fbpx

Nemokami pinigai mūsų neišgelbės

„Leftistinė utopija“, „socialistų svaičiojimai“, „gerai ant popieriaus atrodo, bet realybėj neveikia“. Taip reaguoja labiausiai savimi pasitikintys lietuviškojo interneto komentatoriai-vizionieriai, kai kalba kuriame nors delfyje ar feisbuko grupėje pasisuka apie universalias bazines pajamas (UBP). Pačių UBP idėja iš pirmo žvilgsnio paprastai geniali: kiekvienai šalies pilietei ar gyventojui kas mėnesį valstybė perveda šiek tiek pinigų. Ne per daugiausiai, bet kad pasijustų. Visiems po lygiai – nuo Grybauskaitės iki elgetos.

„Socialistų svaičiojimai“? Gerai būtų. Taip, vienas garsiausių UBP palaikytojų – 2015 m. susirėmimo tarp Graikijos vyriausybės ir „Troikos“ žvaigždė, kairysis ekonomistas Janis Varoufakis, už kurio stovi judėjimas „Demokratija Europoje 2025“ (DiEM25). Bet kitados šią idėją palaikė ir neoliberalizmo krikštatėvis, dešinės numylėtinis Miltonas Friedmanas, o dabar remia viršininkų viršininkai – „Amazon“ įkūrėjas ir prezidentas, turtingiausias pasaulio žmogus Jeffas Bezosas, „Virgin“ pleibojus Richardas Bransonas, „labai pažangus, tik ne profsąjungų atžvilgiu“ Elonas Muskas ir viską apie mus žinantis Markas Zuckerbergas. Viena pagrindinių UBP palaikytojų Lietuvoje ekonomistė dr. Birutė Visokavičienė – buvusi Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narė. Jei neolibus, superkapitalistus ir konservatorius laikysime „komuniagomis“, nuo balsavimo už Radžvilą ar kepurėlės iš folijos mums bus likęs vos vienas žingsnis.

Žinoma, UBP idėja labai intuityvi, tad jos kilmę galime atsekti ir iki XVI a. parašytos Thomo More’o „Utopijos“, ir iki regio muziką staiga pamėgusio draugelio („Seniukai, o kas būtų, jei gautum algą nieko neveikdamas?“). Tai, kad idėją palaiko įvairiausi žmonės, automatiškai nereiškia, kad ji sutampa su jų pažiūromis, – naciai vykdė griežtą prieš rūkymą nukreiptą politiką, bet šis faktas neturėtų keisti mūsų požiūrio nei į Hitlerį, nei į tabako pramonę. Štai Zuckerbergas savąjį palaikymą netgi motyvuoja tuo, kad visiems turėtų būti užtikrinta tokia pat pasiturinti vaikystė, kokią turėjo jis („ir visi tuomet taps zakerbergais…“).

Visgi tokia įvairovė duoda pagrindo įtarti, kad, iš esmės, UBP yra „tuščia“ idėja, ideologinė tara, kurią galima užpildyti tiek radleriu, tiek žibalu, tiek futuristiniu „prabangos komunizmu“, tiek nuostata, kad už insuliną diabetikai turėtų susimokėti patys. Kaip nėra „tiesiog“ feminizmo, taip nėra ir „tiesiog“ UBP. Yra kairioji ir dešinioji, liberalioji, konservatyvioji ir socialistinė, Varoufakio ir Friedmano UBP idėjos. Bransonai ir bezosai, kalbėdami apie UBP, nori pasirodyti progresyvūs, bet išlaikyti saugų atstumą, kad netyčia neleptelėtų ko nors, kas galėtų pakenkti jų finansiniams interesams. Toks abstraktus, „plaukiojantis“ UBP kaip vieningo projekto be vidinių prieštaravimų supratimas tam puikiausiai tinka.

Turtuoliai irgi bijo

Kairė, ypač radikalesnė, į UBP iš tiesų žiūri kur kas skeptiškiau. Neprižiūrimos „ideologinės taros“ beveik visuomet yra užpildomos vyraujančia ideologija, tad pagrįstai baiminamasi, kad UBP gali tapti dar vienu pretekstu galutinai išmontuoti gerovės valstybės sistemą. Tai, kad dabartinė vyraujanti UBP vizija yra iš esmės neoliberali, matosi ir iš nereto pažado, duoto ir dr. Visokavičienės, kad UBP galima įgyvendinti nekeliant mokesčių – ir ypač nekeliant jų stambiajam verslui ir turtingiausiajai visuomenės daliai. Net Laisvosios rinkos instituto prezidentui Žilvinui Šilėnui aišku, kad, vien „optimizavus“ dabartinę sistemą, visiškai panaikinus „Sodrą“ ir valstybinį sveikatos draudimą, kiekvienas per mėnesį gautume vos po 150 eurų. Net išsidalinę visą Lietuvos biudžetą po lygiai, kiekvienas liktume su 300 eurų kas mėnesį, už kuriuos galėtume ir kelius nusitiesti, ir vaikus patys mokyti, ir geresnį rožančių maldai už savo ir artimųjų sveikatą įsigyti.

Kitaip tariant, „nemokamų pinigų“ dauguma mūsų kas mėnesį ir taip gauname per viešąsias paslaugas – vieni mažiau, kiti daugiau, priklausomai nuo situacijos. Ekonomistas Romas Lazutka neseniai rašė apie tai, kokios logikos spragos atsiveria mūsų pasaulėvaizdyje, kai šias paslaugas, mokesčių sistemą ir visuomenę apskritai imame vertinti per „krepšelius“, kuriais neva galime laisvai disponuoti: paimti iš valstybinės švietimo sistemos ir atiduoti Landsbergienei, išsinešti iš Šilainių poliklinikos ir pristatyti mylimam ajurvedos centrui, atsisakyti remti viešąjį transportą ir investuoti tuos pinigus į naują „miesto visureigį“. Atrodo, kad liberalieji UBP šalininkai viešąsias paslaugas ir įsivaizduoja būtent kaip lengvai grynaisiais pinigais ir privačiomis institucijomis pakeičiamas prekes, o ne kaip tam tikrą visuomeninį saugumą ir bent minimalią visuomenės darną užtikrinančią sudėtingą sistemą.

Gerovės valstybę galima įsivaizduoti ir radikaliau – kaip netvirtą sutartį tarp (plačiąja prasme) dirbančiųjų ir kapitalo, kad pirmieji nekels neramumų, jei antrieji užtikrins tam tikrą (pra)gyvenimo standartą. Tokiu minimalios socialinės taikos troškimu galima aiškinti ir kai kurių milijardierių susidomėjimą UBP: vis labiau automatizuojant ir robotizuojant darbo procesą atsirasiančios piktų, skurstančių bedarbių armijos nepuošia jų pasaulėvaizdžio. Kaip „Nanook.lt“ sakė filmo apie UBP režisierius Christianas Todas, „jie nenori, jog įvyktų apokaliptinė masių revoliucija. Jie nori vaikščioti po San Fransiską ir išgerti „Chai Latte“ nelydimi dešimties apsaugos darbuotojų.“ Vien ko vertos populiarėjančios prabangios požeminės slėptuvės, kuriose turtuoliai turėtų pratūnoti klimato apokalipsę.* Naujausiomis žiniomis, vienas iš juos kamuojančių klausimų – kaip teks mokėti asmens sargybiniams, kai pinigai nebeteks prasmės.

Prabangių požeminių bunkerių Kanzase planas. Kainos – nuo 1,5 iki 4,5 mln. JAV dolerių už „butą“ (grafika iš oficialaus „Survival Condo“ puslapio).

Bet grįžkime į dabartį. Akivaizdu, kad kairioji UBP idėja – nemokami pinigai kiekvienam, neišmontuojant esamos viešųjų paslaugų sistemos. „Paguodos prizas“, tuo pat metu privatizuojant viską, kas įmanoma, – nebe pergalė, o pasityčiojimas griaunant ilgamečius darbo ir socialinių judėjimų pasiekimus. Taip pat nepriimtina ir liberalioji lygiava, kurioje, nepaisant mūsų materialių poreikių ir situacijos, kiekvienas gautume po kelis šimtus eurų savajam likimui nusikalti. Vadinasi, kairiosioms UBP reiktų papildomų pinigų. Didžiojoje Britanijoje atlikti skaičiavimai parodė, kad, norint įgyvendinti gana kuklią UBP programą ir kiekvienam suaugusiam Jungtinės Karalystės piliečiui duoti po 284 svarus per mėnesį (*yra papildomų sąlygų) šalia jau esamos socialinės apsaugos, kad bendra visuomenės gerovė ne kristų, o šiek tiek (tik šiek tiek!) pakiltų, papildomai kasmet reiktų 170 milijardų svarų – 6,5 proc. metinio šalies BVP.

Iš kur tuos milijardus gautume Lietuvoje, kurioje per biudžetą perskirstomas mažiausias procentas BVP ir taikomas vienas mažiausių pelno mokesčių visoje ES, o progresiniai mokesčiai laikomi komunizmo šmėkla? Ar krautume šią naštą ant galvų mistinei „vidurinei klasei“, kuri a) nežinia, ar Lietuvoje iš viso egzistuoja, b) jei egzistuoja, tai yra taip išvarginta paskolų ir žaibiškai kylančių pragyvenimo kaštų, kad tokia ten ir vidurinė?.. O jei būtų pakankamai politinės valios viršūnėse ir „nebenorinčių apačių“, kad galėtume priversti kapitalą susimokėti, ar tikrai UBP būtų ta riba, ties kuria norėtume sustoti?

„Give Directly“ jums pervedė 2280 Kenijos šilingų (~20 eurų) išmoką.“

Tad visai nenuostabu, kad Rytų ir Vidurio Europa apie UBP eksperimentus kol kas gali tik pasvajoti. Jie dėsningai vykdomi arba turtingose Šiaurės ir Vakarų valstybėse, kur stipri socialinės apsaugos sistema, arba neturtinguose Pietuose, kur ir kaštai mažesni, ir skurdas toks didelis, kad vienas kitas eksperimentas „nieko nepagadins“. Pavyzdžiui, JAV nevyriausybinės organizacijos Kenijoje organizuojamo eksperimento dalyviai gauna 0,5–1 eurą pajamų per dieną, o pasibaigusiame Indijos Madja Pradešo valstijos eksperimente žmogui teko 2–5 eurai per mėnesį. Žvelgiant globaliai, akivaizdu, kad UBP nebus įgyvendinamos vienu metu ar tolygiai visame pasaulyje, o seks paskui darbo proceso automatizaciją. Dabartinėje situacijoje, kai atsitiktinumas gimti tam tikroje geografinėje vietoje ir gauti tam tikrą pilietybę iš esmės nulemia viso žmogaus gyvenimo sėkmę, pradėti už tai dar ir mokėti ar nemokėti labai įvairaus dydžio „algą“ – tikrai ne priemonė kovoti su nelygybe tarp skirtingų pasaulio dalių.

Kapitalistinis futurizmas ir hipstersocializmas

Būtent darbo automatizacijos ir robotizacijos neišvengiamumu UBP reikalingumą grindžia ir Varoufakis. Pasak jo, ankstesnių pramonės perversmų metu tam tikri ekonomikos sektoriai smarkiai susitraukdavo, bet prarastus pragyvenimo šaltinius po kurio laiko su kaupu kompensuodavo darbo vietos naujai įsisteigusiuose ar prasiplėtusiuose sektoriuose. Šiuo metu vykstantis perversmas kitoks: automatizacija, beveik visiškai panaikinsianti darbo jėgos poreikį, grasina nepalikti ir priežasčių, kodėl kapitalistai turėtų „dalintis“ vis augančiu turtu su jiems nebenaudinga likusia visuomene. Tuo tarpu tradicinė socialdemokratija, kai masyvi darbo klasė gali spausti darbdavius ir valstybę bei „apsidrausti“ per mokesčius, jau dabar leisgyvė. Tad, jei artimiausioje ateityje nesugalvosime ir neiškovosime alternatyvaus socialinės gerovės modelio, tolesnė ateitis gali priminti mokslinės fantastikos distopiją, kurioje keli procentai žmonijos gyvena elektriniais piemenimis aptvertose pilyse, o visi kiti rūšies atstovai apgriuvusiose arenose iki mirties kaunasi dėl paskutinės paracetamolio tabletės.

Ne visi pritaria Varoufakiui – štai ekonomistas Maxas Sawicky ir žurnalistas Rutgeris Bregmanas primena, kad nerimas, jog darbuotojus pakeis mašinos, Vakarų viešojoje erdvėje reguliariai pasirodo nuo pat XX a. 4 dešimtmečio, kaip ir į UBP panašios idėjos. Nors automatizacija per tą laiką iš tikrųjų neigiamai paveikė darbuotojų derybines pozicijas ir algų augimą, fantastinis amžius, kuriame vyksta kruvini susirėmimai tarp gelžgaliais ginkluotų bedarbių ir lazeriais šaudančių robotų, vis dėlto (dar) neatėjo.

O jei Varoufakis visgi teisus – ką tai sako apie UBP? Viena vertus, dar kartą pamatome, kokia iš tikrųjų nelinksma, iš nerimo ir vargo kylanti yra pati UBP idėja, ne tiek metanti iššūkį neoliberalizmui, kiek skelbianti apie jo galutinę pergalę. Tokios, deja, gana realios vizijos ne tiek įkvepia, kiek varo į dar didesnę neviltį ir prisideda prie bendros atmosferos, kurią filosofas Markas Fisheris yra pavadinęs „kapitalistiniu realizmu“ – kai lengviau įsivaizduojame pasaulio pabaigą nei socioekonominės sistemos pokytį. Kita vertus, iš kur turėtų atsirasti ta armija, kuri iškovos mums kairiąsias UBP? Nemenkinant ilgalaikės abstrakčių idėjų ar plataus pasaulėvaizdžio svarbos, reikia pasakyti, kad istoriškai efektyviausi buvo ir tebėra tie socialiniai judėjimai ir organizacijos, kurių narius jungia ne tiek parama abstrakčioms idėjoms ar rūpestis dėl pasaulio ateities, kiek bendros, kasdien tiesiogiai patiriamos materialios sąlygos. Tuo tarpu UBP rėmėjų vaivorykštės siūlomas idealios visuomenės vaizdinys yra „verslus“, individualistinis ir glotnus, be susipriešinimų: fragmentuota visuomenė, kurioje visi socialiniai ryšiai pasirenkami asmeniškai ir savanoriškai, visiems duodama pakankamai kišenpinigių pragyvenimui, o norintys „atskleisti tikruosius savo talentus“ papildomai užsiima šiuolaikiniu šokiu, kraftinio alaus varymu bei rankdarbiais.

Vėlgi – o kodėl ne? Juk dėl tokio hipstersocializmo ne vienas, įskaitant ir mane, mielai pasirašytume. Pirmiausia todėl, kad šis troškimas toli gražu nėra visuotinis ar netgi populiarus. Ir ne tik todėl, kad esame taip pripratę prie „normalaus“ darbo ir jo etikos, jog sunkiai įsivaizduojame visuomenę be jo, o jam išnykus dažna (-as) turėtume rimtų problemų su saviverte, socialumu ar gyvenimo prasme. Net ir didžiajai daugumai nuoširdžių tinginių, palyginti su jų kasdienėmis problemomis, tokia visuomenės vizija atrodo tolima ir utopinė, ką jau kalbėti apie tuos piliečius ir pilietes, kurie dirba aštuonias ar dvylika valandų per dieną, turi susimokėti nuomą, prižiūrėti vaikus, išlaikyti dirbti negalinčius šeimos narius… Taip ir susidaro paradoksali situacija, kai realiai labai reformistinė UBP idėja visuomenės vaizduotėje virsta straipsnio pradžioje minėtu revoliuciniu drakonu. Pastangos, kurių reiktų tam, kad visus įtikintume labai specifinės, ir taip jau „palyginti neblogai“ gyvenančiai mažumai patinkančios „utopijos“ gėriu, būtų neproporcingai didelės, palyginti su realiu rezultatu.

Visų šalių tinginiai…

Bet juk UBP turėtų būti susidomėję ir darbuotojų teisių gynėjai, ar ne? Jei po mumis, balansuojančiais ant materialiai neužtikrintos būties lyno, bus nutiestas UBP saugumo tinklas, mažiau bijosime parpulti, todėl nejausime tiek spaudimo dirbti nuobodžius, menkai apmokamus ir niekam iš esmės nenaudingus darbus? Galėsime pagaliau tarti tvirtą „ne“ viršininkams, besididžiuojantiems „visomis socialinėmis garantijomis ir laiku mokamu atlyginimu“, ką jau kalbėti apie tuos lankstuolius, kurie nenori už mus mokėti mokesčių ir prašo „išsiimti pažymą“?

Kaip yra: „Robotas atėmė mano darbą! Dabar reiks ieškoti naujo pajamų šaltinio…“ Kaip turėtų būti: „Valio! Robotas atėmė mano darbą! Dabar pagaliau galėsiu mėgautis gyvenimu!“

Minėtu idealiu atveju, nenaikinant valstybinės socialinės apsaugos ir pasiekus tikrai kairįjį UBP modelį, kuriame, kaip rodo skaičiavimai, 20 proc. turtingiausiųjų padengtų kitų 80 proc. pragyvenimus ir kiekvienas gautume tiek pinigų, kad galėtume pragyventi ir nedirbdami, – taip. Bet tai, kaip jau minėta, prilygsta revoliucijai. Tuo tarpu tai, ko galime tikėtis, darbuotojų derybinę galią sumažintų, o ne padidintų. Šilėnas sako: „Įteisinus pinigų dalybas nebebus nei teisinio, nei moralinio argumento tinginiui pasakyti „eik dirbti“.“ Iš tikrųjų būtų atvirkščiai: padoraus gyvenimo nepadengiančios UBP kaip tik nepaliktų nei moralinių, nei ekonominių priežasčių nedirbti prastai apmokamų, nesaugių darbų. Čia reikia paminėti, kad ir garsusis Suomijos eksperimentas, kai ilgalaikiams bedarbiams vietoj pašalpos buvo mokamos tokio pat dydžio UBP, laikomas „nesėkmingu“ dėl to paties – „sėkmės“ kriterijus čia buvo bet kokio, net paties prasčiausio ar menkiausiai apmokamo, darbo susiradimas.

Tokiame ideologiniame ir ekonominiame fone, deja, šūdinų** darbų tik gausėtų. Darbdaviai būtų atleisti nuo didžiosios dalies pareigos rūpintis, kad darbuotojas rytoj ateis į darbą, – šią naštą per UBP subsidijuotų valstybė. Kalbos apie minimalios algos kėlimą ar netgi apie minimalią algą apskritai atsidurtų klozete: ei, tinginy, kodėl neturėtum sutikti dirbti už 150 eurų per mėnesį, jei dar 150 duoda valstybė? Klestint „Uber“, „Wolt“, „Bolt“ ir šimtų kitų programėlių „ekonomikai“, būtų dar sparčiau karpomi „dirbti ir užsidirbti trukdantys“ Darbo kodekso straipsniai, išeitinės ir nedarbo išmokos. Kanjonas tarp geriausių ir blogiausių darbų, t. y. „Google“ programuotojų ir per programėlę iškviečiamų namų tvarkytojų, vis platėtų. Mažėjant realiam kontaktui tarp darbuotojų, profsąjungos, kurios jau ir dabar nespėja paskui įsiskubinusį gyvenimą, toliau sparčiai trauktųsi, tad greitai prieš tuos karpymus nebeliktų kam net ir simboliškai pasisakyti.

Kai kuriems kairiesiems UBP yra kertinis futuristinės utopijos dėmuo, galintis vienu mostu pašalinti visus socialinius skaudulius – skurdą, nelygybę, šūdinus darbus, politinį abejingumą, biurokratiją, diskriminaciją ir t. t. Pasak jų, UBP gali pakeisti ir algas už namų ruošos darbus, ir reparacijas už vergystę Amerikos juodaodžiams, ir reikalavimą už darbą mokėti orų pragyvenimą garantuojančią algą. Kiti, įskaitant ir mane, kur kas skeptiškesni. Noras rebrandintis, išrasti naują sexy panacėją, kuria vienu mostu išgydysime visas gausias, sudėtingas, globalias dabartinės socioekonominės sistemos bėdas, suprantamas, bet, kaip matome, smarkiai kritikuotinas. Virš aukso raidžių U, B ir P pakibę tiek „papildomų sąlygų“ žvaigždučių, tiek kintamųjų, kad ši idėja primena ne tiek rimtą projektą, kiek žaidimą „Jenga“ – kiek pagaliukų galime ištraukti, kol pripažinsime paties bokštelio nestabilumą? Ko gero, blogiausia tai, kad, sprendžiant iš negęstančio milijardierių ryžto, UBP, norime to ar nenorime, greičiausiai bus sudėtinė mūsų laukiančios futuristinės distopijos dalis. Galbūt dar turime laiko nuliūdinti maskus ir zakerbergus ir pasiekti, kad šis modelis būtų kuo palankesnis mums, o ne jiems. Bet link to eiti turėtume ne tiek per hipsteriškas utopijas, „superdemokratinius“ piliečių referendumus ar valstybinius eksperimentus su vietiniais „bėdžiais“, kiek per konkrečias, čia ir dabar egzistuojančias problemas sprendžiančias politines kampanijas bei derybinės įvairiausio plauko darbuotojų galios auginimą.


* Tikras dalykas, apie kurį daugiau informacijos suteiks interneto paieška su raktažodžiais „Survival Condo“.
** Angl. „bullshit jobs“: antropologo Davido Graeberio išvystytas terminas darbams, kurių visuomenei iš esmės nereikia, o juos dirbantieji patiria prasminių problemų: pvz., durininkai, nuotolinės rinkodaros darbuotojai, didžiajam verslui dirbantys advokatai ir t.t.

Publikuota „Šiaurės Atėnuose“ 2019 m. gegužės 10 d.

1 thought on “Nemokami pinigai mūsų neišgelbės

  1. Ačiū už labai informativų ir gerai argumentuotą straipsnį. Lietuvoje negyvenu jau 10 metų, tai prisipažįstu kad iki vakar nežinojau, jog egzistuojate. Apie tokius dalykus dažniausiai skaitau anglų/ čekų kalba, autoriai informaciją pateikia vietiniame arba bendrame Europos/pasaulio kontekste- džiaugiuosi kad galiu sužinoti, kaip šias temas reflektuoja lietuviai, arba nors maža jų dalis, kuri domisi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *