„Nebėra darbininkų klasės“ – tokį teiginį kartais tenka išgirsti, kai kalba pasisuka apie darbuotojų teises, jų atstovavimą ar darbuotojų engimą. Suprask, šiandien jau nebėra didelių fabrikų, kuriuose kasdien susitikdami ir bendraudami darbininkai ugdydavo savo klasinį sąmoningumą ir burdavosi bendram veiksmui (pvz. streikams!). „Nebėra darbininkų“ – ne be pergalingos pašaipos balse taria koks nors bent truputį prakutęs visuomenės atstovas. Tikrai turtingi niekada tokiose diskusijose nedalyvauja. Kaip ir viešajam šalies gyvenime, nes tai tikrąja to žodžio prasme – ne jų reikalas. Darbininkija jiems yra ne suinteresuotas visuomenės veikėjas, o kažkas, ką galima įsivežti (pigesnę darbo jėgą iš trečiųjų šalių), gauti („valstybė neparuošia specialistų“) ar ant ko galima sukarti šunis, jei nemoki verslauti („žmonės nenori dirbti [už dyką]“).
Visokių darbininkų klasės rudimentų visgi apstu. Socialiniuose įvairių visuomenės grupių tyrimuose klasė toliau pamėkliškai gyvuoja ritualizuotai kartojamoje metodologinėje frazėje „analizuojant lyties, rasės, klasės, relgijos aspektu“. Masinėje žiniasklaidoje vis madingesne tema tampa prekariato – nesaugų ir neužtikrintą darbą dirbančiųjų klasės – problemos. Darbininkiškumo tema išlieka aktuali bei patraukli ir populiariojoje kultūroje. Geras to įrodymas – tokios laidos kaip „Ką žmonės dirba visą dieną“, su hipsterių Orlausku M. Stonkumi vedėjo vaidmenyje.
Darbininkų nėra. Bet vis dar yra algos, iš kurių gyvena absoliuti dauguma visuomenės narių. Galiausiai vis dar egzistuoja darbas, kuris už algą yra parduodamas, ir vis dar gajus darbininkų išnaudojimas pačiomis įvairiausiomis formomis. Jau 30 metų esame laisvi, netgi turime Laisvės partiją, o laisvės nuo šitos piktžaizdės kaip nematyti taip nematyti.
Phil Roeder nuotr.
Darbininkijos gaslightinimas*
Yra ir daug kalbėjimo už darbininkus arba apie juos. Praeities darbininkai, t.y. tie, kurie dirbo sovietmečiu, nepriklausomybės laikotarpiu buvo išvadinti vatninkais ir homosovietikais. Jų darbas paniekintas ir išmestas, o jų skundai dėl posovietinės transformacijos sukeltų sukrėtimų išjuokiami kaip neturintys jokio pagrindo. Mat dirbo jie, kaip mėgstama turėti minty, ne sau, ne savo šeimoms, draugams ir liaudžiai su kuria tapatinosi, o pirmiausia – totalitarinei sistemai. Atskirais atvejais, darbininkijos dūchinimas vyko vagiant darbininkijos politinę reprezentaciją. Darbo partija – jokia ideologija nesivadovaujančių žulikų susibėgimas – geras to pavyzdys.
Pripažinti šių žmonių darbo svarbą ir palikimą reikštų skaitymąsi su vakar dienos darbininkija. Skaitymasis, tam kad nebūtų vien graži retorika, tuomet turėtų įgauti kokią nors politinę ir ekonominę išraišką. Tačiau ano laikmečio darbininkijos pasiekimų paniekinimas atriša rankas: juk jei įmanoma darbo vertės nerasti, tai ir pačių darbininkų galima nelaikyti vertais dėmesio. Socialinės garantijos, socialinių paslaugų infrastruktūros išlaikymas, darbo vietų išsaugojimas, politinė darbininkų reprezentacija nacionalinėje politikoje? Ne, geriausiu atveju šių žmonių nuopelnai nepriklausomybės pradžioje nusavinti ir prichvatizuoti (taip bent jau netiesiogiai pripažįstant jų vertę), blogiausiu – nurašyti, kaip įmonėse nurašomi nusidėvėjimo nuostoliai.
Mokyklos, ligoninės, gamyklos, gyvenamieji namai, keliai – visi iš darbininkų klasės rankų (tiesiogine ta žodžio prasme) gauti modernaus gyvenimo atributai vis dar laikomi arba nekokybiškais arba atgyvenusiais. Kas kaltas dėl šios nekokybės? Žinoma, kad darbininkai, kurie mums visa tai sukūrė (ir ko, pridėkime, mes, tiesą sakant, nepagausinome). Dorovingo ir pažangaus kapitalistinės visuomenės elito akyse, tai jie – darbininkai – paėmė darbo įrankius nuo sovietinės modernybės medžio, iš čia – ir prigimtinė darbininkijos nuodėmė. Todėl viskas, ko jie nusipelno, yra tyliai gyventi šalia mūsų ir nesiskųsti, t.y. būti lojaliais, per rinkimus atiduoti anūkams savo pasą ir neiti balsuoti iš vis arba balsuoti taip, kaip reikia.
Tiesą sakant, velniop taip mąstančius. Mes, darbininkijos atžalos ir palikuonys, neprivalom persiimti šitom kalbom ir nuostatom. Tai, ką gavom iš savo senelių ir tėvų, gal ir nebuvo puiku, bet pagimdyta jų prakaito ir vargo. Tai yra palikimas, sutvertas okupacinės valdžios ir represijų sąlygomis, ir dėl to dar labiau gerbtinas ir vertintinas.
1936 m. birželio 13 d. streikuojantys statybininkai kelia kumščius į viršų per mitingą Vinčenos sode (Bois de Vincennes), Paryžiuje. (Keystone/Hulton Archive/Getty Images)
Darbas – nuvertintas dešinėje, neįvertintas kairėje
Su darbininkų nuvertinimu nuvertinimas ir darbas. Ar toks požiūris į darbą nekyla iš kaltės jausmo? Tie, kurie perėjimo iš sovietinės į kapitalistinę sistemą laikotarpiu kone pernakt pralobo spekuliuodami, į dirbančius veikiausiai žvelgė ir tebežvelgia kaip į kvailius. Darbas jų akyse yra skirtas nevykėliams, kuriuos galima išnaudoti, nes jie nėra lygiaverčiai žaidėjai. Ar ne taip mąsto dažnas verslininkas, kuris iškilo posovietmečiu pasisavinęs svetimo darbo vaisius? Pasisavinęs ne dėl to, kad būtų darbštesnis, sumanesnis ar daugiau žinantis. Jis paprasčiausiai turėjo daugiau apsukrumo, naglumo ir pažinčių.
Natūralu, kad iš visuomenės apačios pernakt iki elito pakilęs, tačiau to visiškai nenusipelnęs, asmuo savo galvoje bandys kažkaip įveikti šitą disonansą. Niekam nėra malonu jaustis ne savo vietoje, bet jei vieta gera, galima save iki jos kažkaip pritempti. Gal tu ir ne pats protingiausias, bet jei jau atsidūrei kur atsidūrei, argi tai nėra įrodymas, kad visi kiti yra daug kvailesni už tave? O tuomet, turint pakankamai įžūlumo, galima liaudžiai priminti jos pačios išmintį – kvailį ir bažnyčioje muša. Ir viršvalandžiais bei kenksmingomis darbo sąlygomis apkrauti.
Toks pats mąstymas būdingas ir visokiems nūdienos sėdmaišininkams, ministerijų klerkams, pseudostartuoliams, finansinių produktų kūrėjams ir pardavėjams, kurie, kaip sakoma, moka „iš šūdo vašką spausti“ ir į visus žiūrėti iš aukšto. Lyg jie tikrai būtų svarbesni už automechaniką, elektriką ar bibliotekininkę (tikrovėje – nei svarbesni nei nesvarbesni, tiesiog lygūs).
Taip darbą ir darbininkus nuvertina tie, kuriems nepriklausomybės laikais „labiau pasisekė“. Tačiau ar daug simpatijų pažangiai visuomenės daliai kelia darbininko tapatybė? Nuvertinti darbo jie nesiima, tačiau ir įvertinti jo itin neskuba. Ar to priežastis nėra truputį eskapistinė, t.y. ar nuo darbo nebėgama, siekiant įsigyti išsilavinimą ir kuo toliau už savęs palikti visą tą vargo vakarienę, kurią virė mūsų tėvų karta? „Mokykis, kad nereikėtų su kastuvu dirbt“ – man kartojo mama. Galbūt šitą darbo stigmą atsinešame ir iš savo tėvų. O iš kur ją atsineša pastarieji? Iš sovietmečio? Iš nepriklausomybės laikų elito, užsiiminėjusio nuolatiniu darbo klasės gaslightinimu ir aiškinimu, kokie tinginiai, nevykėliai yra darbininkai, kaip nieko gero nesukūrė? Šį klausimą galima palikti atvirą.
Darbas dažnam kelia negatyvias asociacijas. Turiu įtarimą, kad net ir tiems, kurie yra ar mano esantys kairėje. Dažnam sužiba akys, kai diskusija pasisuka apie bazines pajamas, mažesnius mokesčius ar didesnį kokio nors progresyvaus projekto finansavimą. Man irgi kartais sužiba, nesiginsiu. Bet ar tai nėra iškalbinga?
Freska „Audėjos“, Alytaus kultūros centras
Ar nėra lengva pasimiršti ir truputį pasikelti savo pastangose kilti aukštyn, kopti visuomenės laiptais. Studijuojam, lavinamės, kuriam, keliaujam, plečiam akiratį, konsultuojam. Skirtingai nei visi tie per varkes ir naglumą iškilę elito nariai esame savo vietoje. Ir visgi tai nepadaro mūsų geresniais. Dažnai mes tiesiog disponuojame didesniu kiekiu žinių tam tikroje srityje – tai ir viskas. Dėl to netampame vertingesni už kitokio (įvardinkime – prabangesnio) gyvenimo niekada nemačiusius (įvardinime – darbininkiją). Paternalizmą palikime bažnyčiai, valstybininkais save laikančiam elitui, liberaliems influenceriams ir žurnalistams. Prisiminkime, kad, metaforiškai kalbant, visi esame iš to paties rajono. Jei jau „Nebegėda“ kalbėti apie seksą, gal jau laikas nebesigėdyti ir savo darbininkiškos kilmės? Galiausiai, esama ir šiokio tokio paradokso: tiek daug kalbame apie teises, kad vienas svarbiausių elementų – darbininkų orumas, be kurio teisių praktikavimas vargu ar įmanomas – dažnai išsprūsta iš akiračio. O juk negrąžinus darbo į vertybių Olimpą, visa kova už darbininkų interesus lieka truputį keista ir kelianti nejaukius jausmus.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Anaiptol nesiūlau fetišizuoti darbo. Tai būtų gan fašistinė idėja. Tuo ir taip jau užsiima elitas ir visokio tipo buržua. Tokį fašistinį fetišizavimą galime girdėti primityvioje darbdavio „džiaukis, kad apskritai turi darbą“ retorikoje. Ji dažnai suskamba ir politinio elito atstovų manipuliacijose „susitelkime ir dirbkime vardan Lietuvos“, bandant „įmoralizuoti“ žmones į gyvybiškai svarbų, sunkų, pavojingą ir neatlygintiną darbą. Mobingą ir žemus atlyginimus kęsti priversti medikai pandemijos metais – tokio moralizavimo rezultatas. Darbo fetišizavimas puikiai pažįstamas ir senajai kartai, gyvenusiai neva tai darbininkų valdomoje SSRS. Darbą reikėtų ne fetišizuoti, o įvertinti. Algomis, socialinėmis garantijomis, geromis darbo sąlygomis darbovietėje, didesniu to pageidaujančių darbininkų įtraukimų į įmonių valdymą, derama politine reprezentacija Seime.
Tapatybių karai
Paisyti ne savo, o kitų intereso. Trokšti ne to, ko reikia tau, o to, ko trokšti tau siūlo kiti. Problemų priežastis regėti visur, tik ne ten, kur rusena tikrasis gaisras. Rūpintis šalies verslo gerove, trokšti gyveni kaip gyvena turtingi žmonės žurnalų viršeliuose ir laidose apie stilių. Dėl visko kaltinti bet ką, tik ne kapitalo savininkus, darbdavius ir problemas ten, kur užsidirbama duonai. Ar ne taip veikia gramsci’ška hegemonija, t.y. siekiama, kad žmogus pats sau taptų nemielas ir norėtų būti kuo nors kitu, tik ne savimi?
Daugybė politikų ir įvairių veikėjų mus kone kasdien stengiasi įtraukti į kokį nors beprasmišką tapatybinį karą. Nacionalistai ir patriotai mus bando įvelti į karus dėl kalbos: jokių raidžių W ir X, jokių lenkiškų pavardžių! Bažnyčia kviečia į kovą prieš abortus ar už „gyvybę“. Politikai bando mums parduoti idėją, kad didžiausi politiniai nesutarimai kyla tarp tradicinių vertybių, pvz. šeimos, gynėjų ir tų, kurie nori tas vertybes „sugriauti“. Progresyviai mąstantys liberalai ir jiems prijaučiantys kairieji bando įtikinti, kad esminė kova yra už laisvę, demokratiją ir įvairias žmogaus teises. Viskas ko reikia – tai jas išsikovoti, t.y. kad kažkas mums leistų jomis naudotis ir netrukdytų gyventi taip, kaip norime. Kas bus „po laisvės“ – niekas nepasako. Bet juk pasibaigus PRIDE’ui ir kovos ginklams nutilus, mes visi toliau eisime į ligonines, partneriai ar sutuoktiniai – nesvarbu – norės vesti vaikus į darželius ir mokyklas. Norėsime, kad viešos paslaugos būtų ne tik kokybiškos, bet ir prieinamos. Kas, kad ne Tesla troleibusas mus nuveš kur reikia, tiks ir gera Škoda, jei tik bilietėlis šioje religingoje šalyje, kur bažnyčios atstovas sėdi Laisvosios rinkos instituto taryboje, bus prieinamas už krikščionišką kainą.
Gegužės 1-osios eisena, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos nuotr.
Tačiau, kad tai taptų įmanoma, turime iš naujo atrasti savo, savo tėvų ir senelių tapatybę. Nesigėdyti jos, nenorėti būti kuo nors kitu, o reikalui esant ir už ją pastovėti. Tiesą sakant, vienintelis kultūrinis/tapatybinis karas, kurį verta kovoti, yra karas dėl darbininkų tapatybės legitimacijos. Darbininkija pirmiausia turi suvokti save kaip savarankišką politinio lauko veikėją. Nereikia kalbėti darbininkų vardu, nes subjektas, galintis už save pakalbėti pats, niekur nedingo. Kaip ir darbas bei su juo susiję vargai ir džiaugsmai.
Šiemet švęsdami Gegužės 1-ąją širdy turėkim pasididžiavimo savimi ir orumo jausmą. Pripažinkim tai, kas akivaizdu – esam ta darbininkija arba jos atžalos, kuri niekur nedingo. Gandai apie mūsų mirtį stipriai perdėti.
*gaslighting – sisteminės psichologinės manipuliacijos, kuriomis siekiama savo naudai pakeisti kito asmens realybės suvokimą, įtikinant asmenį, kad tai, kas vyksta, yra netikra, neegzistuoja ir pan. Tai – sisteminės prievartos atveju pasitelkiama strategija, kuria siekiama besąlygiškai kontroliuoti auką.