Sionizmas negali būti kairysis

2026 m. kovo mėnesį partijos „Die Linke“ Žemutinės Saksonijos skyrius priėmė nutarimą, pagal kurį šio regiono „Die Linke“ atmeta „šiandien realiai egzistuojantį sionizmą“. Žodis „šiandien“ čia svarbus, nes kalbama ne apie sionizmą per se, o apie dabartinę jo formą. Šis, tiesą sakant, gana švelnus pareiškimas, kaip ir buvo galima tikėtis, sukėlė ne diskusiją, o tuščiažodžiavimą apie visiškai kitą dalyką, nei tikroji nutarimo tema.

Užuot kalbėjus apie sionizmą ir antisionizmą bei jų ryšį su mūsų šiuo metu realiai egzistuojančia dešiniąja ir iš dalies kraštutine dešiniąja politika, diskusija nukreipiama į antisemitizmo kritiką. Deja, prie to prisideda ne tik valstybės interesais besivadovaujančios žiniasklaidos priemonės, bet ir kairiųjų partijų nariai, tokie kaip Gregor’as Gysi’s, Bodo Ramelow’as ir Dietmar’as Bartsch’as, kuriems akivaizdžiai yra per daug darbo rimtai gilintis į sionizmą, antisionizmą ir kairiųjų politiką. Vietoj to, jie stengiasi kuo greičiau nukreipti diskusiją į juodai baltą komforto zoną. Nes, tiesą sakant, pasmerkti antisemitizmą yra turbūt lengviausia, ką šiandien gali padaryti politikas. Taigi, ši trijulė paskelbė pareiškimą, kuriame reikalauja laikytis pozicijos, kad partijoje neturėtų likti vietos antisionizmui.

Būtų logiška pradėti šį tekstą cituojant visus antisionistinius kairiųjų pažiūrų žydų intelektualus, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą mąstė ir rašė Vokietijoje. Galėčiau pateikti Hannos Arendt arba Rosos Luxemburg laišką jos draugei Mathildei Wurm. Jis prasideda žodžiais: „Ko tu nori iš specifinių žydiškų kančių? Man lygiai taip pat artimos vargšės Putumajo kaučiuko plantacijų aukos ir Afrikos n*****, kurių kūnais europiečiai žaidžia nelyg sviediniais.“ O baigiasi taip: „Mano širdyje nėra ypatingos vietos getui. Visame pasaulyje, kur yra debesys, paukščiai ir žmonių ašaros, jaučiuosi kaip namuose.“

Galėčiau tai panaudoti kaip atspirties tašką, siekdamas parodyti, kad universalizmas, atmetantis sionizmo siūlomą žydų išskirtinumą, nuo seno priklausė kairiųjų, ypač Vokietijos kairiųjų, tradicijai. Ne veltui sau artimą fondą partija „Die Linke“ pavadino Rosos Luxemburg vardu. Tačiau vargu, ar to pakaks, kad parodyčiau, jog žydai turi turtingą sionizmą kritikuojančių diskusijų istoriją.

Tie „Die Linke“ partijos nariai, kurie tvirtina, kad sionizmas yra pagrindinė kairiųjų pasaulėžiūros dalis, taigi ir jų partijos programos dalis, akivaizdžiai tai daro ne todėl, kad supranta, ko nori patys žydai. Atrodo, nebereikia kartoti, kad mes, žydės ir žydai, nesame vientisas blokas. Jie tai jau žino, nes mato visur aplink save. Bet kadangi tai neatitinka jų pasaulėžiūros, ignoruoja. Tiksliau sakant, sionizmo ir politinės kairės sąsają laiko platesnės pasaulėžiūros, didesnio loginio konteksto dalimi.

Tačiau tai, kad savo esme šis kontekstas yra dešinysis, yra geresnis argumentas, negu faktas, kad yra ir žydų antisionistų. Nebūtina pavienių, pasirinktų asmenybių, tokių kaip Arendt ar Luxemburg, priešinti šiandieniniams politikams, Ramelow’ui ar Gysi’ui. Nes, tiesą sakant, net jeigu nė viena žydė ar žydas niekada nebūtų reikšmingai atmetę sionizmo, jis vis tiek nebūtų suderinamas su kairiosiomis vertybėmis.

Fašizmas nebuvo išskirtinė padėtis

Vokietijos sionistinėms kairiosioms jėgoms Holokaustas yra lūžio taškas. Prieš jį išreikštos antisionistinės pozicijos pateikiamos kaip nereikšmingos, o po jo pasigirstantys antisionistiniai balsai laikomi arba antisemitiniais, arba – jeigu juos išsako žydės ar žydai – nereprezentatyviais, o kai kuriais atvejais netgi kupinais savineapykantos. 

Kas per šį lūžio tašką įvyko, kad buvo prieita prie išvados, jog nuo šio momento žydų egzistencijai būtinas sionizmas? Šis klausimas gali atrodyti retorinis: neturėdami nacionalinės valstybės kaip kitos tautos, žydai bus sunaikinti. Tačiau jau 1940 m. žydų kilmės vokiečių filosofas Walteris Benjaminas įspėjo, kad šio teiginio nereikėtų laikyti savaime suprantamu ir neabejotinu. 

Daugelis sionisčių ir sionistų nesupranta, kad fašizmas yra vakarietiškos progreso idėjos pasekmė. Savo aštuntoje tezėje „Apie istorijos sampratą“ Walteris Benjaminas rašo, kad norint efektyviai kovoti prieš fašizmą, prievartą reikia suprasti ne kaip istorinę „nepaprastąją padėtį“, bet kaip taisyklę. 

Taigi, žydžių ir žydų sunaikinimas nebuvo anapus vakarietiškų vertybių. Jis buvo europinės nacionalinės valstybės ideologijos rezultatas. Tai tampa akivaizdu, teigia Benjaminas, kai žvelgiame į „prispaustųjų tradiciją“. 

Benjaminas tai rašo bėgdamas nuo nacių iš okupuoto Paryžiaus į Šiaurės Katalonijos kalnus. Tikroji nepaprastoji padėtis, kurią jis mus ragina sukurti, yra antifašizmas, o ne fašizmas. Taigi mums nereikia grįžti prie ikikarinės politinės tvarkos, o veikiau ją suvokti kaip vieną iš karo kilimo priežasčių ir siekti pereiti prie kitos politinės organizacijos formos. Deja, įvyko visiškai priešingai: mes grįžome prie ikikarinės etnonacionalistinės pasaulio tvarkos. Sionizmas yra šios raidos dalis. 

Į Holokaustą reaguoti vakarietišku nacionalizmu, t. y. bandyti kovoti su antisemitizmu pasitelkiant žydų nacionalizmą, reiškia nepataikyti į problemos esmę: taip nepaisoma to, kad nacionalinė valstybė pasirodė nesugebanti užtikrinti pažadėtos autonomiškumo teisės ir kad bandydama įrodyti savo veiksmingumą, ji sukelia ekstremalią rasistinę prievartą. Nacionalizmo be tokios prievartos nėra – taip pat ir žydų nacionalizmo. Pasak Benjamino, ši prievarta yra tai, kuo grindžiamas vadinamasis progresas.

Sionizmas perima antisemitinius stereotipus

Išnagrinėjus šį klausimą iki galo, galima būtų teigti, kad nėra nė vieno Europos nacionalizmo, kuris nebūtų susijęs su antisemitizmu. Be jo apsieiti negali net žydų nacionalizmas. Tačiau norint tai suprasti, reikia išnagrinėti paties antisemitizmo esmę: kaip jis veikia ir kokiais skirtingais būdais galima į jį reaguoti.

Vieni tvirtina, kad antisemitizmą reikia suvokti kaip rasizmo formą, kiti pabrėžia jų skirtumus. Tačiau šis klasifikavimas atrodo antraeilis. Kol galima kovoti su abiem reiškiniais, nėra svarbu, kaip juos terminologiškai atriboti.

Antisemitizmo ypatumas glūdi jo sąmokslo teorijos struktūroje. Tai nėra tiesiog žydų „neapykanta“ ar jų vertinimas kaip menkesnių. Dažnai būna atvirkščiai: į išorę projektuojamas savo menkavertiškumo jausmas. Žmogus mano, kad jo gyvenimas yra nepakankamas, ir ieško to priežasties. Užuot ją įžvelgęs visuomeninėse sąlygose, tokiose kaip kapitalizmas, kaltę suverčia „žydams“. Net jeigu, pavyzdžiui, imigrantai ar feminizmas laikomi tuo, kas „stabdo“ patį žmogų ir visuomenę, dažnai manoma, kad būtent žydai yra tikrieji šių reiškinių iniciatoriai. Taip buvo 2019 m. Halės teroro akto vykdytojo ar 2018 m. Pitsburgo teroro akto vykdytojo atveju. Net jeigu kapitalizmui kažkiek ir pritariama, žydai laikomi tais, kurie stovi už šios sistemos.

Žydės ir žydai kaltinami universalizmu, globalizmu – viskuo tuo, kas prieštarauja nacionalinės valstybės pagrindinei idėjai, nepaisant to, kad jie tokioje valstybėje gyvena. Terminas „antisemitizmas“ atsirado netrukus po to, kai Europos tautos susiformavo į nacionalines valstybes. Tuo metu priešiškumas žydams pasikeitė – iš religiniais motyvais pagrįstos paniekos jis virto neapykanta, nukreipta į viską, kas kelia grėsmę naujajai nacionalinei tvarkai.

Sionizmas tai suvokė kaip neišspręstą integracijos problemą. Kol žydai ir žydės kaltinami antinacionalizmu, jie ne tik nėra integruoti į Europos visuomenes, bet ir laikomi iš esmės neintegruojamais. Iš to buvo padaryta išvada, kad reikalinga atskira nacionalinė valstybė. Šioje sampratoje taip pat glūdi pritarimas tai naujajai tvarkai, kuri išskiria žydus (ir kitus), – būtent prielaida, kad antisemitizmo problema išsispręs, jeigu mes tiesiog laikysimės jų taisyklių ir turėsime savo nacionalinę valstybę.

Galima rasti daugybę pavyzdžių, kaip sionistai perėmė antisemitinius vaizdinius. Jie apima tiek sąvoką „raumeningas žydas“ (Muskeljude), kurią propagavo tokie sionistai kaip Maxas Nordau ir kuri rėmėsi prielaida, kad diasporos žydai yra fiziškai silpni (o tai buvo laikoma yda), tiek „diasporos žydo be šaknų“ (Entwurzelter Diasporajude) figūrą. Pastarasis vaizduotas kaip atsiskyręs nuo žemės ir produktyvaus darbo, o sionistiniuose diskursuose buvo kuriamas priešingas vaizdinys idealizuojant žemdirbystę ir „įsišaknijimą“. Prie to prisideda ir tai, kad kai kuriose Izraelio pasaulietinės visuomenės dalyse kyla įtampa dėl žydų ortodoksų, kurių gyvenimo būdas dažnai vadinamas galuti, t. y. diasporiniu.

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisimesti galite čia:

Europos antisemitai kadaise vaizdavo žydus ir žydes kaip turinčius sutrikusią lytinę tapatybę. Žydų vyrai buvo laikomi moteriškais, o žydės – vyriškomis. Tuo tarpu pagrindinės sionizmo srovės pabrėžė, kad žydai ir žydės turi laikytis tradicinių lyties vaidmenų, pavyzdžiui, vyrai turi atsinaujinti pagal „naujo hebrajų vyro“ idealą, o moterys – būti motinomis, užtikrinančiomis tautos išlikimą gimdydamos vaikus.

Kritikai, tokie kaip religijos filosofas prof. Danielis Boyarinas, vietoj to siūlo perimti šią priskirtą lyties painiavą. Galima būtų prieštarauti, kad svetimų antisemitinių priskyrimų įsisavinimas būtent ir yra tikrasis antisemitinių tropų perėmimas. Tačiau toks įsisavinimas yra žymiai veiksmingesnis būdas neutralizuoti antisemitinį menkinimą. Vietoj to, kad būtų išlaikytas jame glūdintis vertinimas, normatyvinis rėmas grąžinamas. Taigi: „Taip, mes esame „peržengiantys lyčių ribas“, bet tai nėra nieko neigiamo“, o ne „taip, tai būtų kažkas neigiamo – bet tai mūsų neapibūdina“.

Trumpai tariant: yra du būdai, kaip reaguoti į teiginį, kad žydai dėl savo tariamai universalistinės prigimties netelpa į modernios Europos nacionalinės valstybės rėmus: arba Europos antisemitams bandoma įrodyti, kad tokia universalistinė prigimtis neegzistuoja pačiam sukuriant tautą su savo nacionaline valstybe pagal jų pavyzdį. Tai reikštų, kad priimamos jų žaidimo taisyklės – ir galiausiai, dalyvaujant šiame žaidime, patvirtinamos jų antisemitinės prielaidos. Arba sąmoningai perimami būtent tie bruožai, kurie laikomi trukdančiais nacionalinės valstybės egzistavimui, ir jie suvokiami kaip kažkas teigiamo. Tokiu būdu nepriimamos pradinės diskusijos sąlygos, o atkreipiamas dėmesys į tai, kad etnonacionalizmo ideologija iš esmės yra antisemitinė – ir ji kategoriškai atmetama.

Keisti žaidimo taisykles

Taigi, partija „Die Linke“, diskutuodama apie antisionizmą, dalyvauja žaidime, kurio taisykles nustatė kategoriški kairiųjų priešininkai. Lygiai taip pat, kaip ir sionizmas dalyvauja žaidime, kurio taisykles nustatė antisemitai. Kadangi sionizmas priėmė šias taisykles, jam nepavyko apsaugoti žydų. Jis nesuvokė, kad nesukūrė erdvės, laisvos nuo pamatinių prielaidų ir pasaulio tvarkos, kurios skatina antisemitizmą.

Atsisakyti sionizmo reiškia atsisakyti nacionalinės valstybės. Tai galioja ir Vokietijai. Tai reiškia save suvokti kaip politinį veikėją, kuris ne tik priima žaidimo taisykles, bet ir turi galimybę prisidėti prie jų nustatymo.

2026.05.13

Su autoriaus sutikimu versta iš jacobin.de

Viršelio nuotrauka: Jakob Braun / Unsplash