fbpx

Kapitalistinis Marko Fisherio realizmas – „juodoji piliulė“ ar vilties manifestas?

Tai išties aktualus ir vertingas veikalas, kuris jau nuo 2009 m. kelia bangas pasauliniu mastu ir vis dar yra gausiai aptarinėjamas, nes užduoda sunkiasvorį klausimą – nejau alternatyva kapitalizmui neegzistuoja? Žinant knygos pasisekimą ir neblėstantį populiarumą, lietuviškai ji būtų galėjusi pasirodyti ir gerokai anksčiau, bet tai nieko pernelyg nekeičia – prabėgus dvylikai metų leidinio pavadinime užduodamas klausimas vis dar meta ilgą šešėlį, o per šį laiką padėtis pakito toli gražu ne taip, kaip mums norėtųsi.

Markas Fisheris (1968-2017) – kairysis britų filosofas, politikos teoretikas ir kultūros kritikas, labiausiai išgarsėjęs savo kultiniu tinklaraščiu „k-punk ir netikėtai bestseleriu tapusia knyga Kapitalistinis realizmas. Nėra jokios alternatyvos? Mąstytojas daugiausiai dėmesio skyrė neoliberalizmo problematikai, kuri jo tekstuose pagauliai susiejama su popkultūros analize, laikiškumo tyrinėjimu ar bendromis įžvalgomis apie gyvenimą nuobodžioje XXI a. distopijoje. GPB jau yra publikuota jo esė „Niekam nenuobodu, viskas nuobodu, o šįkart aptarsiu neseniai lietuvių kalba pasirodžiusį „Kapitalistinį realizmą“ (leidykla „Hubris“, vertė Tomas Marcinkevičius).

Priešistorė: tinklaraštija, žaizdota patirtis, dužę geiduliai 

Norint kokybiškai įsliuogti į knygos idėjų lauką, dera susipažinti su kontekstu, išperėjusiu Kapitalistinį realizmą ir leidusiu susiformuoti šiai neraminančiai sąvokai. Markas Fisheris, po doktorantūros studijų dirbdamas filosofijos mokytoju, 2003 m. pradėjo rašyti tinklaraštį „k-punk“ – tam, kad, kaip pats yra minėjęs, išsivaduotų nuo akademinių traumų ir užsiimtų mažiau įpareigojančiu rašymu. Tinklaraštis, anuometinėje blogosferos kūdikystėje, greitai sutraukė būrius sekėjų ir Fisherio siūlytų minčių svarstytojų, kurie dažniausiai „atsišaudydavo“ aktyviose komentarų skiltyse arba savuosiuose tinklaraščiuose.

Viena tokių minčių buvo skausmingas ir iš lėto įsisąmonintas suvokimas, jog kapitalizmas nugalėjo – iš kairiojo lūpų tai skamba be galo slogiai ir niūriai, tad panaši atmosfera ir nuotaika atsispindėjo pačiame „k-punk“. Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, Fisheris liudijo apie neoliberalizmo pasirodymą ir įsiviešpatavimą – premjerės Margaret Thatcher erą, kuri nutraukė gerovės valstybės kapitalizmo laikotarpį ir santvarkai suteikė į šiandieninį panašų veidą. Agresyvi privatizacija, darbo judėjimų sutriuškinimas, leiboristų kapituliacija, stiprėjančios represijos, tečerizmo ideologijos triumfas – Fisheris visa tai matė savo akimis.

Nepaisant to, 10-ojo dešimtmečio technologinis bumas sužadino naujas viltis – besimezgantis interneto tinklas, eksperimentai su dirbtiniu intelektu, elektroninės muzikos sprogimas ir energingos kultūrinės išraiškos kuriam laikui „reabilitavo“ kapitalizmą kaip gyvybingą inovacijų šaltinį, kuris galėtų save transformuoti į harmoningą skaitmeninę utopiją, sugriausiančią ligtolines hierarchines struktūras. Būtent tokiame pakylėtame klimate Voriko universiteto filosofijos fakultete susikūrė šiandien jau legendiniu tapęs „Kibernetinės kultūros tyrimų skyrius“ (Cybernetic Culture Research UnitCCRU), kuriame buvo plėtojamos akseleracionistinės, kapitalizmą ir jo potencialus tam tikra prasme šventusios idėjos

Šis paraakademinis skyrius, kurio dalimi buvo ir pats Fisheris, be perstojo mutuojantį kapitalizmą matė kaip išsigelbėjimą nuo paties kapitalizmo: esą spartėjanti kibernetinė revoliucija atneš milžiniškus socialinius pokyčius ir emancipaciją. Dabar jau aiškiai matome, jog viskas pasuko priešinga linkme – lūžis į XXI amžių pasėjo visokeriopą sąstingį ir sužlugdė svajones. Ateitis, kuri atrodė neišvengiama, neatėjo. Galima sakyti, kad didžioji Fisherio filosofijos dalis yra frustruota reakcija į šį didžiulį nusivylimą. Apie šį nusivylimą ir buvo reflektuojama minėtame tinklaraštyje, kuris paklojo pamatus Kapitalistiniam realizmui

Markas Fisheris
Markas Fisheris | Nuotrauka iš usefulideasproject.com

Tarp neregimų grotų kas tas kapitalistinis realizmas?

Dėl šių priežasčių Fisheris yra vienas įtikinamiausių įrodymų, kad filosofija kur kas pajėgiau gyvuoja ir vystosi neformaliuose kanaluose, o ne steriliose universiteto auditorijose ir surambėjusiose „ResearchGate“ apskaitose. Galbūt todėl autorius į savo debiutinę knygą didelių vilčių nedėjo – originalus Kapitalistinio realizmo leidimas apvalytas nuo akademinio kanono (cituojama be nuorodų, nėra išnašų) ir rašytas labiau artimai aplinkai, kaip paties Fisherio anuomet įkurtos leidyklos „Zero Books“ startas. Veikalo pasirodymo sėkmė viršijo lūkesčius ir filosofą pavertė šiokia tokia žvaigžde, kuri šiandien jau yra įgavusi kultinį statusą.

Vienas iš tokio fenomenalaus pasisekimo motyvų yra kapitalistinio realizmo koncepto paveikumas ir universalumas: galite būti net neatsivertę šios knygos ir nė kiek negirdėję apie Fisherį, tačiau jau nutuoksite, kas yra kapitalistinis realizmas, ir tai tik pagrindžia visa apimantį šios sąvokos efektą. Arba, kitaip tariant, jūs jau mąstote ankštuose kapitalistinio realizmo rėmuose, net jei to nežinote. Ši koncepcija visų pirma apibrėžia mąstymą, o tiksliau, vaizduotę, nesugebančią „išeiti“ anapus kapitalizmo diktuojamos tikrovės. Slavojui Žižekui ir Frederikui Jamesonui priskiriama frazė „Lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą, nei kapitalizmo žlugimą“ jau yra virtusi siaubingai nuvalkiota kapitalistinio realizmo „vizitine kortele“.

Jei esamu momentu šio skambaus posakio vartojimas įkyriai lenda per gerklę, 2008 m. finansų krizės zenite tai buvo šios, turbūt iki šiol žymiausios, kapitalistinio realizmo pergalės šūkis – būtent dusinantis krizės verpetas Fisheriui leido knygoje „sukrauti“ solidžiausius argumentus, įtvirtinančius eilinę kapitalizmo nemirtingumo išdavą. Tuometinio ekonominio kracho aušra skatino tikėtis, kad neoliberalizmas pagaliau klumpa ir krenta, tačiau šis, kaip matome, netgi nebuvo diskredituotas – tik šoktelėjo Karlo Marxo Kapitalo pardavimai, o Holivude padaugėjo produkcijos apie „niekšingas korporacijas“ ar „supuvusį Volstrytą“.

Panašią kapitalizmo veikimo dinamiką – įtraukti į save ir suryti absoliučiai viską, Fisheris puikiai perprato ir pavydėtinai paprastai, suprantamai, prieinamai aprašė. Dėl to Kapitalistinį realizmą galima laikyti tiek savotiška „mini Biblija“ ar stalo knyga jau „iškeptiems“ antikapitalistams, tiek vadovėliu žmonėms, kurie arba kapitalizmo klausimu dar nėra visiškai apsisprendę, arba tiesiog nori artimiau susipažinti su sistema, kuri juos traiško. Didelis šios prieigos privalumas yra tas, kad leidinys gali suveikti ir kaip raktas į filosofiją – Fisheris pasitelkia ir remiasi gausybe įvairaus plauko kairiųjų (ir ne tik) teoretikų, kurių laiko patikrinta išmonė darniai papildo asmenines autoriaus patirtis bei kantriai aprašytas įžvalgas.

Lanksčios mąstymo spyruoklės ir naujų konceptų plytos

Filosofinės tradicijos prasme galima būtų sakyti, kad Fisheris nieko labai inovatyvaus ir originalaus nepasiūlo: be jau minėtų Žižeko ir Jamesono, jis nedidelės apimties tekste patogiai sintezuoja Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari, Alaino Badiou, Friedricho Nietzsches, Jacqueso Lacano, Michelio Foucault, Barucho Spinozos, Jeano Baudrillardo, Nicko Lando ir kitų mažiau žinomų, tačiau ne mažiau svarbių mąstytojų įnašus. Neprivalu būti skaičius šiuos mąstytojus, kad suvoktum, kas norima pasakyti knygoje. Verta pridėti, kad Fisherio čia neminimo Jacqueso Rancière’o realizmo koncepcija, suformuluota praėjusio amžiaus pabaigos politinėje „temperatūroje“, yra kapitalistiniam realizmui itin artima idėja.

Tačiau visas Fisherio kaip filosofo unikalumas atsiskleidžia žaisminguose populiariosios kultūros, ypač filmų bei muzikos, pavyzdžiuose, kurie peržengia žižekišką ideologijos demaskavimo manierą ir lokalizuoja filosofiją kasdienybėje, su kuria pakankamai lengva tapatintis. Ši kasdienybė pateikiama paties Fisherio sukonstruotais konceptais: pelno logikos išplitimas visuomenėje pavadinamas verslo ontologija, psichikos sutrikimų kilmės individualizacija aiškinama per streso privatizacijos prizmę, chaotiškas kapitalistinės gamybos efemeriškumas apibrėžiamas kaip rinkos stalinizmas, dažnas jaunų asmenų mentalinis būvis nusakomas depresyvia hedonija, o ugdymo įstaigose tarp mokinių paplitęs pasyvumas ir negebėjimas mąstyti sudėtingesnių procesų vadinamas refleksiniu bejėgiškumu. Knygos ištrauką apie pastarąjį terminą, beje, prieš porą metų išvertė studentų judėjimas „Šauksmas“.

Pasiūlydamas šią taiklios terminologijos saują, Kapitalistinis realizmas formuoja kalbą ir žodyną, reikalingą tikrovės mąstymui per kapitalizmo „filtrą“ – veikalas suteikia kritinius instrumentus atpažinti ir diagnozuoti problemą. Kaip rašė Jean-François Lyotardas – kapitalizmas yra vienintelė į viską tinkama žiūrėti perspektyva. Fisherio perspektyva, tuo tarpu, nors ir tampriai susipynusi su Didžiosios Britanijos istorija, pernelyg nenutolsta ir nuo mūsų Rytų Europos regiono: knyga alsuoja Sovietų Sąjungos griūties melancholija, o autorius yra neblogai susipažinęs su „Realiai Egzistavusio Socializmo“ niuansais, tokiais kaip stalinistinės biurokratijos gimnastika, Chruščiovo retorika, nomenklatūros tuštybė ar Brežnevo epochos kultūrinės sąšaukos.

Vis dėlto kapitalistinis realizmas, ypač po nelemtų 1989-ųjų, nėra pavaldus geografijai – jis yra globali atmosfera ir nematomas barjeras, varžantis mūsų mintis bei veiksmus. Dėl to kapitalizmo išorės nebuvimas negali būti siejamas su valstybių sienomis ar mėginimais retoriškai atkapstyti socializmo likučius kurioje nors šalyje. Fisheris siekia parodyti, kad dabartinė socioekonominė sistema įsismelkusi į visas mūsų gyvenimo sritis – net ir tas, kurios kitados laikytos „neužgrobiamomis“, pavyzdžiui, gamta. Dėl to kapitalistiniam realizmui priskirtina totalizuojanti savybė, nepaliekanti šansų jokiai opozicijai ir pasipriešinimui. Kapitalas persekioja tave sapnuose.

Žmogus nuobodžiauja akcijų biržoje.
Iliustracija iš emaisgoias.com.br

Katastrofiškieji kryčiai: „Tai, kas manęs nenužudo…“   

Žodis „realizmas“ pažymi tai, kad kapitalizmas nebeatskiriamas nuo realybės – jis su ja suaugo. Globaliai įsivyravus liberaliajai demokratijai, nebeliko jokios distancijos, galinčios suteikti bent minimalų imunitetą ir atsparumą kapitalui. Dėl to Fisheris pabrėžia, kad kapitalizmas, atrodo, neturi centro, jo niekas nevaldo: tai ypatingai apsunkina galimas antikapitalistines strategijas, nes bet kokia galima užimti padėtis jau yra iš anksto įkorporuota į kapitalą. Prekorporacija – dar vienas svarbus mąstytojo konceptas, reiškiantis išankstinį geismų ir troškimų „formatavimą“, vykdomą kapitalistinės kultūros. Nebeliko nieko, ką kapitalizmas galėtų pasisavinti, nes visos įmanomos „startinės pozicijos“ jau yra kapitalizme.

Prabėgę dvylika metų po knygos pasirodymo tik patvirtina daugelį Fisherio teiginių, todėl Kapitalistinis realizmas yra ne tik diagnozė, bet ir pranašystė – ši santvarka, kad ir kokia bebūtų abstrakti, beveidė ir fragmentuota, tapo dar realesne. Net jei kapitalistinis realizmas virto banalia ir lengvai stumdoma sąvoka, kartais pernelyg supaprastinančia mus supančią realybę, būtent jis ir yra toji realybė, kuriai niekaip negebama rasti pakaitalo ar alternatyvos. O jeigu ir atsirado bent jau koncepcija, galinti adekvačiai pakeisti kapitalistinį realizmą, tai būtų pastaraisiais metais Kai Herono pasiūlytas kapitalistinio katastrofizmo apibrėžimas

Jei realizmą įtvirtino 2008 m. krizė, tai katastrofizmas užgimė kaip 2020 m. įsisiautėjusios pandemijos „inspiracija“, sumišusi su ekologinių problemų keliamais neramumais. Kai prieš kiek daugiau nei metus prasidėjo karantinmetis, iš kai kurių Fisherio entuziastų internete gana greitai pasipylė skuboti tvirtinimai, neva kapitalistinio realizmo dienos suskaičiuotos, tačiau, kaip jau spėjome įsitikinti, tokie teiginiai buvo pats gryniausias kapitalistinis realizmas. Jei kas ir galėjo suduoti rimtesnį smūgį šiai realistinei būsenai, tai buvo nebent kairiojo populizmo programos su Jeremy Corbynu ir Bernie Sandersu priešakyje, bet, šiems pasitraukus, kalbant Fisherio žodžiais, ilga ir tamsi „istorijos pabaigos“ naktis tebesitęsia.

Galime pagrįstai kalbėti apie katastrofizmą, tačiau realizmas niekur nepranyko, netgi atgimė nauju kvėpavimu – todėl šie metai ir yra itin tinkami aptariamos knygos pasirodymui. Išties liūdnos ir apmaudžios aplinkybės verčia šitaip įrodinėti leidinio svarbą (maždaug – kuo blogiau, tuo geriau), bet… būkime realistais: 2021-ieji pažymėti masiniu nusivylimu ir, na, sugrįžimu prie įprasto šio amžiaus kairiųjų būvio. Kapitalistinio realizmo pergalė ataidi senais tečerizmo metodais – laimima tuomet, kai priešas pradeda žaisti pagal tavo taisykles. Todėl kairė jau senokai operuoja kapitalistinio realizmo principu, net jei nenori to pripažinti – kovoja ne už socializmą, o už „geresnį“ kapitalizmą.

Bejėgystės palyda, pesimizmo smalkės, Superauklės nebūtis

Žinoma, pašiepti nūdienos kairę nėra sudėtinga, ypač regint tuos begalinius marširavimus su plakatais, akcijas, demonstracijas ar, neduokdie, performansus – Fisheris tokius bejėgiškus protestus pavadino karnavališku kapitalistinio realizmo foniniu triukšmu. Protestai, tokiu atveju, tėra proga susileisti tą miligramą solidarumo, pasilabinti su komradėmis, pravėdinti galvą ir paprasčiausiai aktyviau praleisti laiką – santykyje su kapitalu, tai tik skruzdėlių bėgiojimas ant milžiniško monstro kupros. Tačiau tai anaiptol nereiškia išskirtinai tik kairės pralaimėjimo – kiek gi beliko nuoširdžiai tikinčių kapitalizmu dešinėje? Kapitalistinis realizmas patikina, jog šiai sistemai seniai nebereikia, kad ja kažkas tikėtų – kapitalas skrieja į niekur ir be mūsų įsikišimo.

Dėl šios priežasties „pozityvesnė“ knygos dalis, kurioje Fisheris bando teikti pasiūlymus, ką gi daryti ir ko imtis, atrodo a) arba, suprantama, senstelėjusi; b) inertiškai pritempta „iš reikalo“, atsiduodanti varnelių sudėliojimu siekiant, kad Kapitalistinis realizmas nebūtų visiškai pesimistinis pamfletas. Taip, veikalas yra išties pesimistiškas ir kupinas nevilties – nepajudinama marksizmo klasika, verčianti visokius pesimizmo filosofijos palikimą sukrovusius Arthurus Schopenhauerius ir Emilius Cioranus pasislėpus trūkčioti papirosą. Bet, kita vertus, ar įmanomas šviesesnis požiūris į tai, kas dedasi? Fisheris atspindi tiesą, jog šiais laikais apie optimizmą kalbėti nebegalime – tik apie skirtingus pesimizmo laipsnius.

Nors Fisheris per savo „karjerą“ prielankiai aptarinėjo daugybę potencialiai emancipacinių idėjų – nuo akseleracionizmo iki sugrįžimo prie kontrkultūros – pačiame Kapitalistiniame realizme jo pasiūlymai yra ganėtinai socialdemokratiniai, ypač kai kalbama apie „Superauklės marksistės“ idėją kaip išimtinai kairįjį gerovės valstybės aparatą, „auklėjantį“ mūsų geismus. Šis sprendimas nesusilaukė kažkokio specifinio pripažinimo ir sekėjų. Nereikia pamiršti, kad rašyta tuomet, kai buvo sunku suformuluoti kažką solidesnio – tos pãčios valstybinės struktūros tuo metu užsiėmė bankų gelbėjimu, o anarchistinei šūdmalai Fisheris niekad nepritarė. 

Tad „teigiama“ knygos pusė plėtojasi sferoje, kurioje kapitalistinis realizmas atrodė nepalaužiamas – toks jis atrodo ir šiandien. Per tą laiką kolektyvinis išsilaisvinimo subjektas, kurio būtinybę skelbė Fisheris, taip ir nesusikūrė, nebent kaip „žmonės“ ar „masės“. Bet kairiojo populizmo pralaimėjimas, bent jau laikinas, šioje recenzijoje jau įvardytas. Liekame prie tos pačios kapitalistinio realizmo geldos – jei ši ir skyla, tai tikrai ne ta kryptimi, kuria norėtume: gal ir galime įžiūrėti lėtą neoliberalizmo modelio eroziją, tačiau kapitalistinis branduolys išlieka. Kapitalistiniam realizmui neoliberalizmas nebūtinas.

Piešinys, skirtas pavaizduoti kapitalistinį katastrofizmą.
Kapitalistinis katastrofizmas | Iliustracija iš roarmag.org

Svylanti planeta, perkaitusi psichika – industriniu kapitalo ritmu

Filosofas knygoje išskiria du numanomus kelius, kuriais kapitalizmas gali save išsaugoti, jei šiam neatsiras derama pamaina – arba socialdemokratija, arba toks autoritarizmas, kokį galime išvysti filme „Žmonių vaikai“ (Children of Men), kuriuo Fisheris nemažai rėmėsi. Žvelgiant iš dabartinio taško nei vienas variantas, bent jau artimiausiu metu, neatrodo tikėtinas. Net ir ryškėjančios ekologinės negandos nesukelia įspūdžio, kad vyksta pokytis – ta pati pandemijos politika yra tarsi iškalbinga repeticija prieš realią klimato katastrofą: kažkas kažką lyg ir daro, bet viskas rieda įprastu greičiu, palikus laisvą kapitalo pavarą.

Fisheris, aišku, klimato kaitos nepamiršo – Kapitalistinis realizmas atakuoja vyraujantį požiūrį į ekologiją ir jį vadina komercializuota fantazija, užgniaužiančia tiesą, kad išteklių vieną dieną pristigs, o mūsų gyvenamoji planeta, kokią ją matome dabar, nėra amžina. Tokia fantazija remiasi įsitikinimu, kad viską kažkaip antgamtiškai išspręs ta pati rinkos ranka – jei 2009 m. kapitalistai dar turėjo erdvės tuo neabejoti, šiandien tokia nuostata yra ekstremalaus idiotizmo bruožas. Ekologiniai pavojai buvo vienas iš dviejų reiškinių, apie kuriuos Fisheris prakalbo palyginti anksti, kai grėsmė dar atrodė „kažkur toli“ ir užpakaliai nebuvo šitaip svilinami – dabar, atrodo, jau pasiekta tokia stadija, kad net jei rytoj visame pasaulyje būtų įvesta darbuotojų demokratija, tai vis tiek neužkirstų kelio katastrofiškiems padariniams.

Antrasis toks reiškinys yra psichikos sveikata – dar vienas fenomenas, apie kurį pastaruoju metu girdime vis dažniau, nors sykiais atrodo, jog apie tai vis vien kalbama nepakankamai. Fisheris, pats nuo ankstyvo amžiaus kentėjęs nuo depresijos, buvo vienas pirmųjų filosofų, kurie pradėjo apie ją rašyti kaip apie politinę problemą. Pasak Fisherio, psichikos sveikata labai gerai atskleidžia, kaip veikia kapitalistinis realizmas: pastarasis psichinę sveikatą vertina kaip natūralų faktą, priklausantį nuo asmeninės individo istorijos ir biocheminių funkcijų organizme. Čia ir išnyra jau minėta streso privatizacijos apybraiža: sutrikimas yra ne plačių visuomeninių procesų, o tavo paties ar pačios problema.

Nuo to atsispiriant, daug kas veikale gali atrodyti kaip pavargusi marksistinė mantra – taigi, visi kartu: reikia atsisakyti individualistinių prielaidų ir mąstyti struktūrą. Bet, kol niekas nesikeičia, tol tai yra būtina, todėl Fisheris mentalinius reikalus ragina mąstyti materialistiškai – ganėtinai panašiai, kaip ir kritinės psichologijos atstovas Davidas Smailas, apie kurį GPB yra rašiusi Monika Višnevska. Tam, kad kapitalistiniam realizmui būtų mestas iššūkis, psichikos sveikatos problematika privalo būti politizuota, tačiau šiuo metu vis dar dominuoja bukinanti terapijos kultūra, serotonino hipotezės ir industrinė psichologija, besirūpinanti žmogaus sveikata tik tam, kad jis dirbtų našiau ir būtų produktyvesnis.

Išskaidytos doomerių ordos ir užtemusio košmaro skonis

Narpliodamas tokią problemų įvairovę Kapitalistinis realizmas pasirodo kaip desperacijos ir naivaus tikėjimo kokteilis – autorius blaškosi tarp vilties žarijų ir fatališko konstatavimo, kad niekas nestoja kapitalistinei mašinai skersai kelio. Tame kokteilyje gali būti nesudėtinga pasigauti vadinamąją „juodąją piliulę“ (black pill) – tai yra gana naujas internetinio žargono terminas, iš pradžių formavęsis incelių arba nesavanoriško celibato forumuose, tačiau ilgainiui, kaip įprasta interneto leksikonui, paplitęs į bendresnes zonas. „Juodoji piliulė“, trumpai tariant, reiškia maksimaliai pesimistinį defetizmą, esą nėra jokios išeities – kapitalistinis realizmas gali būti laikomas tokio požiūrio variantu. 

Egzistuojant tokioje beprotybėje nieko nuostabaus, kad „juodosiomis piliulėmis“ springsta vis daugiau jaunų žmonių, kurie netgi „vienijasi“ į platesnę doomerizmo (doom angl. k. – pražūtis) subkultūrą, kurios pobūdis atspindi aktualias globalines problemas. Doomerizmas kvėpuoja apokaliptinėmis nuotaikomis ir apatiškai priima neišvengiamybę, esą mūsų laukia, pavyzdžiui, socialinis ir ekologinis kolapsas, kurį mėginti sustabdyti beprasmiška, o visuomenę „pataisyti“ nėra jokių šansų. Tarpstant tokioms tendencijoms Fisherio itin trūksta – ką jis apie tai pasakytų? Veikiausiai tai, kad „juodosios piliulės“ ir doomerizmas tėra dar labiau nugangrenavusi kapitalistinio realizmo forma.

Besti pirštu ir parodyti, kad kažkas arba viskas blogai, tampa vis lengviau, tačiau vis kebliau yra kažką dėl to daryti. Visur apstu „aštrios“ kultūros kritikos, kuri nepaliauja perversyviai degustuoti mūsų gyvenamąjį mizerį. Įvairi medžiaga, kaip antai populiari Adamo Curtiso dokumentika, kurią knygoje cituoja ir Fisheris, tampa tiesiog laisvalaikio hitu, per nuotolį susiejančiu žmones bendrų skaudulių virškinimu. Anglų kalboje tam nusakyti randamas itin tinkamas terminas – common immiseration. O toks „kritikos“ žanras gali būti nusakytas ir fraze iš serialo „Prieblandos zona“: mes neužbaigsime košmaro, mes jį tik paaiškinsime.

Ar Kapitalistinis realizmas krenta į tokią pat srutų duobę? Vargiai. Taip, veikalas gražiai nuguls knygynuose, gal net pateks į kokį topą, pratrūks rekomendacijomis, o jo skaitymas interpasyviai (ką tai reiškia sužinosite skaitydami knygą!) atstos žmonėms, žagt, aktyvizmą. Bet leidinio nepavadinsi tiesiog dar viena kapitalizmo kritika – pagalvokite, kaip absurdiškai ir apjuoktinai skamba toks žodžių junginys kaip „kapitalizmo kritika“, ir Fisheris tą puikiai suprato. Kritika prieš kapitalizmą, prisiminus nesenas aktualijas ir jų užveistus memus, yra lyg tas vienišas ekskavatorius šalia Sueco kanalą užkimšusio milžiniško laivo. 

Šitaip internete įprasta vaizduoti doomerį.
Doomeris | Iliustracija iš youtube.com

Grumtynės su išeitimis: klaustukai, ledkalniai, aklavietės

Todėl veikalas yra svarbus ir tuo, jog atskleidžia ne tik paties kapitalizmo, bet ir jo kritikos krizę, kuri dar vadinama neigimo arba negatyvumo krize. Kitaip tariant, antikapitalizmas bet kokiu atveju yra prokapitalizmas. Nepaisant to, Fisheris, kaip matėme, nesiūlo mauti ant stiebo baltų apatinių ir pasiduoti – autorius išlieka dialektiškas ir samprotauja, kad tamsūs laikai visada atveria ir savas galimybes. Kokios jos – vėl ir vėl neaišku. Dengo Xiaopingo žodžiais – mes nebežinome, kas yra socializmas ir kaip jį pasiekti, tačiau jis vis tiek yra mūsų tikslas.

Taip, tos galimybės dažniausiai atrodo neįsivaizduojamos ir nepamąstomos – tarsi kažkas radikaliai išoriško. Ar vis dar yra tikinčių revoliucija, kai vieninteliai socialiniai pokyčiai, kurie visgi įvyksta, yra labiau to paties kapitalizmo entropija, o ne aktyvių ir kovojančių agentų pastangos? Kapitalistinis realizmas nesiliauja skatinęs manyti, kad iš kapitalizmo išėjimo nėra, nes pats kapitalizmas yra išėjimas. Kapitalas jau nuo Marxo laikų yra mąstomas dialektiškai: jis yra problema ir sprendimas. Dėl to kapitalistinio realizmo konceptas negali būti galutiniu atsakymu – jis visad išliks atviru klausimu; panašiu į tą, kuris puikuojasi knygos pavadinime.

Galbūt ši nedidelė, bet galinga Fisherio knyga gali tapti ne frustracijos šaukle, o atvirkščiai – ganėtinai raminančiu tekstu, nuteikiančiu nesitikėti per daug ir nebūti bereikalingai naiviu. Kapitalistinis realizmas yra tik siaurutė ledkalnio viršūnė iš viso to, ką Fisheris parašė – bet nuo čia labai patogu ir prasminga kastis gilyn. Šis veikalas, o ypač visas likęs mąstytojo raštų „katalogas“ netgi veikia kaip vaistas nuo šiandien ypač gajos kairiosios melancholijos, nuolatos besidairančios į apirusius istorinius momentus – Fisheris tą taip pat pelnytai užsipuola. Galop, nepaisant savo tragiškos baigties savižudybe, jis iki pat gyvenimo galo išliko tikėtoju bei tuo, kuris nevengė susitepti laikmečio dvasia ir budriai atseikėti atitinkamos „pylos“ net ir idėjiniams bendražygiams. 

Dažnai̇̃ kairei, ypač vietinei, lengviau demonstruoti prastą humoro jausmą tinklalaidėse, isteriškai dauginti tragikomiškas feisbuko grupes, matuotis bybpažiūromis kvailų internetinių testų „Kiek tavyje marksisto?“ pagalba, kokiame nors Discorde suremti atšipusius ragus Kinijos klausimu, arba braidžioti sausame sąvokyne, aptvertame žodžiais „imperializmas“ ir „buržuazija“. Ir tai yra suprantama, nors nebūtinai pateisinama, nes dažnai dabartinis „katastrofinis neofeodalizmas su hobsiškaisiais valstybiniais saugikliais“ nepalieka jokių kitų ertmių, kuriomis pavyktų prisiliesti prie politikos ar visuomeninio gyvenimo apskritai.

Deleguoti į pragarą tikruosius parazitus – komunistinis realizmas

Sekant aptartomis gairėmis, kartais „nieko nedarymas“ yra neabejotinai geriau, nei pasidavimas „nu bet reikia gi kažką daryt…“ imperatyvui. Vis dėlto, jei jau aptarinėjamas santykis būtent su kapitalistiniu realizmu, šiam, anot Fisherio, gali būti „grasinama“ tik parodant jo prieštaringumą – kad tai, kas laikoma „realiu“, tėra politinių slinkčių ir ideologijos apspręsta bei natūralizuota fikcija. Emancipacinės politikos užduotis yra sunaikinti šios „natūralios tvarkos“ apraiškas ir atskleisti, kad tai, kas mums buvo peršama kaip būtinybė ir neišvengiamybė, tebuvo laikinumai ir netgi atsitiktinumai. Idant tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, taptų pasiekiama. Galbūt kai šią knygą suvartos daugiau žmonių, tą atlikti atrodys lengviau, ir tokie lozungai nebeskambės lyg nusirašyti tiesiai iš „Nike“ reklaminio klipo, kviečiančio „revoliucijai“.

Kodėl nežengus dar toliau ir neapsukus ginklų vamzdžių į priešingą pusę – o kas, jei komunistinis realizmas? Sąvoka neturi nieko bendro su socialistinio realizmo meno kryptimi ir nėra tuščia žaismė – pats Fisheris viename 2015 m. straipsnyje panaudojo šią žodžių kombinaciją kalbėdamas apie tai, kad verslas gali būti legitimus tik jeigu darbuotojams mokamas padorus atlyginimas. Komunistinis realizmas apverčia visas kapitalistinio realizmo pastangas demonizuoti socialinio teisingumo poreikį ir taikiklį nukreipia į tikruosius kenkėjus – antreprenerius, kurių verslus išlaiko pažeidžiamas ir nesaugus darbas; nuomotojus, savo pragyvenimui siurbiančius būsto pašalpas; bankininkus, nugvelbiančius sau bonusus iš viešųjų lėšų, ir taip toliau.

Bet komunistinio realizmo koncepcija, kaip tęsia Fisheris, taip pat siūlo tam tikrą orientaciją, kuri nenugrimzta į staigios ir galutinės transformacijos lūkesčius. Taip pat tai nėra utopizmas, kuris bet kokį „realistiškumą“ automatiškai priskirtų priešui: komunistinis realizmas nurodo į blaivų ir pragmatišką resursų, kurie mums pasiekiami čia ir dabar, įvertinimą bei mąstymą, kaip galime geriausiai jais pasinaudoti ir dar juos patobulinti. Ši sąvoka apibrėžia galbūt lėtą, bet tikslingą judėjimą – iš ten, kur esame dabar, į kažką kitokio. Papildant Fisherį – kas, jei „nėra jokios alternatyvos“ gali reikšti ir „komunizmas arba nieko“, o gal „nėra jokios alternatyvos, tik komunizmas“? Galų gale, kaip rašė Žižekas – pasimatysime komunizme arba pragare.

Nusileidžiant iš debesų – kol kas visi dreifuojame tame pačiame kapitalo vandenyne, neturinčiame krantų. Anksčiau ar vėliau tas galingųjų neoliberalų daugybę metų propaguojamas „mes visi vienoje valtyje“ motyvas atsisuks prieš juos pačius – čia verta prisiminti Amadeo Bordigos žodžius: kartu su visu laivu nuskęs ir pirmosios klasės keleiviai. Nepaisant smaugiančios kapitalistinio realizmo totalybės, kurioje už pasaulio pabaigą sunkiau įsivaizduoti net ir kukliausią socialdemokratinę reformą, mes vis dar turime savo gyvenimus ir bendruomeninius ryšius, lydimus tiek konkrečių problemų, tiek momentinių vilties blyksnių. Šiame barbariškame pasaulyje vis dar liko keletas malonių dalykų. Vienas tokių – skaityti Marką Fisherį.

Memas, vaizduojantis animacinio filmuko "Kempiniukas plačiakelnis" personažą Kalmarą, skaitantį Marko Fisherio "Kapitalistinį realizmą".


Pagrindinė iliustracija iš calvertjournal.com.

1 thought on “Kapitalistinis Marko Fisherio realizmas – „juodoji piliulė“ ar vilties manifestas?

  1. Sputnik V vaccination has begun in Slovakia. The present of the Russian vaccine to the motherland was accompanied away a nationalistic ignominy and led to the resigning of Prime Preacher Igor Matovich and a realignment of the government. As a evolve, the realm received the Russian vaccine, ignoring the low-down that neither the European regulator nor the WHO has until now approved it.
    In neighboring Hungary, which approved the use of Sputnik in February as the anything else in Europe, more than 50% of the ripe natives has already been vaccinated; in Russia – a scant more than 10%. In Slovakia, five thousand people signed up finished with despite the Sputnik vaccination.
    Sure. I agree with all of the above. We can talk about this topic. Here or in PM.. You can read another article on this matter at this tie-in https://rallycarsforsale.forsaljning.site

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *