Laurynas Šedvydis: Kai pabėgėlius naudoja kaip ginklą

Prieš kelias savaites į Lietuvą pradėjo plūsti žmonės, dažniausiai be dokumentų, iš Afganistano, Irako, Sirijos ir kitų valstybių. Šiuos žmones su Baltarusijos režimo ir pasieniečių žinia pervedė su nusikalstamu pasauliu susijusios grupuotės.

Žodžiai „ekonominis migrantas“, ypač „nelegalus ekonominis migrantas“, turi savyje daug neigiamų konotacijų. Žodžiai „karo pabėgėlis“ jų neturi tiek daug. Anot tokių nuostatų, ekonominis migrantas pažeidžia šalies teisę, nelegaliai pereina sieną, atima darbus, o karo pabėgėlis yra tas, kas patiria skriaudą.

Koks skirtumas tarp šių statusų ir kaip vienas tampa kitu? Tiesiog teisinės abrakadabros ir magijos būdu. Tol, kol tai politiškai naudinga, migracijai iš tam tikrų karo ar vidaus neramumų krečiamų regionų nėra prieštaraujama. Tarkime, JAV Vietnamo karo pabaigoje į šalį be didesnių sąlygų priėmė daugybę karo pabėgėlių. Iš esmės tą patį skurdą kenčiantys pabėgėliai iš Centrinės Amerikos ir Kubos JAV yra traktuojami skirtingai. Vieni – kaip esą „darbus atimantys“ ir „nusikalstamumą atnešantys“ ekonominiai migrantai, o kiti – kaip priespaudą kenčiantys politiniai pabėgėliai.

Mes tiesiog skirstome patiriančius sunkumus žmones į tuos, kurie verti mūsų atjautos ir pagalbos, ir tuos, kurie nėra jų verti. Ir čia prasideda baisiausių instinktų rodymas. Seimo NSGK komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas interviu skundėsi, kad „pagal tarptautinius įsipareigojimus negalime daryti to, kas mūsų fantazijose“, nes jam nepakanka pabėgėlių izoliacijos pusmečiui. O vienas iš viešai pandemijos metu kalbančių medikų,Vytautas Kasiulevičius, prilygino pabėgėlius užkrato šaltiniui.

Čia peršasi analogija su ta pačia Baltarusija. Pastaruosius porą metų Seime svarstoma labai daug įstatymų, susijusių su bandymais iš Baltarusijos persivilioti daugiausiai IT sektoriaus įmones. Šioms įmonėms siūlomos lengvatinės migracijos sąlygos ir vis mažesni reikalavimai perkeliamam kapitalui. Taigi, mes esam visiškai atviri tiems, kas turi, o tuos, kurie neturi, mes esame pasiryžę uždaryti ilgam. Argumentuojama, turbūt, kad mes nesame atviri „nešvarioms žmonijos masėms“, bet esam atviri sėdmaišiams ir eurams.

Tačiau tai nėra viskas. Migrantų srautus pastaraisiais metais valstybės už ES ribų naudoja kaip ginklą. Turkija tai darė per Sirijos karą, daugiausiai Graikijos ir Bulgarijos atžvilgiu, Marokas tai visiškai neseniai darė Ispanijos atžvilgiu. Migrantų nukreipimas buvo naudojamas siekiant politinių tikslų – pavyzdžiui, Marokas siekė spausti Ispaniją, kad ši pripažintų Vakarų Sacharos okupacijos teisėtumą. Ir beveik visada šalims, naudojusioms tokį teroro būdą, buvo atlyginta. Tai buvo daroma siekiant gauti politinių nuolaidų arba pinigų. Turkijai ES sumokėjo iki 6 milijardų eurų už tai, kad ši nepraleistų migrantų į „Europos tvirtovę“. Tai nesprendžia jokių problemų, tik skatina labai piktavališką elgesį.

Kaip susidaro šie migracijos srautai? Nors ne visi migrantai yra iš karo paliestų šalių, bet migrantai iš Sirijos, Afganistano ar Irako – yra. Kai kitą kartą ant Seimo narių stalo atsidurs eilinis sprendimas prisidėti prie dar vienos karinės eskapados kažkur toli, kuri esą „mūsų neliečia“, mes turėtume prisiminti, kad mus liečia. Dabar jau tiesiogiai.

Pabėgėliai tampa klaikaus verslo dalimi. Žmonės moka milžiniškus pinigus, kad juos nelegaliai atgabentų į Europą. Prieš šias nusikalstamas struktūras būtina kovoti. Galiausiai, žmonėmis yra ir prekiaujama. Libijos karo metu daugelis autoritetingų žiniasklaidos priemonių skelbė naujienas apie tai, kad Libijoje šiuos migrantus pardavinėja vergų turguose.

Pabėgėlių problema yra globali. Pasaulyje kas metus jų atsiranda apie 50–70 milijonų. Su vis prastėjančia klimato kaitos situacija jų skaičius augs, ypač iš valstybių, kuriose ir taip yra milžiniškų problemų su prieiga prie vandens.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Taigi, ką galime daryti? Užuot ieškoję, ką vėl apkaltinti, mes turėtume susirūpinti, kaip sukurti situaciją, kad žmonėms nereikėtų palikti savo tėvynės dėl karo ar nepritekliaus.

Ekonominės programos, kurių tiesioginė pasekmė yra kaimynų nuskurdinimas („beggar-thy-neighbour“ politika). Per subsidijas žemės ūkiui Europoje mes kuriame skurdą Afrikoje ir kitose besivystančiose valstybėse. Kadangi dauguma šių valstybių negali atsverti importui į šias šalis taikomų subsidijų, tai kuria ekonominį ir socialinį spaudimą ir sukrėtimus, kurie skatina ekonominę migraciją, Afrikos atveju – daugiausiai į Europą. Kad suvaldytume šią migraciją, mes turime nustoti kariauti ekonominį karą prieš besivystančias valstybes..

Lietuvai reikės skirti papildomų išteklių ir kurti laikinas stovyklas, kad susitvarkytų su šia bėda. Tačiau tai, kaip kalbame apie pabėgėlius ar ekonominius migrantus, yra labai neraminantis ženklas, nes mes juos šiuo metu nužmoginame. Jei mes su migrantais ir pabėgėliais pirmiausia nesielgsime kaip su žmonėmis, mes būsime patyrę etinę katastrofą.

Pagrindiniai faktai:

2019 m. į ES atvyko 2,7 milijono imigrantų iš trečiųjų šalių.
23 mln. ES gyventojų yra imigrantai, tai yra apie 5 proc. visos populiacijos.
Lietuvoje šis procentas yra apie 2 proc., daugiausiai tai Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos piliečiai.
Lietuvoje natūralizacijos būdu suteikiama mažiausiai pilietybių tarp Europos Sąjungos šalių
2019 m. Lietuvoje prieglobsčio prašė 645 pabėgėliai.
Iš visų imigrantų ES prieglobsčio prašytojai sudaro apie ketvirtadalį.
2020 m. buvo gauti 427 prieglobsčio prašymai, iš kurių priimtas 321, o patenkinti 80. Šis skaičius dramatiškai išaugs 2021 metais.

Laurynas Šedvydis yra istorikas, VDU dėstytojas, Lietuvos socialdemokratų partijos narys.