fbpx

52 metai po pabaigos

Savo ruožtu kapitalistinė ideologija visais laikais galėjo sau leisti tam tikrą politinį liberalumą tol, kol nekvestionuojamas pagrindinis jos elementas: kad kolektyviniu žmonių darbu sukurtas turtas turi virsti privačiu, atitekti vienam asmeniui, o ne sugrįžti atgal į bendruomenę, kuri jį sukūrė.

Man studijuojant Vilniaus universitete, tarp studentų kaip pokštas cirkuliavo profesoriaus Arvydo Šliogerio interviu , kuriame jis aiškina, kad mes jau „gyvename anapusiniame pasaulyje“, nes pasaulio pabaiga įvyko 1968-aisiais [1] – studentų sukilimų, masinių darbininkų streikų, pasipriešinimo tiek liberalios demokratijos institucijoms, tiek tradicinėms kultūrinėms formoms metu. Kaip žinoma, 1968-aisiais Vakarų Europoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV kilo studentų protestai, masinės tiesioginio veiksmo akcijos (sėdimieji protestai, okupacijos, asamblėjos ir t. t.) ir neretai riaušės, priešinantis visų pirma jų valstybių vykdomam imperialistiniam karui Vietname, kapitalistinei santvarkai ir jos kuriamai nelygybei, buvusių nacistų įsitvirtinimui valdžios institucijose (Vakarų Vokietijoje) ir rasizmui (JAV). Šie studentų judėjimai taip pat pagimdė arba išpopuliarino naujas radikalias kultūrinės raiškos formas – performatyvų ir politinį gatvės meną, reklamų iškreipimą ir gadinimą [2] – ir įgalino naują seksualinės raiškos įvairovę (sociologai neretai susitelkia tik į pastaruosius aspektus, redukuodami šiuos sukilimus į vertybinį „kartų konfliktą“ [3]). Čia nesiūlysiu gilintis į minėto garbaus lietuvių filosofo mąstymą, tik pastebėsiu, kad toks pasidygėjimas mintimi, jog (jauni ir kiti) žmonės gali ne tik patys nuspręsti, kokias kultūrines, ekonomines ir politines formas įgaus jų gyvenimas, bet dar ir išeiti į gatves, siekdami tai iš tiesų įvykdyti, gajus Lietuvos visuomenėje apskritai. Pastaruoju metu šitai buvo galima pastebėti neigiamose reakcijose į JAV vykstančius „Black Lives Matter“ protestus arba, kiek dažniau, į kartais iš jų išsivystančias riaušes, taip pat sumenkinančiose ir pašiepiančiose reakcijose į Vilniuje neseniai įvykusią solidarumo su šiuo judėjimu eiseną. Dalis visuomenės, žinoma, turi ultrakonservatyvias, užmaskuotas arba atvirai deklaruojamas rasistines pažiūras. Visgi priešiškumas „Black Lives Matter“ protestams ir jų praktikoms paplitęs gerokai plačiau, tad prasminga klausti, iš kur jis kyla.

Socialiniai „daiktai“ – įstatymai, institucijos, socialiniai ir ekonominiai santykiai, elgesio normos ir t. t. – patys savaime yra keisti, problemiški, trikdantys. Gamtinis daiktas, pavyzdžiui, medis, egzistuoja tarsi savaime, objektyviai, nepriklausomai nuo manęs, dėl to visai nenuostabu, kad su juo galiu sąveikauti kaip su išorine jėga – galiu į jį atsitrenkti, atsiremti. O socialiniai daiktai keisti tuo, kad, viena vertus, jie taip pat veikia žmogų kaip išorinė jėga – kas pažeidžia įstatymą, rizikuoja būti ginkluotos policijos jėgos taikiniu, kas patenka į kokią nors visuomenės nemėgstamą kategoriją, pavyzdžiui, imigrantas ir juodaodis, susidurs su priešiškumu, patirs didesnius sunkumus įsidarbindamas, ieškodamas būsto ir t. t. Tačiau, kita vertus, socialiniai daiktai yra tarsi tuščiaviduriai – jie neturi jokio kito pagrindo, jokios kitos „medžiagos“, tik žmonių tarpusavio susitarimą, tam tikrą istoriškai įsteigtą arba nusistovėjusį socialinį santykį; tad socialiniai daiktai ypatingi tuo, kad jie visiškai nėra mums išoriški, nepriklausomi nuo mūsų, – jų egzistavimą arba neegzistavimą ir jų formą nulemia žmonės, – bet jie vis tiek mus veikia kaip išorinė jėga. Pavyzdžiui, Prancūzijoje policijos pareigūnai be jokios priežasties (t. y. grįsdami „įtarimu“) gali atlikti tapatybės patikrinimą, o JAV – apieškoti žmogų. Abiem atvejais ši praktika išplito dešimtajame dešimtmetyje vadovaujantis logika, kad, padidinus kontrolę kasdieniame lygmenyje, bus sumažintas bendras nusikalstamumas, abiem atvejais ši praktika susitelkė išskirtinai į nepasiturinčių nebaltųjų gyventojų rajonus, abiem atvejais ji tapo nuolatinių konfliktų, rasinės nelygybės ir policijos smurto židiniu: vieša paslaptis, kad tokių patikrinimų metu (neretai dėl provokatyvaus ir žeminančio pareigūnų elgesio) itin dažnai įsižiebia konfliktai, kurie baigiasi tikrinamųjų sužalojimais ir mirtimi [4]. Viena vertus, šie įstatymai yra gana neseno susitarimo (kuriame, bent jau teoriškai, demokratinio reprezentavimo principu turėjo dalyvauti ir nuo jo kenčianti populiacijos dalis) reikalas, remiantis klaidingomis prielaidomis išgalvotas dalykas. Kita vertus, išėjęs į gatvę nepasiturintis nebaltasis žmogus gali į juos „atsitrenkti“ kaip į tikrų tikriausią medį, o tas medis taip pat gali ant jo užgriūti, taip sužalodamas arba užmušdamas. Taigi medis, kurį kažkas išsigalvojo, jau kelis dešimtmečius be perstojo griūdamas užmuša ir sužaloja daugybę žmonių – toks socialinės tikrovės paradoksas.

Konservatyvios ideologijos, siekiančios išlaikyti egzistuojančią priespaudą (ar kalbėtume apie kapitalistinį išnaudojimą, ar apie priespaudą rasės, lyties ir lytinės orientacijos pagrindu), veikia natūralizuodamos socialinius santykius, t. y. pristatydamos tam tikrus istoriškai įsteigtus socialinius darinius kaip kai ką natūralaus, neišvengiamo, būtino. Nors devyniolikto amžiaus stiliaus argumentai, apeliuojantys į anapusinę dievo tvarką, pagal kurią turėtume tvarkytis šiapus, šiandien dažniausiai yra pagrįstai išjuokiami, jų struktūra išliko: visi esame susidūrę su „natūralios tradicinės šeimos“ šalininkais (kurių „natūralumo“ samprata, žinoma, prasilenkia su bet kokiu moksliniu raštingumu), taip pat su naujojo pytersoniškojo rasizmo bandymais pagrįsti rasinę priespaudą metodologiškai netvarkingomis statistikomis apie tariamai žemesnį juodaodžių intelektą. Savo ruožtu kapitalistinė ideologija visais laikais galėjo sau leisti tam tikrą politinį liberalumą tol, kol nekvestionuojamas pagrindinis jos elementas: kad kolektyviniu žmonių darbu sukurtas turtas turi virsti privačiu, atitekti vienam asmeniui, o ne sugrįžti atgal į bendruomenę, kuri jį sukūrė. Tokios kapitalistinės struktūros kuriamas masinis skurdas tuomet paaiškinamas nepermaldaujamais „rinkos dėsniais“. Taigi, visais konservatyvios (įskaitant ir neoliberalią) ideologijos atvejais tam tikras smurtinis socialinis santykis (vyro priespauda moters atžvilgiu „tradicinėje“ šeimoje, socioekonominė baltaodžių priespauda juodaodžių atžvilgiu, kapitalisto priespauda darbuotojų atžvilgiu) priskiriamas nuo žmogaus sprendimo nepriklausantiems dėsniams, tam tikrai „objektyviai“ – gamtinei arba rinkos – tvarkai ir šiuo būdu pateisinamas. Takus socialinis daiktas, iš tiesų priklausantis nuo mūsų tarpusavio susitarimo, paverčiamas gamtišku, nepajudinamu. Taip pat reikėtų pažymėti, kad ne visai tikslu socialinius daiktus kildinti iš socialinio „susitarimo“, nes dažniausiai juos tiek pagimdo, tiek palaiko galios santykis, o ne taikus susitarimas. Pavyzdžiui, „netradicinė“ seksualumo ir socialinės lyties raiška, kaip homoseksualumas, „moteriškas“ vyrų elgesys arba atvirkščiai, itin žiauriai baudžiama „tradicinėse“ visuomenėse, o nepasiturinčią nebaltąją populiaciją engiantys įstatymai gali būti priimti dėl to, kaip menkai šiai populiacijai prieinamas parlamentinis atstovavimas. Tad tai, ką konservatyvios ideologijos bando pristatyti kaip natūralius ir objektyvius dalykus, yra istoriškai įsteigti ir nusistovėję galios santykiai, vienokia ar kitokia priespauda.

Iš šios perspektyvos galbūt lengviau suprasti, kodėl į gatvę išėjusi masė žmonių, siekianti tiesiogiai pasipriešinti priespaudai arba paprasčiausiai išreikšti solidarumą, kelia nerimą, siaubą arba net atrodo kaip pasaulio pabaiga. Tiesioginis politinis veiksmas – protestas, streikas, asamblėja, aikštės ar pastato okupacija ir t. t. – aktualizuoja nebūtiną, sutartinį arba galios santykiu paremtą visų socialinių dalykų pobūdį, kuris mūsų visuomenėse arba išstumiamas, arba tematizuojamas tik atstovaujamosios demokratijos procedūrų kontekste. Šia prasme tiesioginis politinis veiksmas yra šiuolaikinės visuomenės tabu. Iš tiesų žmogui, kuris visą gyvenimą kentė ekonominę, socialinę ar kitokią priespaudą, gali būti labai sunku priimti, kad jo kentėjimas bent iš principo buvo nebūtinas, kad pasipriešinti iš tiesų įmanoma, o šis sunkumas gali virsti pykčiu, nukreiptu į jo „kaltininkus“ – save apginti sukilusius žmones. Kita vertus, visiems, kam teko dalyvauti masiniuose protestuose ar kitaip būti šioje tiesioginio veiksmo pusėje, pažįstamas savotiškas įkvėpimas ir radikalaus naujumo pojūtis, kai kolektyviai patiriama, kad socialinė tvarka visgi yra mūsų pačių reikalas ir kad – kai valstybė dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebegali sau leisti kraujo vonios – prieš sukilusius ir solidarius žmones visokie nepajudinami, objektyvūs ir natūralūs dėsniai byra kaip kortų namelis. Ir šis pojūtis nėra iliuzija – šiuo atveju net nebūtina gręžiotis į istorines moterų balsavimo, aštuonių valandų darbo dienos ir daugybės antikolonialistinių nepriklausomybės kovų pergales, iškovotas tiesioginio pasipriešinimo būdu, nes galima apžvelgti pačius naujausius faktus: tik kai pusaštunto šimto JAV miestų gatves užtvindė be perstojo augantys protestai, kai miestuose ėmė kurtis autonominės zonos, o valstybė ir stambūs verslai ėmė rizikuoti rimtomis kapitalo netektimis, pradėjo vykti radikalūs, iki tol visiškai neįsivaizduojami ir „neįmanomi“ pokyčiai.

Tarp šių pokyčių – ne tik įvairių viešų ir privačių institucijų (universitetų, mokyklų, parkų) nutrauktos sutartys su policija, policijos galių ir pareigų apribojimas keliose valstijose, nauji pareigūnų suėmimai dėl netinkamo jėgos panaudojimo ir planai sumažinti policijos biudžetą daugelyje valstijų, bet ir Mineapolio (kuriame buvo nužudytas George’as Floydas) miesto tarybos sprendimas išformuoti policijos departamentą ir jį pakeisti alternatyviomis institucijomis [5]. Panaikinti policiją, pakeisti ją su bendruomenėmis artimai dirbančiomis arba iš jų kylančiomis organizacijomis dėl to, kad dabartinė policijos sistema engia ir žudo juodaodžius ir kitus nebaltuosius, ir ne kada nors, o tuojau pat imantis veiksmų, – nesunku įsivaizduoti, kaip lengvai įprastomis sąlygomis tokie juodaodžių bendruomenių reikalavimai būtų išjuokti, nurašyti kaip nepagrįsti, neįgyvendinami ir t. t. Už šiuos instituciškai apibrėžtus laimėjimus galbūt netgi svarbesnė pati masinių protestų patirtis: šimtai tūkstančių žmonių JAV galėjo išeiti į gatves ir pajusti savo galią ir tarpusavio solidarumą, bent trumpam radikaliai apversti juos dusinantį galios santykį, o sąmoningumas rasizmo ir policijos smurto temomis, atrodo, gerokai pasistūmėjo visame pasaulyje. Visa tai suteikia sąlygas tolesniems radikaliems pokyčiams – policijos nuginklavimui, visiškai kitokiam saugumo užtikrinimo ir nebaltųjų populiacijų „nusikalstamumo“ supratimui ir t. t,. – kurie neišvengiamai įtrauks institucijas, organizacijas; visgi labai svarbu suprasti, kad be tiesioginio politinio veiksmo, kuris užnugaryje paliko visas įsteigtas institucijas ir paprasčiausiai užplūdo gatves, šie pokyčiai neturėjo jokių šansų prasidėti.

Ne paslaptis, kad kai kuriais atvejais JAV vykstantys protestai įtraukia privačios arba viešos nuosavybės niokojimą, o nuomonė šiuo klausimu atskiria kairiųjų flangą nuo „kritikuokime, bet nieko nedarykime“ liberalų. Pirmas toks suniokotas objektas buvo Mineapolio policijos nuovada – jos padegimą, nedidelės apklausos duomenimis, iš dalies arba visiškai palaikė 54 procentai amerikiečių, t. y. daugiau nei bet kurį iš dviejų kandidatų į JAV prezidentus artėjančiuose rinkimuose [6]. Norint bent kiek išsamiau aptarti šį klausimą reikėtų atskiro teksto. Visgi galima trumpai užsiminti, kad visų pirma nėra tas pats teigti, kad toks niokojimas yra būtina arba pati geriausia protestų taktika, ir atkreipti dėmesį, kad legitimus žmonių pyktis spontaniškai įgauna tokią išraiškos formą; šis procesas jau vyksta ir mes tegalime klausti, ar jis legitimus, t. y. ar turėtume jį palaikyti. Dažnai tokių veiksmų pasmerkimas argumentuojamas juos prilyginant „aklam smurtui“, „primityviam barbariškumui“, tarsi juos vykdantys protestuotojai stokotų mąstymo ir paprasčiausiai duotų valią destruktyviems instinktams. Visgi bent šiek tiek apžvelgus protestuotojų argumentus nesunku pastebėti, kad toks niokojimas grįstas ne mąstymo stoka, o gerokai gilesniu nei paprasto „tvarkos šalininko“ supratimu. Puikiu šaltiniu gali būti protestų dalyvės Kimberly Jones interviu [7], kuriame trumpai nušvietusi bendresnį juodaodžių ekonominių sąlygų JAV kontekstą ji pereina prie niokojimo: „Kai jie sako: „Kodėl sudeginot visuomenės centrą, kodėl deginat savo pačių rajoną?“, [atsakau – ] tai ne mūsų! Mums niekas nepriklauso! […] Egzistuoja socialinė sutartis, kurioje visi dalyvaujam, kad kai aš pavagiu arba tu pavagi, žmogus, kuriam priklauso teisėtas autoritetas, atvyksta ir sutvarko situaciją. Bet žmogus, kuris turi sutvarkyti situaciją, mus žudo! Tad socialinė sutartis yra nutraukta! Ir jei socialinė sutartis nutraukta, kokio velnio man turėtų rūpėti, kad dega supista Futbolo šlovės aikštė arba supistas „Target“.“ Niokojimas, kurį vykdo dalis protestuotojų, sąmoningai apeliuoja į nesavaiminį, sutartinį socialinių institucijų pobūdį ir išreiškia nepritarimą joms tiesiogiai, nes netiesioginiai būdai šiems žmonėms buvo užginti arba suteikti tik butaforiškai. Protestuotojų smurtas ne tik nėra neapmąstytas, bet ir nėra chaotiškas: visi, kurie įdėmiai seka šių protestų eigą arba kuriems teko gyvai stebėti panašaus pobūdžio įvykius, žino, kad, neskaitant atsitiktinių ir retų išimčių, niokojantis smurtas nukreipiamas išskirtinai prieš stambiojo verslo įstaigas ir tas viešąsias institucijas, prieš kurias sukilo žmonės. Kito atskiro teksto reikėtų norint tinkamai aptarti priežastis, dėl kurių absurdiška laikyti privačią kapitalistinę nuosavybę kvestionuoti negalimu dalyku, vertingesniu net ir už, pavyzdžiui, gyvybę. Tokio privačios nuosavybės įkainojimo klausimas galbūt bus esminis šį dešimtmetį, kuriame neabejotinai vis dažnės masiniai protestai. Radikalus pokytis bus įgalintas ten, kur visuomenė nebetoleruos, kad kokio nors milijardieriaus, išnaudojančio tūkstančius žmonių, įstaigos vitriną išdaužę protestuotojai galėtų būti sužaloti ar net nužudyti policijos. Kitaip tariant, kai bus įsisąmoninta, kad gyvenimas per brangus.

Grįžtant prie lietuviškojo konteksto, sunku nepastebėti, kad spaudoje ir socialiniuose tinkluose neseniai įvykusiai eisenai skirta kritika labiau primena priekabes nei turiningus komentarus. Puiku, jei tūkstantis jaunų žmonių išėjo į gatvę „dėl mados“, nes socialinis progresyvumas ir radikali politika Lietuvoje dar niekada nebuvo madingi. Nieko tokio gyventi labiau Vakarų internete nei konkrečiose Lietuvos realijose, kai gyvenimo sąlygos stumte stumia iš čia pasišalinti ir materialiai. Taip pat norėčiau asmeniškai padėkoti dievui, kad šie žmonės nesiintegravo į kokias nors pilietines jaunimo organizacijas, kuriose išmoktų „iš tikrųjų“ dalyvauti visuomenės gyvenime. Tūkstantis visiškai jaunų žmonių dabar žino, koks jausmas užplūsti miesto gatves su būriu solidarių bendraminčių dėl to, kas atrodo teisinga. Galbūt tai pagaliau iš tiesų paspartins pasaulio pabaigą.


1 https://www.alfa.lt/straipsnis/11985152/filosofas-sliogeris-mes-jau-esame-anapusiniame-pasaulyje

2 https://gpb.lt/apie-smaguma-gadinti-dalykus/

3 Apie tai galima pasiskaityti Kristin Ross knygos May ’68 and its afterlives įvade.

4 Kertiniu judėjimo prieš policijos smurtą elementu nuo 2016 m. tapo kolektyvas „Teisingumas Adama“ (Justice pour Adama), susibūręs po to, kai 2016 m. liepos 19 d. viename Paryžiaus priemiestyje atliekant tapatybės patikrinimą mirė 24 metų juodaodis Adama Traoré. Suėmimo metu Adama pasipriešinus trys policininkai jį laikė prispaudę prie žemės visų savo kūnų svoriu, o Adama kelis kartus šaukė: „Aš dūstu.“ „Teisingumas Adama“ galėjo įgauti didelę svarbą dėl to, kad šis atvejis reprezentuoja dešimtis tūkstančių kitų ir galiausiai nurodo į didelei populiacijos daliai pažįstamas policijos smurto patirtis.

5 Kiek išsamesnį dabartinių judėjimo pasiekimų sąrašą galima peržiūrėti čia: https://rampantmag.com/2020/06/08/rebellions-get-results-a-list-so-far/

6 https://www.newsweek.com/54-americans-think-burning-down-minneapolis-police-precinct-was-justified-after-george-floyds-1508452

7 https://www.youtube.com/watch?v=sb9_qGOa9Go&t=1s


Straipsnis pirmą kartą publikuotas Šiaurės Atėnuose, 2020 07 10.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *