Per ateinančius dvejus metus ES valstybės turės įtvirtinti direktyvos gaires savo nacionaliniame teisyne. Vis dėlto, galutiniame dokumente neliko aiškių kriterijų, pagal kuriuos galima vertinti platforminių programėlių veiklą ir darbo modelį, kiekviena šalis turės pati juos nustatyti.
Šiuo metu Lietuvoje tik „Barboros“ kurjeriai dirba pagal darbo sutartis. Wolt ir Last Mile sudaro paslaugų sutartis, o Bolt save laiko „informacinės visuomenės paslauga“ ir iš kurjerių tik reikalauja pasirašyti sutikimą dėl programėlės naudojimosi taisyklių. DPD, nors skelbia darbo pasiūlymus, tačiau iš tikrųjų kurjerius darbina per antrines įmones – „Transaibė“, „Gintauta“, „Kaducėjus“. Trumpai tariant – tikra košė. O žvelgiant Europos lygmeniu veiklos modelių paveikslas darosi dar sudėtingesnis.
Šia proga Jurgis Valiukevičius kalbasi su Robert Walasinski, vienu iš Austrijos kurjerių organizacijos „Riders Collective“ įkūrėjų. Robertas 2016 m. pradėjo dirbti kurjeriu Foodora įmonėje ir 2017 m. čia įkūrė pirmąją Europoje platforminių darbuotojų darbo tarybą. Nuo 2021 m. su kolegomis jis įsteigė „Riders Collective“ organizaciją, kuri rūpinasi Vienos centre veikiančia atvira erdve kurjeriams. Čia žmonės gali gauti pagalbos kreipiantis į institucijas ar pildant dokumentus, o taip pat – išgerti kavos, pasišnekučiuoti su kolegomis, įkrauti telefonus.
Su Robertu kalbamės apie kurjerių darbą Vienoje: kuo skiriasi darbas pagal darbo sutartį ir laisvai samdomo darbuotojo kontraktą? Ar darbo sutartys tikrai panaikina laisvę rinktis darbo valandas? Kaip kompanijos išvengia kolektyvine sutartimi nustatytų įkainių? Ir ar kas nors keisis dėl Platforminio darbo direktyvos?
Jurgis Valiukevičius: Pradėkime nuo esminio klausimo: kokia situacija su darbo sutartimis ir atlyginimais Austrijoje?
Robert Walasinski: Austrijoje turime kolektyvines sutartis, kuriose nustatomas minimalus darbo užmokestis tam tikrame sektoriuje. Dėl šio užmokesčio profesinės sąjungos derasi kasmet. Kurjerių atveju minimalus darbo užmokestis tokiu būdu nustatomas nuo 2020 m. Tačiau yra kabliukas – kolektyvinė sutartis taikoma tik dirbantiems pagal darbo sutartis. O kokia gigekonomika be neįprastų sutarčių?
Austrijoje dalis kurjerių dirba pagal darbo sutartis, tačiau dominuoja vadinamieji laisvieji kontraktininkai (Freie Dienstnehme). Šios sutartys yra darbo sutarčių ir individualios veiklos hibridas. Už socialinį draudimą moka įmonė. Tačiau tokie darbuotojai neturi minimalaus darbo užmokesčio garantijos, teisės į kolektyvines derybas, jie nelaikomi įmonės dalimi, negali suformuoti darbo tarybos. Jiems yra taikomos ypač lanksčios darbo sąlygos, tai – tarsi nulinių darbo valandų sutartys: gali dirbti 60 valandų, jei gauni pamainą, bet jei ne, gali visai nedirbti.
Pagal tokias sutartis dirba apie 95 proc. platforminių darbuotojų. Šie darbuotojai dažnai rengia demonstracijas, reiškia nepasitenkinimą ir pyktį, bet jie negali daryti jokios realios įtakos . Jei dirbate pagal tokią sutartį, įmonė gali mokėti jums žemiau nustatytos rinkos vertės. Ji tik apmoka užsakymą, o jei užsakymo tuo metu nėra arba jūs, pvz., sergate, įmonė nemoka visai, t.y. jūs negaunate jokių pajamų. Žodžiu, jums tenka visa rizika, priešingai negu dirbant pagal darbo sutartį.
J: Dirbant su Kurjerių asociacija Lietuvoje iš patirties žinau, kad daug kurjerių nusiteikę prieš darbo sutartis. Jie sako, kad nenori prarasti laisvės pasirinkti darbo valandų. Be to, mūsų šalyje darbo sutartims taikomi didesni mokesčiai. Kaip yra Austrijoje? Kuo skiriasi darbas pagal normalias darbo sutartis, ar tikrai reikia dirbti nuo 8 iki 5?
R: Tai yra platforminių įmonių strategija, kurią jos naudoja visame pasaulyje: „Jeigu bus įvestos darbo sutartys, jūs prarasite lankstumą, nes lankstumas ateina tik su neužtikrintumu.“ Paistalai. Šia tema turėjome renginį su darbo teisės ekspertu. Jis mums paaiškino, kad tai yra nesąmonė, nes gali dirbti pagal darbo sutartį ir būti super lankstus – priklauso tik nuo to, ko nori įmonė. Žinoma, įmonė tau pasiūlys „nestabilumą“, nes neva tik tada galėsi būti lankstus. Tačiau tik su darbo sutartimis ateina saugumas, teisės, garantuotos pajamos.
J: Jeigu darbo sutartys yra kur kas patrauklesnės, kodėl Foodoroje įdarbinti tik 5 proc. kurjerių?
R: Čia yra paslėpas kabliukas. Formaliai Foodoroje gali išreikšti norą dirbti pagal darbo sutartį. Bet tau ofise jie atsakys: dabar ekonomika sulėtėjusi, palaukite du mėnesius, šiuo metu galime pasiūlyti tik laisvai samdomų darbuotojų sutartį. Arba sakai: „Man reikia 40 valandų darbo sutarties“, – o jie atsako: „Atsiprašome, bet galime pasiūlyti tik 20 valandų sutartį”. O jeigu nori 20 valandų sutarties, jie tau pasiūlo tik 40; jei nori dirbti nuo pirmadienio iki penktadienio, jie tegali pasiūlyti savaitgalius. Visa tai yra melas. Jie nuolat samdo laisvuosius kontraktininkus ir daro viską, kad jūs negautumėte darbo sutarties.
Žinoma, yra ir tokių kurjerių, kurie sako, kad nori išlaikyti „laisvas sutartis“, nes tokiu atveju jie turi daugiau lankstumo arba uždirba daugiau. Taip, jeigu skaičiuosite vienos valandos kainą, išeis daugiau dirbant pagal laisvą sutartį. Bet jei skaičiuosite vieno mėnesio ar metų rezultatą, bus priešingai. Pavyzdžiui, jūs uždirbate apie 13 eurų per valandą dirbant laisvuoju kontraktininku, o pagal darbo sutartį gausite apie 12 eurų. Tačiau pagal darbo sutartį jūs turite apmokamų atostogų (už kurias galite pasiimti kompensaciją ir pinigais), nedarbo draudimą, nuolatines pajamas.
Tuo tarpu platforminės įmonės sako: „Pagal darbo sutartį tu gausi 10 eurų, bet pagal laisvą sutartį gali gauti iki 13 eurų“. Bet niekas jų nepaklausia: „O kas jums draudžia savo darbuotojams pakelti atlyginimus“?
J: Bet tada galima kreiptis į teismą ir sakyti: „Aš dirbu tą patį darbą, kodėl esu diskriminuojamas ir negaunu darbo sutarties kaip kiti?”
R: Būtent, reikia kreiptis į teismą. Po dvejus metus trukusio proceso, galbūt, gausi darbo sutartį arba tau priteis kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tačiau kas, po velnių, eina į teismą dėl tokių darbų? Be to, kaip galite įsivaizduoti, šiuos darbus dirbantys žmonės dažniausiai yra migrantai. Jie net nežino, kad yra institucijos, kurios gali juos apginti. Taigi jūs turite visas teisines priemones, kuriomis galite kovoti už savo darbo statusą, tačiau jos yra už šimtų kilometrų nuo žmonių, kuriems jos reikalingos.
Čia aš daugiausiai kalbu apie dvi įmones – Foodora ir Lieferando, bet dabar atsirado ir Wolt. Jie atėjo į rinką praėjusiais metais ir kol kas, profsąjungų požiūriu, kuria labai keblią padėtį. Teisiškai jų nėra kaip pričiupti: Foodora turi pamainų sistemą, ir jeigu tu neatvyksti į pamainą, prarandi taškus, krenti reitinge ir negali imti kitos pamainos. Visos šios aplinkybės liudija, kad tai yra darbo santykiai. Tuo tarpu Wolt stebėjo mūsų rinką ir mokėsi. Jų programėlės modelis neturi pamainų – laisvai prisijungiate ir atsijungiate, matote, kiek galite uždirbti iš užsakymo, o jei jo nepriimate, – tai nieko nekeičia. Taip sakant – lanksti laisvė. Na, bet galiausiai žmonės uždirba 10–11 eurų per valandą, dėl to tai yra nesamonė. Jie važinėja valandų valandas ieškodami užsakymo ir gali išvis nieko negauti.
J: Kaip manai, ar Europos Sąjungos platforminio darbo direktyva pakeis šią padėtį?
R: Dabar valstybės narės turi rasti sprendimą individualiai. Tiesą sakant, Austrijos vyriausybė direktyvai pritarė tik todėl, kad mano, jog mes jau turime sprendimą – galime kreiptis į teismą. Politikai mano, kad mums nieko nereikės keisti. Dėl to mūsų kolektyvas gana skeptiškai vertina direktyvos perspektyvas.
Metų pabaigoje vyks Austrijos federaliniai rinkimai, taigi iki metų pabaigos jokių pokyčių tikrai nebus. O jei turėsime naują vyriausybę ir ji nebus dešinioji, galbūt tada kas nors pasikeis. Šiuo metu socialdemokratai labai aktyviai kalba šia tema, jie sako, kad naujoji direktyva viską pakeis. Na, aš nesu toks optimistas, bet pažiūrėsim.