Darbo rinka paima tave kaip žmogų ir, abra kadabra, paverčia į žmogiškąjį išteklių. Na obettačiau, kitaip nei materialiniai ištekliai, tu dar turi pats save parduoti darbdaviui. Jis gali tavimi ir nesusidomėti. Dar blogiau, darbdaviai turi nesustabdomą tendenciją būti aikštingi ir įnoringi. Jiems ne tik reikia žmogiškųjų resursų. Jiems reikia, kad darbuotojai būtų patiekti ant lėkštutės.
Mokyklos, ligoninės, gamyklos, gyvenamieji namai, keliai – visi iš darbininkų klasės rankų (tiesiogine ta žodžio prasme) gauti modernaus gyvenimo atributai vis dar laikomi arba nekokybiškais arba atgyvenusiais. Dorovingo ir pažangaus kapitalistinės visuomenės elito akyse, tai jie – darbininkai – paėmė darbo įrankius nuo sovietinės modernybės medžio, iš čia – ir prigimtinė darbininkijos nuodėmė. Todėl viskas, ko jie nusipelno, yra tyliai gyventi šalia mūsų ir nesiskųsti. Tiesą sakant, velniop taip mąstančius. Mes, darbininkijos atžalos ir palikuonys, neprivalom persiimti šitom kalbom ir nuostatom.
