Kai išlaisvinimas pradeda kalbėti veto kalba

Apie Palestiną, kairę ir bendruomenę, saugomą moralinio teroro kaina

Viskas prasidėjo nuo, regis, kairiajai politinei erdvei visiškai suprantamos temos: festivalyje „Kombinatas“ turėjo įvykti Shalevo M. paskaita „The Israeli Left and Israeli Anti-occupation Movements“ (anglų k. Izraelio kairieji ir Izraelio judėjimai prieš okupaciją). Taigi ne Izraelio valstybės apologija, ne sionistinės propagandos vakaras ir ne okupacijos pateisinimas, o pokalbis apie Izraelio kairę ir antiokupacinius judėjimus. Vis dėlto paskaita tapo boikoto kampanijos objektu ir galiausiai buvo atšaukta.

Šis tekstas nėra liberalus pamokslas apie tai, kad kiekvienam visada ir visur turi būti suteikta tribūna. Boikotas gali būti visiškai teisėta politinės kovos priemonė. Politika neišvengiamai brėžia ribas, renkasi sąjungininkus ir atsisako legitimuoti tam tikras institucijas ar pozicijas. Okupacija taip pat nėra tik „viena iš nuomonių“, kurią reikėtų neutraliai pastatyti greta kitų.

Problema čia kita: pagal kokią logiką buvo nuspręsta, kad būtent šis žmogus turi būti pašalintas? Ir ką ši logika atskleidžia ne tik apie vieną festivalį, bet apie platesnį kairės santykį su tapatybe, politinio bendrininkavimo ir atsakomybės ribomis, nacionalizmu, politiniu smurtu ir pačia emancipacijos samprata?

Šio konflikto reikšmė glūdi ne vien konkrečiame atšaukime. Jis tampa simptomu: maža scena, kurioje susitelkia daugelis šiandienės kairės prieštaravimų.

Nuosprendis, kuris pasirodė anksčiau už argumentą

Pirminiame boikoto pareiškime beveik nebuvo analizuojamos konkrečios Shalevo M. politinės pozicijos. Nebuvo teigiama, kad jis remia okupaciją, neigia palestiniečių kančią, teisina Izraelio valstybės smurtą ar priešinasi Palestinos išlaisvinimui. Jo politinis turinys buvo beveik nereikalingas. 

Nuosprendis jau buvo priimtas.

Tik vėliau komentaruose pradėta ieškoti papildomų pagrindimų: dalyvavimas technologijų konferencijose, profesiniai ryšiai, universitetai, „Microsoft“ rėmimas ir platesnė Izraelio technologijų sektoriaus integracija į valstybės bei karinės galios infrastruktūrą. Kai kurie šie argumentai gali būti verti atskiro svarstymo. Tačiau jie nekeičia pirminės kampanijos struktūros: reikalavimas pašalinti atsirado pirmiau, o įrodymai pradėti kaupti vėliau.

Čia veikia pažįstamas ideologinis mechanizmas: ne įrodymai pagimdo išvadą, o iš anksto priimta išvada organizuoja įrodymus. Kiekviena nauja biografijos detalė įtraukiama į jau parengtą kaltės pasakojimą.

Tai nereiškia, kad visi vėliau pateikti faktai yra melagingi ar nereikšmingi. Tai reiškia, kad jų funkcija nėra ištirti klausimą, nes klausimas jau laikomas išspręstu. Faktai čia veikia ne kaip priemonė sprendimui priimti, bet kaip medžiaga nuosprendžiui retrospektyviai pateisinti.

Politinį subjektą pakeičia iš anksto jam priskirta simbolinė vieta.

Jis gimė Izraelyje, todėl tampa Izraelio metonimija. Jo profesinė veikla susijusi su institucijomis, todėl jis tampa tų institucijų politinės visumos atstovu. Jo kalba apie antiokupacinį pasipriešinimą ne paneigia įtarimą, bet gali būti paversta dar klastingesnio įtarimo įrodymu: galbūt būtent „kairysis izraelietis“ yra pavojingiausia normalizacijos forma, nes humanizuoja visuomenę, kuri turėtų būti politiškai izoliuota.

Taip sukuriama hermetiška sistema. Jei žmogus gina Izraelio valstybę, jis kaltas. Jei ją kritikuoja, jo kritika laikoma normalizacija, taigi jis vis tiek kaltas. Jokia konkreti politinė praktika nebegali pakeisti iš anksto nustatytos reikšmės.

Čia tapatybė ne papildo politiką. Ji ją pakeičia.

 

Institucinė sąsaja dar nėra politinė determinacija

Vėlesnėje diskusijoje argumentas tapo sudėtingesnis: esą svarbi ne tautybė, o žmogaus materialūs ryšiai su institucijomis, kurios vienaip ar kitaip dalyvauja okupacijos, technologinės kontrolės ar karinio smurto struktūroje.

Tai iš pirmo žvilgsnio skamba marksistiškiau. Vietoje individualių intencijų siūloma kalbėti apie socialinius santykius, institucijas ir materialias praktikas. Tačiau vien institucinių ryšių sąrašas dar nėra materialistinė analizė. Materializmas nėra CV moralinis auditas.

Norint pagrįsti teiginį, kad žmogus politiškai bendrininkauja palaikant priespaudos sistemą, nepakanka pasakyti, kad jis dirbo tam tikrame sektoriuje, kalbėjo korporacijos remiamoje konferencijoje arba buvo susijęs su universitetu. Reikia paaiškinti, kaip konkreti jo veikla atkūrė konkretų priespaudos santykį. Institucinė sąsaja pati savaime dar nepagrindžia politinės atsakomybės – tarp jų egzistuoja mediacija, kurios negalima tiesiog praleisti. 

Kalbėjimas konferencijoje gali būti politiškai problemiškas. Jis gali suteikti institucijai legitimumą, normalizuoti jos vaidmenį ar padėti kurti nekaltą įvaizdį. Tačiau tai nėra automatinė išvada, kylanti vien iš dalyvavimo fakto. Būtina parodyti, koks buvo renginio politinis vaidmuo, ką dalyvis jame darė, kokią funkciją atliko jo kalba ir kaip visa tai siejasi su konkrečia dominavimo sistema.

Kitaip institucinė sąsaja sutapatinama su politine pozicija. 

Žmogus nebeanalizuojamas kaip prieštaringas subjektas, esantis santykių tinkle, kurio jis pats visiškai nekontroliuoja. Jis tampa moraliniu savo institucinių sąsajų atvaizdu. Kapitalizmas čia paradoksaliai nustoja būti struktūra ir pavirsta individualia reputacine dėme.

Markso kritikoje žmonės atkuria kapitalistinius santykius ne todėl, kad kiekvieną rytą laisvai pasirenka kapitalizmą kaip moralinį idealą. Jie tai daro todėl, kad jų socialinė egzistencija jau organizuota šių santykių. Struktūrinė prievarta nereiškia, kad individuali atsakomybė išnyksta, bet ji neleidžia jos nustatyti vien pagal dalyvavimo faktą.

Jeigu bet kokia institucinė sąsaja savaime laikoma bendrininkavimu, nebelieka skirties tarp priklausymo socialinei struktūrai ir konkretaus veiksmo, kuriuo ši struktūra politiškai palaikoma ar atkuriama. Tada reikėtų tirti ne tik vieną pranešėją, bet kiekvieną naudojamą technologinę platformą, banką, universitetą, telefoną, socialinį tinklą, darbo vietą ir vartojimo grandinę. Ne todėl, kad šios sąsajos nesvarbios, bet todėl, kad kapitalizme neįmanoma egzistuoti anapus socialinių santykių, kuriuos vienaip ar kitaip atkuriame. 

Čia struktūrinę kritiką pakeičia moralinis vartotojiškumas. Politika tampa biografinių etikečių ir vartojimo pasirinkimų tikrinimu: kas kur kalbėjo, kieno pinigus priėmė, kokią programinę įrangą naudojo, ar pakankamai taisyklingai boikotavo.

Klasinis santykis pasitraukia, lieka moralinis sertifikavimas.

 

Kai gairės tampa savo pačių įrodymu

Į klausimą, kodėl būtent čia brėžiama politinio bendrininkavimo riba, ne kartą buvo atsakyta: „perskaitykite BDS gaires“* arba tiesiog „read the room and the guidelines“ (anglų k. perskaitykite kambarį ir gaires).

Tačiau gairės nėra savo pačių filosofinis pagrindimas.

Jos gali būti politiškai prasmingos, strategiškai naudingos ir paremtos palestiniečių pilietinės visuomenės patirtimi. Vis dėlto jos išlieka normatyvinis dokumentas, kurio kriterijai taip pat gali ir turi būti aptariami. Paklausus, kodėl tam tikras dalyvavimas laikomas normalizacija, neužtenka atsakyti, kad taip jis apibrėžtas gairėse. Tai tik pakartoja išvadą.

Klausimas buvo ne „kas parašyta taisyklėse?“, o „kodėl ši taisyklė šiuo atveju pagrįsta?“.

Atsakymas „skaitykite gaires“ politinę diskusiją pakeičia apeliacija į autoritetą. Tarsi judėjimo dokumentas būtų ne istoriškai suformuluota strategija, o apreiškimas, kurio normatyvinės prielaidos nebegali būti klausiamos.

Taip išvada pradeda funkcionuoti kaip savo pačios prielaida:

• dalyvavimas yra normalizacija, nes gairės jį apibrėžia kaip normalizaciją;
• gairės teisingos, nes jos nustato, kas yra normalizacija;
• abejojantis kriterijumi parodo, kad nesupranta normalizacijos;
• jo nesupratimas tampa įrodymu, kad su juo neverta diskutuoti.

Tai uždara sistema, kurioje nesutarimas ne paneigiamas, bet diskvalifikuojamas.

„Read the room“ šiuo atveju reiškia ne tik „suprask socialinį kontekstą“. Jis reiškia: suprask, kad šioje erdvėje tam tikros prielaidos jau laikomos nebediskutuotinomis. Klausimas traktuojamas ne kaip filosofinis ar politinis nesutarimas, o kaip netinkamo politinio jautrumo simptomas.

Vietoje argumento gauname drausminimą.

 

Bendruomenė, išsaugota bendruomeniškumo sunaikinimo kaina

Organizatorių galutinis pareiškimas ypač aiškiai parodė konflikto struktūrą. Jie pranešė, kad Palestinos solidarumo grupės atsisakė dalyvauti festivalyje, jei paskaita nebus atšaukta. Festivalis nusprendė, kad šių grupių dalyvavimas ir santykiai su vietos bendruomene yra svarbesni už planuotą pokalbį.

Tai buvo pristatyta kaip kompromisas.

Tačiau kompromisas paprastai reiškia, kad abi pusės atsisako dalies savo reikalavimų. Čia viena pusė pateikė sąlygą: arba atšaukiate paskaitą, arba mes pasitraukiame. Kita pusė sąlygą įvykdė. Galima šį sprendimą laikyti pragmatišku, suprantamu ar net politiškai būtinu, bet tai nėra kompromisas. Tai sėkmingas ultimatumas.

Svarbiausias prieštaravimas atsiranda ten, kur organizatoriai pareiškia norintys išsaugoti community, erdvę „complicated discussions“ ir „comradely disagreements“ (anglų k. bendruomenę, sudėtingas diskusijas, bei draugiškus nesutarimus).

Bendruomenė buvo apsaugota pašalinant nesutarimo objektą.

Comradely disagreement buvo išsaugotas užtikrinant, kad konkretus nesutarimas nebegalėtų įvykti.

Tai ne atsitiktinis retorinis netikslumas. Čia atsiskleidžia tam tikra bendruomenės samprata: bendruomenė suvokiama ne kaip santykis, gebantis išlaikyti konfliktą, o kaip vienybė, kurią konfliktas griauna. Todėl nesutarimas turi būti ne politiškai išgyvenamas, o administraciškai pašalinamas.

Tačiau bendruomenė, išliekanti tik todėl, kad viena jos dalis gali veto teise pašalinti kitą, nėra palaikoma comradeship (anglų k. bičiulystės). Ji palaikoma galios asimetrija ir moraliniu teroru.

„Moralinis teroras“ čia nereiškia fizinės grėsmės. Tai mechanizmas, kai pats nesutikimas paverčiamas moralinio defekto įrodymu. Abejojantis žmogus nėra tiesiog politiškai neteisus. Jis tampa nejautriu genocidui, kolonializmo apologetu, privilegijuotu europiečiu, netinkamu sąjungininku ar vienu iš tų, kurie „nesupranta, kur yra tikroji problema“.

Tokioje aplinkoje diskusija baigiasi dar neprasidėjusi. Ne todėl, kad argumentas paneigtas, bet todėl, kad jo išsakymas jau laikomas moraliniu nusikaltimu.

Taip solidarumas tampa ne ryšiu, paremtu bendra politine kova, o lojalumo testu. Bendruomenė išsaugoma ne kuriant gebėjimą nesutikti, bet gaminant baimę būti pašalintam.

Paradoksas paprastas: community išsaugoma bendruomeniškumo sąlygų sunaikinimo kaina.

 

Politikos vietoje – tapatybės teismas

Boikoto logikoje subjektas buvo apibrėžiamas ne per jo konkrečią politinę praktiką, bet per tai, ką jis esą objektyviai reprezentuoja. Šioje vietoje antisionistinė ar antiidentitarinė retorika pati pradeda veikti kaip tapatybės politika.

Ne ta prasme, kad tapatybės apskritai politiškai nereikšmingos. Kolonijinė valdžia, rasizmas, pilietybė ir nacionalinė priklausomybė akivaizdžiai struktūruoja žmonių padėtį. Problema prasideda tada, kai socialiai ir istoriškai sąlygota padėtis paverčiama nekintama politine tapatybe, iš kurios esą galima tiesiogiai išvesti žmogaus politinę poziciją. 

Žmogus nebeturi pozicijos – jis pats tampa pozicija. Jo kilmė, profesinė aplinka ir institucinės sąsajos iš anksto nustato, ką reiškia kiekvienas jo žodis. Jo konkretūs pasisakymai interpretuojami tik per iš anksto jam priskirtą politinę reikšmę. Jis nebegali kalbėti prieš okupaciją, nes jo balsas jau suprantamas kaip okupacijos normalizavimo funkcija. Subjektas praranda galimybę politiškai skirtis nuo jam priskirtos kolektyvinės tapatybės.

Tai formaliai primena kolonijinę logiką.

Ne todėl, kad solidarumo grupės materialiai ar istoriškai būtų tapačios kolonijinei valstybei. Tokia analogija būtų absurdiška. Sutampa ne galios mastas, ne smurto turinys ir ne istorinė atsakomybė, bet formalioji redukcijos procedūra:

1. Asmuo sutapatinamas su kolektyvine kategorija;
2. Kategorijos reikšmę nustato ne pats subjektas, o išorinė politinė instancija;
3. Jo konkretūs žodžiai interpretuojami tik per iš anksto jam priskirtą politinę reikšmę;
4. Teisė kalbėti priklauso nuo to, ar jis pripažįstamas tinkamu subjektu.

Kolonijinė galia taip pat neleidžia kolonizuotajam apibrėžti savo paties politinės reikšmės. Ji žino, kas jis yra, dar prieš jam prabylant. Šio konflikto atveju mechanizmas apsiverčia, bet pati forma išlieka: kitas tampa visiškai perskaitomas pagal jam priskirtą vietą.

Emancipacinė politika ima kartoti formą, kurią siekia panaikinti.

 

„Tikrieji radikalai“ ir nauja autentiškumo tapatybė

Komentaruose netrukus atsirado ir „tikrų radikalų“ figūra. Festivalis buvo pašieptas kaip liberalus renginys, kuriame socialdemokratų rinkėjai savaitgaliui persirengia radikalais. Šis epizodas gali atrodyti komiškas, tačiau jis tiksliai atskleidžia platesnę problemą.

Radikalumas čia tampa ne politinės analizės kokybe, ne praktika ir net ne santykiu su konkrečiais socialiniais prieštaravimais. Jis tampa tapatybės sertifikatu. Certified Radical™ (anglų k. sertifikuots radikalas).

Antiidentitarinė politika sukuria dar vieną tapatybės kategoriją: autentišką radikalą. Politinis legitimumas priklauso nuo to, ar žmogus atitinka tam tikrą estetinį, emocinį ir moralinį tipą. Ar jis kalba pakankamai kategoriškai? Ar vartoja tinkamus simbolius? Ar atsisako „liberalaus“ sudėtingumo? Ar pakankamai aiškiai parodo, kad priklauso teisingai stovyklai?

Klasinė politika pasitraukia, prasideda kilmės ir autentiškumo tikrinimas.

Šioje situacijoje ypač ironiška tai, kad „tikro radikalumo“ poza dažnai užstoja labai konvencionalią politinę struktūrą: moralinį purizmą, nacionalinę reprezentaciją, institucinio autoriteto gynimą ir priešiškumą heterodoksijai. Radikalus lieka tonas, tačiau politinė forma tampa stebėtinai konservatyvi.

Tikrasis konfliktas pakeičiamas sceniniu radikalumo atlikimu.

Revoliucija atidedama, kol bus patikrinti visų dalyvių radikalumo dokumentai.

 

Palestinos nacionalizmas ir teisė nekentėti dėl valstybės

Viena svarbiausių diskusijos akimirkų buvo klausimas, kuris beveik visiškai išnyksta standartiniame solidarumo diskurse: ar palestiniečių politinis subjektiškumas turi būti automatiškai sutapatintas su Palestinos nacionalinės valstybės projektu?

Šis klausimas nėra argumentas prieš Palestinos teisę į laisvę, savivaldą ar išsivadavimą iš okupacijos. Jis taip pat nėra kvietimas kapituliuoti Izraelio valstybei. Tai klausimas apie tai, kas turi teisę apibrėžti, kokią formą privalo įgauti išlaisvinimas ir kokia aukos riba laikoma savaime suprantama.

Nuolatinių skerdynių sąlygomis pasipriešinimas negali būti kritikuojamas iš sterilios, tariamai neutralios pozicijos. Žmonės, kuriems gresia išstūmimas ar sunaikinimas, neturi privilegijos rinktis tarp politiškai nepriekaištingų priemonių. Tačiau iš to dar neplaukia, kad kiekviena nacionalinio pasipriešinimo forma tampa politiškai nekvestionuotina.

Ypač lengva nuo „saugios europietiškos sofos“ reikalauti begalinės aukos, kai ne tavo šeima turi būti paversta lavonais dėl dar vienos nacionalinės valstybės projekto. Valstybės, kuri, net ir išsivadavusi iš kolonijinės priespaudos, savaime nepanaikins klasinės visuomenės, patriarchalinės valdžios, religinės prievartos ar kapitalistinio išnaudojimo.

Tai nereiškia, kad nacionalinis išsivadavimas bevertis, kol iš karto neįvykdo pasaulinės revoliucijos. Tai reiškia, kad nacionalinė valstybė nėra galutinis emancipacijos horizontas ir neturėtų būti paversta metafizine prasme, dėl kurios kiekviena auka iš anksto pateisinama.

Kai ši mintis buvo išsakyta, atsakas buvo klasikinis strawman (anglų k. šiaudinė baidyklė): vadinasi, „Palestina nereikalinga“, „geriau tegul Izraelis įgyvendina galutinį sprendimą“, „neverta kovoti už dekolonizaciją“.

Tačiau teiginys, kad palestiniečiai neturi būti redukuojami į valstybės projektą, nėra teiginys, kad jie turi būti palikti okupacijai. Kritikuoti pasipriešinimo formą nereiškia pateisinti priespaudą, kuriai priešinamasi. Klausti apie aukos ribą nereiškia raginti pasiduoti.

Tai būtų tas pats, kas į siūlymą politiškai įvertinti karo strategiją atsakyti: „vadinasi, nori kapituliacijos“. Iš prielaidos išvada neišplaukia. Tai – non sequitur (lotynų k. nepagrįsta išvada).

Dar keistesnė buvo paralelė: jeigu abejojama, ar verta aukotis dėl Palestinos valstybės, kodėl tuomet apskritai verta aukotis dėl kovos su kapitalizmu? Tačiau nacionalinis valstybės projektas ir socialinė revoliucija nėra logiškai tapatūs tikslai. Net pripažinus, kad antikapitalistinė kova gali reikalauti aukų, iš to neplaukia, kad kiekviena nacionalinio išsivadavimo strategija automatiškai pateisina bet kokią kainą.

Tokiai išvadai reikia argumento, o ne emocinės analogijos.

 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka. Prisidėti galite čia 👇

 

Palestina nėra Hamas

Šiame kontekste ypač svarbus tapo sakinys: „Free Palestine from Hamas and occupation“ (anglų k. išlaisvinkite Palestiną nuo Hamas ir okupacijos).  Jis buvo sutiktas beveik kaip provokacija, nors iš universalistinės kairės perspektyvos turėtų būti elementarus. Palestinos išlaisvinimas neturi reikšti pasirinkimo tarp Izraelio okupacijos ir Hamas valdžios. Prieštarauti vienai dominavimo formai nereiškia privalėti politiškai identifikuotis su kita.

Hamas nėra universalus emancipacinis subjektas. Tai religinio nacionalizmo, valstybės galios siekio ir organizuoto karinio smurto darinys. Jo priešinimasis okupacijai savaime nepadaro jo kairiuoju projektu, kaip bet kokios antiimperialistinės retorikos vartojimas savaime nepadaro organizacijos emancipacine.

Kairė, kuri nebesugeba atskirti Palestinos išlaisvinimo nuo Hamas simbolinio pasaulio, atsisako savo politinės vaizduotės. Ji pradeda manyti, kad priespaudos aukos autentiškumas automatiškai persiduoda bet kuriai organizacijai, teigiančiai, kad kalba jų vardu.

Tačiau politinė organizacija nėra tapati žmonėms, kurių vardu ji pretenduoja kalbėti. Palestiniečiai nėra Hamas, kaip izraeliečiai nėra Netanyahu vyriausybė ar Izraelio valstybės karinis aparatas. Žmonių politinis subjektiškumas nėra iš anksto sutelktas organizacijoje, pretenduojančioje jiems atstovauti: jis formuojasi per materialius socialinius konfliktus, skirtingus klasinius interesus ir kolektyvinę politinę praktiką. 

Todėl apverstas raudonas trikampis šiame ginče nėra nekaltas solidarumo atributas. Jis funkcionuoja kaip militarizuotos Hamas ikonografijos ženklas, kaip taikinio ir organizuoto smurto estetika. Jo vartojimas kairiajame kontekste rodo ne radikalumo perteklių, bet politinės skirties praradimą: Palestinos laisvė pradedama vaizduoti per konkretaus ginkluoto darinio simbolinį repertuarą.

Simbolis nėra vien privati naudotojo intencija. Jis nešasi politinės praktikos istoriją. Kai Palestinos emancipacija suvedama į Hamas simbolį, universalus išlaisvinimo projektas susiaurinamas iki organizacijos, kuri siekia kalbėti visos Palestinos vardu, ikonografijos.

Į sakinį „Free Palestine from Hamas and occupation“ buvo atsakyta klausimu: o ką apie Hamas mano PFLP (Populiarusis frontas už Palestinos išlaisvinimą), DFLP (Demokratinis frontas už Palestinos išlaisvinimą) ir kitos Palestinos kairiosios grupės?

Tačiau tai pakeičia klausimą. Teiginys yra normatyvinis politinis principas, o ne sociologinė apklausa apie tai, kokius taktinius santykius konkrečiu istoriniu momentu palaiko konkrečios organizacijos. Net jei kai kurios palestiniečių kairiosios grupės bendradarbiauja su Hamas prieš bendrą priešą, iš to neplaukia, kad Hamas turi būti suteikta teisė monopolizuoti Palestinos politinį balsą ir išvengti kairiosios kritikos. 

Klausimas yra ne „ką mano tam tikros organizacijos?“, o ar kuri nors iš jų gali pretenduoti į išimtinę teisę kalbėti visų palestiniečių vardu ir apibrėžti Palestinos išlaisvinimo turinį. 

Jeigu atsakymas pateikiamas vien nurodant, ką mano autoritetingos grupės, vėl grįžtame prie tos pačios reprezentacijos problemos: Palestinos visuomenės klasiniai, socialiniai ir politiniai prieštaravimai ištirpinami nacionalistiniuose ir religiniuose politiniuose dariniuose, kuriems vien dėl jų kovos su Izraelio okupacija, suteikiamas autentiško visų palestiniečių balso statusas. 

 

Ginkluoto pasipriešinimo fetišas

Ginkluoto pasipriešinimo tema diskusijoje taip pat buvo naudojama kaip moralinis užtvaras: be ginkluoto pasipriešinimo Gazos jau nebūtų, todėl iš saugios pozicijos kalbantys žmonės neturi teisės nurodinėti, kaip turi atrodyti laisvės siekis.

Pirmoji šio argumento dalis gali būti empiriškai ir strategiškai svarstoma. Okupuotų žmonių teisės priešintis negalima redukuoti į malonų, Vakaruose priimtiną pacifizmą. Reikalavimas, kad engiamieji priešintųsi tik taip, kad nesutrikdytų engėjo moralinio komforto, iš tiesų gali būti kolonijinis.

Tačiau šis teiginys nesukuria absoliučios neliečiamybės zonos aplink bet kokį ginkluotą veiksmą ar jį vykdančią instituciją. Kritikuoti Hamas nereiškia reikalauti, kad palestiniečiai nesipriešintų. Kritikuoti organizuotą smurtą nereiškia iš principo atmesti pasipriešinimo galimybę. O klausti, kokią visuomenę kuria konkretus judėjimas, nereiškia iš privilegijuotos pozicijos nustatinėti, kaip engiamieji turi elgtis.

Priešingai: jeigu kairė pasitenkina tuo, kad judėjimas kovoja su tinkamu priešu, ir nebeklausia, kokią klasinę bei politinę tvarką jis pats siekia sukurti, ji atsisako būti kaire. Ji pradeda vertinti politines jėgas vien pagal jų geopolitinę poziciją: kas kovoja su Vakarų remiamu priešu, tas automatiškai įgyja emancipacinį statusą. Tai – campizmas*, ne materializmas.

Ginklas savaime nėra kairysis. Antiimperializmas savaime nereiškia kovos su klasiniu išnaudojimu, kapitalistiniais nuosavybės santykiais ir reakcingomis valdžios formomis. Nacionalinio priešo turėjimas savaime nesukuria universalios emancipacijos. 

Kai „laisvės siekis“ paverčiamas formule, nebeleidžiančia vertinti priemonių, institucijų ar būsimos valdžios formos, laisvė tampa tuščiu pateisinimo ženklu. Jos vardu galima apsaugoti nuo kritikos bet kokią organizaciją, jei tik ji užima tinkamą vietą geopolitiniame konflikte.

 

Kairė, kuri bijo politikos

Visa ši istorija galiausiai atskleidžia paradoksalią kairę, kuri nuolat kalba apie antagonizmą, bet realiame konflikte jo neištveria.

Ji nori „comradely disagreement“, tačiau tik tol, kol nesutarimas nepaliečia sakralizuotų prielaidų. Ji kritikuoja liberalų konsensusą, bet pati bendruomenę supranta kaip privalomą vienybę. Ji atmeta redukciją į tapatybę, tačiau žmones vertina pagal kolektyvinę kilmę ir institucinę biografiją. Ji reikalauja materialistinės analizės, tačiau bendrininko statusą priskiria pagal moralinį asociacijų katalogą. Ji pasisako už išlaisvinimą, tačiau išlaisvinimo ribas leidžia nustatyti organizacijoms, pretenduojančioms monopolizuoti engiamųjų balsą.

Tai nėra problema todėl, kad politika tapo ideologinė. Politika visada ideologinė. Problema yra ta, kad ji nustoja būti politika.

Kairioji politika nėra gebėjimas taikiai sugyventi su bet kokiu antagonizmu. Jos užduotis – atskleisti materialius konflikto pagrindus ir organizuoti kolektyvinę praktiką, nukreiptą į juos kuriančių santykių transformaciją. Todėl solidarumas negali būti tapatinamas nei su emocine vienybe, nei su paklusnumu organizacijoms, pretenduojančioms kalbėti visos kovojančios visuomenės vardu. Bendra kova nepanaikina jos vidinių klasinių ir politinių prieštaravimų – priešingai, jų nutylėjimas leidžia nacionalistiniams ar religiniams dariniams pasisavinti patį išlaisvinimo projektą. 

Kai nesutarimas sprendžiamas ne argumentu ir politine polemika, o veto ir pašalinimu, ne konkrečių pozicijų vertinimu, o iš anksto priimtu nuosprendžiu, grindžiamu žmogui priskirta tapatybe, politika pakeičiama administracine švara. Lieka scena be polemikos, bendruomenė, kurios vienybė palaikoma atranka, ir radikalumas, performatyviai gaminantis „tikro radikalo“ tapatybę vietoje politinės analizės. 

 

Trys raudoni trikampiai

Diskusija galiausiai baigėsi trimis apverstais raudonais trikampiais – Hamas kariniuose vaizdo įrašuose naudojamu taikinio ženklu, čia virtusiu politinės priklausomybės ir lojalumo ginkluotam pasipriešinimui deklaracija. 

Tai buvo beveik tobulas jos finalas. Ne todėl, kad simboliai politikoje nesvarbūs. Priešingai, jie svarbūs būtent todėl, kad gali kondensuoti visą politinę struktūrą. Šiuo atveju, ženklas pakeitė argumentą ir kartu pademonstravo lojalumą tam simboliniam laukui, kurio kritika buvo svarstoma.

Nebereikėjo atsakyti, ar Palestinos išlaisvinimas turi būti sutapatintas su Hamas. Nebereikėjo aiškinti, kodėl konkrečių organizacijų pozicija turėtų paneigti universalų principą. Nebereikėjo pagrįsti, kodėl vienos institucinės sąsajos jau pakanka žmogų paskelbti bendrininku, ar ginti festivalio priimto ultimatumo. 

Pakako parodyti ženklą.

Tai nėra vien internetinių pokalbių specifikos lemiama leksikos degradacija. Tai platesnė politinė tendencija: kai argumentą pakeičia simbolinė identifikacija, politinė pozicija tampa ne tuo, ką galima išplėtoti ir ginčyti, bet tuo, kam demonstruojamas priklausymas.

Trikampiai ne užbaigė argumentą. Jie atskleidė, kad argumentas nuo pat pradžių galėjo būti antraeilis.

Svarbiausia buvo ne įrodyti poziciją, o parodyti, kuriai pusei priklausai.

 

Išlaisvinti Palestiną ir nuo jos reprezentacijos monopolio

Palestinos išlaisvinimo projektas negali būti redukuotas nei į Izraelio nustatytą „saugumo“ režimą, nei į Hamas pretenziją reprezentuoti pasipriešinimą, nei į europietiškų solidarumo grupių moralinį autoritetą.

Palestina nėra vien valstybė, kurios dar nėra. Ji nėra vien nacionalinis simbolis, už kurį kiti turi būti pasirengę mirti. Ji nėra viena organizacija, viena taktika ar viena „autentiška“ politinė pozicija.

Universalistinė kairės užduotis nėra iš neutralios distancijos sulyginti okupantą ir okupuotąjį. Materiali galios asimetrija išlieka ir jos negalima užmaskuoti abstrakčiu „abiejų pusių“ moralizmu. Tačiau pripažinti asimetriją nereiškia atsisakyti politinių skirčių engiamųjų stovykloje.

Priešingai, tikras solidarumas reikalauja atsisakyti romantizuoti tuos, kurie pretenduoja kalbėti aukų vardu. Palestiniečių laisvė verta daugiau nei pasirinkimas tarp okupacijos ir religinio nacionalizmo. Ji verta daugiau nei būsima valstybė, kuri tiesiog perimtų suverenios valdžios aparatą ir reprodukuotų klasinę visuomenę. Ji verta daugiau nei europietiškos radikalumo varžybos, kuriose žmonių kančia tampa medžiaga autentiškumo sertifikatams.

Todėl kairioji pozicija šioje situacijoje nėra nei abstrakti tolerancija, nei bet kokio boikoto atmetimas. Ji prasideda nuo griežtesnio reikalavimo:

• nepriimti tapatybės kaip politinio nuosprendžio;
• nepaversti institucinės sąsajos savaiminiu politinio bendrininkavimo įrodymu; 
• nereikalauti aukos nacionaliniam projektui kaip savaime suprantamos pareigos;
• neleisti jokiai politinei organizacijai Palestinos visuomenės klasinių ir socialinių prieštaravimų užmaskuoti tariamu nacionalinių interesų vieningumu ir savo programos pateikti kaip visos Palestinos išlaisvinimo projekto;
• ir nevadinti bendruomeniškumu vienybės, kuri palaikoma moralinio teroro bei veto kaina.

Emancipacija, kuri negali pakęsti politinio subjekto prieštaringumo, galiausiai panaikina patį subjektą. Ji palieka tik kategorijas: izraelietį, palestinietį, sąjungininką, išdaviką, radikalą, liberalą, tinkamą ir netinkamą auką.

O kairė prasideda ne ten, kur žmogus tariamai išsilaisvina iš visų kolektyvinių kategorijų, bet ten, kur kategorija nustoja būti laikoma užbaigta politine tapatybe. 

Todėl galutinė šios istorijos ironija nėra tai, kad paskaita apie Izraelio antiokupacinę kairę buvo atšaukta Palestinos solidarumo vardu. Gilesnė ironija ta, kad išlaisvinimo vardu buvo panaudota ta pati formalioji procedūra, kuri būdinga dominavimo logikai: kitam buvo iš anksto pasakyta, kas jis yra, ką jo balsas reiškia ir kodėl jis neturi teisės pasirodyti kaip politiškai prieštaringas subjektas.

Bendruomenė buvo išsaugota pašalinant nesutarimą. Solidarumas – pareikalaujant paklusnumo.

Palestina – ištirpinant jos vidinius klasinius ir politinius prieštaravimus tuose, kurie pasisavina teisę kalbėti jos vardu. O argumentas galiausiai sutrumpėjo iki trijų raudonų trikampių. Kai mąstymas pasidarė per daug komplikuotas, dialektiką operatyviai pakeitė trys emoji. Pagaliau radikalumas tapo pakankamai prieinamas. 

 

Post Scriptum

Paradoksalu, bet po visos šios istorijos prasmingiausias gestas būtų ne dar vienas boikotas, o parama „Kombinato“ festivaliui. Kairiosios erdvės neturėtų būti paliekamos nei ultimatumams, nei moralinio grynumo policijai. Jei norime festivalio, kuriame comradeship reikštų gebėjimą politiškai artikuliuoti ir analizuoti realius prieštaravimus, o ne administraciškai pašalinti jų išraiškas, tokią erdvę reikia ne apleisti, bet padėti jai tokia tapti. Organizatoriai dirba ties savo galimybių riba ir ieško savanorių, todėl kviečiu festivalį paremti. Tai nebūtų aklas pritarimas kiekvienam jo sprendimui – veikiau investicija į bendruomenę, kuri dar gali išmokti nebijoti politikos.

Festivalį paremti galite ČIA

Prie savanorystės prisijungti galite ČIA

 

---

*BDS gairės – tai Palestinos akademinio ir kultūrinio boikoto kampanijos (PACBI) suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos vertinama, ar akademiniai ir kultūriniai ryšiai, renginiai bei bendri projektai prisideda prie Izraelio okupacijos ir apartheido normalizavimo, legitimavimo ar dangstymo. 

*Campizmas – pasaulio skirstymas į priešiškas geopolitines stovyklas ir politinių jėgų vertinimas pirmiausia pagal tai, kuriai stovyklai jos priklauso 

---

Viršelio nuotrauka:  Pedro Netto / Unsplash