fbpx

„Kai krauni varguoliams, turi daugiau lankstytis.“ Darbas „Barboroje“ per pandemiją

Per karantino laikotarpį prekybos centrų skelbta „padėkų ceremonija darbuotojams“ šiandien jau beveik išnyko iš reklaminių stendų. Prekybos centrai bene vieninteliai karantino metu ne tik išsaugojo, bet ir padidino pajamas, o labiausiai išaugo prekių pristatymo paslaugas teikiančių bendrovių apyvartos. Šios bendrovės per vieną savaitę įdarbino tūkstančius dažniausiai ką tik darbus praradusių ar į prastovas išsiųstų naujų žmonių, kuriuos taip pat lengvai ir atleido, pajutusios pirmuosius apyvartos kritimus.

GPB pristato interviu su „Barboroje“ per karantiną dirbusiais žmonėmis. Kol „Maxima“ dėkoja „herojams“, kad šie atneša maistą iki jūsų stalo, mes kviečiame su šiais „herojais“ ir maisto keliu susipažinti artimiau. Apie „Barboros“ surinkėjų darbo subtilybes per patį koronos piką, išsiskiriančius pirkėjų tipažus ir prekybcentrio salėje apsigyvenusį katiną kalbamės su Aleksandra ir Rimu (vardai pakeisti). 

 

GPB: Pirmiausia papasakokite, kas jus atvedė į „Barborą“?

Aleksandra: Prasidėjus karantinui man reikėjo darbo ir per “Workis” laikinojo įdarbinimo agentūrą pasiūlė šį darbą. Tai buvo geriausias pasiūlymas – man net nereikėjo eiti į pokalbį, pamatė mano CV, paskambino ir paklausė: „Ar norėtumėt dirbti Barboroje?“, sakau – norėčiau. „Gerai, pasirašykit sutartį internetu“, – ir nurodė kada ir kur man ateiti. Bet sutartį aš pasirašydavau vis naują kiekvieną savaitę – viena sutartis keturioms pamainoms, nors buvome sutarę, kad dirbsiu du mėnesius. Tai užbaigiu darbo savaitę, sumoka atlyginimą ir kitą savaitę vėl keturioms dienoms pasirašau naują sutartį – per visą laiką pasirašiau aštuonias sutartis.

Rimas: Aš prieš krizę turėjau stabilų darbą, o tada, sustojus įmonės veiklai, prasidėjo neaiškumas, ar čia tos prastovos bus, ar ne. Bet kokiu atveju, pajamos sumažėjo drastiškai ir neturėjau jokių santaupų, reikėjo ieškotis darbo. Radau „Barboros“ pasiūlymą ir įsidarbinau joje tiesiogiai, pasirašiau dviejų mėnesių terminuotą darbo sutartį. Kadangi dirbau naktimis, tai mokėdavo pusantro karto didesniu tarifu – per mėnesį apie 900 eurų į rankas gaudavau.

 

GPB: Įsidarbinote „Barboroje“ per patį karantino piką – ar turėjote kokius specialius apmokymus? Kaip vykdavo darbas karantino metu?

Rimas: Kai atėjau pirmą dieną pasirašyti sutarties į „Maximos“ ofisiuką, tai koridoriuje buvo nemažai žmonių susirinkę, stovėjo gal dvidešimt, pasiruošę pasirašyti sutartis. Tada tikrino visų temperatūrą, dvi merginas išsiuntė lauk, nes jų siekė 37,1 laipsnio ar kažkas tokio. Jos nepatenkintos paburbėjo, bet išėjo, nes ką padarysi. Tada mus sukvietė į tokią auditoriją, paaiškino apie darbo laiką, trumpai apie patį darbo pobūdį – viskas ten paprasta ir aišku ganėtinai. 

Per visą darbo laiką buvo keli atvejai, kada išsiuntė darbuotojas namo, nes buvo 37 su trupučiu. Bet mano temperatūros praktiškai nebuvo patikrinę daugiau – jie turėjo tikrinti visus vienu metu, kad nieks nepraslystų, bet arba tave pamato prasilenkiant, arba nepamato. O kai tikrina temperatūrą su tuo bekontakčiu termometru, nuskenuoja kaktą, sako ta kolegė: „Gerai“, – palauk, sakau, o tai kiek čia rodė? „35,3“, nu gerai… Ten jie tik formaliai viską sutvarko – davė pasirašyti po taisyklėmis dėl saugumo priemonių laikymosi ir tiek. O tose taisyklėse parašyta, kad turi laikytis fizinio atstumo, plauti pastoviai rankas, dėvėti pirštines ir pan. Aš nelabai skaičiau, nes ir taip jau per daug aplinkui buvo akcentuojama, kaip reikia laikytis tų saugumo priemonių. Bet viena kolegė paskaitė, sako: „Aš čia jau matau, kad du punktai pažeidžiami pastoviai.“ Tai nusijuokėm ir toliau išėjom dirbti. Apie fizinius atstumus net nėra ką kalbėti – kai pradedi darbą ir visi renka tuos skanavimo aparatus, tai tarpduryje grūdasi apie 15-20 žmonių. Kažkas vis pajuokaudavo, kad jeigu vienas užsikrėtęs, tai jau visiems bus blogai. Pasijuoki ir viskas, eini toliau dirbti. Jeigu įmonė siekia, kad dirbtume visi efektyviai, tai kol vienas žmogus ieškos prekių vienoje lentynoje, tu stovėsi už dviejų metrų ir lauksi, kol jis nueis? Nelabai.

Aleksandra: Nebuvo mums pasirinkimo, nes kad ir kaip norėtum saugumo laikytis, tu neišlaikysi atstumo su kolegomis ir nėra kitų galimybių – tai viskas juokais ir numalšinama. Sandėlys visiškai nepritaikytas koronavirusui, nes jis mažas, visi darbuotojai susigrūdę, šiknom reikia trintis. Pietus su „Maximos“ darbuotojomis valgydavome kartu. Aš ir kaukę nusiimdavau, kai žmonės nemato, nes dvylika valandų išbūti su kauke, tai didelis diskomfortas. O temperatūrą man per visą laiką tik vieną kartą tikrino. Tai tikrai 100% saugiau apsipirkti pačiai, negu tikėtis, kad ten viskas vyksta steriliai.

Rimas: Gal žmonėms psichologiškai lengviau, nes tu nematai jokių kontaktų, gali tiesiog palikti prie namų dėžę arba atvažiuoti prie tos „Maximos“, atidaryti bagažinę ir tau įdeda prekes į bagažinę.

 

GPB: Karantino pradžioje visuomenėje kilo nerimas, kad tuoj pradės trūkti prekių – tai kaip ten su tuo tualetiniu popieriumi iš tikrųjų buvo?

Aleksandra: Oi, tualetinis tai visą laiką ėjo, apsišikę visi… [juokiasi] Ne kartą buvo, kad pilną vežimą vien tik tualetinio popieriaus vežiau. 

Rimas: Kas nustebino, tai kad prieš koroną buvo tas didžiulis aplinkosaugos skandalas dėl „Grigeo“ išpiltų teršalų. Tada „Maxima“ buvo išėmusi šitos kompanijos popierių iš prekybos, atseit socialiai atsakingas verslas. O paskui padidėjo paklausa ir vėl „Gritės“ šikpopierį krauni žmonėms, didžiuliais mastais. Pamiršo visi – yra svarbesnių reikalų.

Aleksandra: O bendrai, tai kai pradžioje visi varė pirkti, gal tik savaitę trūko prekių, o po to vėl greitai užpildė. Žmonės labai daug pirko, tai „Maxima“ pasamdė, kaip ir mus, trumpalaikiam darbui papildomų darbuotojų – tuo metu labai daug mūsų dirbo ir beveik visi varė naktimis, nes sakė, kad nespėja krauti. O šiaip prekių trūksta tik tada, kai būna kokia akcija, tada jas iš karto išperka.

GPB: Tai ar buvo kokių įsimintinų prekių sąrašų, kur pagalvoji, ką čia su tomis prekėmis darys?

A.: Kai nebūdavo ką veikti, tai aš žaisdavau žaidimą „įsivaizduok pirkėją pagal prekes“, tai veganai ir vegetarai iš karto pasimatydavo. Dar yra „supermamos“ – joms reikia visus „Beatos“ padažiukus nusipirkti. Ir aišku, turtingi iškart išsiskirdavo, kai pirkdavo penkis pakelius šaldytų slyvų po keturis eurus ir tris-keturis kartus brangesnių ekologiškų produktų. Labai stipriai jautėsi pirkėjai pagal klasę, ir tokių žmonių yra dauguma. Aš pirma įsivaizdavau, kad daugiausiai užsisako per „Barborą“ pensininkai, bet iš tikrųjų tai žmonės, kurie turi didesnes nei vidutines pajamas. Nepasakyčiau, kad „Barbora“ yra paprastam pirkėjui. Sausų makaronų davinį labai retai kada reikėdavo įdėt – aš atkreipdavau dėmesį, bet tai labai retas atvejis. Dar labai dažnas atvejis, kad užsisako 12 litrų vandens…

R.: Rimtai, kas užsisako 12 litrų vandens?! Šito niekados nesupratau. Ir vienam žmogui krauni – „Akvilės“, „Vytauto“, „Neptūno“, visokio. Būdavo, kad kraudavau pigesnių prekių krepšelį, tai reikėdavo pasilankstyti, nes viršutinėse lentynose, kaip taisyklė, prekės yra brangesnės, o apatinėse ten jau varguoliams. Tai kai krauni varguoliams, turi daugiau lankstytis. 

 

GPB: Pradirbote „Barboroje“ porą mėnesių, bet ar galėtumėt įsivaizduoti, kad tai būtų jūsų pastovus darbas?

R.: Kad pastovus, tai ne. Būtent tokiu grafiku ir tokio darbo tikrai nebūčiau išdirbęs ilgai. Man būdavo sunku dėl naktinio darbo. Dirbau nuo 8 vakaro iki 8 ryto. Mums duodavo pasirinkt, ar tu nori pietų pertraukos ir išeiti aštuntą ryto, arba dirbti be pietų ir išeiti septintą ryto. Aš realiai net nežinau, ar čia legalu taip, bet praktiškai visi dirbdavo be pertraukos. Gal kažkas iš pradžių tuos pietus buvo pasiėmę, bet naktį nelabai nori valgyti, ten kokį užkandį pasigamini, kavos atsigeri, parūkai ir toliau varai. Tai baigdavau darbą apie 7-8 ryto ir miego ritmas baisiai išsiderindavo, per keturias laisvas dienas jį grąžinti sunku, būdavo, kad labai ilgai miegu, po dvylika valandų, arba neprimiegu, tik keturias valandas. Vis tiek neišeidavo pailsėti per tas keturias dienas. Gal dirbant dieną ir miegant naktį būtų buvę lengviau, sunku pasakyt, bet jausdavosi krūvis. Atsimenu tą vaizdą, kai paryčiais aplinkui apsidairau, visi vaikšto sulūžę, visiškai, šlubuoja žmonės ir bando užbaigti tuos užsakymus paskutinius, kad greičiau namo išeitų. Aš pats prieš tai dirbdavau nemažai ant kojų, tai gal mažiau jautėsi, bet irgi po darbo nakties kojų raumenys spazmuodavo – ten prisėst, pailsėt, tai nelabai, pastoviai ant kojų. 

Aš tikėjausi padirbti porą mėnesių iki karantino pabaigos, bet galų gale mane atleido likus trims savaitėms iki sutarties pabaigos. Buvau bandomąjame laikotarpyje ir jie pasakė, kad mano darbas buvo neefektyvus. Tas darbo efektyvumas matuojamas pagal surinktų prekių skaičių, tai aš lėčiau rinkau už visus kitus. Aišku, ten buvo daug niuansų, pvz., aš kokias dvi pirmas savaites dirbau vienoje „Maximoje“. Tada atėjau vieną dieną į darbą ir sako: „Tu čia perkeliamas esi į kitą rajoną, kitą prekybcentrį.“ Aš buvau nepatenkintas, nes ten toliau nuo namų ir čia jau buvau apsipratęs. Pradėjau dirbti kitoje „Maximoje“, vėl reikėjo iš naujo priprasti ir, be abejonės, prekių išdėstymas labai svarbus tam pačiam darbo efektyvumui. Tai aš paklausiau, ar čia taip galima, o jie atsakė maždaug: „Kauno mieste galime mėtyti kaip mums reikia“ ir „mes priėmėme per daug darbuotojų čia.“ Iš tikrųjų taip ir buvo, nes užsakymai buvo baigiami keliomis valandomis anksčiau ir tiesiog paleisdavo mus namo. Tai optimizavo darbo jėgą ir perskirstė. Bet man pasisekė – kitiems nepavyko taip greitai grįžti į senas darbovietes. Mano paskutinė darbo diena buvo pačiam balandžio gale, o aš grįžau į savo seną darbovietę gegužės 6 d. Tai tą savaitę, kai vėl neturėjau darbo, buvau nežinioje ir daug nerimavau, bet paskui viskas susidėliojo į savas vietas ir galų gale išėjo menki nuostoliai. 

Kai mane atleidinėjo, tai man skyriaus viršininkas siūlė pasirašyti lapą ir išeiti savo noru, o aš sakiau – savo noru neišeisiu, yra sutartis dviem mėnesiam, tai ir laikomės. O jeigu norit atleisti, tai gerai, pagrįskit ir atleiskit. Tai man jis argumentavo taip, kad man čia bus geriau pačiam nuo to, nes jeigu mane atleis, tai mano darbo istorijoje matysis, kad mane atleido dėl prasto efektyvumo. Aš žiūri į jį ir sakau: “Tu galvoji, kad kokiam normaliam darbdaviui rūpės, dėl ko mane iš „Maximos“ atleido? Apie ką mes čia kalbam?!“

A.: Kas ten dirba, tai dažniausiai neturi jokios kitos darbo patirties, dažnai tai pirmas darbas. Bet tokio darbo patirtis nelabai ką reiškia, kai ieškai darbo kitur, nes ten nieko neišmoksti – įrašas CV nebent parodo, kad gali ant kojų ilgai išbūti. Persiorientuoti į kitą sritį darbo, tai praktiškai neįmanoma, nes nėra daugiau niekur tokių darbų.

Aš irgi jau kuris laikas darbo nerandu, nors ir patirties turiu. Man pradžioje siūlė „Barboroje“ pasilikti, bet aš pasakiau, kad nenoriu ilgiau likti, tai mane atleido dar greičiau – likus penkiom darbo dienom iki sutarties pasibaigimo. Kiek šnekėjau su tomis, kurios jau ilgiau dirba, tai būtų galima galvot, kad jau pripratusios prie darbo krūvio – aš irgi galvojau, kad galiu nesunkiai jį pakelti – bet visos sutikome, kad po keturių pamainų kitą dieną tu gulėsi lovoje, vien tik žiūrėsi serialus, nes ant kojų stovėti visiškai neįmanoma. Kas sunkiausia, tai kad reikia daug lankstytis, o visą laiką tinkamai tai nesilankstysi, kai čiulpinuką tau vieną reikia paimti, tu pritūpimo nedarysi, o tų čiulpinukų labai daug būna. Tai visada ant kojų ir lankstaisi, o jei dar į „daržą“ (vaisių ir daržovių skyrių) nusiunčia, tai dar ir svorius kilnoji. O pertraukėlės būna tik kas dvi valandas. Tai kai tą pirmą mėnesį buvo didelis krūvis, tai visą laiką ant kojų – padarai užsakymą, kas užtrunka apie dvi valandas, tada penkias minutes parūkai ir vėl varai.

GPB: Papasakokite apie savo kolegas ir koleges – ar jų darbo istorijos panašios į jūsų?

R.: Pas mane prieš tai nebuvo tokio dalyko kaip naktinė pamaina, tai aš kiek kalbėjau su kolegomis, tai visi tokie likimo bičiulės – darbus prarado per krizę ir turėjo kažkaip suktis. Tai keli buvo pasirašę tokias pačias terminuotas sutartis kaip aš, porai mėnesių, bet dauguma buvo iš įdarbinimo agentūrų. 

A.: Kiek aš bendravau, tai tie, kurie atėjo laikinai dirbti, daugelis buvo prastovose. Arba kas iš paslaugų sektoriaus, tai jiems būdavo sudėtingesnė situacija, nes ne visada prastovą suteikdavo, daug žmonių sakė, kad laikė, laikė ir galiausiai, kai jau turėjo grįžti į darbą, atleido. Dar „Barbora“ turėjo pasirašiusi sutartį su „CanCan’u“ ir dar keliomis picerijomis, „Green Cafe“, „Caffeine’u“. Tai va šitos buvo pagrindinės darbuotojų tiekėjos, jų sutartyse buvo garantuotas darbas „Barboroje“, kol negali grįžti į „Green Cafe“. Bet buvo visaip, vienus atleido ir iš ten, ir iš kitur, vieni pasiliko, kiti sugrįžo. Bet buvo įdomu tas, kad aš per mėnesį gaudavau apie 670 eurų į rankas, o šitų vadinamųjų „išnuomuotų darbuotojų“ alga nesiekė 500 eurų. Tai pirma pradėjo atleidinėti atėjusias iš „Workio“ agentūros ir pasilliko nuomotus darbuotojus. Bet šiaip keista, kai atleido didžiąją dalį žmonių vieną dieną, tai kitą dieną vėl mačiau skelbimus, kad ieško darbuotojų į tą pačią pamainą. Atrodė, kad jie pirma padaro, o po to žiūri, kaip čia viskas einasi.

 

GPB: Greitai reaguodavo į tai, kad mažėja pirkimai, ir iškart atleisdavo dalį darbuotojų?

A.: Kai pradėjo mažėti, tai gal po kokių keturių dienų pradėjo atleidinėti žmones, nes paskutinę mano savaitę kokias dvi valandas iš dvylikos nedirbdavome, tiesiog nieko nedarydavome. Tada jau visi nujautė, kad tuoj prasidės atleidimai.

R.: Pas mus irgi pamainoje nujautė. Būdavo, kad užsakymų jau po truputį laipsniškai mažėja, tai vadybininkė ima klausinėti „Gal kada planuojat išeiti? Gal turit kitą darbą?“ 

 

GPB: O koks pasiskirstymas darbuotojų pagal lytį?

R.: Pas mane pamainoje moterų dauguma buvo, trys ketvirtadaliai maždaug. O aš dirbau  vaisvandeniuose ir bakalėjoje, tai ten dirbdavo praktiškai vien vyrai, nes prekės sunkesnės. 

A.: Bet nebūtinai, nes pavyzdžiui „darže“, kas renka daržoves, tai yra sunkiausia, vežimas prisipildo iki 300–400 kg ir ten dirba smulkios merginos. Pas mane pamainoje iš surinkėjų gal tik du vaikinai buvo, o pagrinde visos moterys, tik kas nerenka prekių, tai tie bachūrai. Teko girdėti labai daug pasisakymų: „Ai, tai bachūras, ką jis apie tas prekes supranta.“

 

GPB: Kokie santykiai buvo tarp darbuotojų ir vadybos? Ar labai „muštruodavo“ darbuotojus?

A.: Kai pirmą kartą sudaužiau sloiniką agurkų, pranešiau vadovei. Man sakė, kad reikia atnešti įkalčius parodyti, bet aš sakau, juk čia šukės, o man ji sako: „Žinokit vis tiek reikia atnešt, kad aš galėčiau čionais.“ Sakau: „Va aš padariau nuotrauką, kaip viskas dužo, ir barkodą nufotografavau.“ „Ne, žinokit, reikia atnešti.“ O kitas vadovas į mane žiūri ir šypsosi, tai aš supratau iš jo šypsenos, kad nereikia jiems šitų dalykų sakyti, nenešti jiems papildomo darbo ir biurokratijos. Tai po to karto, kai ką nors sudaužydavau, tiesiog apsidairydavau ir pasišalindavau. Kitą kartą buvo visas vežimas ant manęs užkritęs. Kroviau labai daug gėrimų į dėžes ir tas visas vežimas nusviro ant manęs. Pačiai pasisekė nesusižeisti, bet sudužo gal kokie 6 pakeliai sulčių, išsitaškė visokios kruopos ant žemės. Tai nuėjau pas „Maximos“ darbuotoją, pasakiau, kad reikia valytojos ir atsistojau į kitą vietą. Nes jeigu pasakysiu, tai ką, visus permirkusius ir tekančius pakelius nešti į ofisą tik dėl to, kad gaučiau pizdi?

Svarbiausia, kad viršininkas nematytų lėtai vaikštant ir su viskuo sutiktum. Sandėlyje yra kabinetukas, kur sėdi vadyba, ir bet kada gali ateiti. Stikliniai langai, viską mato, kaip tu krauni – tavęs tik pačioje „Maximos“ salėje nemato. Tai jeigu ateina į salę pas tave, tai jau žinai, kad vėluoji. Dar svarbiausia nevėluoti – dienos pamainoje būna penki ar keturi išvežimai, mes turim per tris valandas paruošti išvežimą. Tai kai pirmą mėnesį buvo labai didelė apkrova, beveik visą laiką vėluodavom. Tada, kai pamažu karantinas atslūgo, jautėsi, kad vis mažėja tempas. Šalia to dar buvo nustatytos asmeninės eilutės, bet iš mano patirties, tai ten buvo labiau toks biurokratinis bezdalas

Tarp darbuotojų, tai tie, kas ilgiau dirba, jau visai susibičiuliavę su viršininkais. Man visai malonūs vadybininkai pasitaikė ir kas man dar patiko, tai kad jau ilgiau dirbančios darbuotojos žinojo savo vertę ir neklausydavo tų viršininkų. Tai toks ir santykis būdavo, kad jeigu viršininkas sako: „Blet, užsičiaupkit, per visą „Maximą“ girdisi“, jos tik dar garsiau pradeda žvengti, ko jis čia rėkauja kažką.

R.: Gal iš tikrųjų priklauso nuo skyriaus, nes aš dirbau bakalėjoje ir vaisvandeniuose, tai ten išmokus prekių išdėstymą, išeidavo greitai pasiekti kvotas. Bet paskui mane perkėlė į pramonės skyrių, kuris žymiai didesnis. Ir aišku naujas skyrius, vėl nieko nematai, pvz.,  kūdikių tyrelės – jos visos vienodos ir naktį ar paryčiais, jau kai galva visiškai neveikia, skaitai tą smulkų tekstą, tai būdavo iš tikrųjų sunku. 

Pas mane buvo kita pamainos vadybininkė, kuri labai varinėjo. Per rūkymo pertraukėles išeidavo ir klausdavo: „Ko tu čia nedirbi, ar tau kažkas neaišku?“, – ir panašiai. Bent jau asmeniškai mane tai stebino. Gal buvo spaudimas iš viršaus, kad dabar muštruot visus, nes ir padidėjo tų užsakymų ženkliai. Tai reikėjo suktis ten. O kolegų tai pas mane įvairių būdavo – ir tokių, kurie trindavosi aplink vadybininką, eidavo kartu parūkyti ir juokaudavo kartu. Aš nesupratau, ar jie norėjo specialiai įtikti, ar iš tikrųjų smagu bendrauti su tuo žmogumi. Nes man tai ji pasirodė iš tikrųjų labai atgrasus žmogus.

 Tai va. Ir aš bendros kalbos nelabai rasdavau, bet būdavo, kas bendraudavo… Dar juokinga istorija: „Maximoje“ gyveno katinas, ypač prie kačių maisto trindavosi. Ir girdi, kaip kažkas krebžda… Kai pamatydavai, nudžiugindavo iš karto.

A.: Arba prie mėsos… Kartais eini, škškškš prabėga katinas. Aš nežinau jo likimo, mane spėjo atleist – gal vis dar gyvena ten salėje, nes niekas jo nepagavo, bailus buvo, susirado, kur šilta, ir pavalgyt ko rasdavo.

GPB: Klausimas pabaigai: kaip reaguojate į „Maximos“ ir „Barboros“ reklamines padėkas „darbuotojams-herojams“?

A.: Tai piarą (viešuosius ryšius) dabar darosi. Šiaip jautėsi, kad darbuotojai nelabai jiems svarbu…

R.: Aš galvoju, to ir reikėjo tikėtis. Realiai, jie pasinaudojo krize, užsidirbo labai, labai daug pinigų, apyvartos, manau, pakilo kelis kartus šiuo laikotarpiu. Ir dabar naudojasi proga pasirodyti kaip socialiai atsakinga įmonė, „mes surinkome žmones, kurie nukentėjo nuo krizės, mes jiems davėme darbo, davėme pajamų, taram param. Užsidirbo pinigų, o dabar gali leisti sau šitą reklaminę kampaniją: „Ačiū ir viso gero.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *