Palestinos palaikymo kaina Lietuvoje
Visuomenes poliarizuojantis Vidurio Rytų konfliktas ir ne Izraelį palaikančių lietuvių patirtys – nuo kaltinimų remiant terorizmą iki grasinimų atleisti iš darbo.
Visuomenes poliarizuojantis Vidurio Rytų konfliktas ir ne Izraelį palaikančių lietuvių patirtys – nuo kaltinimų remiant terorizmą iki grasinimų atleisti iš darbo.
Vakarų krante, kurio nevaldo islamistinės teroro organizacijos, izraeliečiai naujakuriai palestiniečius išvaro iš namų, iš savo gimtosios žemės. Izraelio kolonistai padeginėja palestiniečių gyvenvietes, blokuoja kelius, nukerpa elektros laidus, pila cementą į šulinius, išpila vandenį iš talpyklų, su metaliniais strypais puola palestiniečius. Jie su Izraelio kariuomenės priežiūra ar aktyvia pagalba terorizuoja visas, įskaitant ir taikias, demonstracijas, ir de facto nėra niekam atskaitingi.
Lietuva gedėjo, kuomet Rusija vykdė Mariupolio blokadą, kodėl negedime, kuomet Izraelis blokuoja Gazą? Gedėjome, kai Rusija naudojo baltojo fosforo amuniciją, bet kodėl negedime, kai jas tiek Palestinos, tiek Libano teritorijoje, kurią kontroliuoja „Hezbollah“, naudoja Izraelis? Kaip įmanoma likimo valiai palikti Gazos ruožą, kuomet vienintelis pasienio patikros postas su Egiptu tai atidaromas, tai uždaromas, ir, negana to, dar ir bombarduojamas Izraelio pajėgų?
Žymiai trumpesnį šio teksto variantą planavau skaityti Arkadijaus Vinokuro 74-ajame kassavaitiniame mitinge Katedros aikštėje. Jį puoliau rašyti sužinojęs, jog drąsiai Ukrainos gyventojų kovai prieš Rusiją remti skirta erdvė pavirs paramos Izraelio valstybei vieta. Šis tekstas spėjo nutolti nuo pradinės temos ir pavirto savotišku keleto mėnesių trukmės dienoraščiu, tad nusprendžiau, kad geriau jį paviešinti dabar negu niekad.
Kas nutinka kai kultūriniai ir visuomeniniai grandai nebejaučia atsakomybės prieš auditorijas, o jų redaguoti, matyt, nedrįsta vadinamasis visuomeninis transliuotojas?
Neseniai vykusioje diskusijoje apie Izraelio vykdomą smurtą prieš palestiniečius Gazoje po spalio 7‑osios išreiškiau tokią mintį: žmonės turėtų mokytis pažvelgti į dalykus iš kito(s) perspektyvos. Treniruoti tai kaip raumenį. Ir kaip savo straipsnyje, reaguojančiame į šiuos įvykius, pastebi filosofė Judith Butler, kalba eina ne apie empatiją. Pastaroji įprastai reikalauja susitapatinimo. Užduotis šiuo atveju yra sugebėti įvardinti skausmą ir nusikaltimus, patiriamus žmonių, su kuriais nesitapatiname, kurių nepažįstame, nesuprantame ir niekada nebuvome paprašyti to padaryti – atvirkščiai, buvome be paliovos jais gąsdinami.
Mes – tyrėjai, menininkai, politiniai ir darbo teisių aktyvistai iš Ukrainos – reiškiame solidarumą su Palestinos žmonėmis, kurie 75-erius metus kenčia ir priešinasi Izraelio karinei okupacijai, atskirčiai, kolonijinių nausėdijų smurtui, etniniam valymui, žemės atiminėjimui bei apartheidui. Šį laišką rašome kaip žmonės žmonėms. Vyraujančiame diskurse Ukrainos ir Palestinos kovos dažnai visiškai atskiriamos. Šiuo laišku mes šią skirtį atmetame, ir steigiame savo solidarumą su visais, kurie gyvena priespaudoje ir kovoja už laisvę.
Šios serijos pavadinimas – labai abstraktus, nes kalbėjome ilgai ir palietėme nemažai niūrių temų. Tad iš karto kviečiame šiai serijai psichologiškai nusiteikti. Ir ne vien dėl jos ilgio. Kalbame apie Izraelio-„Hamas“ (ar Izraelio-Palestinos, ar Izraelio-Gazos) konfliktą, kai kurių vadinamą ir tiesiog „karu“.
Tačiau D. Utkino fašizmas nėra paremtas vien tik Trečiojo reicho ideologija ar Hitlerio „Mano kova“. Anot tyrėjų Deniso Brylovo ir Tetianos Kalenychenko, kurie rašė apie Wagnerio veiklą ir ideologiją, Utkiną jo bendražygiai apibūdna ne tik kaip neonacį, ant kurio kūno daugybė tatuiruočių su Trečiojo reicho ereliu, svastikomis, žaibais bei kitais nacizmo simboliais, bet ir kaip rodnoverą – rusų neopagonybės išpažinėją.
„Kraštutinė dešinė išsigrynins pragyvenimo kaštų krizę“; „Ultrakonservatorė taps pirmąja premjere moterimi“; „Rinkimai: kodėl fašizmas Italijoje vis dar svarbus“. Taip pasaulio žiniasklaida reagavo į rugsėjo pabaigoje vykusius išankstinius visuotinius rinkimus Italijoje, kuriuos laimėjo Giorgios Meloni vadovaujami „Italijos broliai“ (Fratelli d’Italia, FdI).