų Europoje: įspūdžiai iš feminizmo konferencijos

Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?