fbpx

laikas

Tamsioji Apšvieta: neoreakcija ir jos ateitis praeityje

Tamsioji Apšvieta: neoreakcija ir jos ateitis praeityje

Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.