Šį antradienį Vilniaus paveldosaugininkai išbraukė Petro Cvirkos paminklą Vilniuje iš kultūros vertybių registro. Kalbant žmonių kalba – leido jį sunaikinti. Dar nespėjus nuvilnyti liberalų, konservatorių ir įvairaus plauko nacionalistų euforijos atodūsiui, trečiadienį portale „Made in Vilnius“ atsirado apklausa: „Kokias emocijas jums kelia Žemaitės skveras Vilniuje?“
Popiežiui skelbiant, kad „šiuolaikinis Bažnyčios iškrypimas – klerikalizmas“, didelė atsakomybė tenka Lietuvos katalikų bažnyčiai. Ar ji pripažins valstybės vaidmenį integruojant įvairius požiūrius ir kuriant taiką visuomenėje? Ar vienašališkai sieks, jog jos principai būtų privalomi visai visuomenei, taip duodama peno fašistuojančioms ekstremistinėms grupuotėms?
Su dešiniąja Laisvės partija į Seimą pateko nemažai išsilavinusių žmonių, iki tol dirbusių žmogaus teisių srityje. Kodėl jie nuėjo su partija, kurios pilkasis kardinolas R. Šimašius mėgsta žodį „bomžas“ (nors nemėgsta „bomžų“) ir sako, kad reikia stiprinti „blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistemą“? Ir kad žmonėms reikia leisti „iki galo patirti savo pasirinkimų pasekmes“, tokias kaip liga ir skurdas? O partijos veidas A. Armonaitė tiki, kad „Šimašius būtų puikus Lietuvos prezidentas“? Aiškinasi ideologijos kritikas Karolis Klimka.
„Kalbėjimą apie ekonomiką Lietuvoje apriboja gausybė nutylimų, bet neginčijamų prielaidų ir įsigalėjusių tropų, kurių nepaliaujamas kartojimas turėtų mums ne kelti įspūdį, o tiesiog versti vartyti akis. Pažaiskime gėrimo žaidimą (drinking game): išgerkime kiekvieną kartą, kai naujienų portale perskaitysime arba diskusijų laidoje išgirsime kurią nors iš frazių, argumentų ir klišių, kuriomis piktnaudžiauja dauguma kalbančiųjų apie ekonomiką. Į sveikatą.“
„Gerovės valstybė – tai tik du žodžiai. Gerovė yra gerai, valstybė yra gerai, o gerovės valstybė yra gerai kvadratu. Kai mes pradedame kalbėti apie turinį, suprantame, kad kalbame apie gerovės valstybę, bet vartojame visiškai skirtingas sąvokas,“ – gerokai anksčiau, nei rinkėjai, trūkumus tuščiose Gitano Nausėdos vizijose įžvelgė buvusi kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir pati kandidatė nesugebėjo arba nenorėjo iki galo išreikšti tikrųjų savo vertybių bei pasiūlymų, o kai kuriais atvejais, kalbėdama netgi abstrakčiau nei išrinktasis prezidentas, siūlydavo „susitarti“ – lyg eiliniam rinkėjui būtų pažįstama ir savaime suprantama Šiaurės šalių istorija siekiant socialinio kontrakto).
„Leftistinė utopija“, „socialistų svaičiojimai“, „gerai ant popieriaus atrodo, bet realybėj neveikia“. Taip reaguoja labiausiai savimi pasitikintys lietuviškojo interneto komentatoriai-vizionieriai, kai kalba kuriame nors delfyje ar feisbuko grupėje pasisuka apie universalias bazines pajamas (UBP). Pačių UBP idėja iš pirmo žvilgsnio paprastai geniali: kiekvienai šalies pilietei ar gyventojui kas mėnesį valstybė perveda šiek tiek pinigų. Ne per daugiausiai, bet kad pasijustų. Visiems po lygiai – nuo Grybauskaitės iki elgetos.
