Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
Megzdama bendradarbiavimą su Izraeliu karinės pramonės srityje, Lietuva neišvengiamai užimtų poziciją. Tačiau pateikiant tai kaip paprastą verslo sandorį nėra aišku, kokia ji. Ar tarp eilučių sakoma, kad Lietuvai nerūpi tarptautinės institucijos ir susitarimai (kuriuos, beje, yra pasirašiusi), o kartu ir tarptautinė taisyklėmis grįsta tvarka? Ar tai reiškia, kad tyrimai tyrimais, kol nėra priimti šių teismų sprendimai, Lietuva elgsis taip, tarsi nieko nevyktų? O jei vis dėlto bus nuspręsta, kad Netanyahu strategija buvo nusikalstama, kaip nors suksimės?
„Dokumentavimas man svarbus kaip būdas priešintis tikrovei, su kuria nesutinku. Turiu užfiksuoti tai, kaip viskas buvo ir kaip yra, nes žmonės be atminties yra tarsi kompiuteris, tuščia mašina. Izraelio armija daug kartų mėgino sunaikinti palestiniečių atmintį. 1948 m. jie konfiskavo ištisas bibliotekas, nuotraukų archyvus. Tą patį jie padarė 1967 m. karo metu, 1982 m. okupavę Beirutą. 2002 m. Izraelio armijai vėl įsiveržus į Vakarų Krantą, kareiviai atėjo į mano biurą – tuo metu dirbau televizijos stotyje Ramaloje. Jie pasiėmė daugybę daiktų, įskaitant ir kietuosius diskus. O mes priešinamės saugodami atmintį ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms. Šias pastangas atpažįstu daugelyje palestiniečių menininkų ir kino kūrėjų.“
Kas nutinka kai kultūriniai ir visuomeniniai grandai nebejaučia atsakomybės prieš auditorijas, o jų redaguoti, matyt, nedrįsta vadinamasis visuomeninis transliuotojas?
Tikriausiai jau girdėjote, kad Pietų Arfikos Respublika padavė Izraelį į teismą dėl galimo genocido vykdymo ir jo nestabdymo Gazos ruože. Lietuvos žiniasklaida šiai bylai daug dėmesio neskyrė, todėl nusprendėme ją pristatyti šiek tiek išsamiau.
Neseniai vykusioje diskusijoje apie Izraelio vykdomą smurtą prieš palestiniečius Gazoje po spalio 7‑osios išreiškiau tokią mintį: žmonės turėtų mokytis pažvelgti į dalykus iš kito(s) perspektyvos. Treniruoti tai kaip raumenį. Ir kaip savo straipsnyje, reaguojančiame į šiuos įvykius, pastebi filosofė Judith Butler, kalba eina ne apie empatiją. Pastaroji įprastai reikalauja susitapatinimo. Užduotis šiuo atveju yra sugebėti įvardinti skausmą ir nusikaltimus, patiriamus žmonių, su kuriais nesitapatiname, kurių nepažįstame, nesuprantame ir niekada nebuvome paprašyti to padaryti – atvirkščiai, buvome be paliovos jais gąsdinami.
GPB redkolegija ilgai mąstė ir nusprendė, kad „Chat GPB“ reikia daugiau linksmesnio turinio ir „savekų paizdėlinimų“. Taigi pristatome seriją, kurioje kalba tarpusavyje beveik nepažįstami žmonės apie Gazą.
Kol visas dėmesys nukreiptas į Gazą, Vakarų Krante palestiniečiai išgyvena vienus kruviniausių metų. Tačiau nors ir brutalesni nei įprasta, šie metai nėra labai išskirtiniai – okupacija tęsiasi jau daugiau kaip penkis dešimtmečius ir kasdienybė joje tik sunkėja. Apie ją pasikalbėjome su Majd Hajjaj, socialine ir kultūrine aktyviste iš Ramalos, okupuoto Vakarų Kranto.
Mati Shemoelofas, gimęs 1972 m. Haifoje, yra arabų ir žydų autorius, dešimt metų gyvenantis Berlyne. Izraelyje jis išleido dešimt knygų: septynis eilėraščių rinkinius, apsakymų rinkinį, eseistikos knygą ir romaną. Pirma knyga Vokietijoje – eilėraščių rinkinys Bagdad. Haifa. Berlin (2019). Be to, pasirodė jo radijo pjesė „Būsimas krantas“ (Das künftige Ufer, 2018). Antra knyga šioje šalyje – eilėraščių rinkinys „Laivelį savo rankoje vadinu randu“ (Das kleine Boot in meiner Hand nenn ich Narbe: Gedichte, 2023). Shemoelofas prisidėjo prie dviejų Vokietijos sostinės literatūrinių grupių įkūrimo: „Poetic Hafla – daugiakalbis meninis vakarėlis“ ir „Anu – žydai ir arabai rašo Berlyne“. Kai kurie jo tekstai išspausdinti antologijoje „Ką tai turėtų reikšti: naujoji hebrajų poezija Vokietijoje (Was es bedeuten soll: Neue hebräische Dichtung in Deutschland, 2019).
Mes – tyrėjai, menininkai, politiniai ir darbo teisių aktyvistai iš Ukrainos – reiškiame solidarumą su Palestinos žmonėmis, kurie 75-erius metus kenčia ir priešinasi Izraelio karinei okupacijai, atskirčiai, kolonijinių nausėdijų smurtui, etniniam valymui, žemės atiminėjimui bei apartheidui. Šį laišką rašome kaip žmonės žmonėms. Vyraujančiame diskurse Ukrainos ir Palestinos kovos dažnai visiškai atskiriamos. Šiuo laišku mes šią skirtį atmetame, ir steigiame savo solidarumą su visais, kurie gyvena priespaudoje ir kovoja už laisvę.
