2022-aisiais GPB išsilaikė, gyvavo ir plėtėsi ne tik nenuilstančiu redkolegijos darbu, bet ir 8231 euru. Biudžetas buvo šiek tiek deficitinis – išleidome 8725 eurus. Iš jų 1420 eurų buvo būtent jūsų GPMo dalis – ir už tokią gausią paramą, daugiau nei šeštadalį viso mūsų biudžeto, esame neįtikėtinai dėkingi.
Pristatome geriausias labai blogų metų publikacijas ir tikimės, kad tai bus gera proga prisiminti, kas vyko nelemtais 2022-aisiais politikos ir visuomenės padangėse. O gal net ir paskaityti ar paklausyti tai, ką praleidote, primiršote arba seniai žadėjote perskaityti, bet taip ir neprisiruošėte.
Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“
Todėl truputį atrodo, kad šalia Marxo ir Nietzschės reiktų kažko trečio, o dar geriau – trečios. Jei jau tikrai norime kalbėti apie politinę filosofiją „XXI amžiui“, tai turime klausti savęs – kiek mūsų auditorijos yra matę kūjį ir / ar pjautuvą, o tuo labiau – laikę juos rankose? Tačiau bemaž visi esame laikę ir pagal paskirtį naudoję, pvz., kompiuterio pelę ir keptuvę. Keptuvės vaizdinys, beje, atrodo visai tinkamas, jei norime kalbėti apie darbo klasę, kuriai priklauso ne tik BMW automobiliui detalę tekinantis meistras, bet ir „Starbucks“ baristas ar „Bolto“ pavežėjas. O tuo labiau – gausybė apmokamą ir neapmokamą reprodukcinį, namų ruošos, rūpybos darbą dirbančių darbuotojų visame pasaulyje.
Jeigu domina kairioji filosofija ir politinės idėjos, miegojimas palapinėje nekelia mirtinos alergijos arba tiesiog mėgstate festivalius, kuriuose galima ne tik pašokti, bet ir šį bei tą prasmingo sužinoti – „Kombinatas“ yra vertas jūsų dėmesio. Tai – kairiųjų idėjų festivalis, šiais metais sutrauksiantis dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir kaimyninių Rytų Europos valstybių.
Patiktukai, širdutės, perskaitymų, perklausų ir pamatymų skaičiai šį bei tą pasako apie tai, kaip vertinate mūsų darbą, tačiau visi žinom, kad jais kažką matuoti yra slidus reikalas. Kai kurie iš jūsų perveda mums eurą kitą, kai kurie, būna, parašo tekstą. Iš zlasties ir neapsikentimo, kad kažkas su aplinkiniu pasauliu yra ne taip. Arba, rečiau, iš džiaugsmo, kad kažkur nutiko koks mažas geras dalykas.
Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.
„Pastaraisiais metais daug rašiau apie taikos siekį ir civilių aukas abiejose Donbaso karo pusėse. Bandžiau skatinti dialogą. Bet visa dabar jau parūko dūmais. Kompromiso nebus. Putinas lai planuoja ką tik nori, bet net jei Rusija ir užims Kijevą bei įstatys okupacinę vyriausybę, mes priešinsimės. Kova tęsis tol, kol Rusija paliks Ukrainą ramybėje ir gaus atlyginti už visas aukas ir visą destrukciją.“
Žinomiausi Lietuvos kairieji veidai yra ne profsąjungų vadovai, darbo judėjimų lyderiai, bendruomenių telkėjai, organizatoriai ar, galiausiai, politikai, o įvairūs akademikai, „visuomenininkai“ ir viešieji intelektualai. Vis dėlto problema yra ne pati akademinė šių dienų kairės kilmė, ne tai, kad kairieji dažnai yra statistiškai labiau apsiskaitę ir išsilavinę. Problema glūdi ten, kur prasideda pasirinkimai, ką su tuo išsilavinimu veikti ir kaip įgytas įžvalgas ir žinias perteikti tiems, kam tų įžvalgų reikia. Padėtį dar labiau komplikuoja tarp (miestų) intelektualų ir (provincijos arba miegamųjų rajonų) masių žiojėjanti atskirtis, pailiustruotina skirtingais šių pusių skoniais: vieni labiau mėgsta Derrida, o antrieji mieliau renkasi „Дарида“.
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
