fbpx

Kairė

Redkolegijos prakalba į maloniąją / malonųjį skaitytoją

Redkolegijos prakalba į maloniąją / malonųjį skaitytoją

Patiktukai, širdutės, perskaitymų, perklausų ir pamatymų skaičiai šį bei tą pasako apie tai, kaip vertinate mūsų darbą, tačiau visi žinom, kad jais kažką matuoti yra slidus reikalas. Kai kurie iš jūsų perveda mums eurą kitą, kai kurie, būna, parašo tekstą. Iš zlasties ir neapsikentimo, kad kažkas su aplinkiniu pasauliu yra ne taip. Arba, rečiau, iš džiaugsmo, kad kažkur nutiko koks mažas geras dalykas.

Nesibaigianti kairės agonija

Nesibaigianti kairės agonija

Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.

Laiškas Vakarų kairiesiems iš Kijevo

Laiškas Vakarų kairiesiems iš Kijevo

„Pastaraisiais metais daug rašiau apie taikos siekį ir civilių aukas abiejose Donbaso karo pusėse. Bandžiau skatinti dialogą. Bet visa dabar jau parūko dūmais. Kompromiso nebus. Putinas lai planuoja ką tik nori, bet net jei Rusija ir užims Kijevą bei įstatys okupacinę vyriausybę, mes priešinsimės. Kova tęsis tol, kol Rusija paliks Ukrainą ramybėje ir gaus atlyginti už visas aukas ir visą destrukciją.“

Apie akademinę kairę, arba Derrida vs. „Дарида“

Apie akademinę kairę, arba Derrida vs. „Дарида“

Žinomiausi Lietuvos kairieji veidai yra ne profsąjungų vadovai, darbo judėjimų lyderiai, bendruomenių telkėjai, organizatoriai ar, galiausiai, politikai, o įvairūs akademikai, „visuomenininkai“ ir viešieji intelektualai. Vis dėlto problema yra ne pati akademinė šių dienų kairės kilmė, ne tai, kad kairieji dažnai yra statistiškai labiau apsiskaitę ir išsilavinę. Problema glūdi ten, kur prasideda pasirinkimai, ką su tuo išsilavinimu veikti ir kaip įgytas įžvalgas ir žinias perteikti tiems, kam tų įžvalgų reikia. Padėtį dar labiau komplikuoja tarp (miestų) intelektualų ir (provincijos arba miegamųjų rajonų) masių žiojėjanti atskirtis, pailiustruotina skirtingais šių pusių skoniais: vieni labiau mėgsta Derrida, o antrieji mieliau renkasi „Дарида“.

Tamsioji Apšvieta: neoreakcija ir jos ateitis praeityje

Tamsioji Apšvieta: neoreakcija ir jos ateitis praeityje

Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.

Pasipriešinimo balsai iš Lenkijos: kova prieš „turtų ir altoriaus“ sąjungą

Pasipriešinimo balsai iš Lenkijos: kova prieš „turtų ir altoriaus“ sąjungą

„Tai buvo protestas moterų, kurios iki šiol niekados nebuvo įsitraukusios į politinį gyvenimą ir neturėjo ryžto garsiai išsakyti savo nuomonės“[1] – taip 2016 m. vykusius Juoduosius protestus prisimena viena iš aktyvisčių iš mažo miestelio pietų Lenkijoje. Prieš keturis metus Lenkijoje kilęs pasipriešinimas naujiems abortų draudimams nustebino protestų dalyvių gausa, o taip pat aktyviu regioninių miestelių gyventojų įsitraukimu. Šiandien galima sakyti, kad 2016-ieji buvo tik įžanga – po šių metų spalio 22 d. priimto Konstitucinio teismo išaiškinimo prasidėję protestai peraugo į pilną visuotinį pasipriešinimą. Spalio 30-ąją Varšuvoje į gatves išėjo daugiau nei 100 tūkst. žmonių, per sekančias savaites protestai įvyko daugiau nei keturiuose šimtuose miestelių. 

Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?

Malonumo galia: absoliutus laisvalaikis ir prabangos komunizmas?

Paskutinioji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Joje daugiau dėmesio, kaip ir kritikos, skiriama filosofui Markui Fisheriui bei jo pernelyg naiviam požiūriui į reivą. Aptariamas ir mąstytojo pasiūlytas „rūgšties komunizmo“ konceptas, toliau svarstomas malonumo ir politikos santykis, nuvedantis prie „Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo“ leidinio „Viskas bendra“, su kurio turiniu polemizuojama. Tai leidžia iškelti klasinius klausimus, įsitaisančius tarp kairėje plintančių „prabangos komunizmo“ idėjų ir poreikio turėti tvirtą bei koordinuotą kairiąją organizaciją vietoje dažnai abejotinų anarchistinių ir horizontalistinių iniciatyvų.

Klimato judėjimas – pirmas žingsnis į kairiąją politiką?

Klimato judėjimas – pirmas žingsnis į kairiąją politiką?

„Nepaisant dažnų ideologinių nesutarimų, sunku paneigti, kad Vilniaus FFF grupė vis labiau priima kairiąsias pozicijas, vis labiau sutaria, kad norint spręsti klimato krizę reikia imtis rimtų kolektyvinių veiksmų ir keisti daugiau nei tik valdančiąją partiją ar žmonių vartojimo įpročius, vis dažniau imasi veiksmų, atspindinčių bendras vertybes.“

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.