Nerijus Mačiulis: tai nebandykim persekioti tų verslininkų, ir taip daug mokesčių sumokančių ir dideles pajamas gaunančių asmenų, o žiūrėkime kaip tas problemas spręsti iš esmės.
Laidos vedėjas: niekas čia nesiruošia, aišku, demonizuoti turtingų verslininkų. Bet kokiais būdais, nes matyt visąlaik ta nuoskauda jaučiasi ne dėl to, kad šalyje daug turtingų žmonių, bet dėl to, kad labai daug sunkiai gyvenančių.
Iš „Žinių radijo“ laidos apie skurdą ir nelygybę.
Apie socialinę nelygybę ir skurdą dabar kalba visi, kas netingi, o daugiausiai tie, kuriuos mažiausiai šios temos liečia. Net kas anksčiau be atvangos gynė laisvą rinką, pasisakė už viešojo sektoriaus mažinimą, kartojo liberalias „jei dirbsi tai užsidirbsi” dogmas, dabar lyg nušvitę ir išvydę realybę pragydo frazėmis „egzistuoja dvi Lietuvos”, „už skurdo ribos gyvena tūkstančiai žmonių” ir „nuo paprastų žmonių nusigręžė elitas”. Kodėl ši tema tapo tokia svarbi? Ar Lietuvoje socialinė nelygybė tapo tokia didelė, kad šios temos išvengti tiesiog nebeįmanoma? O gal jei nori išlikti populiarus viešas asmuo, laimėti rinkimus, patekti į Seimą, tai privalai kalbėti apie skurdo ir nelygybės mažinimą?
Kaip parodė 2015 m. atlikta gyventojų apklausa, žmonės žymiai labiau nerimavo dėl savo materialinės padėties ir ekonominės nelygybės, nei dėl karinės agresijos, t.y., temos, kuri tuo metu dominavo žiniasklaidoje. Tais pačiais metais Europos Sąjunga priėmė naują Europos vizijos dokumentą, kuriame teiktas išskirtinis dėmesys socialinės nelygybės ir skurdo mažinimui. ES valstybės įsipareigojo iki tam tikro procento mažinti skurdo lygį ir kurti skurdo mažinimo programas. Taigi, iš vienos pusės, galime daryti prielaidą, kad socialinė nelygybė yra svarbi tema rinkėjams, iš kitos, šiai temai skiriamas ES dėmesys „iš viršaus“ verčia vietos politikus kalbėti apie socialinės nelygybės mažinimą.
Bet dažnai ne pati socialinė nelygybė, o galimos jos pasekmės verčia imtis veiksmų. Pavyzdžiui, Lietuvoje dažnai pabrėžiama, kad socialinė nelygybė kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Jeigu daug žmonių gyvena skurde, jaučia neteisybę, tuomet jie bus linkę neremti vietinės valdžios ar demokratinių institucijų ir bus lengviau paveikiami priešiškos propagandos, todėl, siekiant stiprinti nacionalinį saugumą, reikia padėti skurstantiems piliečiams. Įdomu tai, kad šioje nacionalinio saugumo logikoje skurstantieji tampa potencialiais valstybės priešais ir atsiduria po saugumo institucijų padidinamuoju stiklu. Socialinė parama suprantama ne kaip priemonė siekti socialinio teisingumo, bet kaip vienas iš nepatenkintos liaudies kontrolės įrankių.
Kita įvardijama priežastis kovoti prieš socialinę nelygybę yra ekonominis augimas. Pagal šią logiką, skurstantys žmonės yra įkalinti užburtame rate. Jie nuo pat mažens turi mažesnes galimybes išsimokslinti, baigti universitetą. Tarp šių žmonių, neabejojama, slypi ir talentai, kurie, jei turėtų tinkamas galimybes, taptų puikiais specialistais, ekspertais ir kitais valstybei bei verslui naudingais žmonėmis. Taigi, socialinė nelygybė stabdo ekonominį augimą, „palaidodama“ nemažai gabių žmonių skurdo duobėje. Šis argumentas dažniausiai susiveda į švietimo, kaip priemonės kilti socialiniais laiptais, prieinamumo užtikrinimą. Valstybė privalo suteikti pakankamai galimybių skurdiems, bet gabiems žmonėms įstoti ir baigti aukštuosius mokslus.
Neabejotinai – kuo daugiau žmonių galės mokytis, tuo geriau. Bet pagal sugebėjimus brėžiami skirtumai tarp vertų ir nevertų pagalbos iš esmės pateisina nelygybę ir tik nori pataisyti tam tikras jos šalutines problemas – padėti tiems, kurie stengiasi. Jeigu išskirtinių gabumų neturite, nesitikėkite, kad jus kas trauks iš skurdo duobės. Vadinasi, tokie argumentai yra grįsti liberalia individualistine logika, nes galiausiai tik mes pačios esame atsakingos už savo gerovę – nebuvai gabi, nesugebėjai baigti universiteto, nepakilai karjeros laiptais ir esi paprasta valytoja? Tuomet nepriekaištauk ir tenkinkis minimaliu atlygiu. Klausimai, kaip iš tokio esą „menkaverčio“ ir „lengvo“ valytojų darbo kažkas darosi milijoninius pelnus, nekeliami.
Galiausiai, išaugusi socialinė nelygybė matoma kaip priežastis, dėl kurios stiprėja „populistinės“ dešiniosios ir kairiosios politinės jėgos. Šios radikalėjančios pusės nusitaikiusios į demokratiją, t.y., į liberalią politiką ir grasina pakeisti senąsias centro partijas bei politinius žaidėjus. Nors sąsajų tarp radikalėjančios politikos ir socialinės nelygybės tikrai galima rasti, bet vėlgi, esminiai klausimai keliami ne apie ekonominės ir socialinės nelygybės priežastis, pačios liberalios kapitalistinės sistemos problemas, bet apie tai, kaip išlaikyti status quo. Suprantama, kad, siekiant išlaikyti politinę galią, reikia suvaldyti socialinę nelygybę, sumažinti skurdą, nes kitaip rizikuoji būti išstumtas iš politinės arenos.
Ši paskutinioji pozicija geriausia apibrėžia centro dešiniųjų politiką. Tai lyg tam tikra politinė šizofrenija. Pirmiausia palaikoma griežta taupymo politika, socialinė apsauga aukojama iš krizės traukiant finansų sektorių. Kai šie sprendimai atneša milžinišką socialinę krizę ir skurdą, susiruošiama steigti „skurdo mažinimo“ programas, lyg šis skurdas ir socialinė atskirtis būtų nesusiję su prieš keletą metų pačių palaikyta politika. Pavyzdžiui, Ingrida Šimonytė, kuri buvo finansų ministre konservatorių vyriausybėje 2008-2012 m. krizės laikotarpiu ir buvo viena iš asmenų, atsakingų už drąstišką socialinės paramos karpymą, 2017 m. delfi.lt straipsnyje teigė: „Kai mokiausi universitete, man atrodė, kad viskas veikia taip, kaip parašyta knygoje. Kai pradėjau gyventi, paaiškėjo, kad žmonės nėra tokie racionalūs, (…) dažnai elgiasi kaip banda. Kodėl vadovėlyje nėra skyrelio apie krizę? Todėl, kad, pagal tą konsensusą, krizės nėra – yra tik laikini nepatogumai.”
Kas yra tas Šimonytės įvardijamas „konsensusas“? Tai neoliberali ekonominė politika, pagal kurią valstybės karpo viešąjį sektorių ir mažina socialinę apsaugą, mažina mokesčius kapitalui, o bendriau pasakius, tenkina kapitalo interesus dirbančiųjų sąskaita. Bet ar ne ironiška girdėti iš Šimonytės tokius žodžius? Ir kodėl tik dabar ji kritikuoja vadinamąjį „konsensusą”? Šimonytė įgijo magistro laipsnį 1998 m., todėl iki jai tampant finansų ministre, ji turėjo bent 10 metų kritiškai apsvarstyti šio ekonominio „konsensuso” pasekmes. Bet apie socialinę nelygybę ir jos sprendimo būdus ji prakalbo tik visai neseniai ir, vėlgi, jos žodžiuose nerasime nei kruopelės kritikos pačios remtiems socialinės sferos karpymams.
Auganti socialinė nelygybė iš tikrųjų kelia vis didesnius klausimus ir iššūkius politikai, naujomis formomis įveda (o gal sugrąžina?) į viešąja erdvę esmines kapitalizmo problemas, kurios reikalauja sprendimų ne šalies ir net ne žemyno, o globaliu mastu. Lietuvoje jaučiamas visuomenės nusivylimas, neviltis, besikaupiantis pyktis verčia politikus keisti profilį, prabilti temomis, kurios anksčiau buvo laikomos nereikšmingomis, atgyvenusiomis ir netinkančiomis naujos valstybės liberaliam tonui. Retorinis pasikeitimas iš tikrųjų didelis ir galima spėti, kad tik didės. Jei koks sumanus lošėjas prieš keletą metų būtų pastatęs 10 litų už tai, kad Nausėda prakalbs apie socialinę nelygybę, tai už laimėtus pinigus dabar galėtų pasistatyti vilą gerbiamo „ekonomisto“ kaimynystėje. Bet būtent tai, kad Nausėda, Šimonytė, o taip pat dešinieji tautininkai kaip Juozaitis, kalba apie socialinę nelygybę, kelia daugiau problemų ir klausimų nei teikia vilčių. Trūksta ne tik kritiško požiūrio į struktūrines problemas ir priežastis; nelygybė yra lyg atsiejama nuo ekonominių ir socialinių santykių visumos, norima ją spręsti nepajudinus kitų sisteminių problemų. Rezultate, politikai mus nori įtikinti, kad galima mažinti socialinę nelygybę ir tuo pat metu įgyvendinti naujas „verslui draugiškas“ reformas. Bet šių dviejų politikų negalima suderinti – pridėjus vienai, bus neišvengiamai atimta iš kitos.
Sujungti šias sferas reikštų pasižiūrėti į nelygybę iš struktūrinio taško, t.y., matyti kapitalizmą kaip iš esmės klasinę sistemą. Lietuvoje, o taip pat ir kitose posovietinėse šalyse, klasinių santykių analizė buvo ir tebėra demonizuojama, siejama su „atgyvenusia Sovietų Sąjungos retorika“. Iki šiol net ir labai vangus užsiminimas apie tam tikrą klasių egzistavimą sukelia isterijos šūksnius viešojoje erdvėje. Praeitais metais užvirė diskusija dėl Dalios Grybauskaitės paminėtų, o vėliau Ramūno Karbauskio atkartotų “viršūnių ir apačių” įvardijimo. Tuoj pat sekė Tapino įrašas, esą tokie žodžiai veda prie marksistinės revoliucinės ideologijos. Padėkokime Andriui – jei ne jo nuovokumas, jau seniai būtume atstatę Lenino paminklą Lukiškių aikštėje. Belieka tik stebėtis, iš kur pas Karbauskį atsirado marksistinė ideologija – juk gi jis nuo artojų žemės žengęs, Maoistine mintimi turėtų vadovautis! O rimtai, kokios šmėklos persekioja Tapiną? Kodėl galime kalbėti apie nelygybę, bet jokiu būdu ne apie klasę?
Klasinės analizės bijoma tikrai ne dėl to, kad ji iš negyvųjų prikels Sovietų Sąjungą. Pats žodis klasė iššaukia nelygybės, hierarchijos, galios santykių ir konflikto sąvokas ir tai iš esmės prieštarauja liberaliai dogmai, jog asmeninės pastangos yra pagrindinis gerovės šaltinis. Tapinas ir kiti laisvą rinką garbinantys veikėjai pasitelkia sovietmečio kortą tada, kai diskusijos išeina už liberalios ideologijos ribų, kai kritikuojama laisva rinka ir kapitalizmas. Žinoma, Karbauskis nėra joks kapitalizmo kritikas. Bet jei „apačias“ ir „viršūnes“ suprasime kaip tam tikrą užuominą apie klasę – nors labai vulgarią ir populistinę – suvoksime, kodėl išgirdęs šiuos žodžius Tapinas sapnuoja Marksą.
Klasinė analizė yra nepriimtina ne tik liberalams – jos nekenčia ir dešinieji tautininkai, kaip Juozaitis ar Radžvilas. Pagrindinė priežastis yra ta, kad klasės terminai prieštarautų pasakojimui, kuris kartojamas nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios – kad mes išsivadavome iš prievartos ir išnaudojimo, o dabartinė santvarka yra demokratijos, lygybės ir laisvės įsikūnijimas (su tam tikrais trūkumais, kuriuos galėtų ištaisyti gera valdžia!). Šis pasakojimas nėra skirtas paaiškinti laisvės, lygybės ir demokratijos esmės, bet pateisinti laisvą rinką kaip teisingą ekonominę sistemą. Jeigu socializme buvo įrodinėjama, kad visuomenė yra lygi, tai dabar įrodinėjama, kad mes esam laisvi – laisvi išnaudoti atsivėrusią rinką, realizuoti savo talentus, praturtėti savo darbu. Skirtingai nuo anų laikų, kai kolektyvas buvo atsakingas už visų gerovę, šiandien mes patys esam savo gerovės kalviai. Žinoma, Juozaitis pastebi socialines problemas, bet jis kritikuoja ne ekonominę sistemą, o tik liberalią ideologiją. Bet kas bendra tarp šių pasakojimų?
Tiek socialistiniame tiek laisvos rinkos pasakojime dingsta išnaudojimas. Net jei ir kalbama apie klases ar socialines grupes, įvardijama turtinė nelygybė, bet vienų skurdas ir kitų turtas yra nesusiejami. Visuomenės grupės, suskirstytos pagal pajamas ir turtus, yra matomos atskirai, nepriklausomai viena nuo kitos. Svarbiausia, šios visuomenės grupės neprieštarauja viena kitai ir turi tapačius interesus – esą tiek skurdieji tiek turtingieji nori to paties ekonominio augimo, progreso, geriau veikiančios laisvos rinkos ir pan. Įvardinti, kad visuomenė yra padalinta į klases, reikštų pripažinti, kad tokia visuomenė yra ne tik nelygi, bet ir neišvengiamai konfliktiška – viena socialinė grupė išnaudoja kitą, ji primeta savo „žaidimo taisykles“ ir materialinė nelygybė yra viena iš šio socialinio-ekonominio santykio pasekmių.
Pripažinti, kad socialinė nelygybė nėra tik atsitiktinumas, o neišvengiamas paskutinių 30-ies metų ekonominės raidos rezultatas reikštų atverti galimybę socialiniam konfliktui, priešintis išnaudojimui ir kapitalo interesus tenkinančiai neoliberaliai politikai. Bet nei vienas dešinysis ar liberalus kandidatas to nesiekia. Apie socialinę nelygybę jie kalba tik taip, kad nebūtų suabejota laisva rinka ir verslininkų turtais – galų gale, mes visi esam toje pačioje valtyje! Tokios diskusijos apie socialinę nelygybę lieka neoliberalios politikos rėmuose ir nepasiūlo nieko naujo.
Nelygybė čia yra lyg atskirta nuo socialinės visumos, stumiama už mūsų, „normalios“ visuomenės, ribų. Ji tapatinama su niūriom „Delfi“ straipsnių nuotraukomis, lūšnomis, pro kurių langus liūdnai žiūri senoliai ar alkani vaikai. Šie vaizdiniai ne tik kelia gailestį ir rūpestį. Kalbėdami apie “už skurdo ribos” atsidūrusius žmones, mes tuo pačiu atsiribojam nuo šios grupės. Net jei paskaičiavus savo pajamas, paaiškės, kad taip, būtent tu esi tas socialiai atskirtas asmuo ir galbūt gyveni „už skurdo ribos“ – tikriausiai surasime priežasčių, kodėl mes nepatenkam į šią „gėdingą“ ir bejėgę visuomenės grupę. Susitapatinti su skurstančiaisiais tolygu prarasti orumą – galbūt paskutinį savo turtą.
Nelygybės sutapatinimas su bejėgiais ir malonės prašančiais žmonėmis yra ne tik parankus tokiems politikams kaip Skvernelis, kurie apsimestinai prisistato šių žmonių gelbėtojais. Tokie vaizdiniai palaiko mitą, kad skurdas atsiranda dėl pačių skurstančiųjų kaltės, jų nepakankamų pastangų susikurti sau gerbūvį, o šie nieko nedaro ir laukia malonės iš viršaus. Toks skurstančiųjų vaizdavimas atveria galimybę dirbančiųjų susipriešinimui. Paprastam žmogui gali atrodyti, kad jo problemos yra nesvarbios, kad dėmesys yra kreipiamas tik į „vargšus“. Pabrėždami savo sunkų darbą ir pastangas, dirbantys žmonės gali palaikyti politiką, grįstą neapykanta bedarbiams, benamiams, bendriau, visiems „socialiai išlaikytiniems“, net jei jie patys yra per žingsnį „nuo gatvės“.
Dešinieji, kaip Juozaitis, gudriai išnaudoja šią neapykantą skurdiesiems – vietoj dirbančiųjų, jie kalba apie tautą ir „nuskurdintą viduriniąją klasę“, kurią valstybė apleido vardan stambaus verslo ir oligarchų interesų. Išnaudojimas čia perkeliamas į saugų lygmenį – tauta yra išnaudojama tik tarptautinių oligarchų ir valstybės elito, kai tuo tarpu nuskurdinti tautiečiai tarpusavyje „taikiai“ sugyvena kaip lygus su lygiu. Nors dešinieji skelbia kovojantys prieš neoliberalizmą, bet iš jų nieko naujo nesulauksime apart nacionalistinės tautą garbinančios retorikos ir dar daugiau akmeninių tautos didvyrių miestuose. Viktoro Orbano režimas Vengrijoje, dėl kurio tautininkai varvina seilę, yra puikiausias to pavyzdys. Čia vardan tautos interesų, priimami tokie pat neoliberalūs, darbuotojų teises mažinantys įstatymai, kuriems pasipriešinti, pagal valstybės kontroliuojamą žiniasklaidą, reiškia būti „Sorošo“ papirktais tautos išdavikais.
Nausėda, Šimonytė ir Juozaitis ir kiti kandidatai nėra taip toli, kaip gali atrodyti. Apie socialinę nelygybę jie kalba taip, kad nebūtų suabejota tautos vienybės ir progreso idėjomis. Skirtingai nuo pajamų ir turto perskirstymo, kaip esminės priemonės mažinti socialinę nelygybę, pasipriešinimas išnaudojimui įgalina pačius žmones imtis politinio veiksmo, o ne atiduoti visą galią valstybės vedliams. Būtent išnaudojimą reikia politizuoti – jį paversti neatsiejama diskusijų apie socialinę nelygybę tema. Iki tol niekas nesikeis, o bankų ekonomistai, nacionalistai ir laisvosios rinkos draugai apie socialinę nelygybę kalbės patogiai, nes šios kalbos jų nei kiek negąsdina.
Iliustracijų autorius Dan Perjovschi, iš knygos „Geneologies of post-communism”, 2009 m.
Straipsnis mam patiko ir sukėlė nemažai minčių pamąstymui. Kyla tik vienas klausimas: kodėl pasirinkta kalbėti apie ekonomiką, prezidento rinkimų kontekste?
Mano supratimu, prezidento postas nėra taip tiesiogiai susijęs su šalies ekonomine situacija, kaip kitų valdžios institucijų parlamentinėje respublikoje.
Galbūt aš klystu?
Tiesa, rašiau šį straipsnį pirma nekreipdamas dėmesio į prezidento rinkimus, bet, kad jau tokia proga, tai nusprendžiau ir atkreipti dėmesį į prezidento rinkimus. Bet šiaip aš analizuoju labiau koks yra diskursas – kas kalbama, kokios mintys būna išsakomos. Prezidentas šiuo atveju svarbu tiek, kiek jo kalbos ir „užduodama linija” bendrai politikai gali pakreipti diskusijas viena ar kita linkme, o taip pat ir pačius priimamus sprendimus politikoje dėl ekonomikos ir socialinių reikalų.