Nolano naujasis filmas panašiu būdu komentuoja, bet deja ir pateisina, JAV užsienio politiką: Gazos genocidą, Irano puolimus ir Venesuelos prezidento pagrobimą. Filmo žinutė maždaug tokia – šie veiksmai gali vykti su sąlyga, kad puolimų vykdytojai pasijustų blogai ir pripažintų, jog toks kariavimo būdas nėra civilizuotas. Nors filmas techniškai puikus, ši keista ir trikdanti žinutė neleido pilnai mėgautis kūriniu.
Prieš paaiškinant, kodėl manau, jog filmas teisina JAV užsienio politiką, noriu prisipažinti, kad esu šališkas. Esu didelis Homero „Odisėjos“ fanas. Knygą perskaičiau būdamas maždaug 15–16 metų ir ji man taip patiko, kad daug epizodų įstrigo atmintyje iki šiol. Mačiau ir ne vieną filmo adaptaciją. Vėliau, būdamas gal 24 metų amžiaus, pamačiau Christopherio Nolano šedevrą, filmą „Memento“. Todėl, išgirdęs, kad Nolanas ruošiasi režisuoti „Odisėją“, nekantriai laukiau progos ją pamatyti dideliame ekrane.
Nolano naujas filmas savaip interpretuoja „Odisėjos“ istoriją ir pamatines idėjas. Tokia prieiga man įprastai patinka, nes tiesioginis kūrinio pavertimas filmu dažniausiai būna klampus ar nuobodus. Nolano interpretacija drąsi, filmas turi vientisą siužetą, žiūrėti malonu. Deja, Nolanas per daug originalaus teksto (jis pats rašė ir scenarijų) pakeičia holivudinėmis klišėmis, už kurių slypi (mano galva, prastas) komentaras apie JAV karinę hegemoniją.
Filmui prasidėjus, matome Trojos arklį, pusiau įkištą į smėlį paplūdimyje. Viduje – ištroškę ir alkani graikų kareiviai laukia trojiečių, kad pasiimtų šią dovaną Atėnei kaip taikos pasiūlymą. Jų kančia heorizuojama: sunkusis arklys skęsta smėlyje, jūros vanduo patenka į vidų ir kai kurie kareiviai nuskęsta. Įspūdingi vaizdai ir dramatiška pradžia žada gerą filmą.
Nolanas pasitelkia sau būdingą nelinijinį pasakojimo būdą. Filmo eigoje matome, kad laikas vis dažniau šokinėja atgal į „Iliados“ įvykius. Iš pradžių pamaniau – gan drąsus sprendimas sujungti tiek „Iliados“, tiek „Odisėjos“ įvykius į mažiau nei trijų valandų trukmės filmą. Filmui įpusėjus supratau, kad čia ir nebus „Odisėja“. Viso siužeto variklis – „Iliados“ įvykiai.
Odisėjas (Matt Damon) šiame filme praranda atmintį, nes suvalgo lotoso gėlę, kuri atima iš jo norą grįžti namo ir net leidžia jam pamiršti, kad turi žmoną ir sūnų (Homero pasakojime, lotosą suvalgo kai kurie jo kareiviai, bet pats Odisėjas lieka ištikimas pažadui grįžti pas žmoną). Matome „Memento“ atgarsių, puikiai naudojamų pasakojimui konstruoti.
Ką Odisėjas nori pamiršti? Tikrai ne savo žmoną ar prarastus kareivius. Jis nori pamiršti įvykdytą genocidą Trojoje. Ir ne bet kokį genocidą, o genocidą įvykdyta jo idėjos pagalba – su tariama dovana Atėnei. Kaip vėliau pasakoja pats Odisėjas, tas karas sugriovė viską, kas šventa: nukreipė žmones prieš dievų įsakymus, sugriovė graikų civilizaciją (būtent žodis „civilizacija“ vartojamas kelis kartus).
Kodėl Nolanas „Odisėją“ paverčia karo istorija, nors Homero naratyve karas beveik nefigūruoja? Žiūrėdamas pagalvojau, gal tai – Trampo vedamų karų kritika? Gal girdimi atgarsiai jo palaikymo Netanjahu politikai ar 2026 balandžio mėn. pareikštų grasinimų Iranui: „šiąnakt mirs ištisa civilizacija“? Vėliau patikrinau, filmavimas vyko 2025 metais, taigi Irano karas dar nebuvo prasidėjęs. Deja, filmo eigoje nelieka daug abejonių: Nolano klausimas nėra „ar tokie karai, kokius vykdo JAV, yra teisingi?“, o greičiau „kaip mums (vakariečiams) susitvarkyti su tuo, kad vykdome neetiškus karus?“
Odisėjo asmenybė atskleidžia šio filmo esminį klausimą. Nolano versijoje, Odisėjas yra talentingiausias graikų generolas – ne tik gudrus kareivis, bet ir etiškumo įsikūnijimas (Homero naratyve jis visų pirmą yra laisvas pilietis Graikijos civilizacijoje, norintis sugrįžti namo, o ne generolas). Filmo pradžioje jo etika iliustruojama per medžioklės vaizdus: prieš paleisdamas strėlę Odisėjas traukia lanko templę ir tokiu būdu garsiniu signalu leidžia gyvuliui suprasti, kad jis arti; leidžia jam pulti jį arba pabėgti. Odisėjas aiškina, kad ir medžioklė turėtų būti kovą tarp lygių.
Nolanas tokią karo etiką iliustruoja pakeisdamas ir paskutinę sceną – piršlių skerdynes. Jei skaitėte knygą arba matėte senesnes ekranizacijas, žinote, kad tai vienas brutaliausių epizodų: Odisėjas užpuola piršlius, kai jie jau gerokai įkaušę ir sunkiai ginasi, o vėliau nužudo ir pakaria visus išlikusius, įskaitant tarnaites, miegojusias su piršliais. Nolano filme viskas pateikiama kitaip (nebijokite, nespoilinsiu), vyksta lygi kova, kurioje Odisėjas vėl išeina esąs ir faktinis, ir moralinis nugalėtojas.
Filmo Odisėjui paliktas tik vienas neigiamas bruožas: kareiviškas pragmatizmas. Skirtingose siužeto atkarpose jis kartoja, kad kareivių nebūtina laidoti taip, kaip reikalauja itin griežti graikų papročiai ir įsitikinimai. Argumentuoja, kad svarbu išlikti gyviems, o laidosime tik jei tam atsiras proga. Šis požiūris atsigręžia prieš jį, kai kreipiamasi pagalbos į aklą pranašą Teiresiją (James Remar). Teiresijas prikelia visus jo kareivius, įskaitant nepalaidotus, kurie bando užpulti jį ir jo laivą, norėdami atkeršyti dėl to, kad nebuvo tinkamai palaidoti.
Filmo pabaigoje Odisėjas pripažįsta, kad jo Trojos karo strategija, kareivių nelaidojimas ir net jo sutikimas dalyvauti Agamemnono Trojos kare rodo, kad jų civilizacija moraliniu požiūriu žlugusi. Galų gale jis pažada ištaisyti tik vieną dalyką: išplaukti į Vakarus ir tinkamai pagerbti savo kareivius – suteikti jiems laidotuves. Viena paskutinių filmo replikų yra Odisėjos žmonos Penelopės (Anne Hathaway) žodžiai: „nauja civilizacija iškils“. Taigi, Odisėjas palaidos savo kareivius, o visos moralinės ir sisteminės problemos kažkaip stebuklingai išsitaisys.
Turint omenyje filmo pabaigą, keli Odisėjo samprotavimai, kuriuos trumpai apibūdinčiau kaip „hm, gal buvo negerai padėti blogam ir ambicingam karaliui vykdyti genocidą“, atrodo dirbtini ir nesąžiningi. Mano akimis, filmas šią tariamą karo kritiką perteikia gan prastai. Sakykime, kad kai kurie kiti žiūrovai gali tuo patikėti – gal Odisėjas nuoširdžiai gailisi. Tačiau filmas vis tiek atspindi dabartinį JAV „teisingo kareivio“ įvaizdį: vykdo įsakymus, kariauja etiškai ir gailisi po karo.
Mane taip pat nustebino, kad Nolano filme yra daug mažiau smurto, nei knygoje. Režisierius daugelį žudynių (Homero aprašytų kartais labai brutaliai) pastumia už kadro, į kadro foną arba į tamsą; kovų scenose naudojamas standartinis holivudinis žudymo repertuaras: matome, kad žmonės tikrai žudomi, šiek tiek kraujo liejasi, bet auditorija apsaugoma nuo detalių. Tokiu būdu karas ir smurtas, kuriuos patiria ir vykdo kareiviai (ir kuris jiems daro psichologinę žalą), sušvelninami. Tai ir yra dabartinio kariavimo reprezentacijos dogma: smurtas turi būti slepiamas nuo nekariaujančiųjų akių.
Filmo konservatyvumas ypač pasižymi humoro stoka. Nolano Odisėjas neturi knygoje jam būdingo sarkazmo ir sąmojo, labiausiai pasireiškusio ciklopo apgavimo scenoje. Aktorystės stilius, tamsi vaizdų spalvų paletė ir žemų dažnių muzika yra persmelkti patoso, kuris vietomis tampa (neturiu geresnio žodžio) labai cringe. Trys valandos gan vienodo tragizmo kiekvienoje replikoje atsibosta filmui įpusėjus. Manyčiau, tai sąmoningas režisieriaus sprendimas, nes Odisėjo personažas turi milžinišką užduotį – tuo pačiu ir pasmerkti, ir pateisinti savo įvykdytą genocidą. Dėl to net epizodai, kuriuose Odisėjas turėtų būti šmaikštus, kvepia moralizuojančiu tonu.
Nolanas iš mano mėgstamo Odisėjo (gudraus, kerštingo ir neabejingo senosios Graikijos laisvo piliečio) padaro tobulą, nelaisvą, prasto politinio režimo vykdytoją; bet ir nepalieka vilties, kad kas nors pasikeis. Humoras, beje, yra pavojingiausias kultūros ginklas. Tie, kas žino, kaip „Figaro“ pjesė iš dalies įkvėpė ir gal net katalizavo Prancūzijos revoliuciją, supras (kiti – pagūglinkite!). Tragedija yra gana konservatyvus menas, o Nolano filmas kvepia tragedijos patosu. Tačiau jis mums taip ir neduoda geros tragedijos; filmas baigiasi beveik happy end‘u (Homero „Odisėja“ yra daug tragiškesnė nei Nolano versija, bet vėlgi, nespoilinsiu jums, kuo tiksliai).
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisimesti galite 👇 👇👇
Taigi, jei turėjote aukštų lūkesčių, kaip aš, liksite nusivylę Nolano „Odisėja“, nors filmą verta pamatyti dėl jam būdingo nelinijinio pasakojimo, įspūdingų kadrų, kai kurių efektų ir muzikos.
Bet yra viena tikrai nuostabi scena, galbūt man labiausiai įsiminusi. Galingoji ragana Kirkė (Samantha Morton) aiškindama Odisėjui, kodėl pavertė jo kareivius kiaulėmis, pateikia gerą karo kritiką: „Aš jų niekuo nepaverčiau! Pažiūrėk į juos – štai kas jie yra!“ Ragana teigia, kad kareiviai metų metus žudo, plėšia ir elgiasi egoistiškai; o generolai kaip Odisėjas šį bjaurų gyvuliškumą klaidingai vadina disciplina.
Nepaisant to, kad „disciplinos“ sąvoka senovės Graikijoje galbūt neegzistavo, Kirkės pastaba gali būti nukreipta į šiuolaikines specialiąsias pajėgas – profesionalius žudikus ir sadistus – kuriuos valstybės naudoja kaip ginklą. Arba, tai galėjo būti ir slaptųjų tarnybų užsakytų žudikų kritika. Odisėjas į tokias pastabas atsako klasikine holivudine kliše: „jie tiesiog nori grįžti namo“ (ir tai, stebėtinai holivudiškai, įtikina Kirkę, kad jų nereikėjo paversti kiaulėmis). Racionalus žiūrovas, manau, tikrai bus ne Odisėjo, o raganos kritikos pusėje.
Nolanas šį kartą sukūrė techniškai stiprų, beveik trijų valandų patyrimą, tačiau jo noras sukurpti naują naratyvą nulėmė minkštą, perdėtai patetišką ir vietomis nelogišką moralizavimą. Odisėjas čia tampa „etiškai švariu“ šiuolaikiniu JAV kareiviu: tokiam Trampas nepatiktų, taip pat suvoktų, kad Gazos ir Irano puolimai, Venesuelos prezidento pagrobimas ir panašūs veiksmai yra ne tik blogi, bet ir ženklina JAV moralinį bankrotą, kuris ves prie imperijos pabaigos. Bet toks kareivis pačiam Trampui patiktų. Toks kareivis pats nesiruošia keisti nieko, išskyrus vieną dalyką – labiau gerbti už tėvynę žuvusius kareivius.
Nolano filmas gali atrodyti kaip karo kritika, bet tai greičiau siūlymas karo nemėgstantiems JAV liberalams, kurie trokšta recepto, kaip susitvarkyti su Amerikos pasauline dominacija. Vienintelis Nolano prašymas JAV hegemonijai yra toks: labiau gerbkite tuos, kurie miršta dėl supuvusios civilizacijos.
Vuk Vukotić, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas.
Viršelio nuotrauka: Christopherio Nolano filmo “The Odyssey” (2026) kadras.