Daugybė minčių sukosi galvoje stebint dalies kultūros darbuotojų protestus pernai metų antroje pusėje. Supratau pirminę žiežirbą – nekompetentingą ministrą su minimaliais ryšiais su šiuolaikine Lietuvos kultūros scena. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau darėsi tapatintis su judėjimo lyderių retorika ir vis labiau ryškėjančia demagogija. Mano nepatogumo zenitas buvo pasiektas lapkričio 13-ąją.
Lietuviškai pagaliau išėjo antropologo Davido Graeberio (1961–2020) knyga Šūdmalos darbų teorija (Bullshit Jobs: A Theory). Ją išleido leidykla „Hubris“, vertė Aistis Žekevičius, redagavo Tomas Marcinkevičius, koregavo Žydrė Švobienė.
Mokyklos, ligoninės, gamyklos, gyvenamieji namai, keliai – visi iš darbininkų klasės rankų (tiesiogine ta žodžio prasme) gauti modernaus gyvenimo atributai vis dar laikomi arba nekokybiškais arba atgyvenusiais. Dorovingo ir pažangaus kapitalistinės visuomenės elito akyse, tai jie – darbininkai – paėmė darbo įrankius nuo sovietinės modernybės medžio, iš čia – ir prigimtinė darbininkijos nuodėmė. Todėl viskas, ko jie nusipelno, yra tyliai gyventi šalia mūsų ir nesiskųsti. Tiesą sakant, velniop taip mąstančius. Mes, darbininkijos atžalos ir palikuonys, neprivalom persiimti šitom kalbom ir nuostatom.
Valia skiepytis yra susijusi su pasitikėjimu mokslu ir valstybe bei solidarumu, suvokimu, kad reikia stengtis dėl kitų ir bendro gėrio. Visiškai dėsninga, kad žmogus, kuris vos suduria galą su galu, labai abejoja valstybės ir valdžios geranoriškumu ir institucijomis nepasitiki. Mažai tikėtina, kad, leidus tokius žmones stumdyti ir uiti darbe dar labiau, juos atleisti, pasitikėjimas valdžios institucijomis išaugs.
Šiame interviu pateikiama feministinė antikolonijinė perspektyva apie perversmą Bolivijoje. Į Argentinos rašytojos feministės Claudia’os Korol paruoštus klausimus atsako Bolivijos feministė Adriana Guzmán – aktyvistė, kilusi iš vietinės aimarų tautos. Šis interviu pirmiausiai pasirodė ispanų kalba puslapyje Pagina/12*. Matt Ginsberg-Jaeckle išvertė šį interviu į anglų kalbą portalui „Truthout“*.
