Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
Yra tokia žmogaus teisė, kuri priklauso kiekvienam Žemėje egzistuojančiam individui, ta teisė įtvirtinta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio pirmame punkte, o skamba ji taip: „Kiekvienas turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.“ Jei šią teisę galėčiau sužmoginti, jos likimą Lietuvoje įvardinčiau taip: 1) 2021 m. buvo suspardyta; 2) 2023 m. atsirado ir durtinių žaizdų; 3) šiemet ji jau guli (pasienio) patvoryje vos kvėpuodama.
Neseniai vykusioje diskusijoje apie Izraelio vykdomą smurtą prieš palestiniečius Gazoje po spalio 7‑osios išreiškiau tokią mintį: žmonės turėtų mokytis pažvelgti į dalykus iš kito(s) perspektyvos. Treniruoti tai kaip raumenį. Ir kaip savo straipsnyje, reaguojančiame į šiuos įvykius, pastebi filosofė Judith Butler, kalba eina ne apie empatiją. Pastaroji įprastai reikalauja susitapatinimo. Užduotis šiuo atveju yra sugebėti įvardinti skausmą ir nusikaltimus, patiriamus žmonių, su kuriais nesitapatiname, kurių nepažįstame, nesuprantame ir niekada nebuvome paprašyti to padaryti – atvirkščiai, buvome be paliovos jais gąsdinami.
Mati Shemoelofas, gimęs 1972 m. Haifoje, yra arabų ir žydų autorius, dešimt metų gyvenantis Berlyne. Izraelyje jis išleido dešimt knygų: septynis eilėraščių rinkinius, apsakymų rinkinį, eseistikos knygą ir romaną. Pirma knyga Vokietijoje – eilėraščių rinkinys Bagdad. Haifa. Berlin (2019). Be to, pasirodė jo radijo pjesė „Būsimas krantas“ (Das künftige Ufer, 2018). Antra knyga šioje šalyje – eilėraščių rinkinys „Laivelį savo rankoje vadinu randu“ (Das kleine Boot in meiner Hand nenn ich Narbe: Gedichte, 2023). Shemoelofas prisidėjo prie dviejų Vokietijos sostinės literatūrinių grupių įkūrimo: „Poetic Hafla – daugiakalbis meninis vakarėlis“ ir „Anu – žydai ir arabai rašo Berlyne“. Kai kurie jo tekstai išspausdinti antologijoje „Ką tai turėtų reikšti: naujoji hebrajų poezija Vokietijoje (Was es bedeuten soll: Neue hebräische Dichtung in Deutschland, 2019).
Mes – tyrėjai, menininkai, politiniai ir darbo teisių aktyvistai iš Ukrainos – reiškiame solidarumą su Palestinos žmonėmis, kurie 75-erius metus kenčia ir priešinasi Izraelio karinei okupacijai, atskirčiai, kolonijinių nausėdijų smurtui, etniniam valymui, žemės atiminėjimui bei apartheidui. Šį laišką rašome kaip žmonės žmonėms. Vyraujančiame diskurse Ukrainos ir Palestinos kovos dažnai visiškai atskiriamos. Šiuo laišku mes šią skirtį atmetame, ir steigiame savo solidarumą su visais, kurie gyvena priespaudoje ir kovoja už laisvę.
Ar jau spėjote užimti moraliai teisingą poziciją naujausiame Izraelio-„Hamas“ „kare“? O gal dar nelabai, dar viskas „ne tak odnoznačno“ jums? Dar neaišku, kurios pusės nežmogiškumams dėsite patiktuką, o kurios – piktą veiduką?
„Jei Izraelio gyventojus sunkią valandą palaikantieji tiesiog pasakytų, kad nepritaria Izraelio valdžios atsakui ir civilių žudymui, viskas būtų labai aišku ir paprasta. Tai visiškai nesunku – pažiūrėkite kiek rašalo išpilama smerkiant Hamas prieš bet kokį susirūpinimą palestiniečiais.“
„Sveikatos apsauga yra kritinės infrastruktūros dalis. Tinkamas jos išlaikymas būtinas ne tik norint išvengti visuomenės griūties. Karo metu ji itin svarbi, nes suteikia pagalbą kareiviams bei civiliams ir taip padeda sumažinti nuostolius. Be to, Vakarų šalyse sukurtos integravimosi galimybės pabėgėliams iš Ukrainos, todėl ateityje daug medikų išvyks, o tai labai apsunkins Ukrainos atstatymą.“.
Tiems, kurie šį pirmadienį žiūrėjo LRT laidą „Forumas“, pro akis veikiausiai negalėjo prasprūsti vienos iš dalyvių kūno kalba. Laida buvo skirta aptarti politinę situaciją konservatoriams nusprendus inicijuoti pirmalaikius rinkimus. Laidos viešnia, kurios kūno kalbą čia turiu omeny, buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Klausykite, klausykite!
Klausykite apie tai, kaip Andrius Tapinas galimai prieš šimtą metų vengdavo mokėti PVMą.
Apie tai, kaip „Laisvės TV“ streikuojantiems mokytojams penkių tūkstančių eurų sąskaitą išrašė.
Ir apie tai, kas per reiškinys apskritai tas Andrius Tapinas yra ir kas Tapiną galėtų sutapint.
