Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?
Klausykite, klausykite!
Klausykite apie tai, kaip Andrius Tapinas galimai prieš šimtą metų vengdavo mokėti PVMą.
Apie tai, kaip „Laisvės TV“ streikuojantiems mokytojams penkių tūkstančių eurų sąskaitą išrašė.
Ir apie tai, kas per reiškinys apskritai tas Andrius Tapinas yra ir kas Tapiną galėtų sutapint.
Русский язык – основной язык угрозы в этом регионе. С этой империей нам, к сожалению, придется иметь дело, наверное, не год и не два, а с тем, что от нее останется – наверное, сотни лет. Неужели дело чести не знать язык угрозы? Этот вопрос, наверное, надо задавать философам, но сейчас на него могу ответить и я – точно нет.
Rusų kalba pasaulyje kalba 258 mln. žmonių, ji yra septinta-aštunta didžiausia pasaulio kalba. Ja kalba bemaž visi Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo šalių, Vidurio Azijos gyventojai, iš kurių daug migruoja į Lietuvą kaip pabėgėliai ar tiesiog migrantai. Jų, beje, ateityje vis daugės – Lietuva gan greitai iš migrantų „tiekėjos“ tampa migrantų „priėmėja“.
Pristatome geriausias labai blogų metų publikacijas ir tikimės, kad tai bus gera proga prisiminti, kas vyko nelemtais 2022-aisiais politikos ir visuomenės padangėse. O gal net ir paskaityti ar paklausyti tai, ką praleidote, primiršote arba seniai žadėjote perskaityti, bet taip ir neprisiruošėte.
„Kraštutinė dešinė išsigrynins pragyvenimo kaštų krizę“; „Ultrakonservatorė taps pirmąja premjere moterimi“; „Rinkimai: kodėl fašizmas Italijoje vis dar svarbus“. Taip pasaulio žiniasklaida reagavo į rugsėjo pabaigoje vykusius išankstinius visuotinius rinkimus Italijoje, kuriuos laimėjo Giorgios Meloni vadovaujami „Italijos broliai“ (Fratelli d’Italia, FdI).
Todėl truputį atrodo, kad šalia Marxo ir Nietzschės reiktų kažko trečio, o dar geriau – trečios. Jei jau tikrai norime kalbėti apie politinę filosofiją „XXI amžiui“, tai turime klausti savęs – kiek mūsų auditorijos yra matę kūjį ir / ar pjautuvą, o tuo labiau – laikę juos rankose? Tačiau bemaž visi esame laikę ir pagal paskirtį naudoję, pvz., kompiuterio pelę ir keptuvę. Keptuvės vaizdinys, beje, atrodo visai tinkamas, jei norime kalbėti apie darbo klasę, kuriai priklauso ne tik BMW automobiliui detalę tekinantis meistras, bet ir „Starbucks“ baristas ar „Bolto“ pavežėjas. O tuo labiau – gausybė apmokamą ir neapmokamą reprodukcinį, namų ruošos, rūpybos darbą dirbančių darbuotojų visame pasaulyje.
Mūsų pasauliams tampant vis labiau medijuotais („įtarpintais“), žiniasklaidos kūrėjams – žurnalistams, redaktoriams, viešųjų ryšių ir reklamos specialistams, netgi įvairiausio plauko „įtakoriams“ – tenka tiek galios, kad ja bemaž susilygina su valstybės tarnautojais ir karjeros politikais. Vadinasi, ir atsakomybės turėtų būti reikalaujama panašios. Tačiau kaip tai pasiekti, nelendant į cenzūrą, teismų maratonus ir moralės policijos dalinius?
1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją.
– O davai nusibraukiam ir sau, ir teismams apskritai dar ir tą reitingą, kiek jo ten belikę, – tarė Vilniaus apygardos teismas.
– Kaip fainiai, aš irgi noriu! – atitarė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
