Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.
Psichiatrija taip norėjo tapti „rimtu“, fiziologinei medicinai prilygstančiu mokslu, kad gerokai pasišovė sau koją ir prigadino daugybę gyvenimų dešimtmečiams į ateitį, ir vis dar gadina. Na ir, aišku, užuodęs sau naudą įlindo kapitalizmas. XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, ką aš, nusižiūrėjusi iš anglakalbių šaltinių, mėgstu vadinti medikokapitalizmu. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos – ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma.
Nors Rytų Europos regioną tiriančioje politinės ekonomijos literatūroje šiandien lengvai atrasime teiginį, kad po Sovietų Sąjungos griūties Baltijos šalyse įsigalėjo bene radikaliausi neoliberalizmo variantai, tokius vertinimus mūsų šalyje pateikia tik pavieniai balsai. Viena vertus, progresyvių aktyvistų bei akademikų ratuose neoliberalizmas išlieka plati nuoroda į bemaž visus kritikos nusipelnančius „vėlyvojo kapitalizmo“ procesus bei įvykius, retai nurodant konkrečias jų sąsajas su neoliberalizmu. Kita vertus, patys neoliberalių idėjų sekėjai ir pamokslininkai yra itin skeptiški šio termino vartojimui ir tvirtina, kad neoliberalizmas yra įžeidžianti, oponentų išgalvota samprata, nepelnytai sutapatinanti laisvos rinkos šalininkus su fundamentalistų sekta.
Mokyklos, ligoninės, gamyklos, gyvenamieji namai, keliai – visi iš darbininkų klasės rankų (tiesiogine ta žodžio prasme) gauti modernaus gyvenimo atributai vis dar laikomi arba nekokybiškais arba atgyvenusiais. Dorovingo ir pažangaus kapitalistinės visuomenės elito akyse, tai jie – darbininkai – paėmė darbo įrankius nuo sovietinės modernybės medžio, iš čia – ir prigimtinė darbininkijos nuodėmė. Todėl viskas, ko jie nusipelno, yra tyliai gyventi šalia mūsų ir nesiskųsti. Tiesą sakant, velniop taip mąstančius. Mes, darbininkijos atžalos ir palikuonys, neprivalom persiimti šitom kalbom ir nuostatom.
Perteklinių žmonių / pabėgėlių / išeivių / tremtinių nesukūrė Lukašenka. Jam šie žmonės – tik lengvai pakeičiami šachmatai galios žaidimo lentoje. Procesai, dėl kurių milijonai žmonių ryžtasi palikti artimuosius, gimtąją žemę, iškęsti sunkiai protu suvokiamą kelionę, rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe, yra daug platesni ir gilesni nei Baltarusijos diktatoriaus politinės ambicijos. Nors Lietuvos spauda, kurdama Batkos atsiųsto „neteisėto migranto“ mitą, kiek įmanoma tai stengiasi nuslėpti, bet pabėgėlių srautas į Europos tvirtovę anaiptol neapsiriboja pasieniu su Baltarusija ir anaiptol nemažėja.
Kas šiuo metu vyksta Prancūzijoje? Kaip įprasta – masiniai streikai, dienomis demonstrantų užtvindytos gatvės, naktimis – degančios šiukšliadėžės. Daugybė sužeistų – tūkstančiai demonstrantų, šimtai policininkų. Tūkstančiai areštuotų ir be perstojo internete cirkuliuojantys protu nesuvokiamo policijos žiaurumo vaizdo įrašai, ir t. t. ir pan.
Kai kurie komentatoriai šiuos rinkimų rezultatus praminė stebuklu prie Riešės veikiausiai dėl to, kad rinkimų naktį viskas sprendėsi skaičiuojant balsus paskutinėje Riešės apylinkėje. Joje įspūdinga daugiau nei tūkstančio balsų persvara rinkimų rezultatus paskutinę minutę persvėrė, pergalę rinkimuose pasiekė ir daugiau nei kelis dešimtmečius trukusią vienos partijos valdžią pakeitė R. Duchnevičius ir jo rinkimų komanda.
„Jei anksčiau per Libiją atkeliavę pacientai man sakydavo „taip, ten bloga vieta, daug chaoso, bet suktis įmanoma“, tai dabar klausytis jų pasakojimų būna nepakeliama. Ir taip yra todėl, kad buvo sukurta smurtinė migruojančių asmenų kontrolės sistema.“
Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“
1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją.
