fbpx

Kreivumo poetika: sintetinė lytis ir naujoji biopolitika

Biopolitinė galia ne tik formuoja mūsų kūnus nuo pat gimimo (o tiesą sakant, dar prieš gimimą), ji yra absorbuojama mūsų kūnų, ji tampa mūsų kūnais. Nebeįmanoma atskirti mūsų troškimų, jausmų, aistrų, fiziologinių procesų nuo juos lemiančio galios režimo. Todėl nei tapatybė, nei kūnas, nei konfliktas tarp jų, nei jų darna nėra nei įgimta, nei pasirinkta.

Įsiklausykite į mano žodžius ir jūs taip pat atrasite randus ir siūles, slypinčias jumyse.1

 

Vėluoju. Ne naujiena. Su daktare turiu susitikt pusę dešimtos, liko pora minučių, o aš tik dabar išsikrapštau iš namų. Laimei, gyvenu prie pat klinikos. Galiu prisiekt, kad prieš minutę buvo tik penkiolika po, negi įmanoma taip ilgai rištis batus? Tiesa, niekad nemokėjau normaliai organizuoti savo laiko, o pražliumbta vakarykštė naktis tikrai neprisideda prie kėlimosi anksti ir produktyvaus ryto. Pakeliui surūkau cigaretę, šiek tiek prasikaltus, nes anketoj apie psichologinius sutrikimus rašiau, kad metu. Na, ten taip pat rašiau, kad išgeriu tik retkarčiais, nevartoju jokių narkotikų (nors nebeprisimenu, kada paskutinį kartą parašiau tekstą neužsimetus ko nors), nejaučiu paralyžiuojančio nerimo, pasitikiu savimi, neturiu savižudiškų minčių (o jei ir turėjau kažkada, tai buvo seniai ir netiesa) ir panašius dalykus, tad melas dėl rūkymo – tik gėlytės. Įduodu daktarei anketą, ji dar kartą užduoda tuos pačius klausimus apie psichologinius sutrikimus, iš kurių meistriškai išsivartau, ir tuomet dar kartą peržiūrime mano biografiją. Daktarė klausia visų kanoninių klausimų: kokia buvo mano vaikystė, kaip aš jaučiausi per brendimą, kada pirmą kartą supratau, kad esu trans, ir panašiai. Tuomet ji paklausia, ar esu kada nors svarsčius apie nebinarines lyties tapatybes, bet mano galvoje skamba tik vienos ryškiausių dvidešimt pirmo amžiaus filosofių (turiu omeny jutuberę Natalie Wynn) citata: „Aš klausiu savęs: jaučiuosi kaip vyras ar kaip moteris? Ir atsakau – aš jaučiuosi kaip šūdas.“ Hmmm, ar tai galima laikyti nebinarine tapatybe?

Pirmame kreivumo poetikos tekste („Š. A.“, 2019.IV.26) kalbėjau apie termino „kreiva/s“ kilmę, reikšmes bei antagonistinį politinį potencialą. Šį kartą tenka pažvelgti į kreivumo vaidmenį šiuolaikinėje biopolitikoje2, o tiksliau – į vieną konkretų kreivumo ir biopolitikos susikirtimo atvejį – lyties keitimą. Dėl to šį tekstą labiausiai skiriu translyčiams žmonėms, mat lietuvių kalba apie tai informacijos mažai, o kritiškos, bet ne transfobiškos informacijos dar mažiau. Likusią auditorijos dalį, tikiuosi, šis tekstas paskatins permąstyti savo santykį su lytimi ir tariamu lyties nekintamumu, natūralumu ir įgimtumu bei parodys, kad tai ne mes esame tokie patys kaip jūs, o atvirkščiai – jūs esate tokie patys kaip mes. Sudurstyti iš skirtingų kūno dalių ir protezų, sukonstruoti, sintetiniai. Naujosios biopolitikos akivaizdoje, pasitelkiant Susan Stryker alegoriją, jūs, kaip ir mes, esate Frankenšteino pabaisa.

 

Išsvajotosios diagnozės belaukiant

Gyvenu Suomijoje jau dvejus su puse metų, o lyties keitimą pagal visus oficialius protokolus pradėjau daugiau nei prieš metus. Didžiąją dalį šio proceso, kuris užtrunka mažiausiai porą metų, užima laukimas, pokalbiai su įvairiausio plauko psichiatrais, seksologais, psichologais ir t. t. bei šūsnys anketų ir apklausų, kurias tie medikai paskui vertina (suomiai dievina savo biurokratiją, todėl viskas turi vykti taip, kaip numatyta protokoluose). Bet medicinos institucijų akyse tai ne tiek procesas, kiek tyrimas. Tu esi to tyrimo objektas, o visi tavo veiksmai ir ištarti žodžiai tampa tyrimo duomenimis. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – nustatyti, ar atitinki jų translytiškumo apibrėžimą. Jei atitinki, tau skiria F64.0 diagnozę (transseksualumas) ir suteikia siuntimus atlikti visų reikiamų medicininių procedūrų bei pasikeisti dokumentų. Jei ne – tau skiria F64.9 diagnozę (neapibrėžtas lyties tapatybės sutrikimas), kurią turėdamas vargiai ką nors gausi. Jei tau nustato depresiją, nerimo ar panašius psichologinius sutrikimus, visą procesą atideda bent dvejiems metams, kadangi neva būtent šie sutrikimai galėjo paveikti tavo tapatybę. Nes juk tikrai šitie sutrikimai niekaip negalėtų būti atsiradę dėl nuolatinės akistatos su heteronormatyvia sociokultūrine ir politine aplinka. Tikrai ne. Jei medicinos institucijoms pasirodo, kad tu nesi visiškai užtikrinta ar užtikrintas savo tapatybe, jei ne visiškai nekenti savo kūno, jei ne visai atitinki vyriškumo ar moteriškumo normų arba jei, neduok dieve, pasakai, kad apskritai nė viena iš tų kategorijų tau netinka, procesą taip pat gali atidėti. Mano gera draugė kažkada pasakojo, kaip vieno šio tyrimo etapo metu jai reikėjo atlikti charakterį ir tapatybę nustatantį testą ir vienas iš klausimų buvo: „Ar manote, kad valdžia turėtų skirti daugiau lėšų viešajam sektoriui?“ Taip, aš visiškai rimtai, tai yra vienas iš klausimų, kuris neva turėtų nustatyti, mąstai kaip vyras ar kaip moteris. Jau įsivaizduoju, kokią diagnozę gaučiau aš po tokio testo: „Mes labai apgailestaujame, Gina, bet pagal visus tyrimo rezultatus jums nustatytas ūmus komunizmas.“ Tad visai nenuostabu, kad nemažai pažįstamų nebinarinių žmonių, kuriems atidėjo tyrimą būtent dėl neužtikrintos tapatybės, galiausiai po poros metų grįžta ir pasako, kad, žinokit, vis dėlto aš tikrai esu vyras arba tikrai esu moteris, kad tik gautų reikiamas procedūras. Pasidaro labai nejauku, kai susivoki, kaip stipriai trokšti, kad tau suteiktų F64.0 diagnozę, kaip stipriai trokšti, kad medicininis diskursas, paskelbdamas tave psichiškai nesveiku, suteiktų tavo buvimui svarumo.

Ką jau ką, bet protą pisti moku, todėl į daktarės klausimus atsakiau taip, kaip reikia: nuo pat vaikystės jaučiau nepritapimą prie man priskirtos lyties, nekenčiau brendimo, ypač kai pradėjo augti barzda, bet niekad neturėjau tinkamų žodžių tam jausmui įvardinti, nemėgau stereotipiškai vyriškų užsiėmimų, bet ilgą laiką nedrįsau pasirodyti „moteriška“. Trumpai tariant, aš visada kažkur giliai žinojau, kad esu moteris. Kaip jau minėjau, melas dėl rūkymo – tik gėlytės. Kai metų metus esi medicininių tyrimų, nuo kurių priklauso tavo gyvenimas, objektu, nenuostabu, kad melas tampa dažna trans žmonių praktika, o pasakojimai daktarams ir psichologams yra pritempiami prie medicininio diskurso iš anksto numatytų kategorijų ir pasakojimų. Tačiau nuolatos kartojamos kategorijos ir terminai, kuriais medicininis ar liberalus diskursas apibrėžia translytiškumą, ilgainiui įsiskverbia į tavo sąmonę, pradeda tirpdyti ribą tarp melo ir tiesos ir staiga susimąstai, kad galbūt iš tikrųjų yra taip, kaip jie sako. Kuomet pagrindinis translytiškumo aiškinimas, su kuriuo susiduri, yra tai, kad „gimei ne tame kūne“, nejučia pradedi atpažinti savo translytiškumą net ir pačiuose ankstyviausiuose prisiminimuose, o prisiminimus, kurie tam prieštarauja, pradedi išstumti. Palaipsniui įsisavinami normatyvumai ima konstruoti tavo autobiografiją, tavo atmintį, tavo tiesą. Ir tokiu būdu diskursas visus kūnus, išeinančius už normos ribų, grąžina atgal į dėžutes, kurias šį kartą mes pačios ir patys pasirinkome. Vienas translytis komikas yra pasakęs: „Manęs vis klausia, ar kai buvau vaikas, norėjau būti berniuku, bet iš tikrųjų, kai buvau vaikas, tenorėjau būti dinozauru.“ Kokia tuomet viso to prasmė, jei, bandydama išsivaduoti iš vienų normatyvumų, aš vis labiau ir labiau grimztu į kitus?

Žinoma, negaliu per daug skųstis, juk esu iš Lietuvos, kur lyties keitimas išvis nėra reglamentuotas jokiais įstatymais, visas medicinines procedūras trans žmonės turi padengti savo lėšomis ir didžiąją jų dalį turi atlikti užsienyje, dokumentų keitimas įmanomas tik per teismus, o tų, kas sugebėjo išsikovoti transseksualumo diagnozę, darbo galimybės yra suvaržytos, nes oficialiai jie yra psichiškai nesveiki. Nepaisant to, plečiantis diskusijoms apie trans žmonių teises Lietuvoje svarbu gerai apgalvoti, kokiais būdais tos teisės turėtų būti užtikrintos, kad nuo vieno kraštutinumo (visiška betvarkė ir neužtikrintumas) neužšoktume ant kito (dar labiau institucijų kontroliuojami žmonių kūnai ir gyvenimai). Šiuos politinius sprendimus vienaip ar kitaip nulems dominuojantis diskursas apie translytiškumą, kuris šiuo metu laviruoja tarp dviejų ideologijų: heteronormatyvios lyties sampratos, užsilikusios nuo XIX a., ir pozityvistinės naujosios biopolitikos.

Tiesa, šiek tiek vilties teikia Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) inicijuota peticija, raginanti Lietuvos valdžią užtikrinti trans žmonių teises darbe bei reglamentuoti lyties keitimo procesą. Viename iš peticijos punktų raginama atsižvelgti į naujausią Pasaulio sveikatos organizacijos „Tarptautinės statistinės ligų ir susijusių sveikatos sutrikimų klasifikacijos“ (ICD) redakciją, pagal kurią transseksualumas yra išbrauktas iš psichikos ir elgsenos sutrikimų kategorijos3. Kitaip tariant, peticija siekiama įstatymiškai depatologizuoti translytiškumą4. Vis dėlto pati peticija taip pat remiasi medicininio diskurso autoritetu bei prielaida, kad trans žmonių teisių užtikrinimas įmanomas tik atsidavimo biogaliai kaina. Bet kuo ypatinga ši naujoji biopolitika, kuo ji skiriasi nuo praėjusio amžiaus disciplininių režimų ir kaip ji performuoja mūsų santykį su lytimi, seksualumu ir savo tapatybe?

 

Sintetinė lytis

Knygoje „Testo Junkie: Sex, Drugs, and Biopolitics in the Pharmacopornographic Era“ (2013) ispanų kilmės prancūzų filosofas Paulis B. Preciado dokumentuoja metus trukusį eksperimentą, kurio metu jis kasdien savarankiškai vartojo testosterono gelį. Tai – autobiografija, bet kartu ir filosofinis traktatas apie šiuolaikinę biopolitiką. Preciado knyga iš esmės yra Michelio Foucault teorijos apie disciplinuojančią / kuriančią galią tęsinys. Joje nagrinėjama šaltojo karo metu susiformavusi nauja biopolitika, paremta ne tiek išoriniais galios mechanizmais (kalėjimo architektūra, miestų planavimu, demografijos kontrole, švietimu, psichiatrinių sutrikimų taksonomija ir patologizacija ir t. t.), kaip teigė Foucault, o mikroskopine galia ir kūnų bei troškimų vadyba.

Lytinių hormonų (testosterono, estrogeno ir progesterono) izoliacija laboratorijoje, o vėliau jų sintetinimas; kontraceptinės tabletės (arba tiesiog Tabletė, angl. the Pill)5 bei viagros komercializacija; psichiatro Johno Money sugalvotas terminas gender („socialinė lytis“), skirtas aprašyti vyriškumo ir moteriškumo psichologinius ir elgsenos ypatumus, taip atskiriant juos nuo biologinių lyties ypatybių (angl. sex); interneto, o vėliau belaidžių didelės raiškos duomenų perdavimo formų atsiradimas – visa tai yra vos keli šio ir praėjusio amžiaus technologiniai ir medicininiai lūžiai, suformavę naująją biopolitiką. Kofeinas ir aderalis darbui, melatoninas ir imovanas miegui, „ratai“ ir alkoholis tūsams, ksanaksas ir alkoholis poilsiui, viagra, kad galėtum pistis, Tabletė, kad nepastotum, kai nereikia, zoloftas, kad nenusibaigtum per greitai, nikotinas, kad nusibaigtum iš lėto. Pridėkim dar audiovizualinius kodus ir jų reprodukuojamus lyčių normatyvumus, ir štai – naujosios biopolitinės galios formos, kurios, skirtingai nei XIX a. tramdomieji marškiniai ir kalėjimai, dabar yra įgavusios molekulinius ir skaitmeninius pavidalus. Biopolitinė galia ne tik formuoja mūsų kūnus nuo pat gimimo (o tiesą sakant, dar prieš gimimą), ji yra absorbuojama mūsų kūnų, ji tampa mūsų kūnais. Nebeįmanoma atskirti mūsų troškimų, jausmų, aistrų, fiziologinių procesų nuo juos lemiančio galios režimo. Todėl nei tapatybė, nei kūnas, nei konfliktas tarp jų, nei jų darna nėra nei įgimta, nei pasirinkta. Tai audiovizualinių ir farmakologinių galios technologijų rezultatai. Teigdama savo daktarei, kad esu moteris, aš dalyvauju toje pačioje fikcijos reprodukcijoje kaip bet kuri kita moteris, nesvarbu – translytė ar cislytė. Nėra tokio dalyko kaip natūralus ar įgimtas kūnas, lytis, tapatybė, seksualinė orientacija, nes nėra asmens, nepatyrusio kokios nors technologinės intervencijos. Visų mūsų tapatybės ir lytys yra fiktyvios ir sintetinės.

Šis naujas galios režimas tapo netikėta skirtingų, bet viena kitą papildančių ideologijų sankirta: XIX a. natūralistinės, dimorfiškos ir heteronormatyvios lyties sampratos, kuria paremtas tautinės valstybės gyvavimas, neoliberalaus kapitalizmo, nepaliaujamai siekiančio naujų pelno šaltinių, bei biotechnologijų ir psichiatrijos įgalinto konstruktyvizmo, kuriame lytys ir tapatybės gali būti mechaniškai išardytos ir perkurtos iš naujo. Šių ideologijų sintezės produktas nebesiekia jėga uždaryti ar išstumti sistemos anomalijų kaip anksčiau, bet jas aproprijuoti, paversti sistemos dalimi, nes taip labiau apsimoka. Vietoj priverstinio gydymo psichiatrijos įstaigose ar socialinės atskirties pasitelkiami nauji sistemos anomalijų „korekcijos“ būdai. Homoseksualiems asmenims dabar suteiktos galimybės susilaukti vaikų (surogacijos arba dirbtinio apvaisinimo būdu), o translyčiams asmenims suteiktos galimybės gauti reikiamas medicinines procedūras (hormonų terapiją, plaukų šalinimą, chirurgines operacijas) ir išsaugoti savo reprodukcines galimybes (spermos ir kiaušialąsčių bankuose), kad pagaliau mes galėtume gyventi kaip visi normalūs žmonės. Bet nepaisant (o greičiau būtent dėl) to naujasis biopolitinis režimas toliau veikia pagal dimorfinės lyties ir heteronormatyvumo sampratas. Endokrinologinės ar plastinės chirurgijos procedūros yra skirtos paversti vyrus vyriškesniais, o moteris moteriškesnėmis, o lyties keitimo protokolai griežtai reguliuojami, kad jokiais būdais šiomis procedūromis nepasinaudotų sistemai netinkami individai. Juk, neduok dieve, cislytė moteris pradės vartoti testosteroną vien tam, kad pagerintų savo libido, ar asmuo, neatitinkanti/s nei vyriškumo, nei moteriškumo normų, imsis keisti savo hormonų pusiausvyrą kartu neprisiimdama/s vienos iš tų privalomų kategorijų.

Tiesa, turbūt tik laiko klausimas, kada šis galios režimas įgaus dar progresyvesnes formas (žinoma, ne be mūsų pačių aktyvistinių pastangų) toliau plėsdamasis į sistemos periferijas, aproprijuodamas nebinarinių žmonių ir kitų paraštinių tapatybių patirtis. Jau dabar „progresyviose“ šalyse gana laisvai galima rasti klinikų ir pavienių chirurgų mastektomijai, faloplastijai ar vaginoplastijai atlikti (be jokių privalomų siuntimų ar diagnozių), nes tos šalys išpažįsta prigimtinę individo teisę į kūno autonomiją (jei tik turi kaip už tą teisę susimokėti, žinoma), o lyties keitimas keliose šalyse jau atliekamas remiantis informuoto individo sutikimu (t. y. be diagnozės ar nužmoginančių tyrimų). Bet biogalia ir kūnų kontrolė niekur nedings, o greičiau įgaus tik dar subtilesnes formas.

Taigi iškyla klausimas: ar yra koks nors būdas išsivaduoti iš šio galios režimo? Kaip vienas mano bakalauro laikų dėstytojas mėgdavo sakyti: „Trumpas atsakymas – ne.“ Turbūt didžiausias šio technobiopolitinio režimo pasiekimas yra tai, kad pasaulis be jo nebeįsivaizduojamas. Šiaip ar taip, į ankstesnius laikus grįžti nebeįmanoma, o, tiesą sakant, ir nelabai norėčiau. Vakcinos, insulinas, kontraceptinės priemonės ir kiti farmakologijos, medicinos ir technologijų produktai yra būtini daugelio žmonių išgyvenimui, o be memų internete, sutikime, civilizacija tikrai sugriūtų. Apnikus pagrįstai slogiems svarstymams apie alternatyvų esamai sistemai (ne)galimybes, svarbu apmąstyti būdus, kaip išlaikyti kritišką poziciją šio galios režimo atžvilgiu, kartu nepereinant į reakcingą moralizavimą, naivųjį „grįžkime prie gamtos“ apsitaisius linine marle ar paprasčiausią transfobiją.

Kairėje – Jeremy Benthamo panoptikono brėžiniai, aut. Willey Reveley, 1791. Dešinėje – kontraceptinių tablečių „TriNessa“ pakuotės schema.

Pills to wake, pills to sleep

Pills, pills, pills every day of the week6

Vėjuotoje Narinkkatori aikštėje su kiekviena prastovėta minute darosi vis šalčiau. Mano dylerė vėluoja, kas mane šiek tiek neramina, nes retai sutinku už mane labiau neorganizuotą žmogų. Netrukus pastebiu, kad viena mergina labai keistai į mane spokso. Į mentą nepanaši, bet vis tiek nejauku. Po kelių minučių įtaraus šnairavimo vienai į kitą susivokiu, kad ji ir yra mano dylerė. Ji paduoda man suglamžytą maišelį, o aš jai ryšulėlį „Antifa“ lipdukų (Sorosas jų man parūpina kas mėnesį), tarp kurių paslėpti banknotai. Grįžusi į univerą išvynioju maišelyje paslėptą vaistų pakuotę. Trys diskai, kiekviename po dvidešimt ratu išdėliotų mėlynų tablečių. Prie kiekvienos tabletės užrašyta savaitės diena, kad galėtum pati sekti dozes. Ne veltui Preciado pabrėžė analogiją tarp kontraceptinių tablečių pakuotės ir XIX a. disciplinuojančios architektūros. Valgomasis panoptikonas. Tik šį kartą nėra išorinės viską matančios akies, nes ja tapau aš. Pati kontroliuoju save, pati save disciplinuoju. Pati savanoriškai priimu galią molekuliniu jos pavidalu. Absorbuoju ją, tampu ja. Ir čia atsiskleidžia didžioji pasipriešinimo dilema.

Labai norėčiau, kad heteronormatyvumas ir binarinės lyties kategorijos sugriūtų vos spragtelėjus pirštais. Bet tai neįmanoma, todėl tenka imtis visko, kas tik padėtų išgyvent. Man tai yra 2 mg estradiolio valerato ir 25 mg ciproterono acetato per dieną. Kitiems galbūt kitos priemonės. Teigti, kad trans žmonės neturėtų gauti galimybių keisti lytį, nes manai, kad apskritai lyties kategoriją reikia sugriauti, yra tas pats kaip pasisakyti prieš pabėgėlius, nes manai, kad apskritai neturėtų egzistuoti valstybių sienos, arba pasisakyti prieš darbuotojų teises, nes manai, kad apskritai darbas neturėtų būt privalomas. Palaikyti žmogaus teisių organizacijų ir aktyvistų iniciatyvas (tokias kaip G1PS peticija), siekiančias įstatymiškai užtikrinti trans žmonių teises, atlaisvinti medicininių procedūrų kontrolę, palengvinti dokumentų keitimą (nors ir tai neišvengiamai vyks to paties biopolitinio režimo ribose) yra būtina. Revoliucijos tai neįžiebs, bet daugeliui tikrai palengvins (o kai kam ir išgelbės) gyvenimą.

Vis dėlto to neužtenka. Pandemija, kurios metu visos „nebūtinos“ medicinos procedūros ir tyrimai buvo atidedami, o atvirai fašistuojantys šalių vadovai puolė naudotis ypatingąja padėtimi, kad apribotų trans žmonių teises (Viktoro Orbáno pavyzdys), puikiai atskleidė institucinės emancipacijos trapumą. Sunkiai iškovotos teisės gali būti čia pat atimtos vos pasikeitus politiniam klimatui, todėl būtina ieškoti ir kurti alternatyvias įgalinančias praktikas. Kiekvienas galios režimas numato įtrūkius savo struktūroje, paklaidas, kurios gali tapti proga nepaklusnumui. Tai – savitarpio pagalbos bendruomenės, kuriose galima susimesti procedūroms, jei trūksta pinigų, ar priimti pagyvent ant sofos, jei šeima išmeta iš namų. Tai – neteisėtas hormoninių preparatų platinimas ir vartojimas be institucijų palaiminimo bei endokrinologinės informacijos sklaida. Tai – dalinimasis patarimais, kaip apeiti diagnostikos labirintus, pas kokius medikus eiti, o pas kokius net nebandyt, ir kaip jiems priskiest, kad tavimi patikėtų. Tai – trans piratavimas, partizanavimas, kreiva nepaklusnumo mikropolitika, kuri jau egzistuoja šalia sistemos. Tereikia visa tai puoselėti. Cituojant vieną anglišką posakį, be gay do crime!


1 Susan Stryker, „My words to Victor Frankenstein above the Village of Chamounix: performing transgender rage“, GLQ, 1994.

2 Čia turiu omeny būtent Foucault biopolitikos sampratą. Tai – politinis režimas, kuriame galia yra sistemingai naudojama žmonių kūnų ir gyvenimų formavimui bei kontrolei. Plačiau šį režimą ir šiuolaikines jo formas aptariu antrame šio straipsnio skyriuje.

3 Įdomu stebėti, kaip ta pati organizacija, 1977 m. įtraukusi transseksualumą į psichiatrinių sutrikimų sąrašus ir taip įteisinusi daugybės žmonių uždarymą į psichiatrijos ligonines, jų priverstinį gydymą, sterilizavimą, diskriminavimą darbe ir stigmatizavimą, dabar pasinaudoja ta pačia savo institucine galia ir sako: „Ups, soriukas, nepykit, viskas normaliai dabar, ar ne?“ Ir dar įdomiau stebėti, kaip po viso to ji vis dar laikoma autoritetingu balsu translyčių žmonių teisių klausimu.

4 Tiesa, kažkodėl ši peticija nesulaukė jokio oficialaus didžiųjų Lietuvos LGBT+ bendruomenės gelbėtojų LGL ir Laisvės partijos palaikymo. Turbūt solidarumas kovoje už žmogaus teises nebegalioja, kai reikia palaikyti ideologinius oponentus.

5 Verta paminėti, kad pirmieji kontraceptinių tablečių eksperimentai su žmonėmis buvo atlikti psichiatrinėse gydymo įstaigose ir kalėjimuose (čia galima įžvelgti tiesioginį ryšį tarp Foucault disciplinuojančios galios ir naujosios technobiopolitikos užuomazgų), o vėliau buvo perkelti į Puerto Riko naujai pastatytus rajonus, taip tęsiant senas eugenikos praktikas, kontroliuojančias neįgaliųjų ir nebaltaodžių populiacijas (aišku savaime, kad eksperimento subjektės apie tai nebuvo informuotos). Septintojo dešimtmečio feministiniai judėjimai be didesnės kritikos priėmė šį naują kolonialistinį moterų kūno kontrolės mechanizmą kaip išsilaisvinimo būdą, kai pasitelkiant farmakologines technologijas heteroseksualumo praktika pradėta atskirti nuo biologinės reprodukcijos. Ironiška, kad moterų tai iš tikrųjų neišvadavo nei iš lytinių santykių prievolės (patenkinti savo partnerį), nei iš reprodukcijos prievolės (patenkinti valstybę), nors vis dėlto suteikė tam tikrą autonomiją.

6 Iš St. Vincent „Pills“ (2017).


Straipsnis pirmą kartą publikuotas Šiaurės Atėnuose, 2020 06 26.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *