fbpx

Monumentas diktatoriui: dvejopi standartai ir karpomi naratyvai

Kai kurie rinkimai praeina tyliai. 2019 metų pabaigoje Vyriausybė atgaivino kalbas apie paminklo prezidentui Antanui Smetonai Vilniuje poreikį, o šių metų rugsėjį be didelių kalbų pristatyti projektai, dalyvaujantys konkurse. Jie nesulaukė didesnio visuomenės ar žiniasklaidos dėmesio ir netgi paskelbus nugalėtoją: nuskambėjo vos keli kuklūs nusistebėjimai, kad skulptūra neestetiška. Taip nebylomis atiduodamas viešųjų erdvių ir atminties politikos formavimas į Vyriausybės rankas.

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Atrodytų, skubama kuo greičiau pastatyti naują paminklą ir užpildyti tuščius skverus, nuolat priminsiančius, kam priklauso šis miestas. Tradiciškai paminklų ir monumentų statyba yra patogus įrankis valdantiesiems kuriant naudingus atminties politikos diskursus ir puoselėjant didžiuosius tautinius naratyvus.

Istorikas Alfredas Bumblauskas kažkada atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje vis dar dominuoja šapokinis[1] istorijos naratyvas, kurio mokoma mokykloje su sklandančia „Smetonos šmėkla“, iki šiol tyliai ūbaujančia, kad „mes be Vilniaus nenurimsim!“ Tokio požiūrio įsigalėjimas matomas skaitant dabartinės valdžios komentarus paminklo statymo klausimu. „Tai yra tiek Vyriausybės kanceliarijos, savivaldybės, prezidentūros bendra nuostata, kad turėtume ir Antanui Smetonai tinkamą pagarbą atiduoti“, – teigė Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis. „Aš manau, kad tai yra žmogus, lyderis, prezidentas, kuris Lietuvai, kalbant apie nepriklausomybės atkūrimą, davė labai daug“, – pareiškė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Tai teiginiai, ne tik atskleidžiantys asmenines jų nuomones, bet ir apibūdinantys dabartinę nacionalistinę šalies politiką. Šiame kontekste norėtųsi pasvarstyti, ar tikrai verta Vilniuje atidengti dar vieną paminklą tarpukario įžymybei.

Vos pasigirdus rimtesnėms kalboms apie dar vieną Smetonos įamžinimo būdą, buvo galima išgirsti ir abejojančiųjų balsų, pripažįstančių asmenybės kontroversiškumą. Vis dėlto prezidento Smetonos biografijos prieštaros nuolat dangstomos, siūlant ieškoti kompromisų ir vis tiek įamžinti tarpukario „didvyrį“. Istorikas Norbertas Černiauskas Smetoną įvertino kaip „nevienareikšmę politinę asmenybę“, t. y. tokią, kurią reikėtų padalyti į skirtingus dėmenis: signataro, pirmojo prezidento visuomenininko ir autoritaro. Siūloma paminklo neatsisakyti, o pasistengti išryškinti jo biografijos įvairialypumą, ieškant originalesnių įpaminklinimo formų. Vadinasi, stovėdamas prie Smetonos statulos turėtum apmąstyti, koks puikus tai buvo lietuvių tautos gaivintojas, vienytojas ir galbūt tik šiek tiek ydingas diktatorius.

Kitas žymus istorikas Algirdas Jakubčionis siūlo net ir to nedaryti: „Nesuverskime valstybės kūrimo kartu su valstybės valdymu.“ Tai argumentas, paradoksaliai peršantis mintį, kad Smetonos visuomeninė ir politinė tautininkiška veikla yra skirtingi ir nesusiplakantys dalykai – kaip aliejus ir vanduo. Tuomet statykime paminklą tik gerajam Smetonai, o apie ne tokį gerą net negalvokim. Remiantis tokia retorika, paaiškėja dvejopi istorijos „ekspertų“ standartai: kai kalbama apie dabarčiai neparankius asmenis ir jiems pastatytus paminklus, griežtai atrėžiama, kad negalime į žmogų žiūrėti dalimis ir turime, įvertinę neigiamus jo biografijos aspektus, pernelyg garbingo įamžinimo monumentu atsisakyti, tačiau puikiai galime pjaustyti biografijas tų, kurių heroizuoti portretai gali praversti kuriant vertybinį šydą, teisinantį savo politiką.

Tačiau paminklai skirti ne tik įamžinti, atsiminti ir pagerbti. Kai jie statomi konkrečioms asmenybėms, tai tampa žmogaus pašlovinimu, nuolatiniu priminimu, kad jo darbai ir palikimas turi būti neabejotinai svarbūs kiekvienam praeiviui. Be to, prie monumento pirmajam prezidentui patogu nešti gėles ir taip demonstruoti savo „taurias“ tradicinėmis vadinamas vertybes (už šeimą ir tėvynę), kaip tai buvo daroma vos atidengus paminklą Jonui Basanavičiui. Taigi, kalbant apie Smetonos įamžinimą, į jo nusikaltimus nekreipiama dėmesio ir matoma tik tai, kas tinka, šitaip kuriant didžiavyrio portretą, tačiau tokia galimybė nepaliekama iš didžiojo naratyvo iškrentančių asmenybių įamžinimo vietoms (iš tiesų bet kokių monumentinių skulptūrų, skirtų istoriniams asmenims, egzistavimas yra abejotinas ir nereikalingas). Smetonos biografijos padalijimo teisintojams neužkliūna net ir tai, kad laimėjusiame projekte apie jį rašoma kaip apie visuomenininką, kalbos normintoją, redaktorių, knygų ir vadovėlių leidėją, tačiau tam pasitelkiamas ikoniškas prezidentinis portretas su visais ordinais. Taip lengva ranka nusprendžiama, ką užmiršti, o ką prisiminti, net jeigu teigiama viena, o vaizduojama visai kas kita. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad šio straipsnio tikslas nėra ginti egzistuojančius kontroversiškus paminklus, o veikiau priminti, kodėl nereikėtų statyti dar vieno.

Prezidentas Smetona buvo diktatorius. Dažnas argumentas, siekiantis numaldyti jo diktatūros priešininkus, yra tas, kad Lietuvoje buvęs autoritarinis režimas neišsiskyrė iš bendro europinio konteksto – tuo laikmečiu daugelyje Europos šalių vyravo panaši tvarka, todėl tai, kas vyko Lietuvoje, tebuvo paplitęs to meto Vidurio ir Rytų Europos simptomas. Visgi negalima teigti, kad tuo metu Lietuvai išlikti nebuvo kito kelio. Verta atkreipti dėmesį, kad ne visose regiono šalyse valdymo forma buvo tokia pati, pvz., kitos Baltijos šalys autoritarinės tapo gerokai vėliau – tik 1934 m., o Čekoslovakija sugebėjo išlikti demokratinė respublika visą tarpukarį.

Kitas argumentas, teisinantis Smetonos režimą, yra įtikinėjimas, kad jo diktatūra buvo „aksominė“, t. y. ne tokia bloga, palyginti su kitų šalių totalitariniais režimais. Tačiau tai, kad režimas Lietuvoje nebuvo toks griežtas ir žiaurus kaip kai kuriose kitose to meto Europos valstybėse, nereiškia, kad jis buvo geras ir šiandien vertas tiek pagarbos tą praeitį įpaminklinant. „Aksominė“ diktatūra vis tiek buvo tironiška, varžiusi žodžio laisvę, tildžiusi kritikus, ribojusi galimybes burtis į organizacijas kitaminčiams. Po 1926 m. perversmo įsigalėjus nacionalistinei Lietuvių tautininkų sąjungai, kitos politinės partijos buvo uždraustos, paleistas Seimas, uždaryta tautininkams nepalanki spauda, tapo negalima profesinių sąjungų veikla (išskyrus matininkų ir mokytojų sąjungas, kurios galėjo užsiimti kultūros ir šviečiamaisiais darbais), trijose koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklose kalinti politiniai oponentai. Kad pakliūtum į pastarąsias, nereikėjo nei tvirtų įrodymų, nei teismo. Be to, tautininkai draudė veikti ne tik kairiesiems, bet net ir katalikiškam jaunimui – 1930 m. uždrausta Ateitininkų sąjunga ir jaunimo aktyvizmas buvo legitimus tik atvirai nacionalistiškoje jaunimo organizacijoje „Jaunoji Lietuva“. Taip tuometinės Lietuvos gyventojai buvo išmokyti nesikišti į politiką, nereikšti viešai savo nuomonės ir, prisitaikius prie situacijos, leisti prezidentui dirbti.

Paprastai Smetona šiuolaikinėje Lietuvoje vaizduojamas kaip išmintingas, visuomeniškas, Lietuvą nuo „komunizmo negandų“ saugojęs tarpukario intelektualas, rūpinęsis Lietuvos lietuvinimu ir, kaip rašoma paminklo konkursą laimėjusiame projekte, turėjęs „geležinę valią“. Jo pastangomis suvienyti skirtingų pažiūrų Lietuvos gyventojai ir Lietuva ėmė klestėti, todėl į visą neigiamą autoritarizmo bagažą esą galima numoti ranka. Juk neva viskas, kas atėjo iš tarpukario, tai nepriklausomos, demokratiškos Lietuvos palikimas su kokybės ženklu. O visa, kas kokybiška, – smetoniška. Žinoma, galbūt pats autoritarinis tarpukario Lietuvos laikotarpis ir nėra taip romantizuojamas kaip pirmieji Lietuvos valstybės kūrimo metai (tuo galima įsitikinti, pasižiūrėjus naująjį „atkuriamosios dokumentikos“ televizijos filmą „1920. Didžioji diena“ apie Steigiamąjį Seimą, kuris visas yra kaip finalinė nuotykių filmo scena, kai visas veiksmas jau pasibaigęs ir veikėjams belieka palaimingos muzikos fone, apimtiems patriotizmo ekstazės, spausti vieni kitiems rankas ir plekšnoti per pečius), tačiau Smetonos, kaip prezidento, įvaizdis dažnai būna apgaubiamas nenuginčijama taurumo aureole.

Vienintelė plačiau pripažįstama jo prezidentavimo yda, anot kai kurių istorikų, buvo bėgimas iš Lietuvos 1940 m. birželio mėnesį. Bet ir tam randama pateisinimų. Teigiama, kad sprendimas bėgti buvęs protingas, nes prezidentas suprato, kas jo laukia, jei pasiliks, ir gelbėjo savo ir savo šeimos gyvybes. Dar pridedama, kad Smetona buvo vienintelis skubiai sušauktame Vyriausybės pasitarime siūlęs „bent simboliškai“ priešintis, tačiau tam nepritarę kiti Vyriausybės nariai. Vis dėlto argi ne keista, kad ryžtingo tautos tėvo titulą keliolika metų turėjęs prezidentas kritinę akimirką nesiėmė prie jo vardo šiandien priskiriamų ryžtingų veiksmų ir gėdingai spruko.

Tačiau visiškai nesvarbu, koks iš tikrųjų prezidentas buvo ar nebuvo. Daug esmingiau, koks jo įvaizdis kuriamas ir kam to reikia. Kaip užsiminta teksto pradžioje, Smetona siejamas su nacionalistiniu Vilniaus atvadavimo vaizdiniu. Vilniaus, kuriame po jo atgavimo prezidentas niekada taip ir nebeapsilankė, nors tai buvo didysis jo nacionalistinės politikos tikslas, todėl Smetonos paminklas Vilniuje tarsi tą siekį ir realizuoja. Net ir šiandien kalbant apie sostinę profesionalių istorijos tyrinėtojų šnekose pasigirsta nusivylimas, kad „šiuolaikinė Lietuva išlieka turbūt visoje Europoje unikali, nes savo sostinėje neturi deramo atminties įvertinimo pirmajam prezidentui ir paminklo nežinomam kariui, prie kurio galėtų atiduoti pagarbą užsienio valstybių prezidentai. Tai yra du tiesiogiai susiję momentai, kurie visam pasauliui liudytų, kad čia buvo, yra ir bus mūsų sostinė.“

Taigi, monumento Smetonai sostinės centre žinia akivaizdi: Vilnius turi priklausyti vienai tautai – lietuviams, todėl lietuvių atmintis ten ir turi dominuoti. Šis istorinis Vilniaus krašto nepasidalijimo klausimas vis dar aktualus net ir dabar manantiems, kad Vilniaus krašte reikia kaip nors užgožti nuo seno gyvenančių, pavyzdžiui, lenkakalbių balsus, neįsiklausant į vietos gyventojų problemas, niekaip nesprendžiant tautinių mažumų bėdų ir baudžiant visus valstybinių švenčių metu neiškėlusius trispalvės. Todėl tyliai leisti statyti paminklus autoritarizmą ir nacionalizmą įkūnijantiems patriarchams yra tiesiog kenksminga. O juk taip norėtųsi po Vilnių vaikščioti nejaučiant, kaip jis vis labiau tampa iš pasenusių istorijos vadovėlių nužengusių herojų panteonu.


[1] Adolfas Šapoka (1906–1961) – istorikas, jo redaguota „Lietuvos istorija“, pirmą kartą išleista 1936 m., o vėliau kelis kartus perleista išeivijoje ir Lietuvoje atgimimo laikotarpiu, tapo viena populiariausių Lietuvos istorijos sintezių, kurią galima rasti kone kiekvienuose namuose, tačiau veikalas pasižymėjo tautininkiškumu ir įtvirtino antilenkišką Lietuvos istorijos koncepciją.

 


Straipsnis pirmą kartą publikuotas Šiaurės Atėnuose, 2020 10 24.

Nuotraukos šaltinis – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *