Black Lives Matter

Organizavimuisi/Psichikos sveikata/Redakcija rekomenduoja

Laukiamas judėjimas – ką gali padaryti psichikos sveikatos darbuotojai?

By Paulius Garmus / 18 gegužės, 2022

Apie gilėjančią psichikos sveikatos krizę žinome jau seniai, o žodis „pandemija“ gana tiksliai apibūdina psichikos ligų plitimą. Jau imame atviriau kalbėti apie asmeninę psichikos sveikatą – tačiau net ir socialinių judėjimų „Extinction Rebellion“ ar „Black Lives Matter“ laikais vis dar nesubūrėme jokio kolektyvinio judėjimo šiai problemai spręsti. Kodėl nėra politinio aktyvizmo psichikos sveikatai gerinti? Ką galime padaryti, kad toks judėjimas atsirastų?

Kultūra/Redakcija rekomenduoja/Teorija

Nesibaigianti kairės agonija

By Linartas Tuomas / 15 gegužės, 2022

Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.

English

The Pending Movement: What Can Mental Health Workers Do?

By Paulius Garmus / 10 gegužės, 2022

Currently, the public discourse around mental health is severely underdeveloped. For example, conversations around mental health tend to focus only on the personal responsibility of the individual. By contrast, Extinction Rebellion’s call for collective action goes beyond urging individuals to recycle and use less plastic. Likewise, the public discourse on mental health should go beyond urging individuals to think positively, take yoga classes, eat healthily, exercise more, and so forth. Mental health illnesses do not appear in a vacuum. No mental illness was caused by a lack of yoga. The narrative of the public mental health has to become systemic.

Istorija/Klausymui/Kultūra/Teorija

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

By Linartas Tuomas / 9 lapkričio, 2020

Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.

Politika/Redakcija rekomenduoja/Teorija

52 metai po pabaigos

By Tadas Zaronskis / 14 liepos, 2020

Savo ruožtu kapitalistinė ideologija visais laikais galėjo sau leisti tam tikrą politinį liberalumą tol, kol nekvestionuojamas pagrindinis jos elementas: kad kolektyviniu žmonių darbu sukurtas turtas turi virsti privačiu, atitekti vienam asmeniui, o ne sugrįžti atgal į bendruomenę, kuri jį sukūrė.