Sionizmas negali būti kairysis
Sionizmas su kairiosiomis vertybėmis nesuderinamas ne dėl to, kad Rosa Luxemburg buvo antisionistė. Jis nesuderinamas su jomis dėl to, kad savo logika remiasi antisemitine Europos nacionalizmo tradicija.
Sionizmas su kairiosiomis vertybėmis nesuderinamas ne dėl to, kad Rosa Luxemburg buvo antisionistė. Jis nesuderinamas su jomis dėl to, kad savo logika remiasi antisemitine Europos nacionalizmo tradicija.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (VDA NMK) 2024 m. birželio mėnesį atsidarė paroda „Neišvengiamas rezonansas: Qworkaholics Anonymous III“ (kuratoriai PartyOffice). Viena iš parodos detalių – ant pastato išorės nupiešta Palestinos vėliava ir užrašai „Pro BDS only“ (Tik už BDS – Boycott Divest Sanctions judėjimą, kviečiantį boikotuoti, deinvestuoti ir sankcionuoti Izraelį dėl jo vykdomos palestiniečių teritorijos okupacijos) ir „From the river to the sea Palestine will be free“ (Nuo upės iki jūros Palestina bus laisva). Izraelio ambasada ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasipiktino dėl šių užrašų, pastaroji apkaltino parodos rengėjas antisemitizmu ir pareikalavo juos nuvalyti. Viskas buvo nuvalyta likus pusantro mėnesio iki parodos pabaigos. Tuo tarpu Neringos policijos komisariatas informavo, kad vadovaujantis LR BPK buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl parodos užrašų.
Tai – trumpa istorija.
Ilgesnė, žinoma, yra ir įdomesnė. Todėl apie visą šią istoriją 2024 m. rugsėjo mėnesį pasikalbėjome su VDA NMK direktore Egija Inzule.
Pirmiausia čia ir yra klausimas jums, mūsų mielieji skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai: tai ką skaitėt, klausėt ir žiūrėjot per visus metus? Gal ir mums, GPB redkolegijai, ką parekomenduosit? Pasidalinkit pasiūlymais komentaruose – laukiam visų filmų, serialų, knygų, straipsnių, tinklaraščių, videožaidimų, albumų, tinklalaidžių rekomendacijų.
O dabar papasakosiu jums, ką skaitėt, klausėt ir žiūrėjot iš GPB išleisto turinio 2024-aisiais. Truputį vėluodamas, nes paprastai tokie wrapai pasipila gruodžio pradžioje ir tęsiasi iki katalikų Kalėdų, paskui ateina metas sporto klubų narystėms reklamuoti. Bet mes čia, GPB redkolegijoje, niekada nebuvom pernelyg skubūs ar liguistai sekantys madas, šitas nesikeis ir 2025-aisiais.
Visuomenes poliarizuojantis Vidurio Rytų konfliktas ir ne Izraelį palaikančių lietuvių patirtys – nuo kaltinimų remiant terorizmą iki grasinimų atleisti iš darbo.
Vakarų krante, kurio nevaldo islamistinės teroro organizacijos, izraeliečiai naujakuriai palestiniečius išvaro iš namų, iš savo gimtosios žemės. Izraelio kolonistai padeginėja palestiniečių gyvenvietes, blokuoja kelius, nukerpa elektros laidus, pila cementą į šulinius, išpila vandenį iš talpyklų, su metaliniais strypais puola palestiniečius. Jie su Izraelio kariuomenės priežiūra ar aktyvia pagalba terorizuoja visas, įskaitant ir taikias, demonstracijas, ir de facto nėra niekam atskaitingi.
Lietuva gedėjo, kuomet Rusija vykdė Mariupolio blokadą, kodėl negedime, kuomet Izraelis blokuoja Gazą? Gedėjome, kai Rusija naudojo baltojo fosforo amuniciją, bet kodėl negedime, kai jas tiek Palestinos, tiek Libano teritorijoje, kurią kontroliuoja „Hezbollah“, naudoja Izraelis? Kaip įmanoma likimo valiai palikti Gazos ruožą, kuomet vienintelis pasienio patikros postas su Egiptu tai atidaromas, tai uždaromas, ir, negana to, dar ir bombarduojamas Izraelio pajėgų?
Žymiai trumpesnį šio teksto variantą planavau skaityti Arkadijaus Vinokuro 74-ajame kassavaitiniame mitinge Katedros aikštėje. Jį puoliau rašyti sužinojęs, jog drąsiai Ukrainos gyventojų kovai prieš Rusiją remti skirta erdvė pavirs paramos Izraelio valstybei vieta. Šis tekstas spėjo nutolti nuo pradinės temos ir pavirto savotišku keleto mėnesių trukmės dienoraščiu, tad nusprendžiau, kad geriau jį paviešinti dabar negu niekad.
Kas nutinka kai kultūriniai ir visuomeniniai grandai nebejaučia atsakomybės prieš auditorijas, o jų redaguoti, matyt, nedrįsta vadinamasis visuomeninis transliuotojas?
Neseniai vykusioje diskusijoje apie Izraelio vykdomą smurtą prieš palestiniečius Gazoje po spalio 7‑osios išreiškiau tokią mintį: žmonės turėtų mokytis pažvelgti į dalykus iš kito(s) perspektyvos. Treniruoti tai kaip raumenį. Ir kaip savo straipsnyje, reaguojančiame į šiuos įvykius, pastebi filosofė Judith Butler, kalba eina ne apie empatiją. Pastaroji įprastai reikalauja susitapatinimo. Užduotis šiuo atveju yra sugebėti įvardinti skausmą ir nusikaltimus, patiriamus žmonių, su kuriais nesitapatiname, kurių nepažįstame, nesuprantame ir niekada nebuvome paprašyti to padaryti – atvirkščiai, buvome be paliovos jais gąsdinami.
Mes – tyrėjai, menininkai, politiniai ir darbo teisių aktyvistai iš Ukrainos – reiškiame solidarumą su Palestinos žmonėmis, kurie 75-erius metus kenčia ir priešinasi Izraelio karinei okupacijai, atskirčiai, kolonijinių nausėdijų smurtui, etniniam valymui, žemės atiminėjimui bei apartheidui. Šį laišką rašome kaip žmonės žmonėms. Vyraujančiame diskurse Ukrainos ir Palestinos kovos dažnai visiškai atskiriamos. Šiuo laišku mes šią skirtį atmetame, ir steigiame savo solidarumą su visais, kurie gyvena priespaudoje ir kovoja už laisvę.