Ar Lietuvos žurnalistika pasirengusi atsisakyti neutralumo siekio?

Abejonės dėl žurnalistinio neutralumo krypties nėra naujos: kritikos strėlės „BBC standartui“ Lietuvoje skraidė ir anksčiau. Abejota reikalavimais kalbinti abi puses, siekti nešališkumo. Svarstyta, kad šių standartų taikymas žengia per toli, trukdo žurnalistams atlikti etinius ir moralinius vertinimus, vadinti dalykus tikraisiais jų vardais, skirti juoda nuo balta. 

Politikams savo atakose prieš LRT manipuliuojant objektyvumo ir neutralumo sąvokomis kai kurie žurnalistai, matyt, priėjo prie išvados, kad išsilaisvinimas glūdi šių žurnalistikos standartų atsisakyme apskritai. Ir atsisakymas ganėtinai bekompromisis: žurnalistams privalu ne tik turėti savo nuomonę, bet ir ją reikšti. Faktų pamesti gal ir nereikia – tačiau žurnalistas juos turėtų pateikti vadovaudamasis savo morale. Taip, kad keistųsi ir žmonės, ir jų pasaulis. 

Objektyvumo ir neutralumo siekių žurnalistikoje kvestionavimo tradicija yra sena ir įvairialypė, ypač JAV kontekste. Visgi, kaip įsišaknijusių galios pozicijų ir status quo palaikymo kritika ji yra reiškiama pirmiausia marginalizuotų ir engiamų visuomenės grupių. 

Jų matymu, „objektyvumas“ yra konstrukcija (kaip, beje, ir „profesionalumas“, ir „autoritetingumas“). „Žvilgsnis iš niekur“ neegzistuoja: visi esame formuojami savo pozicijų visuomenėje ir jų nulemtų patirčių. Ir todėl, teigia jie, „objektyvumas“ nešioja baltojo vidurinės klasės vyro veidą. Sprendimai apie tai, kas yra ir kas nėra objektyvu daromi vis dar daugiausia prestižinius universitetus baigusių baltųjų dominuojamose didžiųjų miestų redakcijose, taikantis prie baltųjų auditorijų lūkesčių. 

Šis sukilimas prieš neutralumo siekio žurnalistikoje veidmainystę savo esme yra sukilimas prieš kultūrinės daugumos normas ir dominuojančius naratyvus. Tai – siekis išklibinti objektyvumu dangstomą polinkį tikėti ir faktais laikyti institucijų, korporacijų, ir – rašytojos Rebeccos Solnit žodžiais – kiekvieno savimi patenkinto kostiumuoto vyro pozicijas. Tai – kvestionavimas tendencijos kiekvieną už politinio centro normos ribų atsidūrusią poziciją įvardyti kaip neobjektyvią „ideologiją“ ar „aktyvizmą“ (Lietuvoje, šiukštu, nepainioti su „visuomenininku“). Reakcija į situacijas, kuriose seksualinį smurtą patyrusi žurnalistė laikoma nepakankamai objektyvia rašyti seksualinės prievartos temomis. 

Šios diskusijos itin užaštrėjo 2020 metais, Mineapolio policijos pareigūnui prieš kameras nužudžius juodaodį George Floyd. Kilę masiniai protestai ir riaušės, prezidento Trumpo valdymo metodai kaitino atmosferą; atitinkamai debatai apie neutralumą buvo praminti „objektyvumo karais“. Tuomet plačiai nuaidėjęs žurnalisto Wesley Lowery* straipsnis kvietė savo darbe sekti „moraliniu aiškumu“, leisiančiu vadinti daiktus tikraisiais vardais. Rašyti ne „įvyko susišaudymas, kuriame dalyvavo policininkas“, o „policininkas nušovė žmogų“. Rasistinius žodžius tariantį politiką įvardyti rasistu.

Kvietimo moraliniam aiškumui variacijos girdėti ir Lietuvoje. Tačiau į mūsų kontekstą persodintos užatlantės diskusijos tikriausiai skambėtų kiek kitaip, nei įsivaizduojama. Jos virstų klausimu, kodėl policininkui nušovus psichikos liga sergančią moterį, savaitės tema netapo žurnalistiniai tyrimai apie pareigūnų apmokymą ir pasirengimą reaguoti tokiose situacijose? Kodėl apie 200 tūkst. Lietuvoje esančių užsieniečių girdime neišmatuojamai dažniau, nei apie 200 tūkst. šalies gyventojų, priverstų naudotis „Maisto banko“ parama? Be abejo – tai redakciniai, subjektyvūs, politiški sprendimai. Kieno galią ir kokį status quo jie palaiko? 

Lietuvoje kritikuojant žurnalistines neutralumo ir objektyvumo gaires perimama marginalizuotų, už kultūrinės daugumos ribų atsiduriančių grupių emancipacijos kalba – tačiau lieka neaišku, ar ir turinys. Žurnalistams siūloma nebūti iškamšomis ir drąsiai eiti keisti pasaulį. Keisti pasaulį į ką tiksliai? Jei žurnalistas nebėra atskaitingas profesiniam nešališkumo reikalavimui – kam jis yra atskaitingas? Kol kas, atrodo, įvardijamas vienintelis įsipareigojimas: savo moralei.

Bandydama suprasti, kaip tas naujasis žurnalistikos pasaulis galėtų atrodyti praktikoje, mintyse ieškau pavyzdžių. Ilgai kuistis nereikia: Edmundas Jakilaitis. Dėl šio žurnalisto moralinių įsitikinimų ir valios jais remtis savo darbe abejonių nekyla tikriausiai niekam. „Iškamša“ jo tikrai nepavadinsi. Neseniai jis migracijos tema kalbino įtakingą politiką: Vilniaus miesto merą Valdą Benkunską. Žurnalisto ir politiko moralės, matyt, buvo puikiai sinchronizuotos: visame pokalbyje nebuvo pristatytos alternatyvios perspektyvos, neužduoti išties sudėtingi klausimai, didelę pokalbio dalį žurnalistas politikui tiesiog antrino. 

Rezultatas yra ne tik savotiška Vilniaus mero politinės programos reklama. Tai ir (kadangi mano moralinis aiškumas reikalauja dalykus vadinti tikraisiais vardais) su žurnalistinio neutralumo siekiu nesuderinamų rasistinių tropų ir menkinančių etninių stereotipų rinkinys. Pokalbio metu žurnalistas šių stereotipų ne tik kad nekvestionuoja – jis pats pasuka kalbą šnekos apie „slavišką mentalitetą“ link. Neklausia apie akivaizdžiai įtartinų įtakingo politiko teikiamų „ekspertinių duomenų“ šaltinį. Galiausiai, kitos žurnalistės pastangomis, šie duomenys pasirodo esą melagingi. 

Objektyvumo reikšmė ir poveikis įvairiuose kontekstuose yra įvairialypiai. Neutralumo siekio trūkumų kritikai čia ir už balos anaiptol nėra neteisūs. Tačiau tiesa ir tai, kad objektyvumo ir nešališkumo reikalavimai siekia užtikrinti, jog už kultūrinės daugumos ir jos suopračio normų atsiduriančių visuomenės grupių reprezentacija ir balsai nebus palikti individualios žurnalisto moralės vertinimui, o taps jo profesine pareiga. 

Walteris Lippmannas, vienas ankstyvųjų neutralumo standarto žunralistikoje advokatų, nemanė, kad žurnalistai nėra subjektyvūs. Yra – ir būtent todėl jiems reikalingi profesiniai standartai. Šiandienos kontekste jie kviečia žurnalistus nuolatinei savirefleksijai, stumia klausytis tų, kuriems nepritari, ir kelti sudėtingus klausimus tiems, kuriems norisi pritarti. Neutralumo siekis suteikia kelrodį tais atvejais, kai dėl savo padėties ir patirties žurnalistui gali būti lengva nuslysti į dominuojančią kultūrinės daugumos „neutralumo“ normą – reprezentuojamą be akcento kalbančio etninio lietuvio, sekančio urbanistinės vidurinės klasės skoniais, šnekta ir elgsena, neretai mąstančio krikščioniškos vakarų civilizacijos pirmenybės kategorijomis, tikinčio savaiminiu politinio centrizmo objektyvumu. 

Tuo pat metu, kuriama visuomenės informavimo ir švietimo ar diskusijos priešprieša atrodo perteklinė. Faktinė, informuojanti, neutralumo siekiu besivadovaujanti žurnalistika jau ir taip keičia pasaulį. Ir keisti jį jai lengviau, kai auditorija pasitiki, kad faktai renkami ir tyrimų temos kuriamos vadovaujantis pirmiausia visuomenės interesu, o ne asmeniniais įsitikinimais ar politiniu kerštu. 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite 👇🏽

Atrodytų – ir vietos, ir darbo yra visiems. Tikintys liberalaus subjekto gebėjimu mąstyti ir rinktis remiantis pateikta tikslia informacija yra laisvi sukti į neutralumo siekiančius žurnalistikos žanrus. Norintys vystyti demokratinei erdvei būtinas diskusijas, vertinimus, analizę, ar ugdyti tarpusavio supratimą pasakojamosios žurnalistikos ar kituose žanruose – laisvi rinktis šį lygiai taip pat vertą kelią. Visapusei žiniasklaidos erdvei reikalingi abu. 

Šiandien rekomenduojamas žurnalistinio neutralumo ir objektyvumo atmetimas, ypač nesiūlant įtikinamų alternatyvų, visuomenei tegali skambėti kaip tiesos siekio žurnalistikoje atsisakymas. Tai reiškia tolesnę pasitikėjimo žiniasklaida eroziją. Tai reiškia ir bendro informacinio pagrindo visuomenėje panaikinimą, taip dar labiau įtvirtinant informacinės erdvės fragmentaciją – o pastarojoje R. Žemaitaičio politinės praktikos atstovai tarpsta kaip pelėsis ant braškių. 

O kol įvairaus plauko leftistai dekonstruoja „objektyvumą“ ir viešai skatina jo atsisakyti – orbanaitienės ir trumpataičiai ir toliau ant savo darbų klijuos „nešališkumo“, „objektyvumo“ ir „TIESOS“ etiketes. Ir ne be reikalo: auditorijos pirmenybę vis dar teikia žiniasklaidai, pateikiančiai įvairias perspektyvas, o sprendimus paliekančiai žmonėms. 

* 2025 m. „Columbia Journalism Review“ paskelbė tyrimą su kelių moterų liudijimais apie Wesley Lowery’io prieš jas naudotą seksualinę prievartą. 

Viršelio nuotrauka:  Mike Von / Unsplash