fbpx

Izraelietis Berlyne: „Šis karas, kaip ir visi karai prieš tai, nėra sprendimas“

Mati Shemoelofas, gimęs 1972 m. Haifoje, yra arabų ir žydų autorius, dešimt metų gyvenantis Berlyne. Izraelyje jis išleido dešimt knygų: septynis eilėraščių rinkinius, apsakymų rinkinį, eseistikos knygą ir romaną. Pirma knyga Vokietijoje – eilėraščių rinkinys Bagdad. Haifa. Berlin (2019). Be to, pasirodė jo radijo pjesė „Būsimas krantas“ (Das künftige Ufer, 2018). Antra knyga šioje šalyje – eilėraščių rinkinys „Laivelį savo rankoje vadinu randu“ (Das kleine Boot in meiner Hand nenn ich Narbe: Gedichte, 2023). Shemoelofas prisidėjo prie dviejų Vokietijos sostinės literatūrinių grupių įkūrimo: „Poetic Hafla – daugiakalbis meninis vakarėlis“ ir „Anu – žydai ir arabai rašo Berlyne“. Kai kurie jo tekstai išspausdinti antologijoje „Ką tai turėtų reikšti: naujoji hebrajų poezija Vokietijoje (Was es bedeuten soll: Neue hebräische Dichtung in Deutschland, 2019).

„Iš kur tu žinojai? – dabar visi klausinėja. – Teisingai apsisprendei.“ Šių metų pradžioje mano žmona gavo dvimetę prestižinę Jeruzalės hebrajų universiteto stipendiją. Tačiau prieš pusmetį ji atsižvelgė į mano būgštavimus grįžti į Izraelį ir šios paramos atsisakė.

Aš jai nuolat primindavau apie pokyčius šalyje, kurie vyko dėl naujos į dešinę orientuotos vyriausybės. 2023 m. balandį buvau pašiurpęs, kai iš Sirijos į Izraelį buvo paleistos raketos, „Hezbollah“ raketos. Gegužę Izraelis pašalino radikalios sukarintos islamistinės Gazos organizacijos „Islamo džihadas“ vadą. Iš Gazos Ruožo į Izraelį buvo tuoj pat paleista tūkstančiai raketų. Izraelis atsakė. Nebenorėjau grįžti ten, iš kur kadaise pabėgau. Dar labiau bijojau vežtis mūsų vaiką. Tąsyk kalbėjau dramatiškai: „Mes turime tik vieną dukterį.“ Šiandien tai nebeatrodo taip dramatiška. Dabar mane beveik visi sveikina, kad tąsyk mus išgelbėjau, kad likome Berlyne.

 

Jaučiuosi tiesiog sugniuždytas

Bet iš tiesų nepajėgiu tų sveikinimų išgirsti ar pajusti. Nejaučiu savyje pasitenkinimo ar balsų, kurie kalbėtų: „Juk sakiau tau.“ Mačiau tai artinantis ir tuo pat metu nieko nemačiau. Ne tokias žudynes Izraelio pietuose. Ne tokį Gazos civilių bombardavimą. Ne šitą keršto karą, net jeigu ir galiu jį suprasti kaip gynybos veiksmą. Visi matėme tai artinantis dėl to, ką darė kariuomenė Vakarų Krante, dėl šaltojo pilietinio karo Izraelyje. Ir nepamatėme – tai mane sugniuždė lygiai taip pat, kaip ir visus kitus.

Spalio 10-ąją, trečią karo tarp Izraelio ir „Hamas“ dieną, pasaulyje gerai žinomas Izraelio rašytojas Droras Mishani parašė į liberalų dienraštį „Haaretz“: reikalavo Izraelio vyriausybės išimties tvarka nerengti keršto žygio prieš „Hamas“. Jis pasiūlė gedėti 1 400 nužudytų izraeliečių, 199 paimtų įkaitų ir tūkstančių sužeistųjų. Žinoma, jo nuomonės niekas neklausė. Bet aš nusiunčiau jam asmeninį laišką, kuriame parašiau, kad skaičiau jo žodžius su ašaromis akyse. Jis atsakė: „Bijau, kad geros dienos neateis, bent jau negreitai. Tikiuosi, Jums gerai sekasi Berlyne. Teisingai apsisprendėte… Būkite apkabintas.“

Metų metus buvau laikomas palikusiu Izraelį ir išdavusiu tautinę vienybę, dabar tapau tiesiog „teisingai apsisprendusiu“ išvykti į Berlyną. Jausmas toks, kad beveik visi žinojo ar bent jau turėjo žinoti, kur link viskas krypsta. Bet esu tiesiog sugniuždytas ir nenoriu žinoti.

Paskambinau mamai. „Tu nesupranti, – pasakė ji, – tai ne žmonės.“ Bandžiau paaiškinti, kad ne visi palestiniečiai remia „Hamas“; ir galbūt ne visi „Hamas“ šalininkai palaiko terorą prieš Izraelį. Bandžiau kalbėti apie Gazos Ruožo apgultį, kuri tęsiasi iki šios dienos (Izraelis neleidžia palestiniečiams pasistatyti uosto arba oro uosto).

„Tai kaip Holokaustas“, – suriko ji. Supratau, kad turiu liautis būti toks racionalus. Ji išsekusi. Visą dieną sėdėjo Haifoje prieš izraelietišką televizorių. Rūpinasi dėl įkaitų šeimų, lyg tai būtų jos pačios šeima. Kaip galėčiau jai to neleisti? Dabar mano sūnėnas ir dukterėčia bus pašaukti į armiją. Sesuo nemiega naktimis, jaudinasi. Turėčiau verkti kartu su ja. Jaučiu, kad padariau klaidą. Neatidžiai klausiau. Gal dėl to, kad buvau per toli.

Mano mintys tomis dienomis sukasi apie nusivylimą ir trumparegiškumą. Izraelio palestiniečių poetas rašė apie keršto beprasmybę.

 

Taha Muhammad Ali

Kerštas

 

Kartais… norėčiau

sutikti dvikovoje vyrą,

kuris nužudė mano tėvą,

sugriovė mūsų namą

mane išvarė

į

ankštą žemę.

 

Ir jeigu jisai mane nužudytų,

pagaliau pailsėčiau,

o jeigu būčiau pasirengęs –

atkeršyčiau!

 

*

 

Bet priešininkui pasirodžius

jeigu paaiškėtų,

kad jis turi motiną,

kuri jo laukia,

arba tėvą,

kuris uždėtų

savo dešinę ranką

širdies vietoje jam ant krūtinės,

pavėlavus į susitikimą,

kurį jie sutarė,

bent ketvirtį valandos –

tada nežudyčiau jo,

net jeigu galėčiau. […]

Nazaretas, 2006 m. balandžio 15 d.

 

Ar tikrai galėčiau būti toks padorus kaip šis rašytojas? Niekada nepamiršiu šeštadienio ryto, kai sužinojau apie teroro išpuolius. Arba kitos dienos, kai viena po kitos ėjo žinios apie šimtus žmonių, išskerstų per žudynes Izraelio pietuose. Palaipsniui skaičius išaugo iki daugiau nei 1 000. Tarp jų buvo tūkstančiai sužeistų ir šimtai įkaitų, ligonių, tiek daug (!) vaikų ir neįgaliųjų. Jų istorijos ir nuotraukos nebepaleidžia. Matau juos vėl ir vėl, galvoju, ką sakyčiau ar daryčiau, jeigu per teroristus prarasčiau savo šeimą?

Pasidalinau instagrame, kad, nepaisant teroro, žudynių, karo, sugriovimų ir milžiniškų netekčių, nepraradau tikėjimo žydų ir palestiniečių sugyvenimu Izraelyje / Palestinoje. Giminaitis parašė: „Gėdykis.“ Keletui valandų deaktyvavau instagramo paskyrą ir norėjau išsitrinti iš visų socialinių tinklų. Jaučiausi vienišas ir sutrikęs. Nesu tenai, galbūt negaliu to suprasti. Bet, kita vertus, pažįstu tą vidinio konflikto būseną.

Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai Izraelis nukenčia nuo raketų ir teroro. Prisimenu, savo magistro darbą 2006 m. rašiau apšaudant „Hezbollah“ raketoms. Studijavau Haifos universitete ir kartais pakeliui į kalną turėdavau ieškotis priedangos. Studijų metais mokiausi iš knygų ir iš tokių pilietinių organizacijų kaip „Musawah“ ir „Adalah“, su kurių aktyvistais susipažinau, taip šį tą suvokiau.

Raketos kažkaip susijusios su mano supratimu apie palestiniečių istoriją. Po 1948 m. karo netekčių iš Izraelio buvo išvaryti 750 000 palestiniečių. Aš įsisąmoninau skausmą dėl Nakbos ir po 1967 m. karo prasidėjusią okupaciją. 1948 m. pabėgėliai bandė grįžti į savo žemę, bet Izraelis neleido ir šaudė netgi tuos, kurie mėgino pereiti sieną tarp Izraelį supančių arabiškų šalių. 1951 m. Izraelis išleido įstatymą apie „esančius nesančius“, kuriame aiškinama, kad palestinietis, nesantis savo namuose, praranda nuosavybę. Kitais žodžiais tariant, palestiniečių nuosavybė perėjo į Izraelio žydų tautos rankas. Kai kurie Gazos Ruožo gyventojai yra pabėgėliai iš Haifos ir aplinkinių kaimų.

Šį eilėraštį parašiau kaip dalį savo praregėjimo, kaip įniršio ir atsisakymo palūžti išraišką:

 

Kodėl aš nerašau izraelietiškų meilės eilėraščių

Poetui Amiri Barakai

Iš pradžių atiduokite man istoriją

o tada vadovėlius

ir nesakykite, kad mano eilėraštis yra politinis manifestas

nes apie neteisybę jūs neturite jokio supratimo, štai nedidelė nuoroda

reikalauju iš Izraelio centrinio banko žalos atlyginimo

palestiniečiams, mizrachiams, moterims,

lesbietėms ir gėjams,

už kiekvieną pažeminimą, kiekvieną pabėgėlių stovyklą, kiekvieną uždarą karinę

zoną, kiekvieną nutildymą ir papirkimą

reikalauju, kad atvertumėte poezijos seifą

grąžintumėte visą žemę tiems, iš kurių ją paėmėte, ir jiems atlygintumėte

už okupacijos siaubus

aš lauksiu prie banko, po Valstybinio draudimo langais

tarp Finansų ministerijos tarnybinių automobilių

kol tinkamai atlyginsite visą sutaurintą rasizmą

ir kai mano atlygintų vaikų vaikai studijuos universitete, lygiateisiai

be patyčių, tik tada būsiu pasirengęs rašyti izraelietiškus meilės

eilėraščius


(VERSschmuggel Israel Hebräisch-Deutsch
Berlyno literatūrinės dirbtuvės, 2012 balandis)

 

Bet manau, kad jau seniai, kai dar gyvenau Izraelyje, kažkuri mano dalis buvo sugniužusi, prarasta, išsigandusi. Gimiau ir augau Haifoje, jos socialinė tikrovė yra dvitautė. Prieš sionistų įsigalėjimą Haifa buvo kosmopolitiškas ir daugiakultūris miestas, daugumą sudarė palestiniečių gyventojai.

XX a. pradžioje mano senelis pabėgo į Haifą iš Irano miesto Mašhado. XIX a. pabaigoje žydai Mašhade buvo nuožmiai persekiojami. Jie turėjo slėpti savo žydišką tapatybę arba atsiversti į islamą. Praėjusio amžiaus pradžioje senelis įsigijo triaukštę vilą ant Karmelio kalno ir atidarė Haifoje drabužių parduotuvę. Jis supirkdavo prekes iš jūreivių, atvykusių į Haifos uostą, o tada parduodavo jas savo parduotuvėje senamiestyje. Keliavo po Palestinos šiaurę, tokius miestus kaip Šefa Amras, Nazaretas ir Akas, vertėsi didmenine prekyba drabužiais. Sūnūs, mano tėvas ir jo brolis, pratęsė šią tradiciją. Tėvas kalbėjo persiškai, jidiš, arabiškai, angliškai, daugeliu kitų kalbų. Bet tokio gyvenimo būdo Artimuosiuose Rytuose jau seniai nebeliko.

Sako, tu kaip karalius Saliamonas mokėjai daug kalbų,

bet neatsimenu, kad būtum kalbėjęs persiškai

su mano seneliu, kuris man ištiesė ranką,

o aš ją pabučiavau.

Šiandien žinau, tas bučinys buvo tam tikras žodis

iš žodyno, pražuvusio praėjusiame amžiuje.

(„1.“, eilėraštis iš „Das kleine Boot in meiner Hand nenn ich Narbe: Gedichte“, Parasitenpresse, 2023)

 

Galbūt jau seniai pastebėjau Izraelio valdžios klystkelius. O šito karo nenumačiau. Teroro išpuolis sugriovė ne tik daugelio žmonių gyvenimus, bet ir bet kokią galimybę mąstyti apie taiką ir sugyvenimą tarp izraeliečių ir palestiniečių tiek Izraelyje, tiek už jo ribų. Šis karas, kaip ir visi karai prieš tai, nėra sprendimas. Jis tik sugniuždys ir traumuos dar daugiau žmonių abiejose pusėse.

Jau beveik dešimtmetį Izraelis susitinka su „Hamas“ tik per tarpininką (pavyzdžiui, Kataro arba Egipto valdžios atstovą). Nesuprantu, kodėl Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu niekada nesusėdo su „Hamas“ lyderiais Persijos įlankos valstybėse. „Taigi Netanjahu nėra susitikęs net su Abu Mazenu, nuosaikiu Palestinos autonomijos administracijos vadovu Ramaloje, – sako man žmonės. – Manote, jis ryšis politinei savižudybei ir susitiks Katare su „Hamas“ vadais?“ Taip žemai smukome.

Raunu paskutinius plaukus sau nuo galvos ir stebiuosi: politinio susitikimo kaina yra tokia nedidelė, ir joks žmogus nuo to nemiršta. Tačiau karo kaina milžiniška, niekas negali numaldyti gedulo ir skausmo, liekančio nusiaubtoje sielos žemėje.

Skaitau žinias, kurios darosi vis blogesnės, ir negaliu liautis galvojęs apie tai, kas būtų nutikę, jeigu Vakarų šalys ir Izraelis būtų pripažinę vienintelių demokratinių rinkimų Palestinoje rezultatus. 2006 m. Izraelis ir Vakarai atsisakė tai padaryti. Buvau pakviestas paskaityti keletą eilėraščių Izraelio Knesete – tai buvo pilietinės iniciatyvos panaikinti Gazos Ruožo okupaciją dalis. Parašiau specialų eilėraščių ciklą, atspindintį sąmonės būseną, kuria siekiau sujungti savo žydišką ir arabišką tapatybę su palestinietiška:

Nesuvokiama blokada

vidury apsiausto žodžio,

širdis,

kaip galima žemę jos sėkloms nurengti,

kaip gali sėklos sudygti

be žemės

elektrinė, pakrauta metaforomis,

žiūrėk, eilėraštis pervargęs byra,

žydų šeimos sūnus iš Bagdado

iš Alepo, iš Mašhado

pašalina sienas, duris ir vyrius.

(„Gaza III“, eilėraštis iš „Bagdad Haifa Berlin“, Aphorisma Verlag, 2019)

 

Močiutė, sausainiais sulaikiusi „Hamas“ teroristus

Nuotraukos tų nekaltų vaikų, kurie staiga tapo įkaitais, privertė mus sapnuoti košmarus. Negaliu liautis galvoti apie tai, kas būtų, jeigu mano dukrą pagrobtų į Gazą? Galų gale tikriausiai apalpčiau ir negalėčiau ištarti nė žodžio. Dabar visi kalba apie (Maroke gimusią) žydę izraelietę močiutę Rachelę Edri, kuri sausainiais sulaikė teroristus. Šeštadienį, spalio 7 dieną, 7 valandą ryto Ofakime, pietų Izraelio mieste, nutolusiame nuo Gazos Ruožo apie 15 km, sukaukė sirenos. Ji išvydo į butą įsilaužusius penkis visiškai apsiginklavusius teroristus.

„Pamačiau penkis „rotveilerius“ veržiantis pro mano langą“, – sakė Rachelė Edri Izraelio televizijai „Channel 13“ ir papasakojo apie tą momentą, kai per Simchat Toros šventę „Hamas“ teroristai įsibrovė į jos namus, vienus iš daugelio pietų Izraelyje tą rytą. „Jie turėjo granatas, kalašnikovus ir dar balažin ką. „Mes esame kankiniai, kankiniai!“ – šaukė jie.“ „Ar valgėte? Gal norite kavos ar arbatos? Galiu padaryti“, – pasiūlė ji teroristams, kai tie laikė prie galvos granatą. Vėliau „ABC News“ Rachelė sakė žinojusi, „kad jie būna įtūžę, kai nevalgę“, todėl pagamino jiems vištienos ir pasiūlė sausainių. „Maitinau juos ir kalbėjausi: „Kiek tau metų? Iš kur esi?“ Kol pora kantriai laukė išgelbėjimo, kartu su įsibrovėliais dainavo izraelietiškas dainas. Vienas teroristų buvo sužeistas, ir Rachelė jį netgi aptvarstė, atsisėdo šalia, paglostė ranką. „Bandžiau nukreipti jų dėmesį, kad mūsų neužmuštų. Taip pat nenorėjau, kad jie būtų alkani ir suirzę.“

Ji pasiūlė jiems arbatos ir sausainių, kol atvyko Izraelio gynybos pajėgų (IDF) kareiviai. Pasitelkė savo šiaurės afrikietišką svetingumą, ir kažkas šitoje arabiškoje kultūrinėje jungtyje išgelbėjo jai gyvenimą.

 

Noikelnas: nardai su gaziečiu ir mano taika su „Hezbollah“ kareiviu

Berlyne pirmą kartą turėjau progą susipažinti su kažkuo iš Gazos. Izraelyje nėra jokių galimybių sutikti palestiniečius iš Gazos Ruožo. Jis gėrė kavą toje pačioje kavinėje Vėzerio gatvėje, kurioje sėdėjau ir aš. Kitą sykį susitikome rūkymo kambaryje (tada dar nebuvau metęs rūkyti). Išsiaiškinome, kad abu mėgstame žaisti nardais. Ir labai greitai tas žaidimas tapo mus jungiančiu elementu. Kiekvieną kartą, kai tik ateidavau į kavinę, sužaisdavome. Išmokė mane machbusos, visai kito nardų varianto. Ar jis dar su manim žais?

Berlyne sutikau ir „Hezbollah“ kareivį. Buvo labai keista. Kadaise tarnavau Pietų Libane. Kiekvieną kartą, kai tik su tanku nuvažiuodavome prie Libano sienos, rasdavome „Hezbollah“ paliktų bombų. Parašiau eilėraštį apie laikiną taiką, kurią su juo sudariau:

Netikėtai ant upės kranto susiduria „Hezbollah“ kareivis ir Izraelio

armijos kareivis

jis norėjo tave išvaryti iš Libano, nes įsiveržei į jo namus

tu atitinkamai sumokėjai, kad pasiektum jo kalašnikovo

buožę

vidury pokalbio pristato tave savo draugams libaniečiams

reta akimirka smilksta iš šios Berlyno taikos pypkės linkui dangaus

upė, mačiusi visokiausių kraupių karų leviatanus, irgi

apsineša

ir tu žinai, mes nuolat krauname kaltę ant savęs, bet tokiai laikinai draugystei

yra debesis, paslėptas nuo žvilgsnio

jis šnabžda saldžią paslaptį Dievui.

(„7.“, eilėraštis iš „Das kleine Boot in meiner Hand nenn ich Narbe: Gedichte“, Parasitenpresse, 2023)

 

Ar mūsų draugystės, nepaisant šio karo, išliks? Ir vėl „Hezbollah“ bombarduoja Izraelio šiaurę, kur gyvena mano šeima. Ir kiekvieną dieną aš jaudinuosi, o našta, slegianti mūsų pečius, sunkėja.

Gazos Ruožas: žmogiška kaina katastrofiška

Izraeliečiai draugai ir kolegos bijo kalbėti hebrajiškai arabiškose Noikelno, Berlyno Artimųjų Rytų rajono netoli mano namų, parduotuvėse. Praėjusį penktadienį į Kroicbergo Fraenkelufer sinagogą per šabo palaiminimą atvyko Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris ir pasakė kalbą: „Žydai Vokietijoje niekada neturės baimintis dėl savo gyvenimo. Žydų gyvenimo apsauga yra mūsų demokratijos dalis. Žydų saugumas yra mūsų demokratijos pagrinduose. Tik tada, kai mūsų bendrapilietės ir bendrapiliečiai žydai gyvena ramiai ir saugiai, tai gali daryti ir visa šalis.“ Vėliau į sinagogą sugužėjo šimtai žydų ir ne žydų, jie sustojo į savotišką simbolinį skydą. Taigi Steinmeieris pažadėjo saugumo jausmą, bet žydai Berlyne bijo.

Izraelio generolai žada eliminuoti „Hamas“. Tačiau žmogiška kaina milžiniška. Į šalį vis dar netiekiamas vanduo, maistas ir humanitarinė pagalba. Klausiu savęs, ar Izraelis tikrai tiki, kad pavykus nužudyti ar kitaip neutralizuoti visus „Hamas“ kovotojus galės juos pakeisti tolerantiškesniu režimu. JAV pasisekė Irake pašalinti Sadamo Huseino diktatūrą. Tada atėjo „Al Kaida“, po jos buvo „Islamo valstybė“, ir iki šios dienos dėl klaidos, kurią su savo neišprovokuotu įsiveržimu į šią nelaimingą šalį padarė JAV ir Didžioji Britanija, Irakas yra iki pamatų sugriautas.

Draugas iš Haifos atsiunčia žinutę apie mūsų bendro pažįstamo iš aukštosios mokyklos laidotuves, jis buvo nužudytas per festivalį Izraelio pietuose. Dūžta širdis. Smurtas prie manęs taip priartėjo. Visas feisbuko srautas pilnas žmonių istorijų, kuriose maldaujama apsikeisti kaliniais. Bet atrodo, kad Izraelis labiau nori atkeršyti „Hamas“ negu paleisti įkalintus palestiniečius. Žmonės nežino, kad palestiniečių istorija susipynusi su jų politinių kalinių istorija. Nuo 1967 m., kai Izraelis užėmė Rytų Jeruzalę, Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą, buvo suimta apytikriai milijonas palestiniečių, – taip šią vasarą pranešė Jungtinės Tautos. Kas penktas palestinietis buvo areštuotas ir apkaltintas remiantis 1 600 karinių įsakymų, kurie reguliuoja kiekvieną Izraelio okupuotoje teritorijoje gyvenančių palestiniečių gyvenimo aspektą. Tarp palestiniečių vyrų įkalinimo procentas dvigubai didesnis – įkalinti buvo 2 iš 5.

Aš sugniuždytas, nes nežinau, kaip mes iš šito karo išeisime. Per pastaruosius dešimt savo kūrybinio gyvenimo metų bandžiau rasti jungtį tarp žydų ir arabų, tarp izraeliečių ir palestiniečių, tarp savo žydiškos ir arabiškos praeities ir praeities visų atvykėlių, kuriuos tik sutikau Berlyne. Vienai mano naujausių iniciatyvų „Mes: žydai ir arabai rašo Berlyne“ pavyko iš Berlyno Senato gauti paramą festivaliui „Artimųjų Rytų Sąjunga“, kuri (kaip ir Europos Sąjunga) turėtų būti įkurta po taikos sudarymo tarp Izraelio ir Palestinos. Šis dvitautis festivalis, kurį kartu kuruoja palestiniečiai ir izraeliečiai, sulaukė didelio Vokietijos žiniasklaidos dėmesio. Bet dabar bijau, kad Izraelis ir Palestina virs kitu Iraku arba Afganistanu. Nors iš kur man žinoti? Nepamačiau, kaip artinasi šie įvykiai. Tikiuosi, kad ir čia klystu lygiai taip kaip tada, kai nenuvykau į Izraelį, o likau Berlyne. Bet realybė pjaunasi su taikos galimybe. Aiškinu savo partnerei, kad taikos tarp palestiniečių ir izraeliečių šansas prarastas. Ji verkia ir sako: „Nekalbėk taip!“ Ir aš verkiu kartu.

„Berliner Zeitung“, 2023.X.28

 

Vertė Goda Volbikė

Tekstas pirmą kartą lietuviškai publikuotas 2023 m. lapkričio 10 d. „Šiaurės Atėnuose“

____________________

iliustracija – Laurel Molly

1 thought on “Izraelietis Berlyne: „Šis karas, kaip ir visi karai prieš tai, nėra sprendimas“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *