fbpx

Permąstyti psichologiją: kur iš tiesų glūdi patologija?

Kas bendro tarp opėjančių psichikos sveikatos problemų ir savigalbos kultūros plitimo visuomenėje? Tai tradicinis psichologinis diskursas, kuriame žmogaus išgyvenimai, emocijos ir elgesys išplėšiami iš aplinkos audinio ir narstomi pavieniui, visą atsakomybę už „netinkamas“ būsenas užkraunant individui.

Pakalbėkime apie psichologizavimo kultūrą. Įsivaizduokime vidutinio amžiaus moterį, vienišą mamą, kuri staiga neteko darbo – pagrindinio pajamų šaltinio. Ilgus metus pradirbusi vienoje įmonėje, ji jaučiasi fundamentaliai praradusi saugumą. Pašalpos nepakanka butui ir vaikui išlaikyti, tenka skolintis, o aplinkinių pagalbos nesulaukia. Ji jaučiasi vis beviltiškiau, kamuoja nemiga, galiausiai, įsiskolinusi ir vis dar neradusi darbo, moteris palūžta ir ima gerti. Vieną dieną, pagalvojusi apie savižudybę, suvokia, kad turi rimtą problemą, ir kreipiasi į psichikos sveikatos centrą. Ten, pasikonsultavus su psichiatre ir psichologe jai diagnozuojama vidutinio sunkumo depresija, paskiriami antidepresantai ir individualios psichologinės konsultacijos.

Psichologija taip pat bus siūloma kaip paguoda merginai, patyrusiai seksualinę prievartą, ir dvidešimtmečiam vaikinui po bandymo nusižudyti, ir homoseksualiam paaugliui, kuris dėl patyčių nebegali eiti į mokyklą, ir per koronaviruso krizę darbo netekusiam vyriškiui. Suteiktos psichologinės paslaugos ir psichiatro išrašyti vaistai kuriam laikui palengvins jų būseną, tačiau tenkinančio ilgalaikio sprendimo nesuteiks. Kodėl? Dėl to, kad psichiatrijai ir psichologijai trūksta kelių esminių dedamųjų.

Laikini sprendimai ilgainiui kuria tik dar daugiau problemų. Pastarąjį dešimtmetį stebime fenomenalų antidepresantų vartojimo augimą. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalyse 2000–2015 metais jų vartojimas vidutiniškai padvigubėjo, o Jungtinėje Karalystėje pastarąjį dešimtmetį išaugo daugiau nei 200 procentų [1].

Lietuvos populiariausių knygų šimtuke – daugiau nei 50 knygų psichologinėmis temomis [2]. Jose vidinio gyvenimo ekspertai ir mėgėjai dalinasi patarimais apie tinkamus mąstymo būdus, sąmoningumą, streso įveikimą, gerų įpročių ugdymą, emocinį intelektą, santykius, sėkmingų vaikų auginimą ir t. t. Gyvename populiariosios psichologijos prisodrintoje kultūroje, kurioje giliai įsišaknijo individualistinis mąstymo būdas ir moralizuojantys saviugdos imperatyvai. Štai šimtuke įsitaisiusios knygos „Geros nuotaikos vadovas“ anotacijoje mums aiškinama: „Tereikia suprasti, kaip mes patys savo įprasminimais ir mintimis kasdien keičiame save ir pasaulį.“ Užsienyje 2018 metais išleista klinikinio psichologo Jordano Petersono knyga „12 gyvenimo taisyklių“ pateko į JAV ir Jungtinės Karalystės bestselerių pirmąsias gretas ir buvo išspausdinta daugiau nei 3 mln. tiražu. Knygoje kaip priešnuodžiai prieš aplinkoje vyraujantį chaosą ir patiriamą kančią iškeliamos individuali atsakomybė, savidisciplina, nuolatinė saviugda.

Kas bendro tarp opėjančių psichikos sveikatos problemų ir savigalbos kultūros plitimo visuomenėje? Tai tradicinis psichologinis diskursas, kuriame žmogaus išgyvenimai, emocijos ir elgesys išplėšiami iš aplinkos audinio ir narstomi pavieniui, visą atsakomybę už „netinkamas“ būsenas užkraunant individui. Nors psichologinės ir psichiatrinės paslaugos nėra savaime blogos (gali suteikti paramos reikiamu metu), klaidinga manyti, kad psi-komplekso (psichiatrijos, psichologijos ir psichoterapijos) prieiga sprendžiant žmonių patiriamus sunkumus yra pakankama ar visuomet naudinga.

 

Kritinė psichologija arba pastanga peržengti individo ir visuomenės dualizmą

Kritinė psichologija – skėtinė sąvoka, aprėpianti įvairius diskursus, kritikuojančius vyraujančią psichologinę paradigmą ir siekiančius reformuoti psichologijos teoriją ir praktiką. Kritinės psichologijos kaip atskiro judėjimo atsiradimas aštuntajame dešimtmetyje motyvuotas akademinės bei klinikinės psichologijos inercija, savirefleksijos stoka.

Kritinė psichologija meta akmenį į tradicinės psichologijos daržą, teigdama, kad neįmanoma padėti žmogui, jeigu užsimerkiama prieš sistemines socialines problemas, su kurių simptomais psichologai susiduria individualiu lygmeniu. Dėl to dažnai psichologija atlieka adaptacijos ir socialinės kontrolės, o ne įgalinimo ir išlaisvinimo funkciją, taip netiesiogiai prisidėdama prie priespaudos formų visuomenėje išlaikymo – taigi institucijų, o ne žmonių interesų tenkinimo.

Akmenys mėtomi dėl keleto priežasčių: prielaidos apie abstraktų ir nuo konteksto izoliuotą individą, pozityvistinių metodų ir kiekybinės tyrimų orientacijos, anonimiško ir tariamai neutralaus tyrėjo ir tiriamojo santykio, normalumo ir nenormalumo diskurso, galios nelygumo psichologiniame vertinime ir terapijoje, socialinių problemų psichologizavimo. Toliau tekste paliečiamos kelios šių problemų.

Kritiniai psichologai sutartinai pabrėžia būtinybę peržengti individo ir visuomenės dualizmą, kad būtų galima suvokti, kaip žmogiškas subjektyvumas formuojasi ir funkcionuoja konkrečiame socioistoriniame kontekste, o ne tik teorinėje abstraktybėje. Tai svarbu, nes teorinės prielaidos formuoja pagalbos praktikų metodus. Jeigu asmuo suvokiamas kaip atskiras nuo visuomenės ir jos konteksto, tai ir jo psichologinis sutrikimas laikomas tik individualia problema, o psichologinė korekcija – tik jo paties atsakomybe. Taigi, kai socialinės problemos atpažįstamos tik individualiu lygmeniu, psichologinių sutrikimų diskursas tampa pagrindiniu įrankiu žmogiškai kančiai paaiškinti.

 

Davido Smailo socialinės materialistinės psichologijos projektas

Vienas žymių kritinės minties atstovų psichologų bendruomenės viduje yra Davidas Smailas (1938–2014). Tris dešimtmečius dirbęs psichologu Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sistemoje (NHS), Smailas sukaupė svarbių įžvalgų apie vadinamojo psi-komplekso ribas ir ydas. Jis subūrė kritinių psichologų kolektyvą pavadinimu „The Midlands Psychology Group“, ši grupė paskelbė socialinės materialistinės psichologijos manifestą ir iki šiol užsiima paradigminės psichologijos kritika ir alternatyvų jai kūrimu. Smailas siekė relokalizuoti psichopatologiją: ištraukti ją iš individo vidaus ir atskleisti kaip besiformuojančią socialinių santykių ir materialinių aplinkybių kontekste [3]. Jis ragino kolegas psichologus dėmesį perkelti nuo individualios prie socialinės patologijos, ypač pabrėždamas galios santykių vaidmenį asmens psichologijoje.

Visų pirma Smailas steigia materialų atspirties tašką psichologijai – tai yra kūnas ir aplinka. Anot jo, asmuo (individualus subjektas) yra kūno ir socialinės aplinkos sankirtos laukas, šių dviejų materialų pavidalą turinčių jėgų produktas. Tad pirmiausia Smailas prieštarauja idealistinei ir individualistinei psichologijos sampratai. Nereikia manyti, kad tokiu būdu jis neigia subjektyvaus patyrimo tikrumą – individuali psichologinė patirtis egzistuoja, bet ji nėra ontologiškai atskira nuo aplinkos kontekstų. Kūnas įgalina socialinės ir materialinės aplinkos jėgų patyrimą subjektyviai, sukeldamas įvairius pojūčius ir afektus.

Pagal atstumą iki asmens Smailas aplinkos jėgas apytiksliai suskirsto į artimąsias (proksimalias) ir tolimąsias (distalines). Mūsų asmeninė patirtis visada yra proksimali, nes įkūnyta. Tačiau Smailas tvirtina, kad artimosios jėgos medijuoja tolimųjų galios struktūrų įtaką. Kitaip tariant, tolimosios jėgos perduoda savo poveikį asmeniui per artimąsias, šioms maskuojant tolimųjų įtaką. Čia susiduriame su paradoksu: nors dažniausiai tolimosios jėgos turi svaresnį poveikį mūsų gyvenimui, mums jas sunkiau pastebėti nei tas, kurios yra čia pat. Distalinę įtaką visų pirma Smailas sieja su makrogalios struktūromis, skirdamas trijų tipų galią: fizinę, ekonominę ir ideologinę.

Smailas įveda sąvoką „galios horizontas“ (angl. power horizon), kuria siekia atskleisti, kaip subjektyviai suvokiamos asmenį supančios ir veikiančios jėgos. Kiekvienas asmuo yra supamas įvairių galios struktūrų (artimųjų ir tolimųjų), kurios tęsiasi tolyn į horizontą, todėl nėra prieinamos galutiniam suvokimui. Lengviausiai suvokiamas artimosios galios poveikis ir tik labai miglotai atpažįstamos tolimosios, nors didelę jėgą turinčios galios (politiniai, ekonominiai ar ideologiniai procesai). Pavyzdžiui, pastebėję irzlų, apatišką ir prislėgtą asmenį, esame linkę tai aiškinti individualaus charakterio ypatumais, negatyviu mąstymu, nesveiku jo gyvenimo būdu ar kokiais nors situaciniais veiksniais. Daug sunkiau pamąstyti, kad tokia būsena gali kilti iš chroniško streso darbe, nelygių galios santykių darbovietėje, socialinio nesaugumo jausmo, visuomenėje brukamo sėkmingo vyro įvaizdžio neatitikimo, laiko šeimai stokos, o visa tai yra sąlygojama neoliberalios politikos.

Taigi, nors psichologinė patirtis yra individuali, asmeniška ir pasireiškianti vidujybėje, neturėtume apsigauti intuityviai tvirtindami, kad dėl to ir šios patirties priežastys lokalizuotinos asmens viduje. Psichologija įprastai yra akla tolimosioms įtakoms, t. y. galios struktūroms, supančioms individą, tad pasilieka prie proksimalių individualių paaiškinimų: mąstymo būdo, nuostatų, valios, tarpasmeninių santykių. Implicitinė prielaida, kad asmens distreso priežastys yra individualios ir besirandančios asmens viduje, įteisina psichiatrinę, psichologinę ir psichoterapinę intervenciją. O tolimosios jėgos, kurios dažnai yra tikrosios distreso priežastys, taip ir lieka neatpažintos.

Smailas kalba apie įkūnyto subjekto ir socialinės materialinės aplinkos sąveiką. Jis teigia, kad mūsų tiesioginis, kūniškas pasaulio pajutimas visada yra medijuojamas prasmių / reikšmių, kurias pateikia kultūra ir ideologija, – tai jis vadina prasminėmis struktūromis (angl. meaning structures). Ilgainiui asmuo šias prasmes įsisavina ir taip formuoja savo individualią psichologiją (kalbines ir nekalbines prasmines struktūras). Anot autoriaus, dažna klaida yra šį mediacijos produktą (asmens psichologiją) suvokti ir tyrinėti tarsi nepriklausomą nuo aplinkos. Psichologijos mokslas atpažįsta vidinių fenomenų reikšmę asmens išorybei, – pavyzdžiui, nuostatų poveikį žmogaus elgesiui, – bet suklysta izoliuodamas vidinius fenomenus nuo socialinės aplinkos ir laikydamas juos nepriklausomais nuo pastarosios.

Robert Fludd (1574-1637) piešinys.

Psichologijoje dažnai linksniuojami individualūs skirtumai: asmenybė, mąstymo stilius, streso įveikimo būdai, saviveiksmingumas. Kritinės psichologijos atstovai pabrėžia, kad šie skirtumai kyla ne iš žmonių individualumo gelmių, o kaip sąveikų tarp biologinių predispozicijų ir aplinkos produktas. Anot Smailo, tokios tariamai vidinės psichologinės charakteristikos kaip pasitikėjimas savimi, aukšta savivertė, valingumas ir drąsa laikytinos ne paties asmens nuopelnu, o teigiamų socialinių santykių ir galios patyrimo pasekme.

Smailas iškelia pirminių socialinių santykių ir socioekonominio statuso patyrimo psichologinę reikšmę. Patirti galios santykiai vaikystėje (šeimoje) ir klasinė (socialinė) padėtis sąveikauja tarpusavyje ir formuoja asmenybės pagrindą. Asmenys, kurie vaikystėje iš mylinčių tėvų patyrė patvirtinimą, įgalinimą ir jautė savo socioekonominio statuso vertę, įgyja milžinišką pranašumą prieš tuos, kurie patyrė nuvertinimą, apleistumą, prievartą ir jautėsi esą menkesni socioekonominės padėties atžvilgiu. Pastarąjį reiškinį Smailas vadina klasine žaizda. Tokie veiksniai kaip trauma, prievarta, apleistumas ir socialinė nelygybė turi reikšmingą poveikį asmens psichologinei sveikatai. Nors sukeliami tolimųjų jėgų, šie veiksniai pasireiškia labai asmeniškai, tapdami asmens santykio su savimi ir pasauliu pagrindu.

 

Suprasti socialines psichikos ištakas

Šiuolaikiniai psichiatrijos tyrimai patvirtina, kad socialiniai veiksniai turi svarų poveikį psichologiniams sutrikimams išsivystyti. Anot jų, socialinė deprivacija reikšmingai padidina psichotinių sutrikimų tikimybę suaugusiojo amžiuje [4]. Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo duomenimis, asmenys, gimę darbininkų rajonuose, turi 8 kartus didesnę tikimybę suaugę būti diagnozuoti šizofrenija [5], o žemo išsilavinimo tėvų atžalos turi dvigubai didesnę riziką būti diagnozuoti depresija [6]. Moterims yra maždaug dukart dažniau diagnozuojami depresijos ir nerimo sutrikimai, tai siejama su patiriamu psichologiniu, fiziniu ir seksualiniu smurtu [7]. Taigi tai, kas galiausiai pasireiškia kaip vidinė „psichopatologija“, iš tiesų yra ilgos netolygių galios santykių, išteklių (socialinių, materialinių) deprivacijos, patirtos skriaudos ir įkūnytų žalingų kultūrinių prasmių istorijos pasekmė.

Psichologinis distresas yra įgytas ir įkūnytas buvimo pasaulyje patyrimas, todėl prasminga jį suprasti socialinių ir materialinių aplinkybių kontekste. Kai psichologinės problemos individualizuojamos ir jų „gydymas“ išimtinai siejamas su psi-komplekso profesionalų pagalba, tai žalinga bent keliais aspektais. Pirma, taip nepaisoma ydingų socialinių, kultūrinių ir politinių reiškinių, kurie sistemiškai sukelia žmonėms distresą. Šiųjų įtaka ir svarba neadekvačiai trivializuojama. Antra, individualizuota psichopatologija skatina kaltę ir stigmą: psichologinius sunkumus patiriantys asmenys ilgainiui ima save laikyti sutrikusiais, turinčiais tam tikrą vidinį defektą, o aplinkiniai dažnai prisiima moralizuojančią teisuolių poziciją. Trečia, kai suvokiama problema ir pagalba yra išimtinai individuali ir teikiama psi-komplekso profesionalų, sumenkinama palaikančių socialinių ryšių ir bendruomenės svarba. Tai užkerta kelią tiek psichologinių sunkumų prevencijai, tiek tvariam ir įgalinančiam jų sprendimui.

Užuot skaitę psichologinių patarimų knygas, terapijose narstę individualias dvasinių skaudulių priežastis ir nuolatos primetę kitiems saviugdos imperatyvą, turime imti į asmeninius psichologinius sunkumus žvelgti sistemiškiau. Laikas sutelkti dėmesį į tuos socialinius, kultūrinius ir politinius procesus, kurie mus veikia bendrai ir nuo kurių galiausiai kenčiame individualiai. Tai nereiškia, kad psichologijos ir psichoterapijos reikia atsisakyti, jų požiūrį būtina kritikuoti ir plėsti. Geri to pavyzdžiai – bendruomeninė psichologija, feministinė terapija, ekologiniai psichologiniai modeliai [8].

Darbo netekusiai vienišai mamai labiau nei depresijos diagnozė, vaistai ir individualios konsultacijos padėtų užtikrinta socialinė ir materialinė parama, kaltės dėl savo situacijos nusikratymas, bendruomeninių ryšių teikiamas palaikymas. Taigi, norint teikti veiksmingą pagalbą reikia peržengti individualios intervencijos ribas – sergančios visuomenės vien antidepresantais ir psichoterapija nepagydysi.


[1] https://read.oecd-ilibrary.org/social-issues-migration-health/health-at-a-glance-2017/antidepressant-drugs-consumption-2000-and-2015-or-nearest-year_health_glance-2017-graph181-en#page1; https://digital.nhs.uk/news-and-events/news-archive/2017-news-archive/antidepressants-were-the-area-with-largest-increase-in-prescription-items-in-2016.

[2] https://www.knygos.lt/lt/knygos/populiariausios/.

[3] Smail, D. (1993). The Origins of Unhappiness – A New Understanding of Personal Distress. Constable; Smail, D. (2005). Power, Interest and Psychology – Elements of a Social Materialist Understanding of Distress. PCCS Books.

[4] O’Donoghue, B., Roche, E., & Lane, A. (2016). Neighbourhood level social deprivation and the risk of psychotic disorders: a systematic review. Social Psychiatry and Psychiatric Epidemiology, 51 (7), 941–950. doi:10.1007/s00127-016-1233-4

[5] Harrison, G., Gunnell, D., Glazebrook, C., Page, K., & Kwiecinski, R. (2001). Association between schizophrenia and social inequality at birth: case–control study. British Journal of Psychiatry, 179 (04), 346–350. doi:10.1192/bjp.179.4.346

[6] Ritsher, J. E. B., Warner, V., Johnson, J. G., & Dohrenwend, B. P. (2001). Inter-generational longitudinal study of social class and depression: A test of social causation and social selection models. British Journal of Psychiatry, 178 (S40), s84–s90. doi:10.1192/bjp.178.40.s84

[7] Dienemann, J., Boyle, E., Baker, D., Resnick, W., Wiederhorn, N., & Campbell, J. (2000). Intimate partner abuse among women diagnosed with depression. Issues in Mental Health Nursing, 21 (5), 499–513. doi:10.1080/01612840050044258; Prevalence of Intimate Partner Violence: Findings From the WHO Multi-Country Study on Womenʼs Health and Domestic Violence. (2007). Obstetrics & Gynecology, 109 (1), 198. doi:10.1097/01.aog.0000252267.04622.80

[8] Trickett, E. (2009). Community Psychology: Individuals and Interventions in Community Context.  Annual Review of Psychology, 60 (1), 395–419. https://www.researchgate.net/publication/23499641_Community_Psychology_Individuals_and_Interventions_in_Community_Context; Nelson, G.by G. & Prilleltensky, I. (Eds.) (2005). Community Psychology: In Pursuit of Liberation and Well-being; The British Psychological Society (2018). The Power Threat Meaning Framework Overview. https://www.bps.org.uk/sites/www.bps.org.uk/files/Policy/Policy%20-%20Files/PTM%20Overview.pdf; http://www.drlaurabrown.com/feminist-therapy/


Pagrindinės iliustracijos autorė – Julija Panova

Straipsnis pirmą kartą publikuotas Šiaurės Atėnuose, 2020 06 12

 

5 Komentarai apie “Permąstyti psichologiją: kur iš tiesų glūdi patologija?

  1. >Moterims yra maždaug dukart dažniau diagnozuojami depresijos ir nerimo sutrikimai, tai siejama su patiriamu psichologiniu, fiziniu ir seksualiniu smurtu [7]

    Turbūt nevisai teisinga prielaida daroma, nes vyrai apskirai nesikreipia psichologinės pagalbos. Panaši statistiškai situacija yra ir tarp lyčių kreipiantis dėl apsinuodijimo alkoholiu ir narkotikais. Moterys kreipiasi dažniau.

  2. Daug įdomių minčių. Labai sutinku: „peržengti individualios intervencijos ribas“….
    Apskritai labai tikiu sociumo įtaka ir bendruomeniškumo galia…

  3. Gal kiek per daug supaprastintas terapijos ir psichologų darbo perteikimas – tarsi jie it monolitas visi tik į individo individualumą orientuotųsi, ignoruodami aplinkos faktorius. Ir dar pop psichologijos knygos suplakamos į vieną su mokslu, kas yra visiškai netikslu. Tai visiškai skirtingos sritys, kurias reikėtų atskirai nagrinėti.

    Rimtas specialistas puikiai supranta sociumo įtaką individui ir įtraukia tai į darbą. Taip, vien psichologai struktūrinių problemų neišspręs, bet gali padėti žmogui pastebėti ir įvardinti tas problemas, įgalinti jį jausti neteisybės jausmą, nepasitenkinimą ir pan. Kad individas formuojasi ne vakuume, aišku nuo psichologijos klasikų laikų, tad šitas „kritinės“ psichologijos judėjimas labiau primena ėjimą išvien su visa „kritinės teorijos“ banga, kuri, mano akimis, labai jau nekritiškai priimama kaip nauja dogma.

    1. Panašu, jog nesurpatote apie ką straipsnis. Psichologai sprendžia struktūrines problemas individualiai. Tai beveik oksimoronas įsigalėjęs iki neginčyjamo normalumo. Pischologams nereikėtų spręsti šito, dalį jų tiesiog reikėtų pakeisti, atleisti kaip neadekvačius jų pačių mokslo ontologinėm prielaidom jeigu jie mano, jog gali ir turi „įgalinti […] jausti neteisybės jausmą, nepasitenkinimą“, būtent kuo ir bando abejoti straipsnio autorė. Šiame jūsų pastebėjime jau slypi psichologijos kaip ideologizuoto mokslo arba scientizmo prielaida. Turbūt nėra labiau ideologizuoto mokslo nei psichologija šiandien, vien ką reiškia laimės, gerovės psichologija. Tai ne psichologija, tai naujos dogmos, dominuojančio diskurso tvarka propaguojama pačių psichologų kurie nemirkčiodami siūlo išmokti padėti jaustis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *