Trys metai kryčio

Penkiolika sušaudytų ir su savo greitosiomis pakastų paramedikų. Beirstantys kūdikių kūnai apleistame ligoninės naujagimių skyriuje. Okupanto snaiperių kulkos, sėkmingai pataikiusios į vaikų galvas ir krūtines. Vaikų kūnų gabalai plastikiniuose maišuose. Istorijos apie seksualinę prievartą okupanto kalėjimuose. Ligoninių pastatai, virtę subombarduotais vaiduokliais. Vaikai, virstantys į skeletus ir mirštantys iš bado.

Trys metai kasdienių siaubo istorijų iš Gazos netilptų nė viename straipsnyje. Šios istorijos nesibaigia, kaip ir žudymas bombardavimais, nepritekliumi ir ligomis. Nesibaigia ir dar viena siaubo istorija, supanti visas kitas – tai, kad režimui, kurio lyderio dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui laukia teismas Hagoje, per tris metus taip ir nenustojome spausti rankų.

Ką darė mūsų valstybė per tris metus to, ką Jungtinės Tautos, tarptautinės žmogaus teisių organizacijos, genocido tyrėjai, medikų asociacijos ir tarptautinės teisės institutai vadina genocidu?

Atsakymas į šį klausimą yra daug gėdingesnis, nei „nieko“. Pastarieji trys metai parodė, kad nėra jokios raudonos linijos – jokio nusikaltimo, jokio teisinio argumento,  jokio naikinimo masto – kuris galėtų stabdyti mūsų strateginį bendradarbiavimą su Izraeliu. Tas bendradarbiavimas vyko ir tebevyksta su pasididžiavimu, rankų spaudimu, ištiesiamu raudonu kilimu ir nepamirštant akcentuoti bendras vertybes.

Galbūt atsimenate, kaip buvusi Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, 2025-ųjų pavasarį nuvykusi į Izraelį ir ten susitikusi su Izraelio Krašto apsaugos ministru Izraeliu Katzu, kalbėjo apie mūsų šalis jungiančią „karinę dvasią“? Dabartinis Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas, susitikęs su Izraelio ambasadore Shelly Hugler Livne praeitų metų pabaigoje, jo paties žodžiais, patvirtino, „kad Lietuva yra patikima partnerė, gebanti ir bendradarbiauti, ir kurti kartu“.

Mūsų Finansų ministerija neseniai tarėsi dėl bendradarbiavimo su Izraelio ginklų technologijų kompanija „Elbit Systems“, kuriai Gazos sunaikinimas buvo ne tik ginklų testavimo arena, bet ir puiki reklama: ji džiaugiasi rekordiniu pelnu ir naujais kontraktais (ateityje, žiurėkime, gal ir su Lietuva).

Na, o turbūt vienas groteskiškiausių bendradarbiavimo stiprinimo pavydžių ateina iš mūsų Sveikatos apsaugos ministerijos – žmonių, davusių priesaiką gyvybes saugoti, o ne naikinti. Jie jau ne vieną mėnesį džiaugiasi mokymais apie sveikatos apsaugos sistemos stiprinimą ir atsparumą konflikto metu. Mokymus veda kas? Tie, kurie visiškai sunaikino Gazos sveikatos apsaugos sistemą, normalizavo ligoninių – pastatų, saugomų tarptautinės humanitarinės teisės – bombardavimus, kurie tų mokymų metu toliau naikino ir ligones Libane, ir iki šiol tebekankina Palestinos medikus savo kalėjimuose.

Net mūsų Lietuvos mokslų akademija (LMA) nemato problemų bendradarbiauti su režimu, apgriovusiu arba sunaikinusiu virš 90 procentų Gazos mokyklų ir universitetų, kai vaikai čia po trijų metų masinių žudynių naujus mokslų metus pradeda apiplyšusiose palapinėse. Kol Jungtinės Tautos tai vadina scholasticido (angl. scholasticide) grėsme – tyčiniu švietimo infrastruktūros sunaikinimu konflikto metu – LMA prezidentas džiaugiasi „gražiais bei šiltais LMA ir Izraelio mokslų ir humanitarinių mokslų akademijos ryšiais“.

Gražių ir šiltų santykių mums, kaip mažai valstybei, su kitomis šalimis tikrai reikia. Turėti partnerių savaime nėra blogai. Bet tris metus paraleliai matant rankų spaudimą Izraelio atstovams, tų atstovų kolegų suplanuotą, tebesitęsiantį sisteminį žmonių ir žmonių gyvenimui reikalingų sąlygų naikinimą Gazoje, negali neklausti: kiek daug reikia rinktis nematyti, arba kaip visiškai reikia nužmoginti palestiniečius, kad Izraelį laikytum bet kokia kita valstybe, su kuria bendradarbiauti neatrodo net, mažų mažiausiai, nepatogu?

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisimesti galite čia:

Bet Izraelis nėra kaip „bet kokia kita valstybė”. Nes bet kokia kita valstybė nėra okupantas, kuriam iš nelegaliai okupuojamų teritorijų aukščiausias pasaulio teismas liepė pasitraukti jau 2024-aisiais. Bet kokia kita valstybė nėra JT juodajame sąraše šalių, jau tris metus iš eilės žalojančių vaikus konflikte. Bet kokia kita valstybė nėra kaltinama sistematiškai naudojanti seksualinę prievartą kaip institucijų politiką. Bet kokia kita valstybė nėra nužudžiusi modernioje istorijoje nematytą žurnalistų skaičių. Bet kokia kita valstybė nėra kaltinama genocido vykdymu. Ir bet kokia kita valstybė nėra per tris metus nužudžiusi virš 20,000 vaikų.

Izraelio fasadas, nors lėtai, trupa ir Lietuvoje. Jis trupa nepaisant to, kaip stipriai pamindamas bet kokį žurnalistinį principingumą mums Gazos naikinimą (ne)rodytų mūsų nacionalinis transliuotojas: asociatyvios dūmų tolumoje nuotraukos; „Izraelis sako” kaip dėmesio vertas argumentas, net kai jam nėra pristatoma jokių įrodymų; ir labiau Izraeliui turbūt nebegalintis patikti žodžių pasirinkimas, kaip „nukauti žurnalistai”, kai LRT rašo apie savo kolegų masinį žudymą. Mūsų ministrai, ministrės, prezidentas ir mūsų nacionalinis transliuotojas tris metus stengėsi, kad Izraelis mums išliktų kaip bet kokia kita valstybė.

Čia aišku viena: jei tokius nusikaltimus, kuriuos tris metus stebime savo telefonų ekranuose, būtų įvykdžiusi bet kuri kita valstybė (galbūt išskyrus JAV; jos mokyklų ir kitų civilinių objektų bombardavimus mes vadiname savo karu), labai tikėtina, kad rankų mes tam okupantui (kaip kad, pavyzdžiui, Rusijai), nespaustume. Jei tai būtų JT ataskaita apie rusų, o ne Izraelio, kareivius, kurie tyčia taikosi ir žudo vaikus, apie bendrą „karinę dvasią“ mes turbūt nekalbėtume. Jei tai Rusijos kariuomenė iš tarptautinių vandenų pagrobtų ir kankintų į jos nelegaliai okupuojamą kraštą plaukiančius ir humanitarinę pagalbą gabenančius žmones (įskaitant ir Lietuvos pilietį), galbūt mūsų Krašto apsaugos ministras nepristatytų Lietuvos kaip partnerės, kuri yra „gebanti ir bendradarbiauti, ir kurti kartu“. Ir kai JT vyksta balsavimas, ar nelegaliam okupantui reikia įsakyti nutraukti savo nelegalią okupaciją, galbūt balsuotume kitaip, nei susilaikymas. „Ar karinė okupacija yra blogai?“ Sunku pasakyti. O pasakyti tai garsiai dar sunkiau, kai ji vykdoma strateginio partnerio.

„Putino laukia Haga“ – matyti dideli ir maži grafičiai, lipdukai ir kitokie užrašai Lietuvoje. Netanyahu irgi laukia Haga – už tokius nusikaltimus kaip žmonių žudymas ir jų marinimas badu. Bet žinote, kas labiau už Hagą laukia tiek Netanyahu, tiek jo vyriausybės atstovų? Jų laukiame mes. Mūsų ministerijos. Mūsų mokslų akademija. Mūsų gydytojai. Mūsų prezidentas. Su ištiestais raudonais kilimais.

Kokie buvo tie trys metai kryčio į teisinę ir, galiausiai, moralinę bedugnę kartu su Izraelio vyriausybe? Krytis buvo stabilus, be jokių prasmingų klausimų, tarytum kartu su okupantu būtume šokę į tą bedugnę romantiškai susikibę rankomis. Nesvarbu, kas bus. Mes – kartu.

To kryčio sustabdyti mes nesugebėjome. Bet galime aprašyti, kad išliktų istorijoje. O joje taip ir išliksime – kaip viena didžiausių mažyčių okupanto palaikytojų, pasirinkusių ne pasmerkti, o mokytis iš jo atvirai fašistinės vyriausybės.

Viršelio nuotrauka: Palestinos Raudonojo Pusmėnulio draugijos psichinės sveikatos centras teikia emocinės pagalbos paslaugas Palestinos vaikams. Abood Al Sayd / Britų Raudonasis Kryžius / Arete / The Guardian