Siekiant lygybės ir nešališkumo sveikatos srityje, ryškėja kitos nelygybės ir neteisybės, sudarančios sąlygas tame pačiame pasaulyje sutalpinti dvi Nomas. Naiviai pasvajojus, visgi norėtųsi, kad antraštės greitu metu skelbtų Noma ligos eradikaciją, o ne apgailestautų dėl duris galimai užveriančio geriausio restorano pasaulyje.
Ar dabartinis mokslas sugeba pasiūlyti sprendimus spręsti klimato krizei? Ką reiškia tvarumas ir kodėl vien tik technologinis progresas neišspręs gilėjančios klimato krizės? Kodėl namie užaugintas pomidoras yra žymiai vertingesnis, nei atvežtinis? Apie tarpdisciplinines žinias ir tvarumo principus pasakoja Jungtinių Tautų globalaus darnaus vystymosi nepriklausomų mokslininkų grupės narys, Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto profesorius Jurgis Kazimieras Staniškis.
Mūsų asmeninis komfortas, santykis su kaimynais, mūsų labai privati galimybė nesirgti hipotermija dar yra susijusi su labai vieša klimato kaitos problema, kuri mus žudo iš lėto, be pasigailėjimo. Viskas susiję, viskas aktualu ir viskas išsprendžiama. Reikia renovuoti „chruščiovkes“, pristatyti saulės baterijų, išvalyti senus katilus ir draugiškai užsidaryti langus, kol nuosaikiai šildomės reguliuojamais radiatoriais. Viską finansuotų valstybė, sumažintume energijos švaistymą ir taip padidintume tikimybę nenumirti per klimato katastrofą. Tai kodėl taip sunku išspręsti šią problemą čia ir dabar?
Mačiusieji Wimo Wenderso trumpametražį filmą „Skrydis“ (The Flight, 2010), Mimmo Lucano vardą bus girdėję. 2004-aisiais Domenico, sutrumpintai Mimmo, laimėjo Riačės, mažo, nė 2 000 gyventojų nesiekiančio Kalabrijos miestelio mero rinkimus. Jis ėmėsi įgyvendinti solidaraus bendruomeniškumo idėją, pasaulyje išgarsėjusią kaip „Riačės modelis“. Riačei anuomet grėsė daugelio senųjų Italijos miestelių likimas: sunykęs agrarinės bendruomenės audinys, didmiesčiams susiurbus visą darbo jėgą ir jaunimą, emigracija ir, galop, ištuštėjimas.
Valia skiepytis yra susijusi su pasitikėjimu mokslu ir valstybe bei solidarumu, suvokimu, kad reikia stengtis dėl kitų ir bendro gėrio. Visiškai dėsninga, kad žmogus, kuris vos suduria galą su galu, labai abejoja valstybės ir valdžios geranoriškumu ir institucijomis nepasitiki. Mažai tikėtina, kad, leidus tokius žmones stumdyti ir uiti darbe dar labiau, juos atleisti, pasitikėjimas valdžios institucijomis išaugs.
Kaip įmanoma išgyventi iš minimalaus atlyginimo? Toks klausimas kilo amerikiečių žurnalistei Barbarai Ehrenreich, kai 1996-aisiais JAV buvo priimta socialinės apsaugos reforma, smarkiai apribojanti pašalpas daugeliui bedarbių. Žurnalistė nusprendė atlikti eksperimentą ir savo kailiu patirti darbo klasės kasdienybę. Ji tris kartus po vieną mėnesį dirbo mažiausiai apmokamus darbus ir bandė pragyventi tik iš gaunamo atlyginimo, nesinaudodama jokiais kitais asmeniniais ištekliais, išskyrus savo mašiną.
„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).”
1997-ųjų lapkričio tryliktąją, į pietus nuo Šiaurės Karolinos Didžiųjų Dulsvųjų kalnų, duris atvėrė nauji lošimo namai. Nepaisant niūraus oro, prie durų nusidriekė ilga eilė ir, šimtams žmonių plūstant į kazino, įstaigos vadovas po kurio laiko pradėjo jiems sakyti, kad jie pasiliktų namuose.
Visi girdime apie šių laikų politinę dramą Rytų Europoje: iš vienos pusės stovi liberalioji Europos Sąjunga, iš kitos – konservatyvūs, tautinius interesus atstovaujantys lyderiai. Šiame kultūrinių vertybių konflikte vieni gina „iškrypusios vakarų ideologijos“ prislėgtas tautas, o kiti skleidžia demokratijos ir žmogaus teisių idėjas priešindamiesi tamsuoliškai neapykantai ir autoritarizmui. Ir kas galėtų pagalvoti, kad aršiausi „Briuselio” priešininkai yra kasmet remiami dosniomis ES subsidijomis?
D᾿Andželas Barksdeilas: Manai, jie žino? Na, supranti. Kas aš išties esu. Donetė: Ką turi omeny,
