Kapitalizmu tikintis kurjeris
2020 m. COVID-19 pandemijos metu su kolegomis iš Gegužės 1-osios profesinės sąjungos organizavome kampaniją, kurios metu rinkome skaitmeninėse platformose dirbančių kurjerių parašus dėl minimalaus bazinio užmokesčio nustatymo. Profesinės sąjungos savanoriai kalbindavo skubančius kurjerius gatvėje ir kviesdavo pasirašyti peticiją bei palikti kontaktą, o tada, ne piko metu, turėdavome jiems paskambinti ir pamėginti pakviesti tapti profesinės sąjungos nariais.
Vienas iš šių pokalbių stipriai įsiminė. Prisistačius, kad skambinu iš profesinės sąjungos, kurjeris pasakė, kad norėtų ištrinti savo parašą, nes pasirašė tik dėl to, kad nuo jo atstotų tas volosatas jaunuolis su lapais. Iš tikrųjų jis palaiko laisvą rinką, pasisako už tai, kad būtų daugiau kapitalizmo, o profesinės sąjungos yra sovietinis reliktas ir jis tikrai nesiruošia remti šių praeito šimtmečio atgyvenų.
Toks tiesmukas ir gana politiškas kurjerio atsakymas mane kiek išmušė iš vėžių. Visi iki tol kalbinti žmonės nevengė skųstis darbo sąlygomis ir atlyginimu, juokėsi iš įmonių propaguojamos „kurjerių-partnerių“ idėjos, o apie profesines sąjungas šie žinodavo panašiai tiek, kiek žino įprastas lietuvis: jos egzistuoja kažkur vakaruose, bet tikrai ne pas mus. Tačiau šis pilietis buvo šventai įtikėjęs į skaitmeninių platformų skleidžiamą idėją, esą kurjeriai ir pavežėjai yra nepriklausomi verslininkai, tikri didžiųjų korporacijų partneriai!
Beklausant kurjerio aiškinimų apie laisvos rinkos privalumus, pradėjo ryškėti šio piliečio apčiuopiamesni interesai – jam patiko dirbti, kada nori ir jis šią laisvę siejo išimtinai su laisva rinka. Jis buvo giliai įsitikinęs, kad profesinės sąjungos siekia apriboti šią laisvę – priversti visus boltininkus vežioti picas nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro, penkias dienas per savaitę. Žinojau, kad toks kurjerio įsivaizdavimas nėra atsiradęs iš giedro dangaus – pastarąsias savaites Bolt įmonė žiniasklaidoje bruko žinutes, esą kampanijos reikalavimų įgyvendinimas reikštų apribotą kurjerių laisvę rinktis, kada ir kur dirbti. Bet girdint kurjerio nuomonę ir argumentus, atrodė, kad šis pokalbis yra pasmerktas – būtų buvę sunku rasti kitą labiau prieš profesines sąjungas nusiteikusį asmenį.
Tokie pokalbiai gali būti ypač naudingi mąstant apie platesnius (kairės) politinės praktikos klausimus ir, ką mes darome, kai susiduriame su abejinga arba priešiška nuomone iš tų žmonių, kurie, pagal visus kairiųjų argumentus, turėtų būti didžiausi kairiosios politikos palaikytojai. Kaip bandysiu parodyti, didžioji dauguma kairiojo aktyvizmo šią kurjerio poziciją priimtų kaip „klaidingos sąmonės“ problemą. Juk žvelgiant iš politekonominio taško, kurjeris yra darbininkas, tad šis turėtų palaikyti kairiąją pusę, o jeigu nepalaiko politiškai, tai bent jau išskėstomis rankomis laukti profesinių sąjungų aktyvistų, kad šie padėtų jam pasipriešinti algoritminei vergystei. Tačiau ką daryti, jeigu ši sąmonė taip neveikia, o nusiteikimas kairiosios politikos principų atžvilgiu yra ne tik kad neutralus, bet dar ir priešiškas? Rodos, nieko kito nelieka, kaip tik bandyti ginčytis ir įtikinti šį pilietį, kad kapitalizmas ir laisva rinka nėra darbuotojų laisvės bastionai, įmonės yra suinteresuotos tik pelnu, profesinės sąjungos nėra ir nebuvo sovietų išradimas, kad jos iš tikrųjų dirba vardan visų mūsų gerovės ir t.t.
Tikimybė, kad vedant pokalbį tokiu būdu pavyktų pakeisti žmogaus pažiūras yra lygi nuliui. Kad ir kokios kvailos ir neracionalios jums atrodys kurjerio pažiūros, lygiai taip pat jis žvelgs į jus – koks idiotas gali tikėti sovietinėmis atgyvenomis ir dar kitiems aiškinti, kad reikia prie jų jungtis?! Tikėtina, kad toks pokalbis baigsis, geriausiu atveju, mandagiu nuomonių išsiskyrimu. Jeigu panašus pokalbis vyktų socialinių medijų formatu, galėtume tikėtis aršesnio apsižodžiavimo, nuorodos į kokį nors ilgesnį mokslinį ar GPB leistą straipsnį („pasiskaityk ir tada pašnekėsime”).
Tad kokia būtų tinkamiausia strategija: ar tiesiog ignoruoti šį žmogų ir ieškoti tų, kurie palaikytų iniciatyvą idėjiškai? O gal ieškot įtikinamesnių argumentų, kurie leistų įtikinti kurjerį, kad profesinė sąjunga yra veiksminga priemonė ginti šio interesus? O galbūt galime bendrai išvengti įtikinėjimo aspekto ir siekti organizuotis nepaisant skirtingų pasaulėžiūrų? Šias iš vieno pokalbio kylančias dilemas norėčiau išplėsti į bendresnius klausimus apie politinę praktiką ir organizavimosi strategijas.
50 sąmoningumo ugdymo metų
Prieš keletą metų viename kairiųjų renginyje teko dalyvauti dirbtuvėse apie ekologiją. Suskirstę žmones į grupeles, dirbtuvių vedėjai uždavė dalyviams diskutuoti apie priemones, kurios padėtų „kaimo žmonėms” (dirbtuvės vyko anglų kalba ir buvo šnekama apie “rural people”) suvokti klimato kaitos svarbą. Dirbtuvių dalyviai sugalvojo įvairių pasiūlymų – kalbėti paprasta ir suprantama kalba, pateikti aiškius pavyzdžius, kaip klimato kaita veikia žmonių aplinką, daryti išvažiuojamąsias ekskursijas siekiant išplėsti auditoriją už tradicinių miesto grupių ribų.
Diskutuojant apie būdus, kaip pasiekti šiuos žmones, man vis kirbėjo mintis – o kodėl mes manome, kad kaimiečius mes, aktyvistai, turime paprotinti? Ar neturėtume pirmiausia pasiklausti šių žmonių, ar jie nori būti paprotinti? Kodėl mes, gyvenantys mieste, manome, kad pastarieji turės mažesnį sąmoningumą apie klimato kaitą?
Dirbtuvių vedėjams klausimo prielaida, t.y., ar kaimo žmonės turi žemesnį sąmoningumo lygį apie klimato kaitą, atrodė natūrali ir savaime suprantama. Paklausus apie tai, kodėl padaryta tokia prielaida, buvo atsakyta, kad būtent ši auditorija neįsitraukia į aktyvizmą ir nedalyvauja ekologiniuose protestuose, vadinasi, aktyvistų užduotis yra rasti būdą kaip šiuos atvesti iki protestų. Kaimiečių sąmoningumo ugdymas čia atrodė kaip sunki, bet neišvengiama užduotis organizuojant platesnį ir stipresnį ekologinį judėjimą.
Nors šios vienetinės dirbtuvės neatspindi viso aplinkosaugos aktyvizmo ir įvairių aktyvistų organizavimosi būdų, tačiau, mano nuomone, labai dažnai politinę praktiką (aktyvizmą, organizavimąsi) mes, kairieji, suprantame kaip idėjų propagavimą. Valdydami kritinį žodyną, suvokdami gilias pasaulio neteisybes ir įvairiausias klaidinančias ideologijas, mes organizuodami protestus, rašydami kritinius straipsnius ir diskutuodami vidinėse grupėse siekiame skleisti šias teisingas idėjas su viltimi, kad vis daugiau žmonių savitai „pabus“ iš abejingumo (ar kvailumo) miego. Iš aktyvisto perspektyvos, tiek kapitalizmą ginančio kurjerio, tiek ekologija nesirūpinančių kaimiečių atžvilgiu pagrindinė problema pasirodo kaip klaidingos sąmonės arba žmonių nerūpestingumo problema. Tokia strategija numato, kad realus pokytis visuomenėje atsiras (tik) tada, kai žmonių sąmoningumas bus pasiekęs tam tikrą kritinį lygį. Aktyvistiniu žargonu šis politinės praktikos žanras vadinamas „sąmoningumo ugdymu“ (angl. k. consciousness raising).
Pastaruosius penkiasdešimt metų šis politinės veiklos formatas sutinkamas vakarų valstybių aktyvistiniuose ratuose ir dažnai priimamas be jokios kritinės refleksijos. Šių praktikų išpopuliarėjimas ir įsitvirtinimas kairiųjų ratuose yra artimai susijęs su praeito šimtmečio antrojoje pusėje besivysčiusiais naujosios kairės judėjimais, jų kritika „tradicinėms“ kairės struktūroms – profesinėms sąjungoms ir politinėms partijoms.
2011 m. išleista knyga Oppose and Propose aprašo šiuolaikinių aktyvizmo organizavimosi metodų genezę. Knygos autorius Andrew Cornell pasakoja apie nedidelės, 8-ąjame ir 9-ąjame dešimtmečiuose gyvavusios organizacijos Movement for New Society [iš angl. k. Judėjimas už naują visuomenę] (toliau – MNS) istoriją. Oficialiai įkurta 1972 m., MNS susiformavo iš JAV religinio kvakerių judėjimo ir siekė vadovautis socialinio pokyčio filosofija, kuri buvo grįsta visapusišku požiūriu į visuomenės ir individo transformaciją. Skirtingai nuo tuometinių „tradicinių“ kairiųjų (marksistinių) organizacijų, kurios akcentavo klasių kovą, pasireiškiančią įvairiomis akcijomis kaip, pavyzdžiui, streikai ar boikotai, MNS socialinį pokytį siekė suvokti labiau holistiškai, ne tik kaip išorinį (klasių kovos, revoliucijos), bet ir vidinį (individo transformacijos) procesą, t.y. įvairių opresijos šaltinių kaip rasizmas, klasizmas, seksizmas „atmokimą“, savo privilegijų atpažinimą ir jų „nukenksminimą“, organizacinių struktūrų, kurios skatina šias transformacijas, kūrimą.
Siekdami kurti alternatyvą kapitalistinei sistemai, MNS Filadelfijos mieste ir kitur steigė bendruomenės namus ir kooperatyvus, vystė įvairias aktyvistų mokymo programas, kuriose dalyviai mokėsi nehierarchinių struktūrų ir konsensuso sprendimų priėmimo modelio. Tačiau tokia strategija turėjo ir savitą šalutinį efektą – dėmesys į „vidines“ asmens transformacijas ilgainiui artėjo prie dvasinių, šamaniškų, įvairių „išsilaisvinimo“ ritualų, o organizacija vis labiau panašėjo ne į politinį judėjimą, bet į vieną iš subkultūrinių reiškinių. Politiškai motyvuotiems organizacijos nariams subkultūrizacija kėlė vis daugiau klausimų. Reflektuodama organizacijos narių diskusijose pasikartojančią „mes“ ir „visuomenė“ skirtį, viena iš judėjimo narių 1974 m. naujienlaiškyje retoriškai klausė: „o kokią atsakomybę mes, kaip judėjimas, nešame prieš tuos žmones, kurie nenori gyventi alternatyvaus gyvenimo, rūkyti žolės, dirbti kooperatyve ir leisti ilgas valandas susirinkimuose?”.
Šį taiklų ir probleminį klausimą galima atpažinti ir vėlesniuose judėjimuose. MNS organizacijos idėjos turėjo didelę įtaką 9-ąjame ir 10-ąjame dešimtmetyje gyvavusiam anti-globalizacijos judėjimui. Anti-globalistai (įvairiausios alternatyvios bendruomenės, anarchistai, anti-autoritarai, skvoteriai, pankai ir t.t.) mobilizuodavosi protestams prieš globalias institucijas ir neoliberalią pasaulio tvarką reprezentuojančias organizacijas – Tarptautinį valiutos fondą, Pasaulio prekybos organizaciją, globalias korporacijas, G8 susitikimus. Po vieno iš protestų Londone, 1999-aisiais, pasirodė straipsnis Give up Activism [iš angl. k. „Atsisakyk aktyvizmo“] kritiškai reflektuojantis alter-globalizacijos judėjimo tarpe vyraujantį, autoriaus žodžiais, „aktyvistinį mentalitetą“. Anot straipsnio autoriaus Andrew X (o gal autorės), alter-globalizacijos protestus organizuojantys žmonės pradėjo suvokti save kaip išskirtinį mentalitetą turinčią visuomenės grupę, kone profesinę bendruomenę:
Aktyvistinis mentalitetas reiškia, kad žmonės pirmiausia save laiko aktyvistais ir priklauso platesnei aktyvistų bendruomenei. Aktyvistas susitapatina su tuo, ką daro ir laiko tai savo gyvenimo vaidmeniu kaip darbą ar karjerą. Lygiai taip pat kai kurie žmonės susitapatina su savo profesija, pavyzdžiui, gydytojo ar mokytojo, ir tai tampa ne kažkuo, ką jie tiesiog atsitiktinai daro, o svarbia jų įvaizdžio dalimi.
Susitapatinimas su aktyvizmu kaip profesija, anot Andrew X, prieštarauja pačioms esminėms kairiosioms (minimo straipsnio atžvilgiu – anarchistinėms, autonomistinėms) idėjoms. Kadangi profesinė tapatybė nurodo į žinių hierarchiją – laipsnius ir specializaciją, iš to neišvengiamai kyla hierarchinis santykis tarp „aktyvisto“ ir „visuomenės“. Žvelgiant konceptualiai, aktyvistas čia lyg tampa savitu visuomenės daktaru ar dvasininku, pastato save į „socialinio pokyčio specialisto“ vietą, o visuomenė matoma kaip ligonis, kurį reikia gydyti. Pasak Andrew X, toks politinis santykis reprodukuoja kapitalistinę logiką, kurioje veikimas (fizinis darbas) ir mąstymas (protinis darbas) yra atskiriami ir vertinami skirtingai. Tad nors deklaratyviai kovojama prieš kapitalizmą (ar kitą išnaudojimo sistemą), pats politinis veikimo būdas reprodukuoja kapitalistinę logiką ir dėl to yra pasmerktas patirti nesėkmę (t.y. negali kurti visuomenės transformacijos).
Abiejų tekstų autoriai pažymi, kad jie nesiekia sumenkinti politinės praktikos ir politinio aktyvumo reikšmės – atvirkščiai, šie straipsniai, kritikuojantys aktyvistines praktikas, ieško alternatyvų, kurios neprieštarautų politinėms idėjoms. Skaitant šiuos tekstus negali nepastebėti keliamų politinės praktikos problemų panašumų ir iš esmės šiandien kairuosiuose judėjimuose kylančių panašių dilemų – kaip išlipti iš subkultūriniu ratų, kaip organizuotis už aktyvistinio identiteto ribų, kaip burti judėjimą, kuris turėtų atramą platesniuose visuomenės ratuose, neapsiribotų siauru, intelektualiai motyvuotų (mėgstančių skaityti kritinę literatūrą) kairiųjų ratu.
Sąmoningumo ugdymo praktikų kritiškas vertinimas yra vienas iš žingsnių. Prielaidos, kurios atrodo natūralios ir savaime suprantamos, dažnai būna tai, į ką turime žiūrėti su didžiausiu kritiškumu. Minėtų ekologijos dirbtuvių vedėjų prielaida apie kaimo gyventojų žemesnį sąmoningumo lygį ir aktyvistų noras ugdyti visuomenės kritinį mąstymą atrodo kaip natūrali kairiosios minties išvada. Aktyvisto užduotis – apšviesti visuomenę ir pabudinti ją iš miego. Tačiau taip suformuluotos politinės praktikos problema ta, kad labai retas žmogus, kuris mėgsta žadintuvą ir jeigu tik situacija leidžia, mielai pratęsiame saldų miegą. O pastoviai susiduriant su neigiama reakcija ar abejingumu, ši praktika dažnai nuveda prie pačių aktyvistų nusivylimo – pasitraukimo iš iniciatyvų, demotyvacijos ir reakcingos nuostatos, kad visuomenės tiesiog neįmanoma pakeisti.
Kaip kurjeris pakeitė savo nuomonę
Nors minėtas skambutis su kurjeriu prasidėjo, rodos, neišsprendžiamu ginču, pokalbį vis dėlto pavyko pratęsti. Pasirinkau ne prieštarauti kurjeriui, bet domėtis, kodėl šiam patinka laisva rinka. Rodos, kiek aš buvau nustebęs dėl kurjerio pasisakymo apie laisvos rinkos privalumus, tiek kurjeris buvo nustebęs, kad nepradėjau jam aiškinti apie kapitalizmo žalą ar profesinių sąjungų geranorišką siekį padėti beteisiams platformų darbuotojams.
Užduodant klausimus, kurjeris paaiškino, kad jam patinka galimybė tartis dėl savo darbo kainos, jaustis savo laiko šeimininku, rinktis, kada dirbti ir kada ilsėtis. Sužinojęs jo interesus, toliau bandžiau komplikuoti situaciją: pasidomėjau, ar jis iš tikrųjų gali pilnai kontroliuoti savo laiką, t.y. ar tikrai verta dirbti tada, kai nėra užsakymų? Ar jis gali laisvai derėtis dėl kainos? Ar jis gali koreguoti Bolt‘o nustatomą kainą ir derėtis dėl jam tinkamiausio pasiūlymo?
Pamažu pradėjome rasti bendrus vardiklius. Kurjeris sutiko, kad ta laisvė nėra tokia, kokios jis norėtų. Jis dirba kasdien piko valandomis, nes kitu metu tiesiog neapsimoka – stovėsi gatvėje ir lauksi vienetinio užsakymo kartu su keliais šimtais kitų kurjerių. Įmonės nustato ir keičia kainas be jokio derinimo su kurjeriais – ką tik neseniai buvo pakeisti įkainiai ir niekas jo neprašė sutikimo. Jis pats didelės įtakos kainoms neturi – gali tik nuspręsti, ar dirbti ilgesnes valandas, ar nutraukti darbą anksčiau.
Tuomet pabandžiau jam pristatyti iniciatyvos idėją – vietoje to, kad derėtumėmės su įmonėmis po vieną, profesinė sąjunga yra būdas iškelti kurjeriams svarbius klausimus kolektyviai, priversti įmones derėtis su „partneriais“ kaip lygus su lygiais. Kuo mūsų bus daugiau, tuo balsas bus svaresnis. Pokalbio pabaigoje kurjeris pripažino – profsąjungos idėja iš tikrųjų skamba neblogai! Nežinau, ar šis žmogus galiausiai prisijungė prie organizacijos, bet telefonu pakeisti kapitalizmo fano nuomonę apie profesinę sąjungą – tai jau šis tas.
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite čia:
Pokalbio su kurjeriu pavyzdžiu bandau parodyti alternatyvią aktyvizmo kryptį, arba tai, ką profesinių sąjungų pasaulyje vadiname organizavimu. Organizavimo filosofija remiasi idėja, kad pasaulėžiūra ir sąmoningumas jau yra specifinio visuomenės organizuotumo pasekmė, o skirtingų pasaulėžiūrų sukeliama priešprieša ir konfliktai gali būti įveikti tik iškeliant į pirmą vietą bendrus interesus. Tai lyg amatas – turime išlavinti gebėjimus užmegzti pokalbį, atpažinti tam tikros bendruomenės socialinę struktūrą ir įtaką turinčius žmones, motyvuoti kitus įsitraukti į organizacijas ir prisidėti prie bendro tikslo.
Viena iš pagrindinių ir pačių paprasčiausių idėjų – tai kad organizavimasis prasideda nuo klausimo, o ne nuo aiškinimo. Retas asmuo nori klausytis aiškinimų, kaip reikėtų gyventi ir mąstyti, ypač iš tų žmonių, kurių jis ar ji nepažįsta (ar šie jam neturi autoriteto). Tačiau tinkamai uždavus klausimą, dauguma žmonių mielai išsakys savo nuomonę ar pasidalins savo patirtimi net pirmą kartą sutiktam žmogui. Pokalbis, kuris prasideda nuo klausimo, veda prie kito santykio nei tas, kuris prasideda nuo aiškinimo – tokiame pokalbyje galime ieškoti to, kas bendro, o ne susikoncentruoti į tai, kas skiria, galime suprasti, kas motyvuotų žmogų skirti savo laiką ir energiją vardan bendro tikslo. Galiausiai, tinkamai užduoti klausimai gali turėti žymiai didesnį politinės edukacijos potencialą nei tiesiog vienpusiškai išsakoma informacija ar agitacija.
Žinoma, vien pokalbio neužtenka. Tam, kad kasdienės problemos ir individualūs interesai virstų pagrindu kolektyviniam organizavimuisi, turi egzistuoti institucijos, kurios geba burti narius, išlaikyti pastovumą ir ugdyti kompetencijas. Šiame straipsnyje daugiausiai kalbėjau apie profesines sąjungas – tai yra nepamainomas kolektyvinių institucijų pavyzdys. Daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, profesinės sąjungos išlieka skaitlingiausiomis masinėmis organizacijomis. Tačiau profesinės sąjungos yra tik viena iš galimų organizavimosi formų.
Kolektyvinės institucijos
Veiksmingas organizavimasis ir stiprios organizacijos – tai dvi tos pačios monetos pusės. O kairiąjai politikai ši moneta yra viso ko pagrindas. Daugelio puikių kairiųjų idėjų (stiprios darbuotojų apsaugos sistemos, progresyvios mokesčių politikos, veiksmingų viešųjų paslaugų ar bendrai ekonominės sistemos transformacijos) yra neįmanoma įgyvendinti be stipraus visuomenės palaikymo ir aktyvaus įsitraukimo.
Šiame straipsnyje daugiausiai rėmiausi profesinių sąjungų pavyzdžiu, o čia aprašomos idėjos nėra originalios. Dirbdamas Gegužės 1-osios profesinėje sąjungoje turėjau galimybę dalyvauti ilgametės organizatorės, Jane McAlevey, mokymuose. Tai man suteikė pirmuosius įrankius ir žinias apie organizavimosi principus ir metodus – kaip vesti individualius pokalbius, kaip atlikti struktūros analizę ir organizacijos išbandymus. Nors Lietuvos bei JAV kontekstai gana ryškiai skiriasi ir ne viską galima tiesiogiai pritaikyti, šios žinios įkvėpė pažvelgt į organizavimąsi kaip amatą (jeigu norėsis daugiau pasidomėti – ši autorė yra parašiusi keletą knygų apie savo patirtis, o pagal jos organizavimosi metodus reguliariai vykdomi mokymai organizing4power)
Darbo vieta yra specifinė socialinė struktūra – čia susitinka patys įvairiausi žmonės ir dėl to darboviečių kolektyvai dažniausiai yra labiausiai interesekcionalūs, t.y. darbe susitinka labai marga publika: jauni ir seni, vietiniai ir migrantai, vyrai ir moterys ir t.t.. Tačiau organizavimosi principai gali būti pritaikomi kur kas plačiau nei darbo vieta – nuomininkų asociacijos, rajono bendruomenių struktūros, įvairios bendrijos ir politinės kampanijos. Šie principai gali būti taikomi bet kokioje bendruomenėje, kuri nėra save–išrūšiuojanti [anglų k. self-selecting] grupė, t.y. nėra draugų ratas, panašiai mastančių žmonių kolektyvas.
Rytų Europoje galima rasti įdomių organizacijų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai plėtoja šias idėjas. Man asmeniškai vienas iš įdomesnių pavyzdžių, tai Slovėnijoje veikianti CEDRA (Socialinių tyrimų centras) organizacija, kuri derina iš Italijos 7-ojo dešimtmečio operaismo judėjimo kilusius co–research tyrimo metodus kartu su tiesioginiu organizavimusi darbo vietoje. Keletas iš šios organizacijos pergalių – tai 2021 m. laimėta kampanija už laisvus sekmadienius prekybos centrų darbuotojams, 2023 m. laimėta kolektyvinė sutartis prekybos tinkle LIDL (pastarasis prekybos tinklas tarptautinėje arenoje žinomas dėl savo agresyvios anti-profsąjunginės politikos, panašiai kaip „Maxima“ Lietuvoje). Ši organizacija išskirtinė tuo, kad ji neapsiriboja tik darbo vieta – turėdama prieigą prie darbo kolektyvų, ji organizuojasi ir ties socialinės reprodukcijos klausimais. Pavyzdžiui, kartu su darbuotojais atlieka tyrimus apie darželių ir vaikų priežiūros sistemos prieigą ir pagal tai siekia formuoti savivaldos ar nacionalinės politikos klausimus.
Kooperatyvizmo judėjimas yra kitas geras pavyzdys, kaip galima kurti kolektyvines institucijas. Nors Lietuvoje sunku rasti šio judėjimo apraiškų, Vengrijoje veikia Solidarity Economy Centre, kuris vienija kooperatyvinius verslus ir erdves Budapešte, kaip pavyzdžiui, maisto kooperatyvą, vaikų priežiūros centrą, socialinį centrą su erdvėmis kultūrai, edukacijai (nepamainomas pavyzdys – Golya’s centras). Šios iniciatyvos siekia bendradarbiauti su visuomeninėmis organizacijomis, pavyzdžiui, sudaro galimybes profesinių sąjungų nariams pigiau įsigyti maisto iš kooperatyvų ar teikia prieinamas vaikų priežiūros paslaugas. Taip siekiama kurti darbo vietas, skatinti bendradarbiavimą ir, svarbiausia, parodyti, kad paslaugos ir produktai gali būti kuriami ne tik privataus verslo būdu, bet ir veikiant kolektyviai.
Politinėje arenoje taip pat galime atpažinti šias naujo (iš tikrųjų seno, bet naujai aktualizuoto) organizavimosi tendencijas ir sėkmės pavyzdžius. Vokietijoje iš politinės duobės išlipusi partija Die Linke savo kampaniją 2025 m. organizavo aplink materialius nuomos ir maisto kainų klausimus. Niujorko mero Zohran Mamdani pergalė buvo pasiekta vadovaujantis tais pačiais organizavimosi principais – šio politiko kampanijos organizatoriai buvo artimai susiję su minėta Jane McAlevey. Viena iš įdomesnių šio politiko ambicijų – tai įkurtas Masinio įsiraukimo ofisas (Office of Mass Engagement), kuris siekia panaudoti savivaldos resursus skatinant gyventojus įsitraukti į savivaldos klausimus (dažniausiai tai susiję su būsto ir nuomos santykiais). Tai puikus pavyzdys kaip savivaldos ar valstybės resursai gali būti panaudoti skatinant visuomenės demokratiškumą ir demokratinių institucijų kūrimą.
Šie pavyzdžiai nebūtinai galu būti atkartoti pas mus, bet iš jų galima mokytis. Faktas yra šis: mums reikia mažiau aktyvizmo ir daugiau organizavimosi – mažiau aiškinti ir daugiau klausytis, mokėti išgirsti ir įkvėpti. Mažiau sektantiškų ginčų dėl teisingos pasaulėžiūros – daugiau bandymų peržengti savo ratą ir atpažinti tai, kas rūpi visiems. Mažiau lūkesčio sutarti dėl visko iki galo – daugiau ambicijos dirbti kartu.
O visa kita priklauso nuo situacijos ir konteksto.
Jurgis Valiukevičius
Ingos Ruginienės patarėjas Seime
Gegužės 1-osios profesinės sąjungos teisininkas
Viršelio nuotrauka: Chris Sansbury / Unsplash