fbpx

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Antrąją dalį skaitykite čia

Trečiąją dalį skaitykite čia

Revoliucijos nepadarėm, užtat gerai pasitūsinom

Laisvasis Universitetas

Tūsas prieš mirusį laiką

Daugelis mūsų žino ir patyrė, kas yra tūsas – kolektyvinis pasilinksminimas, atsietas nuo darbo ir „rimtų“ veiklų, dažniausiai vykstantis tamsiu paros metu ir skirtas gaminti bei skleisti malonumą arba paprasčiausiai teigiamas emocijas. Vakarėliai dažnái personai yra svarbi ir būtina gyvenimo dalis, padedanti „rasti balansą“ 24/7 intensyvumuose ar netgi apskritai įsteigti prasmę ir tikslą kasdienybėje. Kitaip tariant, linksmybės „nuspalvina“ rutiną ir leidžia save „perkrauti“ tam, kad vėl taptų įmanoma pakelti tikrovę. 

Tame nėra nieko blogo. Klasikinis marksizmas aiškintų, kad laisvalaikis yra darbo jėgos reprodukcijos dalis: bokalas kabake, miegas, ir vėl prie staklių. Tačiau šiais pragariškais frilanso ir prekariškumo laikais toks paaiškinimas būtų pernelyg supaprastinantis: nors vakariniai-naktiniai lėbavimai ir socializuoti siautuliai vis dar atitinka darbo jėgos reprodukcijos funkciją, palaikančią ekonomikos apykaitą (naktimis vartojame tai, ką dienomis gaminame), daugelio jaunų žmonių išgyvenimo ritmika šiandien yra pernelyg sujaukta, kad visuomenę vis dar matuotume penkiomis darbo ir dvejomis poilsio dienomis.

Laikas čia esminis – darbovietėms tampant vis socialiai nesaugesnėms, o rinkai – vis mažiau nuspėjamai, daugumai mūsų krinka psichinė sveikata, patiriame vis daugiau laikinumo ir neužtikrintumo. Materialioms pragyvenimo sąlygoms tampant vis labiau suskaidytoms ir nestabilioms, esame priversti griebtis trumpo ir momentinio pasitenkinimo (naudojamasi kone visomis įmanomomis progomis tam pasiekti), kol galop gyvenama iki arba dėl malonumo. Viskas, kas nėra tūsas arba stimuliuojantis (nuo išmaniojo telefono iki narkotikų) laisvalaikis, ima atrodyti tuščiai, beprasmiškai, pilkai ir neįkvepiančiai. Taip, kaip dažniausiai ir yra.

Bet dabar ne apie depresyvią hedoniją [1] arba depresyvųjį realizmą [2]. Šiuolaikiškesnė kritinė teorija darbą arba bet kokį nesavanorišką jungą pavadintų mirusiu laiku (dead time) – laikas iš mūsų atimamas ir nusavinamas, o naudingas bei produktyvus jis yra tik kapitalui. Istoriškai tai vyksta jau seniai – tad nuo pat kapitalizmo pradžios darbininkai ir darbininkės ieškojo būdų, kaip laiką, anapus vertės kūrimo grandinių, panaudoti kuo turiningiau. O kapitalas nesnaudė: jam besiplečiant ir augant į tai, kas dabar sausai vadinama globaliu neoliberalizmu, buvo siekiama kuo labiau pažaboti laisvalaikį, jį eliminuoti paliekant tik varganą energijos „atsistatymo“ minimumą, būtiną, kad darbuotoja/s nenustiptų. Apie tai primena sykiais Kaune prapėdinamas užrašas ant sienos – 24 hours of exploitation („Išnaudojimas visą parą“). Sostinės gatvėse, tuo tarpu, tam paantrina Is there life after work? („Ar yra gyvenimas po darbo?“).

minia žmonių, šokančių pogrindiniame reivo vakarėlyje
Šaltinis c-x-e-m-a.com

Reivas nesėkmių lopšyje

Ypač siekta sumažinti ir nukenksminti socializaciją. Darbas ir jo struktūra bei erdvė devintajame dešimtmetyje pradėti organizuoti taip, kad žmonės viena/s su kitu matytųsi kuo rečiau ir neturėtų galimybių megzti ryšių, komunikuoti, o svarbiausia – negalėtų solidarizuotis ir kartu kovoti už geresnes darbo sąlygas. Daugumoje darboviečių, ypač ofisuose („planktonynuose“), įsivyravo atskir(t)ai džiūvančių individų principas – to nekompensuoja net ir nūdienos sėdmaišininkų era. Tai susiję su kapitalizmo mutacija iš gerovės valstybės modelio, trukusio maždaug iki XX a. devintojo dešimtmečio pradžios, į neoliberalizmą, pasižymintį amfetaminine viešųjų paslaugų privatizacija, darbo judėjimų (labiausiai – profsąjungų ir streikų) nugalinimu ir sparčia ekonomikos technologizacija, daugybę žmonių pavertusia bedarbiais. 

Kitaip tariant, industrinę-fabrikinę visuomenę pakeitė poindustrinė (dar vadinama „žinių“ arba „informacijos“): jei vieniems tai siejasi tik su kolūkių griūtimi ir rinkos triumfu, kitiems tai simbolizuoja skaudų smūgį iki tol svarstytoms antikapitalistinėms praktikoms, ilgai teorizuoto ir  mąstyto politinio istorijos subjekto nunykimą. Nepamirškime, kad, kartu su sovietiniu bloku pralaimėjimas ištiko ir vakarietišką socialdemokratiją. Taigi, kairieji ir socialistiniai judėjimai susidūrė su rimta krize – kai kas kandžiai leptelėtų, kad šie iki šiol neatsigauna ir „vis dar renkasi tvartuose svarstyti, ką daryti“. Gal ir taip. Tačiau Didžiojoje Britanijoje, šalį niokojant drastiškoms premjerės Margaretos Thatcher reformoms, dar devintojo dešimtmečio pabaigoje užsimezgė tai, kas šiandien plačiai vadinama reivu (rave angl. k. – siautėti, šėlti, dūkti).

Tuo metu reivas vis dar atitiko savo reikšmę, nes įkūnijo chaotišką bandymą atsispirti šiam anaboliniam kapitalizmui, savo ekonominėmis reformomis griovusiam bendruomenes, sėjusiam atskirtį ir susvetimėjimą. Trankūs, mašiniški, ūmaus tempo ir ritmingi elektroninės muzikos garsai liaudį į dažniausiai nelegalų pogrindį sukviesdavo žadėdami kitokios visuomenės utopiją – bendruomenės, kurioje kartu džiaugiamasi bendra savastimi. Tuo metu sintetinė šokių muzika išties buvo pajėgi ne tik suvienyti ir steigti kolektyvumą, bet ir suteikti saugią erdvę marginalizuojamoms visuomenės grupėms ir engiamoms mažumoms. Jei techno ir house šiandien daug kam siejasi su „Kablio“ klubo tvankuma ar pigiu saulėlydžių garso takeliu jutubo grojaraščiuose, anuomet, ypač JAV, šie stiliai atitiko laikmečio pulsą ir glaudžiai apjungiantį geismą gelbėtis nuo kasdienos vargų.

Tokioms šviesulingoms svajoms neretai talkindavo kūniškus ir tapatybinius suvaržymus trumpam panaikinančios psichoaktyvios medžiagos, paaštrinančios trokštamo pasaulio ir alternatyvios tikrovės pojūčius. Jungtinėje Karalystėje, tuo tarpu, kelią prasiskynė kietesnio branduolio hardcore ir jungle muzikos kryptys, kurios ir davė pradžią skėtiniam reivo muzikos terminui. Bet čia svarbesnė yra socialinė ir politinė šio fenomeno pusė – tuo metu galbūt dar buvo galima sąlyginai jį vadinti judėjimu ar bendruomene, o tai veikiausiai buvo viena iš retų priebėgų, leidžiančių atitrūkti nuo to, nuo ko ilgainiui pasprukti taps vis labiau nebeįmanoma. Kapitalizmui galutinai apjuosus visą gaublį ir nebeturint jokios išorės, amžių sankirtoje reivas kapituliavo tiek idėjine, tiek kultūrine, tiek, jei apie tai apskritai kada nors buvo galima svariai kalbėti, politine prasmėmis.

didelė šokanti minia
Šaltinis zkm.de

Hipiškas déjà vu ir pažadai

Jei anais laikais pats reivas ir nebuvo labai politiškas, politikai jis tada dar rūpėjo – reiveriai netgi galėjo pasigirti gana tiesioginėmis konfrontacijomis su Thatcher politika ir jos kuriamais draudimais [3], tačiau pasyvų eskapizmą propaguojantys metodai nesugebėjo suformuoti jokio tęstinio pagrindo ir kaip nors pajėgiai kontraatakuoti kapitalą. Nors tai ir buvo patraukli kolektyvizmo gyvastis, nukreipta prieš griežtėjančias individualizmo ideologemas, sistemos nuošalyje šokusios ir tūsinusios bendruomenės nutilo ir užgeso kartu su savo muzika – XXI a. tai, kas anksčiau buvo muzikaliai vadinama reivu, transformavosi į švelnesnį skambesį, laužytesnę ir kampuotesnę ritmiką (daugiau dedikuotą sulindimui į ausines – dar viena privalomojo individualizmo pergalė) bei nepalyginamai konformistiškesnę laikyseną. Kitaip tariant – nebeatsirado jokių naujų stilistinių srovių, kurios sugebėtų sukurti tokią angažuotą poziciją ir išgauti panašų socialinį efektą.

Vis dėlto šio reivo pralaimėjimo priežastis nėra „išsisėmimas“, nuovargis, dalyvių „nusenimas“, pabodimas ar kiti vidiniai veiksniai, bet tai, kad reivas, kaip veiksmas su politiniais interesais, buvo pasmerktas ir bevaisis nuo pat pradžių. Pasitelkęs nuoširdžias, bet laikinas „O galėtų būti kitaip!“ projekcijas, staigius šuolius į „laisvę“, kitapus ar šalia įstatymo vykstantį judesį bei priešnuodžius antikolektyvinei valstybinei politikai, reivas tapo šiokia tokia „aklosios zonos“ oaze, leidžiančia pasislėpti nuo anuometinio suvereno. Visgi, masiniai reivinimo sambūriai pernelyg atspindėjo tai, kas keliais dešimtmečiais anksčiau buvo dar beviltiškesnis „antikapitalizmas“ – hipišką kontrkultūrą, daugiausiai besireiškusią JAV. Tiek pastaroji, tiek 9-10 deš. reivas vadovavosi Pažadu – reivo atveju jį sudarė technologijų (ypač informacinių) revoliucija (atnešusi ir tą sparčią sintetinę muziką, jaudinančiai stimuliavusią širdies dūžius), daug kam suteikusi emancipacinę viltį, kurios priešakyje buvo jo didenybė Internetas.

Tikėjimas internetu žlugo – ilgainiui tapo aišku, kad jis visuomenei nesuteiks daugiau demokratijos ir neišpildys egalitarinių bei horizontalistinių lūkesčių. Tuo tarpu hipiai, eterį eikvoję septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, be abejo, dar neturėjo sąlygų vadovautis tokiu technooptimizmu, tad jų gėlėtos ir ilgaplaukės utopijos Pažadas apsiribojo Turn on, tune in, drop out [4] ideologija, sąmoningo nedarbo (kaip „atsijungimo nuo sistemos“) sentimentais, agitavimu už „psichodelinę sąmonę“, seksualinės revoliucijos (ypač sietinos su laisvos meilės idėja) skatinimu ir bendra kontrkultūros savimone. Trumpai tariant – „išsilaisvinę“ subjektai ir jokios būtinybės dirbti. Kaip ir vėliau reiveriams, taip ir hipiams kertinis tapatybinis elementas buvo muzika, apibrėžusi daugumą tikslų, siekių, pasaulėžiūrą ir stovėseną. Visgi, hipių kultivuoti „nesuvaržyti geismai“, pasireiškę bitnikiška [5] gyvensena ir Vudstoko festivaliais, buvo pernelyg glaudžiai susiję su konsumerizmu. Tai virto paslauga kapitalui, kuris galėjo atpažinti ir įsisavinti, ką gi reikia toliau keisti santvarkoje, kad amžiams nutiltų visos Hendrixo gitaros, o žymieji spalvingieji Volkswageno autobusiukai sustotų ir imtų rūdyti.

žmonės, įsikūrę palapinėse miesto teritorijoje
Šaltinis  aljazeera.com

Laikinoji autonominė zona..?

Reivas perėmė hipių estafetę jau kur kas tamsesnėje epochoje – nors muzikinis-narkotinis hedonizmas išliko, Vakaruose politinis kraštovaizdis pakito iš šiokios tokios gerovės kapitalizmo idilės ir pilnatvės į 1982-ųjų Blade Runner juostą primenantį įtemptą bėgimą ir skubėjimą niūrioje erdvėje, kurioje kultūriškai įsigalėjo vizualiai sprogus postmodernizmas, tobulėjančios medijos įgavo dar daugiau manipuliatyvios galios, o darbo klasė kentėjo nuo vis didesnės atomizacijos. Nenuostabu, kad, pamažu įsisukant reivo virpesiams ir vibracijoms, kairieji skaičiavo vis daugiau nokautų – po letargiško hipių murkdymosi saulėje, į šešėlį pasitraukė ir aštuntajame dešimtmetyje bruzdėję italų autonomistai, pasiūlę tiek naujų revoliucinės kovos sampratų, tiek pakankamai įkvepiančių praktikų, nors šiandien jos atrodo daugiau nei atgyvenusios ir niekaip nebesuderinamos su dabartimi.

Panašiai apverktinai jau tuomet atrodė į apdriskusią subkultūrą peraugantis anarchizmas, kuris, bent jau asociatyviai, iš pažiūros taip pat turėjo įtakos reivui kaip „pasipriešinimo strategijai“. Čia pakeliui galima užsiminti apie vieną iš nedaugelio masinančių ir pagirtinų reivo (kaip ir apskritai kai kurių didesnių susibėgimų) savybių – laikiną viešosios erdvės užėmimą-atsiėmimą. Tačiau konceptualios to šaknys nėra tokios įkvepiančios: ekscentriškas anarchistų rašytojas Hakimas Bey, skelbęs „ontologinį anarchizmą“, 1991 m. suformulavo laikinosios autonominės zonos (temporary autonomous zone) idėją – dabar-ir-čia erdvės įkūrimą, neva leidžiantį tavo sąmonei išvengti dominuojančių galios mechanizmų. Dėl tokio misticistinio neapibrėžtumo matome dar vieną tamprią analogiją su hipių kontrkultūra, kuri vietoje patvarių ryšių kūrimo ir jų telkimo į politinę jėgą (kaip darbo judėjimą) akcentavo tingų gulinėjimą ant žolytės. 

Galima be galo kritikuoti (kaip ir surinkti globalius pokyčius teigiamai paveikusius jų įnašus – visgi per tiek dešimtmečių viskas nebuvo blogai) visus nuo to laiko gyvavusius ir panašia etika besivadovaujančius horizontalizmo judėjimus, kaip antai garsiuosius 1999 m. Sietlo antiglobalizacijos protestus ar vėlesnius Occupy! skrajučių dalinimus prie Volstryto, bet pereikime prie mūsų gyvenamųjų metų. Trapi laikinosios autonominės zonos taktika, deja, gaji iki šiol – tą įrodo svarbių ir reikalingų Black Lives Matter protestų ugnyje tame pačiame Sietle spėjusi įsikurti Kapitolijaus kalvos autonominė zona, nepragyvavusi nė mėnesio ir virtusi paprasčiausiai nuo likusio miesto atribota erdve, kurioje šabloniniu papratimu vyko diskusijos, dirbtuvės, buvo žiūrimi filmai, atliekama gyva muzika ir panašiai. Žinoma, pagal visas minėtų judėjimų ir iniciatyvų tradicijas, lyg ir buvo kuriam laikui (t. y. labai trumpam) pabėgta nuo valstybinių struktūrų (ypač policijos) ir įsivaizduojama, kad nehierarchinis organizavimasis ar intersekcionalumo fetišizacija kuria taip trokštamą pokytį, kitokius santykius. 

Bet vietoje jo – Turn on, tune in, drop out Nr. 2. O antros dalys dažniausiai būna dėsningai prastesnės ir nevertos dėmesio. Jei jau kalbama apie spontaniškumą ir lokalizmą, itin susijusį su šiomis autonomistinėmis ir anarchistinėmis kairiosios politikos srovėmis, reikia pripažinti, kad rutininių protestų metu yra smagu matyti ir justi neilgam okupuojamą viešąją erdvę – vietos paskirtis kardinaliai pasikeičia, kuriam laikui dingsta sterili tuštuma, o bendras miesto suvokimas įgauna prasmingų bruožų. Pavyzdžiui, šią vasarą vykusio Vilnius Pride metu porai valandų visiškai užimtos Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos prieigos sugebėjo sukelti šiokios tokios galios pojūtį (ypač žinant renginio reikšmę trans bendruomenei ir renginį suprantant kaip veiksmingą kontraataką komerciniam Baltic Pride). Visgi, bendras efektas, šiame kontekste kalbant išskirtinai tik apie politinį erdvėlaikiškumą, – nieko stebėtino ir smerktino – mažai kuo skyrėsi nuo blankaus reivo standarto, gyvo iki šiol: susibėgti, pasibūti, išsiskirstyti. Nepaisant to, kiekvienas toks radikalesnio atspalvio protestas, kad ir dėl kokių niūrių priežasčių būtų rengiamas, tampa gana reta ir džiugia proga vėl kilstelėti senkantį ūpą ir pakurstyti viltį.

 

Kitoje – antrojoje – dalyje bus tęsiamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmo ir išsiskaidymo aptarimas; svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui; kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu; aprašomos vietinės Šokių už X aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali tūso idėja ir Vilniaus naktinis aljansas; galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.

 

[1] Filosofo Marko Fisherio nukaldinta sąvoka, reiškianti negalėjimą nepasitenkinti, esant depresijos būklei.

[2] Hipotezė, kad depresiją patiriantys žmonės tikrovę regi „realistiškiau“.

[3] Bene labiausiai pagarsėjęs atvejis yra 1994 m. išleistas teisinis viešosios tvarkos aktas, dar labiau įgalinęs teisėsaugą ir sugriežtinęs bausmes už nelegalų reivą (tuo pat ir skvotinimą), apibrėžtą kaip muziką su „pasikartojančių ritmų seka“.

[4] Šią frazę 1966 m. išpopuliarino Timothy Leary, ją būtų galima grubiai išversti kaip „Užsivesk, įsijunk, atkrisk“ – į šiuos žodžius telpa autoriaus propaguotos „vidinio gyvenimo ramybės“ paieškos su psichodelikų pagalba.

[5] Bitnikai – šiek tiek anksčiau už hipius gyvavęs judėjimas, vadovavęsis „dvasinės kelionės“, Rytų filosofijos ir religijos tyrinėjimo, ekonominio materializmo atmetimo (!) ir eksperimentavimo su tais pačiais psichodelikais principais.

Pagrindinės iliustracijos šaltinis – aljazeera.com

3 Komentarai apie “Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *