Po dešimties metų ant tų pačių Vyriausybės laiptų susirinko nacionalinių profesinių sąjungų ir verslo asociacijų atstovai, kurie žiniasklaidai paskelbė apie pasiektą „istorinį“ susitarimą dėl kitų metų minimalios mėnesinės algos dydžio. Šie du įvykiai simboliškai atskleidžia mūsų šalies socialinio dialogo klystkelius, ribas ir priemones, kurias valstybė suteikia piliečiams savo interesams ginti.
Pirmuoju atveju studentai peržengė įprastas protesto ribas. Kudirkos aikštėje susirinkę naujojo Darbo kodekso kritikuotojai, nešini šūkiais „Gyvenimas per brangus“, išsidėliojo palapines ir miegmaišius per vieną metrą nuo Vyriausybės durų, taip pažeisdami 2009 m. dešiniųjų priimtą įstatymą, draudžiantį protestuoti arčiau nei 75 m. nuo valdžios įstaigų. Iš ryto atvykstantys Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai turėjo pasisveikinti su prie durų gulinčiu jaunimu ir mandagiai ieškoti kelio link durų per jų sukrautą mantą.
Antruoju atveju – profesinės sąjungos ir darbdaviai už uždarų durų derėjosi ir sutarė dėl visiems priimtino kompromiso. O kai Vyriausybė nepritarė jų kompromisui, pastarieji sukvietė ant Kudirkos aikštės laiptų žurnalistus ir išvien kritikavo nueinančios Vyriausybės vadovę Ingą Ruginienę dėl esą negerbiamo socialinio dialogo.
Tarp vyriausybės ir socialinių partnerių atsivėręs ginčas gana simbolinis. Premjerės Ingos Ruginienės noras, kad socialiniai partneriai susitartų dėl minimalios mėnesinės algos dydžio, palietė gilesnę Lietuvos socialinio dialogo ydą.
Ne vien todėl, kad pati Inga Ruginienė dar visai neseniai sėdėjo prie Trišalės tarybos stalo kaip profesinių sąjungų atstovė, o vėliau, kaip ministrė ar premjerė, aktyviai dalyvavo bei rėmė šį derybų ir sprendimų derinimo formatą. Simbolinis ir dėl to, kad Vyriausybė pasiūlė MMA didinti 8 proc. (92 eurais po mokesčių), o darbdaviai ir profesinės sąjungos suderėjo MMA didinti mažiau – 7,19 proc. (83 eurais po mokesčių) – taigi, 9 eurais mažiau.
Tačiau verslas ir profesinės sąjungos papildomai dar suderėjo dėl 30 eurų didinamo neapmokestinamųjų pajamų dydžio (NPD). Tai reikštų, kad atlyginimų augimas vyktų valstybės biudžeto sąskaita ir, be papildomų pasiūlymų mokesčių rinkimui, ko gero sugrįžtų atgal mokytojų, pareigūnų, gydytojų ir kitų valstybės tarnautojų atlyginimų stagnacijos kaina.
Tai, kad vyriausybei nepatiko toks socialinių partnerių „kompromisas“, nieko nestebina. Neturėtų stebinti ir verslo atstovų pasipiktinimas vyriausybės sprendimu. Kas kelia daugiau klausimų, tai kodėl profesinių sąjungų atstovai pasirašė po tokiu kompromisu – juk darbuotojus atstovaujančios organizacijos turėtų spausti valstybę kelti atlyginimus daugiau, o jeigu kalbama apie mokesčių mažinimą, tai nepamiršti paminėti ir mokesčių teisingumo – jų didinimo turtingiesiems.
Trišalės tarybos formatas ir platesnė socialinio dialogo sistema į Lietuvą atkeliavo iš Skandinavijos šalių modelio. Kai kurie žmonės nustebs, bet šiose šalyse nėra tokio dalyko kaip minimalus atlyginimas. Čia profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos kasmet derasi dėl tinkamiausio atlyginimo kiekviename sektoriuje, o valstybė praktiškai nesikiša į šį procesą. Šis modelis leidžia lanksčiau kontroliuoti darbo rinką ir sukuria paskatą dirbantiesiems jungtis į profesines sąjungas, nes nuo šių derybų, o ne nuo politikų sprendimo, priklauso jų atlyginimų dydis.
Tačiau socialinis dialogas Lietuvoje neretai duoda priešingą efektą nei Skandinavijos šalyse. Ne tik dėl profesinių sąjungų pajėgumų ir turimo turto, bei dėl verslo atstovų lobistinių kišenių dydžio. Bet pirmiausia dėl to, kad pas mus valstybė nėra atidavusi darbuotojams realios teisės derėtis ir pasinaudoti savo esminiu derybų ginklu – streiku.
Nors Darbo kodeksas buvo liberalizuotas prieš beveik dešimtmetį, liberalizuota buvo tik viena šių santykių dalis – tai individualūs santykiai. O kolektyviniai santykiai liko toliau varžomi daugybės apribojimų ir biurokratinių procedūrų. Jeigu Skandinavijos šalyse profesinės sąjungos gali savo nuožiūra spręsti, kada ir dėl kokių klausimų (nacionalinių, sektoriaus, ar įmonės lygmens) pasitelkti streiką iškeltiems tikslams paremti, tai Lietuvoje darbuotojų atstovai ir toliau gali grasinti streiku tik dėl įmonės lygmens susitarimų, o dėl tokių klausimų kaip minimali mėnesinė alga, streikas teismo būtų pripažintas neteisėtu.
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisimesti galite 
Ačiū!
Vadinasi, derybose dėl minimalaus atlyginimo kėlimo profesinės sąjungos net teoriškai neturi svarbiausio kolektyvinio spaudimo instrumento – galimybės skelbti streiką. Šių „partnerių“ pasiektas susitarimas yra būtent toks, kokio galime tikėtis iš šių simbolinių derybų. O kol darbuotojai neturi veiksmingų kolektyvinio spaudimo priemonių, valstybės vaidmuo tampa esminis – pastaroji turi pasverti visus ekonominius ir socialinius rodiklius bei galiausiai prisiimti atsakomybę už kompromisą tarp verslo ir darbuotojų interesų.
Tačiau prieš dešimtmetį vykę studentų protestai prieš naująjį Darbo kodeksą primena, kad net ir ribotomis sąlygomis profesinės sąjungos galėtų rasti kūrybiškų būdų daryti spaudimą. Tuomet studentų protestas sugebėjo priversti prezidentę Dalią Grybauskaitę, iki tol tylėjusią darbo teisių klausimais, vetuoti įstatymą ir grąžinti Seimui kodeksą svarstymams su 22 pataisų paketu. Dėl šio protesto Darbo kodekse neturime vadinamųjų „nulinių valandų“ darbo sutarčių, griežčiau ribojamos terminuotos sutartys nuolatinio pobūdžio darbui, gauname didesnes išeitines kompensacijas nutraukiant darbo sutartį.
Kai iš socialinio dialogo matome tik kostiumuotą ritualą be jokios rizikos ir (net teorinių) galimybių paspausti kitą šalį, tai rimtesnius pokyčius neretai atneša būtent kūrybiškos, į oficiozinius rėmus netelpančios veikimo formos.
Jurgis Valiukevičius
Ingos Ruginienės patarėjas Seime
Gegužės 1-osios profesinės sąjungos teisininkas