fbpx

Kokias teises gins (rinkos) Laisvės partija?

Su dešiniąja Laisvės partija į Seimą pateko nemažai išsilavinusių žmonių, iki tol dirbusių žmogaus teisių srityje. Kodėl jie nuėjo su partija, kurios pilkasis kardinolas R. Šimašius mėgsta žodį „bomžas“ (nors nemėgsta „bomžų“) ir sako, kad reikia stiprinti „blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistemą“? Ir kad žmonėms reikia leisti „iki galo patirti savo pasirinkimų pasekmes“, tokias kaip liga ir skurdas? O partijos veidas A. Armonaitė tiki, kad „Šimašius būtų puikus Lietuvos prezidentas“? Aiškinasi ideologijos kritikas Karolis Klimka.

Tiesiog spjovė?

Neatsiejama žmogaus teisių dalis yra socialinės teisės. Laisvės partijos steigėjams Šimašiui ir Armonaitei žodis „socialinis“ yra keiksmažodis, o lygybės ir socialinio teisingumo sąvokos sukelia alerginę reakciją. Taigi – viena iš dviejų:

  •         arba tie žmogaus teisių aktyvistai tikisi, kad jų partijos lyderiai išsižadės savo idealų;
  •         arba patys teisių gynėjai, žinodami, su kuo turi reikalų (radikaliais dešiniaisiais libertarais), yra pasiruošę išsižadėti žmogaus teisių, kad neliktų kliūčių toliau eiti kompromisų keliu.

Gali būti ir tokių, kurie nusivylė socialinio teisingumo idėjomis ir dabar išpažįsta rinkos laisvę ir socialinį darvinizmą (apie jį žr. toliau).

Taigi, mano atsakymas į klausimą, kodėl žmogaus teisių gynėjai susidėjo su dešiniaisiais, – todėl, kad jie apsisprendė spjauti į socialinio teisingumo siekius.

Tačiau, aišku, anksčiau ar vėliau teks atsakyti į klausimą, koks yra tokio aukojimo(si) tikslas, kodėl „rinkos laisvės“ idealai absoliutesni už kitus, ir kada toks aukojimas tampa beprasmiškas, nes paaukojama pati žmogaus teisių idėja.

Su gamta nepasiginčysi

Daugelį nustebinusi Laisvės partija pateikia save kaip tiesiog laisvės partiją – todėl verta pasiaiškinti, kodėl ši partija yra dešinioji, o ne tiesiog partija, ir kuo skiriasi jos linksniuojama laisvė nuo jos rinkėjų pageidaujamos (ar įsivaizduojamos) laisvės.

Partijos veidas Armonaitė įsitikinusi, kad „Šimašius būtų puikus Lietuvos prezidentas“. Laisvės partijos pilkajam kardinolui Šimašiui „žmogaus teisės yra ne valdžios, bet gamtos reikalas. Su gamta nepasiginčysi“. O štai ir išsamesnis paaiškinimas, kas čia per reikalas: „Žmonės, kurie gerbia prigimtinę pasaulio tvarką, turėtų atkreipti dėmesį, kad ekonominė tvarka yra jos dalis“. „Rinkos mechanizmas vienintelis gali garantuoti“ tai, ko reikia žmonėms.

Šioje prigimtinėje rinkoje didžiausias viešas interesas, kokį gali turėti žmonių bendruomenė, yra nuosavybės teisės gynimas.

Tuo tarpu „išmokos vaikams, apmokamos atostogos motinoms, nemokamas pradinukų maitinimas daro didžiulę žalą, bet apie ją drįsta sakyti tik LLRI [Lietuvos laisvosios rinkos institutas]“.

Nors Armonaitė ir Šimašius dar neperspjovė banko ekonomisto (ne to – kito), kuris tarė, kad „žmogus pats kaltas, jei miršta skurde, bet Laisvės partijos lyderių mintys visada sukasi arti šios orbitos.

Liberalų kalba laisvė visuomet yra ekonominė laisvė. Antai Armonaitės kolega Šimašius pats identifikuojasi kaip libertaras – anot Vikipedijos (angliškos), dešinysis libertarizmas gina anarcho-kapitalizmą, t. y. nevaržomą (laissez-faire) kapitalizmą ir rinkos „savireguliaciją“.

Šimašius ir Armonaitė pasisako už „minimalią (beveik nulinę) valstybę“, t. y. už tai, kad valstybė nesikištų į „natūralius“ rinkos procesus ir leistų ekonomikai reguliuotis pačiai. (Net komentuodama karantiną, A. Armonaitė priekaištavo valstybei, kam ši nurodinėja žmonėms, ką daryti – apie tai žr. mano ankstesnį komentarą.)

Aišku, tai tik idealas – daugelis verslų neišgyventų be valstybės subsidijų, mokestinių lengvatų ir viešojo sektoriaus užsakymų. Tačiau šis idealas yra politinis instrumentas, leidžiantis riboti valstybės pagalbą piliečiams, ypač socialinę paramą.

Tikėjimas, kad rinka pati su-si-reguliuoja, o gyvenimas (rinkoje) pats atrenka vertus išgyventi, yra žiauri (sadistinė) pasaulio vizija, kuriai prigijo socialinio darvinizmo vardas.

Panašiai kaip vadovėlinėje Č. Darvino teorijoje apie natūralią atranką, Šimašiaus ir Armonaitės vizijoje visi mes „vienodomis sąlygomis“ (t. y. nereguliuojamoje rinkoje) privalome kovoti už išlikimą, o išlikusieji ir yra tas laisvės elitas, kuris nusipelno laisvės.

Natūrali sadistinė tvarka

Laisvės partijos programoje žadama: „Pasisakysime už vaiko pinigų, darbo paieškos pašalpos, subsidijų komunalinėms išlaidoms atsisakymą [ta prasme – panaikinimą]“.

Anot Šimašiaus, kadangi „žmonės, gaunantys paramą iš kitų visuomenės narių, nejaučia dėkingumo“ (tik pavydą!), tai būtų gerai, jei žmonės „patys iki galo patirtų savo sprendimų pasekmes“ – dabar tam trukdo visokios socialinės apsaugos: „Ligų gydymą pats būsi paprašytas susimokėti. Pats turėsi atsakyti“ už savo ligas, gyvenimo būdą – ir mirtį.

Natūralu, kad šioje natūralioje sadistinėje tvarkojeteisė į darbą, nemokamą mokslą ar sveikatos priežiūrą“ yra nesąmonė. Socialines išlaidas „sau gali leisti tik Robino Hudo ar Tado Blindos stiliaus plėšikai ir Seimas“.

Šimašių siutina tai, kad žmonės linkę „nustoti dirbti arba savo varganą atlyginimą tiesiog pragerti“. Tie, kurie „neturi daug pajamų, turi daug laiko vaikščioti pas gydytojus. Dėl savo polinkio vartoti medicinos paslaugas ir laiko turėjimo jie suvartoja resursus, skirtus visai visuomenei“!

Todėl „norint sveikatos sistemą pastatyti nuo galvos ant kojų, reikia, kad už paslaugas egzistuotų tikra kaina“.

Privatizavimas yra vienintelis tikrai geras sprendimas.

Taip pat ir „visuotiniam švietimui užtikrinti rinkos mechanizmas vienintelis gali garantuoti tokias paslaugas, kurios reikalingos“.

Iki šiol privatizavimas visose srityse davė didžiausią naudą. Ir mokyklų, ir ligoninių, ir miškų, ir bet kurios kitos valdiškai valdomos sistemos atveju.“

Norintieji laisvės ir gerovės turėtų pasveikinti „blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistemą“.

O darbo sutartys žiauriai varžo „privačius žmonių santykius“, nes „šalių lygybę pakeičia darbuotojo gynimas“.

Laisvė laisvei nelygu

Teko susidurti su žmonių sumišimu ir nuostaba, kai pasakydavau, kad Laisvės partija – prieš lygybę. „Kaip tai?“ – klausdavo jie.

Tokia rinkėjų nuostaba yra, žinoma, simptomas.

Tiesiog šiai partijai taip puikiai pavyko pateikti save kaip „tiesiog“ partiją ir tiesiog laisvės partiją, kad klausimas, kokių pažiūrų ši partija ir kokia laisvė čia reklamuojama, sukelia reakciją „Tu mane užklupai nepasiruošusį“.

Žinomiausi šios partijos nariai jau seniai ir ne kartą yra piktokai pasisakę prieš lygybę. Todėl man atrodo paradoksalu, kad juos palaiko daug homoseksual(i)ų rinkėjų, kurie(-ios) šiaip jau kovoja už lygybę ir už saviraiškos laisvę.

„Alternatyvios dešinės“ („alt-right“) libertarizmas. Šis dažnai internete perkuriamas memas austrų mokyklos ekonomistus Murray Rothbard, Hans-Hermann Hoppe ir Ludwig von Mises vaizduoja alternatyvios dešinės ikonos „varlės Pepės“ stiliumi. Fone – geltona ir juoda anarchokapitalizmo vėliava.

Lygybė „kertasi“ su laisve!

Kodėl Laisvės partijos libertarai – prieš lygybę? Jų argumentas maždaug toks.

„Privaloma“ lygybė prieštarauja rinkos savireguliacijai: jeigu rinka lėmė, kad mudu – nelygūs, pvz., aš turčius, o tu – vargšas, tai (pacituosiu jų dievinamą autorių) bet koks mėginimas tau padėti „sunaikins rinkos ekonomikos savireguliavimo procesus,… labai sulėtins kapitalo formavimąsi… – visa tai reikš drastišką bendro gyvenimo lygio smukimą“.

Mat laisvė užtikrina pajamų „įvairovę“ (štai jums libertariška įvairovė), o pajamos apibrėžia mūsų individualumą!

Turime (dar pacituosiu) „pripažinti faktą, kad lygybė yra nepasiekiama, nes žmonės yra neišvengiamai pasklidę erdvėje ir skiriasi tarpusavyje… Kaip niujorkiečio maudymosi malonumas gali būti palygintas su indo maudymosi Gange malonumu?“

Minėtasis autorius (kurį Armonaitė tikriausiai laiko po pagalve) netgi teigia, kad lygybė (kaip idealas) kėsinasi į individo žmogiškumą!

Taigi čia jums ne „Visi skirtingi – visi lygūs“. Libertarams įvairovė ir skirtumai reiškia, kad galimybės yra paveldimos, mat „pasaulis neatsirado vakar“.

Laisvė – tai laisvė naudotis paveldėtomis galimybėmis nebijant, kad jos bus atimtos ar varžomos (pvz., mokesčiais).

Štai kodėl, anot libertarų, neverta svaičioti apie „vienodas starto pozicijas“. Juk gimstame skirtingose šeimose – tai nejaugi valstybė turi mus atimti iš mūsų šeimų, kad pasiūlytų vienodas sąlygas? (Maždaug toks būtų libertaro paguodos žodis su konservatyviais ar žiauriais tėvais gyvenančiam jaunuoliui.)

Formuluojant labiau ekonominiais terminais, bendro visuomenės gerovės lygio siekti beprasmiška: „Kaip būtų galima „suvienodinti“ niujorkiečio ir indo galimybes apiplaukti jachta Manheteną arba maudytis Gange?“

Balsuoji už „Laisvę“ – renkiesi nelygybę: naujoviška pakuotė

Laisvės partija įrodė kitoms dešiniosioms partijoms (valstiečiams, konservatoriams), kad „šeimos vertybės“ ir homofobijos korta nėra vienintelė įmanoma pakuotė, kurioje galima prastumti stambaus kapitalo interesus. Žmogaus teisių ir žolės korta jau irgi lošia.

Tačiau jeigu minėtieji žmogaus teisių gynėjai tikisi, kad jie kartą ir visam laikui atsikratė socialinio teisingumo problemos, tai jiems greitai teks nusivilti. Socialinio teisingumo idėja įkoduota pačioje teisių idėjoje, todėl kiekvienąkart, kai jie kels žmogaus teisių klausimus, socialinio teisingumo šmėkla sugrįš jų persekioti jaukiuose Seimo rūmuose.

Pabaigai – pikantiškas faktas: mūsų cituotojo Rothbardo „austrų ekonomikos mokyklos“ frakcija, su kuria tapatinasi Šimašius ir LLRI, siejama su alt-right (kraštutinės dešinės baltųjų nacionalistų) judėjimu dėl rasinio separatizmo idėjų (esą rasiniai ir socialiniai skirtumai yra neįveikiami). Daugiau apie tai – čia.

6 Komentarai apie “Kokias teises gins (rinkos) Laisvės partija?

  1. Na manau tikrai labiai atstovaus liberalias vertybes negu, Žaliųjų valstiečių vertybės, kaip status quo, monopolija, olharchija, rusijos įtaka ir Lietuvos kapitalo švaistymas.

  2. Vis labiau pastebiu jūsų, straipsniuose, komunizmo apraiškas, su fašizmo prieskoniu. Gal jau gaunate rėmimą iš trolių rėmėjų.

  3. ištraukėt visiškai senus straipsnius ir reachinat kažką. labai daug interpretacijos ir bandymo primest, vos ne cancellint. nėra ta partija šventa, tačiau čia jau toks reachas, kad liudna

  4. Itariu, kad del tokios perdetines puolamosios retorikos sitas straipsnis gali padaryti tiek pat zalos kiek ir naudos. Nors yra jame ir tiesos del asociaciju, bet jos yra interpretuojamos praktiskai su maziausiu kiekiu charity. To pasekoje atrodo, kaip reakcionieriaus post’as, o ne good faith actor.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *