fbpx

Palestinos palaikymo kaina Lietuvoje

Visuomenes poliarizuojantis Vidurio Rytų konfliktas ir ne Izraelį palaikančių lietuvių patirtys – nuo kaltinimų remiant terorizmą iki grasinimų atleisti iš darbo.

Kai savo feisbuko sienoje dviem kalbomis paskelbiau, kad ieškau pašnekovų straipsniui apie Izraelio ir Palestinos konfliktą, sulaukiau reakcijos, kurios nesitikėjau. Dabar jau buvęs bičiulis asmenine žinute išreiškė susirūpinimą, ar netampu „anti-Izraelio propagandos auka“. Jį užkabino faktas, kad esu pasiruošusi išklausyti tiek izraeliečius, tiek palestiniečius. Paaiškinau jam, kad man neįdomu, kieno „pusėje“ esu – dabar galvoju apie masiškai žūstančius Palestinos civilius (įrašu pasidalinau 2024-ųjų kovą, kai oficialus aukų skaičius Palestinoje buvo apie 30 tūkst., Izraelyje, po spalio 7-osios „Hamas“ atakos – apie 1 200). Tada vienas po kito ėmė plaukti klausimai, kodėl „perėjau į teroristų pusę“, „ar taip pat apklausčiau ir rusų kareivius“ ir t. t. Galiausiai man buvo užklijuota antisemitės etiketė, išreikšta panieka mano asmenybei, o tada atsisveikinta visam laikui.

Milda Drejerytė

Kai tą patį kvietimą interviu paskelbiau užsienio bendruomenių Palestinos solidarumo feisbuko grupėse, buvo užsikabinta, kad pavartojau žodį „konfliktas“. Keletas paklausė, kodėl „genocidą“ vadinu konfliktu, bet pasikalbėti straipsniui niekas nesutiko – galbūt ir dėl to, kad paminėjau, jog esu žurnalistė.

Dar kitą kartą pakomentavau proizraelietiško Lietuvos muzikanto įrašą feisbuke, kuriame jis reiškė nepasitenkinimą, kad į TV žinias pakviestas VDU profesorius Egdūnas Račius Irano dronų ataką pavadino „atsaku“ Izraeliui. „Tai buvo atsakas į balandžio 1 d. įvykius, kai Izraelis smogė Irano konsulatui Sirijoje“, – parašiau. Į mano paaiškinimą jis atsakė klausimu, „ar palaikau teroristus“. Netrukus pastebėjau, kad po šio apsikeitimo komentarais kitas Izraelį palaikantis bendras pažįstamas mane išmetė iš feisbuko draugų.

Po tokių reakcijų susimąsčiau, jog rasti konstruktyvų dialogą tarp skirtingas puses palaikančiųjų yra labai sudėtinga – jei apskritai įmanoma. Visgi, jo ieškoti būtų lengviau, jei abiejų polių interesai viešojoje erdvėje būtų pateikiami lygiaverčiai. Kol Vakarų sostinėse vyksta masiniai protestai, skatinantys Izraelį nutraukti ugnį Gazoje, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje nesiryžtama parodyti daugiau užtarimo palestiniečiams. O kuomet apie tai kalbama, pvz., ekspertinio lygio diskurse, dalyvauja vos kelios, dažniausiai tos pačios pavardės, susijusios su Vidurio Rytų, musulmoniškųjų kultūrų tyrimais, nors regiono problematika peržengia kultūrinio-religinio pobūdžio ribas. Kai susiduriame su tarptautinės teisės pažeidinėjimu, ne kartą dokumentuotu nepriklausomų ekspertų (kaip antai Jungtinių Tautų ekspertės Francescos P. Albanesese ataskaita, Izraelio veiksmus Gazoje vertinanti kaip pažeidžiančius tris iš penkių JT genocido konvencijos punktų), jis tarsi prasmenga Lietuvos žiniasklaidoje brėžiamuose Izraelio teisės gintis naratyvuose.

Po minėtų susidūrimų su negatyviomis reakcijomis, nusprendžiau susisiekti su saujele žmonių, reiškiančių viešą kritiką Izraelio vykdomai politikai, ir iš jų sužinoti, ką šiandien Lietuvoje reiškia palaikyti Palestiną, o į spalio 7-ios ataką žvelgti kaip į ilgametės Izraelio politikos Palestinos atžvilgiu pasekmę.

Lygiaverčio ir konstruktyvaus diskurso trūkumas

Andrius Mažeika – solidarumo su Palestina aktyvistas, portalo palestina.lt portalo bendraįkūrėjas, organizuojantis protestus ir kultūrinius renginius, skirtus solidarumui su Palestina. Andrius teigia, kad Lietuvą supažindinti su Palestinos klausimu svarbu visų pirma todėl, kad esame maža šalis, o tokias šalis pirmiausia (aut. past. – teoriškai) gina ne NATO ar kitas gynybinis aljansas, o tarptautinė teisė.

Jo manymu, Lietuvos pozicija oficialiai nepripažinti Izraelio nusikaltimų Gazoje (pvz., 2018 m. Lietuva susilaikė JT Generalinės Asamblėjos balsavime dėl rezoliucijos, kuria pasmerktas Izraelis dėl palestiniečių aukų Gazos Ruože, taip pat 2023 m. spalio ir gruodžio rezoliucijų balsavime dėl ugnies Gazos Ruože nutraukimo) prieštarauja tarptautinei teisei, tačiau apie tai, anot Mažeikos, nėra susimąstoma. Kitas jo argumentas, kodėl Lietuvoje reikėtų skleisti daugiau žinių apie palestiniečių tautos traumas – okupacija (pagal JT ataskaitas, Palestinos teritorija laikoma okupuota nuo 1967 m., kai po Šešių dienų karo Izraelis įvedė savo kariuomenę į Vakarų Krantą bei Gazos Ruožą ir ėmė juos kontroliuoti), kurią išgyveno ir Lietuva bei kurios mūsų valstybė nepalaiko Rusijos okupuotuose Ukrainos regionuose.

Andrius Mažeika
Andrius Mažeika

Netrukus po spalio 7-osios „Hamas“ teroristinės atakos Mažeika buvo pakviestas į DELFI TV laidą diskutuoti apie brutalaus įvykio aplinkybes su žurnalistu Arkadijumi Vinokuru, buvusiu Izraelio gynybos pajėgų kareiviu Danieliumi Lupshitzu ir Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje Linu Linkevičiumi. Tuo metu palestiniečių tautos problematikai, galėjusiai suteikti preteksto išpuoliui, išryškinti televizija pakvietė tik vieną pašnekovą, kuriam teko kalbėtis su mažiausiai dviem aiškių proizraelietiškų pažiūrų laidos dalyviais. Tokį pasirinkimą visiškai galima pateisinti tuo, jog slogios nuotaikos po teroristinio išpuolio Izraelyje buvo dar labai šviežios, todėl didesnį dėmesį norėta skirti Izraelio pusės gedului. Vis dėlto laidoje konstruktyvi diskusija apie galimas „Hamas“ atakos prielaidas taip ir neįvyko, nes Andriaus pasisakymai buvo nurašyti kaip „melas“ ir į juos nesistengta atsakyti, o jis pats pavadintas antisemitu.

Kitą kartą, kai Izraelio atsakomoji karinė operacija Gazoje tęsėsi jau pusmetį, sulaukęs kvietimo į kitą televizijos laidą, o tada sužinojęs, kad vėl teks diskutuoti su vienu iš tų pačių oponentų, Mažeika atsisakė kalbėtis su juo. Kita vertus, neatsisakė dalyvauti pačioje laidoje: „Su [šiuo] oponentu (Arkadijum Vinokuru – red.) diskutuoti apie Gazą – tas pats, kaip diskutuoti, ar Žemė apvali. Visgi atsakiau, kad kalbėtis ir pasakoti neatsisakau. Jie klausė, su kuo kitu noriu diskutuoti. Esmė buvo ne Vinokuras, o pats formatas, kuriame viskas pristatoma kaip atseit dvi pusės. Tas tik žaidžia į Izraelio vartus. Galiausiai į tą laidą nebepakvietė.“

Paklaustas, su kuo tuomet norėtų laidoje kalbėtis, Andrius neišreiškė jokio konkretaus pageidavimo dėl pašnekovo – jam tik buvo svarbu, kad abi pusės būtų atstovaujamos lygiaverčiai. Mažeika sako, kad tai aktualu ne tik jam ar kitiems Palestiną palaikantiems bendraminčiams, bet ir žiūrovams, nes susidaryti aiškią, argumentuotą nuomonę, kai potenciali diskusija užkertama etikečių klijavimu, jo požiūriu, yra sunkiai įmanoma.

Palestinos palaikymas siejamas su terorizmo palaikymu

Žmogaus teisių ir humanitarinės veiklos magistro laipsnį Paryžiaus politikos mokslų institute įgijęs bei žmogaus teisių srityje Lietuvoje dirbantis Ajus Jurgaitis atskirame interviu papildo, kad reikia atkreipti dėmesį, kaip viešai traktuojame esamą situaciją Izraelyje ir Palestinoje: „Dažnai žmonės tai įvardija kaip konfliktą, tačiau tai nėra konfliktas. Tai yra okupacija, kurios vienoje pusėje stovi viena ginkluočiausių valstybių pasaulyje, turinti branduolinį ginklą , kitoje pusėje – žmonės, kurie yra okupuoti ir neturi savo kariuomenės. Yra pasipriešinimo grupės, bet nėra dviejų kariuomenių, kurios stotų viena prieš kitą.“

Ajus Jurgaitis. Janinos Sabaliauskaitės nuotr.
Ajus Jurgaitis. Janinos Sabaliauskaitės nuotr.

Į interneto paiešką įvedusi lietuviškus raktažodžius „Palestinos okupacija“, oficialiuose Lietuvos žiniasklaidos kanaluose radau vos vieną kitą straipsnį apie tai, tačiau dažniausiai okupacijos faktas juose įterpiamas lyg tarp kitko, o situacija įrėminama kaip konfliktas. Be to, Jurgaičio požiūriu, Lietuvos viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje dar prieš kelerius metus buvo daug rasizmo ir dezinformacijos. „Norėjosi apsiginkluoti informacija ir suprasti, kaip atremti tuos argumentus. Pradėjau domėtis Artimųjų Rytų geopolitine situacija, pasiėmiau apie tai paskaitų universitete. Viena iš paskaitų buvo apie Palestiną“, – pasakoja pašnekovas.

Šiandien Ajus prisideda prie solidarumo su palestiniečiais protestų ir kultūrinių renginių organizavimo Lietuvoje. Paklaustas, kodėl ėmėsi šių veiklų, jis paaiškina, kad veikti skatina nepakankamas Palestinos klausimo kėlimas Lietuvos visuomenėje ir ypač žiniasklaidoje: „Ją peržvelgdamas, iš pradžių jaučiausi tarsi alternatyvioje visatoje. Galbūt po kelių mėnesių genocido jau rasdavai pavienį straipsnį, reportažą, kuriame būdavo parodytas vienas kitas palestinietis, bet pradžioje atrodė, kad jeigu pats žmogus aktyviai nesidomėtų, tai jis susidarytų visiškai kitokį įspūdį.“

Tiek Jurgaitis, tiek Mažeika prisimena, kai prieš protestą spalio mėnesį Andrius Tapinas feisbuke paskelbė, kad „tokios akcijos yra tiesioginis teroristų rėmimas“. Komentatoriai po įrašu komentavo ir tai, kad Palestiną palaikančio Jurgaičio darbas susijęs su seksualinių mažumų teisių gynimu: „Buvo komentarų, sakančių – kaip jūs, LGBTQ, remiate teroristus, kurie mėto tokius žmones nuo stogų… Visgi stengiuosi nesekti ir neskaityti neigiamų komentarų, nes turbūt daugiau nieko ir neveikčiau, tik rašyčiau pareiškimus policijai“, – ironiškai šypsosi Ajus ir toliau pasakoja: „Esu matęs, kaip vienas Lietuvos influenceris paskelbė įrašą apie [proteste dalyvavusį] užsienietį su tekstu, kad štai – jis jam kažkada padėjo, o dabar tas žmogus „remia teroristus“. Buvo atskleista ir minėto užsieniečio darbo vieta.“ Jurgaitis taip pat pastebi, kad žmonės, į Lietuvą atvykę iš artimų Izraeliui ir Palestinai regionų, dažnai situaciją žino geriau negu lietuviai, todėl norėtų nueiti į protestus, bet nebūtinai jaučiasi saugiai. Anot pašnekovo, į protestus ateina gerokai mažiau žmonių nei, pvz., į Palestinos kultūrinius renginius, o protestų dalyviai vengia patekti į nuotraukas, rodyti savo veidą viešai.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorė, politikos mokslų daktarė, Irano ekspertė ir viena dažniausiai Palestinos klausimu pasisakančių akademikių Lietuvoje Ieva Koreivaitė, kalbėdama viename iš Palestinos kultūrinių renginių Vilniuje („Po alyvmedžiu“), taip pat užsiminė kartą sulaukusi aršios reakcijos iš žinomo Lietuvoje asmens. Po spalio 7-osios „Hamas“ išpuolio supratusi, kad būsimas Izraelio atsakas gali visiškai sunaikinti Gazos Ruožą, Ieva ir viena jos draugė, daug keliaujanti po Vidurio Rytus, savo feisbuko paskyrose paskelbė žodį „Palestina“. Po šio įrašo, kaip pasakoja Ieva, dabartinis krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas savo paskyroje šias dvi moteris (apibūdindamas jas užuominomis) įvardino kaip sukūrusias „teroristinį kodą Lietuvoje“.

Ieva Koreivaitė

Tai ne vienintelis priešiškumo pavyzdys, kurio Koreivaitė sulaukė dėl Palestinos palaikymo ir Lietuvoje nepopuliaraus „Hamas“ grupuotės traktavimo – nors ir teroristinės, bet turinčios pagrįstų politinių tikslų, radikalėjusios palaipsniui. Pvz., praėjus savaitei po spalio 7-osios atakos, kai LRT paskelbė jos straipsnį „Ar užteks fiziškai sunaikinti „Hamas?“, kuriame Ieva išreiškė nuomonę, jog griežtas Izraelio karinis atsakas nebūtų efektyvus ilgametės problemos sprendinys, feisbuko komentaruose mirguliavo kaltinimai Koreivaitei „apologetika teroristams“, „šališkumu ir propaganda, naudojantis mokslo darbuotojos statusu“, „teroristinių aktų teisinimų straipsnyje“, „šlykščiais ditirambais teroristams“ ir kt. Vis dėlto Ievos publikaciją neutraliai arba teigiamai vertinančiųjų paklausti, kokiais argumentais jie galėtų pagrįsti tokią savo nuomonę, priešiški komentatoriai jų nepateikė.

Grasinimai atleisti iš darbo

Savęs aktyvistu nelaikantis, tačiau Palestinos okupacija besidomintis ir viešojoje erdvėje nevengiantis šiuo klausimu pasisakyti Mantas Mateika, su manimi susisiekė, kai Palestinos solidarumo feisbuko grupėje paskelbiau kvietimą interviu šiam straipsniui. Mantas papasakojo vieną išskirtinai nemalonų susidūrimą su radikaliais Izraelį palaikančiais asmenimis.

Mantas Mateika

Kai jau minėtas buvęs Izraelio karys, Lietuvos pilietis Danielius Lupshitzas savo feisbuko paskyroje pasidalino straipsniu apie neseniai įvykusią Palestinos protesto akciją Vilniuje, jos dalyvius įvardindamas „Palestinos šunimis“, „palaikančiais teroristus“, Mantas nusprendė parašyti komentarą: „Pamatęs tokį įrašą, panorau pasišnekėti su žmonėmis, pasižiūrėti, ar įmanoma užvesti diskusiją.“ Vėlų vakarą jis surinko sakinį: „Kai Izraelis nustos vykdyti genocidą Palestinoje, tai nereikės ir palaikymo akcijų“, ir nuėjo miegoti.

Kitą rytą pamatyti atsakymai į jo komentarą vyrą lengvai šokiravo. Lupshitzas Mantui buvo viešai pagrasinęs susisiekti su jo vadovu, nes „matantis, kad darbdavio ir darbuotojo pažiūros skiriasi“. Kiti komentatoriai idėjai pritarė. Mantas feisbuko profilyje tuo metu dar nebuvo ištrynęs duomenų apie savo senąją darbovietę, kuri organizavo lietuvių pargabenimą iš Izraelio po spalio 7-osios atakos. Netrukus po šio akibrokšto Mateikos profilį socialiniame tinkle LinkedIn peržiūrėjo buvę bendradarbiai – tai suponuoja, kad jiems iš tikro buvo pranešta apie buvusio darbuotojo propalestinietišką komentarą. Kadangi šiai firmai vyras nebepriklausė, jokios reakcijos iš ten nesulaukė: „Matyt buvo patikrinta, ar aš vis dar ten dirbu, o pamačius, kad nebe, jie nesiėmė jokių priemonių“, – svarsto Mantas.

Tačiau Mateika vis tiek pašalino savo buvusios darbovietės pavadinimą iš feisbuko profilio, norėdamas užsitikrinti, kad tokios situacijos nebepasikartos. Nors Mantui neretai tenka eiti akistaton su priešingų pažiūrų žmonėmis (kadangi aktyviai palaiko ne tik Palestiną, bet ir Ukrainą), jis teigia, kad tokio lygio akibrokšto dar nebuvo sulaukęs. Įvairios aršios reakcijos, anot pašnekovo, neigiamai veikia jo emocinę būklę: „Ir vienu, ir kitu atveju suvokiu esantis prieš karą, prieš žmonių žudymą, tačiau, kai kalbi apie Ukrainą – dažniausiai visiems viskas gerai, o kai kalbi apie palestiniečius – esi puolamas“, – palygina Mantas.

Netikėtas draudimas dalyvauti viešoje diskusijoje

Žmogaus teisių ekspertė Goda Jurevičiūtė pirmą kartą Palestinoje apsilankė pagal projektą, susijusį su jos tuometiniu žurnalistiniu darbu. „Gyvenome Abu Diso mieste, kuris buvo Jeruzalės rajonas, o dabar yra už apartheido (aut. past.) sienos. Matėme stebėjimo bokštelius, nelegalias nausėdijas, kalbėjome su palestiniečiais“, – pasakoja Goda. Visgi labiausiai ją paveikė vizitas į Hebrono miestą: „Bet kas, kas yra matęs okupaciją Hebrone, nebegali pamiršti šitų dalykų. Okupacija yra labai šaltakraujiškas būdas palestiniečiams gyvenimą daryti neįmanomą.“ Goda prisimena, kad jau per pirmą kelionę pamatė, kaip terorizuojami ir diskriminuojami palestiniečiai Vakarų Krante: „Naujakurius, gyvenančius Hebrone, saugo Izraelio okupacinės pajėgos , skirtos juos neva ginti nuo palestiniečių. Tuo tarpu palestiniečių nuo naujakurių puolimo nesaugo niekas“, – dalinasi G. Jurevičiūtė.

Antrą kartą į Palestiną Goda išvyko trims mėnesiams, kai padėjo moteriai su negalia Al Azos pabėgėlių stovykloje netoli Betliejaus. „Ten gyvendamas matai ašarines dujas, nuolatinius suėmimus, kareivius, pačią okupaciją. Okupacija nėra šiaip žodis. Tai yra brutalus ne-taikos režimas. Mes, lietuviai, tarsi turėtume žinoti jos reikšmę, bet, deja, nežinome“, – teigia Goda.

Goda Jurevičiūtė

Po antros kelionės ji ėmė dažniau kalbėti apie Palestinos problemą Lietuvoje. Prieš šešerius-septynerius metus sulaukė reakcijos ir iš Izraelio ambasados. Tuometinis ambasadorius, atėjęs į redakciją, kurioje Goda dirbo, susitikti su užsienio politikos temomis rašančiais žurnalistais, anot jos, ėmė daryti spaudimą dėl publikuojamo turinio apie Izraelį. Nors užsienio diplomatų praktika aktyviai komunikuoti su žiniasklaida ir siekti joje pasisakyti apskritai nėra neįprasta Jurevičiūtė prisimena, kad tąkart „jautėsi toks spaudimas ir nepasitenkinimas tuo, ką rašai, ko iš kitų ambasadų aš niekada nesu pajutusi ar girdėjusi – nepaisant to, kad straipsniai neretai ir kitų valstybių politikai būdavo kritiški“.

„Aš tvirtai pasakiau, kad apie Izraelį esu pasiryžusi rašyti niekada nepamiršdama okupacijos“, – prisimena Goda, o ambasadoriui bandant nukreipti dėmesį į Siriją, Jurevičiūtė patikinusi, kad rašydama apie Siriją ji laikosi tokių pačių nuostatų. Per pokalbį redakcijoje ji taip pat paminėjo, kad buvo ėmusi interviu iš izraeliečio žurnalisto Gideono Levy, naudoja informaciją iš Izraelio žmogaus teisių organizacijų „B‘Tselem“ ir „Breaking the Silence“, laikraščio Haaretz, bet, kaip ji prisimena, ambasadorius juos palaikė „netinkamais“ Izraelio politikos atstovais. „Kartais cituodavome Netanyahu ir vyriausybės šaltinius, bet, matyt, jis norėjo, kad labiau rodytume Izraelio vyriausybės poziciją“, – svarsto pašnekovė.


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Kitą dieną Jurevičiūtei draugas atsiuntė ekrano nuotrauką, kurioje matėsi, kad ambasadorius savo feisbuke parašė sutikęs „specialistę, kuri, tris mėnesius pagyvenusi Palestinoje, jau viską išmano ir žino, ką rašyti“. Nors nei Godos vardas, nei pavardė, nei darbovietė nebuvo įvardyta, jai buvo aišku, kad įrašas – apie ją.

Po kiek laiko tuo metu žurnaliste dirbusi pašnekovė norėjo užsiregistruoti į Vilniaus žydų bibliotekoje vykusį viešą renginį, tačiau registracija nebuvo patvirtinta. Paskambinusi bibliotekos vadovui Goda įrašė pokalbį, kuriame jai buvo pasakyta, kad „Izraelio ambasada uždraudė ją įtraukti į registracijos sąrašus“. Galiausiai, sukėlus šiokį tokį šurmulį (Lietuvos žinių portale ji parašė straipsnį „Ko bijo Izraelio ambasadorius?“, skambino politikui Petrui Auštrevičiui, kuris taip pat turėjo dalyvauti šiame renginyje), Godai pavyko patekti į renginį, o žiniasklaidai susisiekus su Izraelio ambasada, ši atsisakė komentuoti situaciją. Nuo platesnio komentavimo nusišalino ir bibliotekos vedėjas Žilvinas Beliauskas, įvykį įvardinęs „bendro pobūdžiu nesusišnekėjimu“ bei atsiprašęs už jį bibliotekos ir Izraelio ambasados vardu.

Kai pati pabandžiau feisbuke susisiekti su Izraelio ambasadoriumi ir sužinoti, kaip jis prisimena šią situaciją, laiškas nebuvo perskaitytas ir atsakymo gauti nepavyko.

Daugiau bandymų varžyti tiesioginę saviraiškos laisvę pati Jurevičiūtė teigia nepatyrusi, tačiau priduria, kad, rašydama viešojoje erdvėje, visada stengiasi gerai apgalvoti, kad vėliau jos žodžių nebūtų galima apsukti ir panaudoti prieš ją. „Pvz., dar niekad nesu įvardinusi, kad tai, ką vykdo Izraelis, yra genocidas“, – teigia ji, nors jau yra pradėjusi skaityti JT ekspertės Albanese ataskaitą (kurioje, kaip minėta anksčiau, teigiama, jog Izraelio vykdomi veiksmai Gazoje turi genocido požymių) ir pati sutinka, kad tai yra labai tikėtina. Prieš vartojant šią sąvoką Godai itin svarbu gerai susipažinti su ataskaitos turiniu ir pasidėlioti argumentus, jei sulauktų prieštaraujančių reakcijų.

Beprecedentis kaltinimas antisemitizmu

Pagrindinė neigiama reakcija, su kuria susidūriau pati ir praktiškai visi šio straipsnio pašnekovai, yra Izraelio politiką kritikuojančių asmenų kaltinimas antisemitizmu. Tai labai nemaloniai nustebino su manimi kalbėjusį televizijos ir radijo laidų vedėją Richardą Jonaitį.
Pašnekovas 2014 m. lankėsi Vakarų Krante, savo akimis regėjo palestiniečių gyvenimo realybę, bendravo su vietiniais žmonėmis. Nors po kelionės solidarumo su Palestina aktyvistu netapo, buvo emociškai paveiktas pamatytų vaizdų ir empatija palestiniečių tautai jo neapleido.
Tą pačią vasarą, po to, kai „Hamas“ teroristai pagrobė ir nužudė tris izraeliečius paauglius, Gazos Ruože Izraelis pradėjo atsakomąją karinę operaciją. Kaip pamena pašnekovas, per porą savaičių žuvo keli tūkstančiai palestiniečių civilių, įskaitant apie 800 vaikų [apie 550; GPB.LT past.], tai jam kėlė nerimą. Vieną vasaros penktadienį feisbuke Richardas parašė: „Ar Izraelis turi moralinę teisę taip elgtis?“, tuomet ramiai išvyko į muzikos festivalį ir tą dieną daugiau į telefoną nebežvilgčiojo. Šeštadienio rytą atsidaręs feisbuką, jis nustėro pamatęs gausybę negatyvių komentarų ir įrašo pasidalinimų: „Buvo labai daug puolančių komentarų, o prieš dešimt metų buvau jaunesnis, stuburas – mažiau tvirtas…“ Kadangi Jonaitis pažįsta Seimo narių ir žinomų žmonių, komentaruose šie asmenys buvo žymimi ir jų klausiama, „kodėl bendrauja su šiuo antisemitu“. Dar kiti žymėjo jo darbdavius, klausdami, ar jis turi teisę dirbti ten, kur dirba. Richardas pasakoja, kad puolimas buvo gąsdinantis ir psichologiškai paveikus: „Juk aš neparašiau kažko blogo. Tai buvo tiesiog šiokia tokia mano kritika Izraelio vykdomai politikai palestiniečių atžvilgiu – ne žydų tautai ir ne jų pažiūroms“, – šiandien situaciją apmąsto pašnekovas.

Richardas Jonaitis

Tuo metu jis buvo ką tik grįžęs po ilgos kelionės ir pradėjęs dirbti, tad netikėtas komentatorių abejojimas, ar jis turi tam teisę, ne juokais išgąsdino. Nemalonias emocijas sunkino ir tai, kad ši tema nebuvo ta, kurioje jaustųsi itin tvirtai, todėl atremti puolimą buvo labai sudėtinga: „Aš nesu politologijos dėstytojas, situaciją išmanau bendrais bruožais ir esu buvęs Vakarų Krante, mačiau palestiniečius, kurie nėra laimingi, kuriems yra sunku. Aš jokiu būdu nepateisinu „Hamas“ išpuolių, tik turėčiau kritikos tam tikrai Izraelio vykdomai politikai palestiniečių atžvilgiu. Jeigu net Amerika jau kritikuoja Izraelio politiką, visgi tai yra šis tas.“

Izraelio politiką kritikuoja ir žydų studijų profesionalai

Kaltinimas antisemitizmu, kritikuojant Izraelio politiką, anot pašnekovų, yra didesnio reiškinio, susijusio su sionizmo ideologija, pasekmė, nieko bendro neturinti su neapykanta žydams. Žmonės, palaikantys Palestiną, su kuriais kalbėjau, teigia turintys draugų žydų, o keletas jų atėję iš žydų studijų lauko. Pvz., „Gyvenimas per brangus” redakcinės kolegijos narys, tinklalaidėje „Chat GPB“ apie Palestiną kalbantis Tadas Janušauskas Vidurio Europos universitete baigė nacionalizmo magistrą su žydų studijų specializacija, o doktorantūros metais tyrė Lietuvos žydų istorijas.

Tado istorija, kaip priartėjo prie Palestinos temos, taip pat neįprasta: „Po pirmųjų doktorantūros metų išvažiavau į Izraelį mėnesiui laiko mokytis jidiš kalbos Jidiš vasaros universitete Tel Avive. Tuo metu turėjau artimų draugų Izraelyje. Įdomu, kad mano visas ryšys su Palestina yra daugiausia per Izraelio žydus. Aš sužinojau apie tai, kas vyksta Palestinoje, per juos – per pokalbių prie kavos ar alaus nuotrupas. Jie buvo žmonės, kurie ten gyveno, ir kurie buvo aktyvistai. Kiekvieną penktadienį mano draugai eidavo į protestus, atrodžiusius maždaug taip: jie sėdi kažkur lauke ir valgo arbūzą kaip simbolį, atvažiuoja kareiviai ir juos iš ten išveža, sulaiko keliom valandom ir paleidžia.“

Tadas Janušauskas su oranžiniais marškinėliais
Tadas Janušauskas

Nors Tadas socialiniuose tinkluose taip pat sulaukia kaltinimų terorizmo rėmimu, būti pavadintam antisemitu jam paprastai netenka dėl išskirtinės istorijos: „Skirtingai negu daugumai kalbančiųjų, man pabandyti pripaišyti kokias nors etiketes yra labai sudėtinga, nes žydų draugų, Izraelyje gimusių ir užaugusių, turiu daug. Beje, Hebrone buvau su žydų aktyvistais iš „Breaking the Silence“.

Kita pašnekovė, pasisakanti, kaip pati įvardija, prieš „Izraelio smurtinę keršto akciją“, Goda Volbikė, yra vertėja iš jidiš kalbos. Goda pripažįsta taip pat jautusi emocinį spaudimą, kai pirmąkart išreiškė nepritarimą Izraelio kariniam atsakui: „Keletas kolegų mane iš karto išmetė iš feisbuko draugų, kai pamatė mano poziciją.“ Ji prisimena ir komentarus feisbuke po savo versto Mati Shemoelofo straipsnio „Šiaurės Atėnuose“ ir „Gyvenimas per brangus“ pasidalinimu: „Ten tas pats Sergejus Kanovičius pavadino tą esė „blėnimis“ ir sakė, kad „aš nieko nesuprantu“ – nors pernai buvau jo tėvo, Grigorijaus Kanovičiaus, literatūrinės premijos komisijos pirmininkė, kur sakiau kalbą ir po to jis sakė „kokia gera kalba“.

Goda Volbikė

Priežastis, dėl kurios šiais laikais lengva ranka mėtomasi antisemitizmo kaltinimais, kurią išryškina akademikai ir mano pašnekovai, yra antisemitizmo sąvokos perbraižymas, šalia neapykantos žydų tautai įtraukiantis kritiką Izraelio valstybei. „Kai „International Holocaust Remembrance Alliance“ (IHRA) priėmė naują apibrėžimą, pagal kurį galima identifikuoti antisemitizmą, 7 iš 11 punktų kalbėjo apie Izraelį“, – komentuoja antisemitizmą universitete studijavęs Janušauskas. Mažeika, paklaustas, ar yra susidūręs su tokiais apibūdinimais, atsako retoriniu klausimu: „O kaip kitaip? Patys žydai yra kaltinami antisemitizmu, vadinami „savęs nekenčiančiais žydais“ – tai skamba kaip psichiatrinė diagnozė, tik yra nustatoma ne psichiatro, o yra propagandinis triukas. Kai nebeturima argumentų, iškart metama antisemitizmo korta“, – sako jis. Problemą pastebi ir Jurgaitis: „Žydų tautos ir Izraelio valstybės sugretinimas yra labai pavojingas, kuriantis nesaugumą net patiems žydams. Aš seku daug žydų antisionistų aktyvistų, istorikų, kurie kalba ir rašo apie tai bei kurie nepritaria Izraelio kolonijiniam projektui. Dažnai šį projektą palaikančios grupės tokius žmones vadina „netikrai žydais“ ar „savęs nekenčiančiais žydais“, kas man irgi skamba gana antisemitiškai.“

Antisemitizmo bei islamofobijos apraiškų pagausėjimas pasaulyje po spalio 7-osios „Hamas“ išpuolio ir po to ėjusių įvykių yra labai tikėtinas, tačiau jį tiksliai nustatyti, anot Janušausko, po sąvokos perbraižymo nebeįmanoma: „Remiantis šiuo [IHRA] apibrėžimu, antisemitizmą galima rasti „po kiekvienu akmeniu“, jei norima. Dažnu atveju gali būti, kad kritika Izraeliui bus nurašoma kaip antisemitizmas ir priskaičiuojama prie tų [antisemitinių] incidentų augimo.“

Statistiką, kurią pateikia „Anti-Defamation League“ (pagal kurią nuo 2023 m. spalio 7 iki 2024 m. sausio 1 d. Amerikoje antisemitinių incidentų padaugėjo 360 proc., palyginus su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus), žydų studijų profesionalas skatina vertinti atsargiai: „Aš neabejoju, kad padaugėjo, bet kiekvieną kartą, kai Gaza yra bombarduojama, antisemitizmas neva pasaulyje išauga. Tai ar incidentų padaugėja, nes kai kurie žmonės visą laiką turi tuos neigiamus jausmus [žydų tautai] ir tik tada pradeda juos rodyti, ar dalis jų tai daro ne iš antisemitinių paskatų, o dėl to, kad nepritaria žydų institucijoms? Tai yra didžiausia problema, nes mes nebežinome, kas yra kas. Kai kurie akademikai šito žodžio [antisemitizmas] išvis nebenaudoja savo darbuose, nes jis nieko nebereiškia.“ Vienas iš statistikos punktų iš tiesų priešiškumą sionizmo ideologijai vertina kaip antisemitinį elgesį. Sionizmą politine-judaistine ideologija, turinčia rasizmo požymių, įvardina ne tik regiono ekspertė Lietuvoje Koreivaitė, bet ir nemažai užsienio akademikų bei kompetentingų organizacijų atstovų, įskaitant žydų kilmės asmenis.

Kaltinimai antisemitizmu, iš dalies, gali būti suprantami – antisemitizmas išties egzistuoja, o paskutiniu metu jo apraiškų pagausėję, todėl labai svarbu užkirsti kelią bet kokiai neapykantos kalbai ar veiksmams, nukreiptiems į žydų etninę grupę. Vis dėlto pašnekovai teigia, kad Palestinos palaikymas arba kritika Izraelio politikai patys savaime nėra ir neturėtų būti laikomi antisemitizmo forma.

Kartu su nevienareikšmiškai vertinamu antisemitiniu elgesiu pastaruoju metu pagausėjo ir antiislamiškos retorikos. Naujienų agentūra „Reuters“ praneša, kad per visus trisdešimt Amerikos-islamo santykių tarybos (Council on American-Islamic Relations) stebėjimo metų, daugiausia antimusulmoniškų incidentų įvyko 2023-aisiais. Lietuvoje taip pat galima pastebėti atvirų antimusulmoniškų pasisakymų. Netrukus po spalio 7-osios atakos Rimvydas Valatka feisbuke rašė: „Dvi savaitės po „Hamas“ surengtų žydų skerdynių. Viena žinia gera: ateina politikų praregėjimas dėl milijonų priešiškų imigrantų.“ Visus islamo tikėjimo imigrantus Valatka pristato kaip „priešiškus“, sulyginamus su „Hamas“.

Kelias link dialogo – per supratingumą ir pagarbą

Lietuvos kolektyvinė istorinė atmintis, kurioje esama ir nacių kolaborantų, vykdžiusių Holokaustą, bei kaimyninėje Ukrainoje vykstantis karas mūsų valstybę pastato į sudėtingą padėtį Vidurio Rytų regiono atžvilgiu. Iš to, kaip informacija pateikiama žiniasklaidoje ir koks nelygiavertis viešasis diskursas Izraelio-Palestinos klausimu, susidaro įspūdis, kad taikome dvigubus standartus vienų ir kitų žmonių skausmui. Tokį matymą išreiškė ir pašnekovai: „Aš manau, kad jeigu ukrainiečių paauglė trenktų rusų okupantui, kuris įsibrovė į jos namus, per veidą, niekas nepasakytų, kad už tai jai skirti porą metų kalėjimo yra pateisinama, o dėl Izraelio veiksmų mes randame visokiausius pateisinimus. Palestiniečiai, mūsų suvokimu, tarsi yra mažesni žmonės“, – mąsto Jurevičiūtė.

Remdamasi asmenine patirtimi ir tuo, kuo pasidalino Palestinos klausimu Lietuvoje kalbantys asmenys, galiu teigti, kad Lietuvoje Palestiną palaikantys ar Izraelio politiką kritikuojantys žmonės vis dar sulaukia gan didelio priešiškumo. Neigiamas nusistatymas ir baimė dažnai kyla iš nežinojimo ir informacijos stokos, už kurį, šiuo atveju, nemenkai atsakinga mūsų valdžios oficiali pozicija, persisunkianti į naratyvus žiniasklaidoje. Kita vertus, tai lemia ir nenoras klausytis bei suprasti kitos pusės argumentų, kurių turi tiek izraeliečiai, tiek palestiniečiai. Visgi supratingumas, pagarba ir empatija yra veiksniai, galintys nutiesti kelius į dialogą.

Olegas Šurajevas, dėl išsiskyrusių pažiūrų Izraelio-Palestinos klausimu nesusikalbėjęs su Daneliumi Lupshitzu, situacijos plačiau komentuoti nenorėjo. Apie oponentą jis atsiliepė empatiškai: „Nepasakyčiau, kad su Danieliumi esu konflikte, nes visiškai nemanau, kad jis šiuo metu elgiasi iš racionalumo. Jis elgiasi iš savo perspektyvos ir nors su daug kuo nesutinka bei yra savotiškai radikalus, manau, kad jame kalba kartų trauma, jo tautos skausmas, kurį mes irgi turime suprasti.“. Pašnekovas taip pat priduria, kad svarbu išlaikyti pagarbą visoms tautoms ir religijoms: „Jeigu mes palaikome Ukrainą, privalome nepalaikyti antisemitizmo, turime bendrauti su visų šalių žydais ir juos gerbti, lygiai kaip ir turime gerbti visas kitas tautas, įskaitant palestiniečius, musulmonus. Daug musulmonų šiuo metu kariauja ir Ukrainos fronte. Yra „Aidaro“ batalionas, kuriame labai daug Krymo totorių.“

2024 m. gegužės 8 d. JT humanitarinių reikalų koordinavimo biuro duomenimis, nuo Izraelio-„Hamas“ karo pradžios Gazoje žuvo beveik 35 tūkst. palestiniečių, 1 410 izraeliečių, 97 žurnalistai (iš jų 92 palestiniečiai ir 2 izraeliečiai). Žurnalistų saugojimo komitetas (Committee to Protect Journalists) praneša, kad 25 žurnalistai buvo areštuoti. Šiuo metu pietiniame Gazos mieste Rafoje, kuriame palapinėse glaudžiasi beveik pusantro milijono civilių, Izraelis pradėjo puolimą, derybas su „Hamas“ nustumdamas į aklavietę. Tai reiškia, kad šis aukų skaičius – dar ne baigtinis.

Izraelio generolai žada eliminuoti „Hamas“. Tačiau žmogiška kaina milžiniška. <…> Klausiu savęs, ar Izraelis tikrai tiki, kad pavykus nužudyti ar kitaip neutralizuoti visus „Hamas“ kovotojus galės juos pakeisti tolerantiškesniu režimu. JAV pasisekė Irake pašalinti Sadamo Huseino diktatūrą. Tada atėjo „Al Kaida“, po jos – „Islamo valstybė“, ir iki šios dienos dėl klaidos, kurią neišprovokuotu įsiveržimu į šią nelaimingą šalį padarė JAV ir Didžioji Britanija, Irakas yra iki pamatų sugriautas. <…> Teroro išpuolis sugriovė ne tik daugelio žmonių gyvenimus, bet ir bet kokią galimybę mąstyti apie taiką ir sugyvenimą tarp izraeliečių ir palestiniečių tiek Izraelyje, tiek už jo ribų. Šis karas, kaip ir visi karai prieš tai, nėra sprendimas. Jis tik sugniuždys ir traumuos dar daugiau žmonių abiejose pusėse.
– Mati Shemoelof, 2023.10.28, vertė Goda Volbikė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *