fbpx

kapitalizmas

„Squid Game“ – (ne)vaikiškas žaidimas pagal neoliberalias taisykles

„Squid Game“ – (ne)vaikiškas žaidimas pagal neoliberalias taisykles

Taigi, žaidime klasiniu aklumu grįsta individualistinė prieiga prie galimybės laimėti mažai kuo skiriasi nuo nūdien už lango vykstančios estafetės. Egalitarizmas čia iškyla kaip gražus ir tuščias žodis, idealistiškai nekreipiantis dėmesio į ekonominio statuso, lytinės tapatybės, etninės kilmės ar kitas, lygybę hierarchizuojančias, socialines dimensijas. Kaip asmenims, gyvenantiems skurde ir neturintiems sąlygų įgyti kokybišką išsilavinimą, aukštyn kilti nuopelnais varomos visuomenės liftu?

Tamsioji Apšvieta: neoreakcija ir jos ateitis praeityje

Tamsioji Apšvieta: neoreakcija ir jos ateitis praeityje

Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.

„Kopa“ – technofeodalizmas per amžius

„Kopa“ – technofeodalizmas per amžius

Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.

Kapitalistinis Marko Fisherio realizmas – „juodoji piliulė“ ar vilties manifestas?

Kapitalistinis Marko Fisherio realizmas – „juodoji piliulė“ ar vilties manifestas?

Tai išties aktualus ir vertingas veikalas, kuris jau nuo 2009 m. kelia bangas pasauliniu mastu ir vis dar yra gausiai aptarinėjamas, nes užduoda sunkiasvorį klausimą – nejau alternatyva kapitalizmui neegzistuoja? Žinant knygos pasisekimą ir neblėstantį populiarumą, lietuviškai ji būtų galėjusi pasirodyti ir gerokai anksčiau, bet tai nieko pernelyg nekeičia – prabėgus dvylikai metų leidinio pavadinime užduodamas klausimas vis dar meta ilgą šešėlį, o per šį laiką padėtis pakito toli gražu ne taip, kaip mums norėtųsi.

Lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo

Lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo

Kadaise distopiniai filmai ir romanai buvo vaizduotės pratimai – juose vaizduotos katastrofos buvo pretekstas papasakoti apie po jų atsiradusius kitokio gyvenimo būdus. „Žmonių vaikuose“ šito nebėra. Vaizduojamas pasaulis čia atrodo panašesnis į mūsiškio plėtinį arba intensyvesnę versiją nei į jo alternatyvą. Šiame pasaulyje, kaip ir mūsiškiame, ultraautoritarizmas ir Kapitalas visiškai nėra nesuderinami: čia sugyvena koncentracijos stovyklos ir tinklinės kavinukės.

Fantazijos apie nelygybių nepaisančią sėkmę: postfeministinė medijų kultūra

Fantazijos apie nelygybių nepaisančią sėkmę: postfeministinė medijų kultūra

Postfeminizmas dera su populiariojoje kultūroje neoliberalaus diskurso įtvirtintomis individualizmo ir savireguliacijos temomis. Sėkmė, kuri dėl klasinių nelygybių yra pasiekiama tik privilegijuotai grupelei, vaizduojama kaip atitinkanti individualių savybių išskirtinumą ir įdėtas pastangas. Į struktūrines nelygybes žiūrima kaip į kairiųjų konspiracijos teorijas, o jų pripažinimas tariamai rodo silpną charakterį.

Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?

Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?

Paskutinioji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Joje daugiau dėmesio, kaip ir kritikos, skiriama filosofui Markui Fisheriui bei jo pernelyg naiviam požiūriui į reivą. Aptariamas ir mąstytojo pasiūlytas „rūgšties komunizmo“ konceptas, toliau svarstomas malonumo ir politikos santykis, nuvedantis prie „Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo“ leidinio „Viskas bendra“, su kurio turiniu polemizuojama. Tai leidžia iškelti klasinius klausimus, įsitaisančius tarp kairėje plintančių „prabangos komunizmo“ idėjų ir poreikio turėti tvirtą bei koordinuotą kairiąją organizaciją vietoje dažnai abejotinų anarchistinių ir horizontalistinių iniciatyvų.

Klimato judėjimas – pirmas žingsnis į kairiąją politiką?

Klimato judėjimas – pirmas žingsnis į kairiąją politiką?

„Nepaisant dažnų ideologinių nesutarimų, sunku paneigti, kad Vilniaus FFF grupė vis labiau priima kairiąsias pozicijas, vis labiau sutaria, kad norint spręsti klimato krizę reikia imtis rimtų kolektyvinių veiksmų ir keisti daugiau nei tik valdančiąją partiją ar žmonių vartojimo įpročius, vis dažniau imasi veiksmų, atspindinčių bendras vertybes.“

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.